Pandeminiai klaũsymai

Nežinau, ar šie treji metai tikrai kažkuo išskirtiniai. Nesu muzikas, muzikologas ar koks profas kritikas – tiesiog paprastas klausytojas. Todėl nepretenduoju aprėpti visus žanrus, gal praleisiu ką nors labai originalaus, neordinaraus. Aprašysiu, kas pandenmečiu ir prieš pat jį buvo išleista Lietuvoje. Tai, kas mano subjektyviu, ribotu žvilgsniu yra itin tikra.

1. Domantas Razauskas, Saulius Petreikis, Styginių kvartetas, „Domantas Razauskas ir Saulius Petreikis su Styginių kvartetu“. Geros muzikos ekspertai, 2020.

Tai – plokštele virtusi koncertinė programa. Viskas žinoma. Iki skausmo ir iki tobulo džiaugsmo. O visiškai naujas skambesys. Net „Lietaus kambarys“ kalba ne lietumi, o kažkuo dar labiau melancholišku. Ir gal dar labiau šviesiu. Kai sėdi savo kambaryje užsidaręs ir uždarytas. Dužlus. Trapus. Šiek tiek netikras. Supranti, kad tiesiog esi…

2. Saulius Petreikis, „Jūrėse“. Saulės muzika, 2019.

Multiinstrumentalistas? Suvokėjas to, kas nesuvokiama? O gal – tiesiog labai banaliai – genijus? Nežinau. Aš tik klausau. Bandau įsiklausyti ir suprasti, kad už visų pasaulio kaukių slypi tikrumas: veido, balso, instrumento. Instrumentų. Saulius Petreikis nustebino. Pribloškė tokia gaiva, kuria seniai niekas nealsavo. Siūlau, labai siūlau įkvėpti. Ir labai paprastai, be baimės. Nustoti reikštis, kalbėti, plepėti. Tiesiog pabūkim. Ačiū.

3. Saulius Petreikis, „Laisvė šaukia“. Saulės muzika, 2021.

Žinokite, jis uždainavo. Ir ne pirmą kartą. Bet šiame albume Saulių pašaukė laisvė. Kas galėtų atsispirti tokiam šauksmui? Ar jūs buvote pankai? Ar jūs KADA NORS nepaklusote? To taip reikia. Privalu. Klausau albumo ir vis labiau nesu „vidurinio amžiaus paauglys“, kaip sako psichoterapeutė L. Vėželienė. Gal nesu. O gal esu. Bet jo balsas išlaisvina. Netikite? Įsigykite albumą ir klausykite. Ilgai ilgai. Paskui kartu padainuokite. Būtinai. Patikėkite, išeis tikrai gerai. Skalsaus klausymo, mielieji ir mielosios.

4. Saulius Spindi, „Spiečius“. Slinktys, 2021.

Tai paskutinis jo kūrinys. Po šio albumo įrašymo, sutvarkymo, paruošimo leidybai Saulius tiesiog išėjo. Į kitur. Nesu girdėjęs šviesesnės muzikos. Čia skamba net vaikų balsai (pamenat, Jėzus nuolat mums primindavo vaikus kaip sektinus pavyzdžius). Viskas susiveja į vieną. Į spiečių. Gyvenimo, ne mirties. Bet kodėl mirštama? Kodėl tada, kai išleidžiamas šis albumas? Gal tiesiog klausytis ir neieškoti atsakymų ir yra atsakymas? Ta muzika sakyte sako, kad tai – ne pabaiga. Negali būti pabaiga. O gal čia šiek tiek ir apie tą neįgalų karūnuotą virusą? Kaip Jums atrodo?

5. Egidijus ir Kristina Daruliai, „Šeiva. Dambrelių muzika“. Egidijus ir Kristina Daruliai, 2019.

Taip, tai šeimyninis albumas. Nepaprastai talentingų žmonių. Labai graži ta dambrelių muzika – labai labai labai. Menininkai jie. Daug muzikos. Ir vokalo. Folkloro ir jo išdailų. Visi žodžiai – lietuvių liaudies. Taip rašoma pristatyme. Lietuvių liaudies… Ta liaudis dainavo net ir marų laikotarpiu. Ne, anaiptol dabar joks buboninis maras. O dainų daug kaip ir bet kuriais kitais laikais. Žinote, kad Egidijus Darulis dar ir tapo? Na, tai svarbu tik tiems, kurie supranta, jog tokiu būdu ir taip galima atsakyti į gyvenimą. Oi, tu ąžuole… Norėčiau, kad šį albumą išgirstų visi. Gal tuomet kalbėtume, girdėtume, suprastume?

6. ADAS, Viltė, „Dėl žalio žolyno“. ADAS, 2021.

Patys ir išleido. Abu iš Druskininkų. Vokalas ir elektroninė muzika. Bet tokia tikra. Beveik kaip vokalas. Taip, folkloras. Vis labiau girdžiu jį. Kaip kokias savo likimo šaknis. Laukines ir nesuniokojamas. Šis albumas – dovana. Liudija tai, kas nemaru. Nenumarinama. Gal net jau prikelta. Oi, gražu iki ašarų. Nepažįstu, o myliu Adą ir Viltę. Kad groja. Kad dainuoja. Labai lietuviškai, labai labai lietuviškai.

7. Udu, „Udu (Buryatia • Lithuania)“. CPL-Music, 2019.

Tikrai neįtikėtina. Net ne todėl, kad įstabi folklorų sąšauka. Tiesiog… Tolimoji RF autonominė respublika tampa artima, pažįstama, atpažįstama. Ne todėl, kad buvome tremtiniai. O todėl, kad esame jau beveik laisvi. Kad muzikuoti galime kartu. Atradimas. Sąskambių dermė. Nepaprastas intonavimas. Neįprastas raliavimas. Tai albumas, kurį įrašė Aleksandras Archinčevas, Gediminas Stankevičius, Tadas Dešukas, Laurita Peleniūtė. Ir ypatinga padėka Pranui Vildžiūnui ir jo draugams, be kurių entuziazmo tai tiesiog nebūtų įvykę.

8. Baltos varnos, „Virsmas“. Bardai LT, 2019.

Tai – gyvo garso koncertas Vilniaus šv. Kotrynos bažnyčioje. Gražus. Ir tikrai virsmas. Ne, „Baltos varnos“ nenustojo būti savimi – kamerinėmis, tikromis, jautriai dainuojančiomis jautrią poeziją. Tiesiog kažkas įvyko ir „prabilo smuikai“ (paliksiu atspėti, iš kur citata). „Baltos varnos“ tampa mažiau baltos. Nežinau, gaila man ar neramu. Gal ne. Manau, kad bent jau tam tikrose nišose tokios muzikos vis daugiau. Ir jos vis labiau reikia. Įsiklausymo į tylą ir tylų kalbėjimą apie… O apie ką?

9. Kamanių šilelis, „9“. Kamaniu Silelis, 2020.

Irgi virsmas. Gal kiek kitoks. Labiau į vidų, į labai autentiškus, net intymius išgyvenimus. „Paleisk mane namo“, be abejo, yra šio albumo hitas. Gal todėl, kad tikruma nustelbia bet kokį articizmą. Nors, tiesą sakant, albume to articizmo (pačios aukščiausios prabos) – gausu. Ir ačiū Dievui. Muzika slepia ir atveria. Gal tai svarbiausias slėpinys, kurį klausydami albumo ir turime kontempliuoti?

10. Jurga, „Ten, kur tu – geriausios dainos“. M.P.3 / BUYMUSIC.LT, 2019 (el. versija – 2018).

Ak, laike praeinantis. Tai jau buvusių dainų ir dienų metas. Dar taip neseniai klausėmės jos kaip „jaunos, perspektyvios atlikėjos“. Dabar štai bestai. Pasakysiu atvirai, Jurga man – tai visų pirma „Aukso pieva“. Tai visai nereiškia, kad visa kita neturi jokio patrauklumo, reikšmės, prasmės ir t. t. Pati atlikėja albumo atvarte rašo, jog dainos žymi svarbius gyvenimo etapus. Bet taip dažnai mums, klausytojams, yra viena daina, kuri žymi asmenį. Kiekvienam ar kiekvienai iš mūsų gal vis kita. Man – „Aukso pieva“. Tai Jurga Šeduikytė. O paskui – „Nebijok“. Na, ir dar… Klausytis ir klausytis belieka.

11. Andrius Mamontovas, „Perlai ir sakuros“. Mono Stereo Įrašai, 2020.

Mamontovas vėl klausia. Vėl – naujai (ar iš naujo) to paties – kodėl esu? Šiek tiek moralizavimo. Daug melancholijos. Jo pastovumas – žanrinis. Ne muzikinis. Buvo akustinių albumų, buvo su instrumentine grupe. Dabar – elektronika. Ji kalba laikmečiu. Gyvybė gimstanti iš ne-gyvybės. Virtualybės vaikai jau įsiklausys į kitus sąskambius. O klausimai liks vis tie patys – kodėl kodėl kodėl esu?

12. Andrius Mamontovas, „Paleisk“. Mono Stereo Įrašai, 2021.

Viena vertus, abu pastarieji Andriaus albumai tarsi dilogija. Kita vertus, „Paleisk“ išgirdau kaip labai asmenišką išpažinimą. Jame gausu tikros poezijos ir reminiscencijų. Praeitis prakalba iš 80-ųjų diskotekos (dainoje „Hiperbolė“). Kai kas sako, kad tokio pasaulio, koks buvo iki viruso, daugiau jau nebebus. Mamontovo kūryba man liudija, jog niekas nepraeina. Tiesiog yra amžinoji dabartis, visuomet kartu, čia kaip įvykis ir procesas. Kaip banga ir dalelė. Vienu metu. Ir nors albumas baigiamas liūdnu „Viso gero“, kažin kodėl norisi vėl pasisveikinti.

13. Mantas Jankavičius, „Veidai“. Mantas Jankavičius, 2020.

„Šiandien kviečiu Tave ne šokiui, o gyvenimui“, – sako atlikėjas. Šis albumas – dar vienas virsmas. Į brandą, į gyvenimo gelmę. Neįtikėtinai daug atiduota muzikai, tekstams, subtiliam ir autentiškam jausmui. Net albumo dizainas visai kitoks. Išskirtinis etapas visoje M. Jankavičiaus kūryboje. Veidai, atsispindintys sieloje ir kito (o gal Kito?) širdyje. Akys, žvelgiančios savon esmėn. Akys, kuriose nebėra tamsos. Taip žvelgia Dievo palytėtieji. Norisi klausytis ilgai, norisi nesitraukti ir kartu su Mantu išpažinti gyvenimą. Pažinti atsinaujinimo palaimą kūryboje. Ir neišvengiamą sunkį. Kuris iš malonės, per malonę ir tik malonėje.

14. Andrius Kaniava, „Ruduo nesibaigiančioj metų alėjoj“. Bardai LT, 2020.

Albumo vardas išduoda intonaciją. A. Kaniavos dainos nėra lengvas pasilingavimas. Jos nemelodingos. Ar atliepia? Geras klausimas. Į jį iki šiol nerandu atsakymo sau. Kartais suskamba pačia jautriausia styga, kartais nutolsta kaip laivai erdvės begalybėje. Bet laiku, kai užsidarai langines, kai nebėra kur ir dėl ko išeiti, pastebiu, kaip reikia šito „nutolimo“. Susitapatinti įmanu, kai patiri atskirybę. Susitapatinti – tai nereiškia susilieti. Susitapatinimas – koegzistencija su kita, savarankiška, būtimi, kuri nutoldama vis labiau veriasi tau.

15. Vygantas, „Palik tik dainą man“. Vygantas, 2020.

Štai pradedu klausytis melodijos, melodistų. Vygantas yra neabejotinai vienas iš jų. Tekstas irgi labai svarbus, bet gali dainuoti kartu. Poezija panirusi melodijon. Tiek gyva, kiek gyvas šansonas. Turbūt neįmanoma įsivaizduoti lietuviškojo šansono be Vyganto Kazlausko kūrybos. „Palik tik dainą man“ iš dalies skirtas Pauliui Širviui. Bet dainų tekstų autoriai labai įvairūs ir saviti poetai. Tik nuotaika širviška. Juk Širvio eilėse jau glūdi melodijos. Kaip ir visose Vyganto pasirinktose eilėse. Belieka tiek nedaug – jas iššifruoti, dekoduoti. Tiek nedaug?..

16. Juozas Erlickas, „Mėlynoj stotelėj“. 2020.

Dar vienas melodistas. Visai kitoks. Šį kartą itin „neerlickiškas“, o visiškai atvirai liūdnas. Albumas išėjo po ilgos pauzės JE muzikinėje kūryboje (beje, prieš daugelį metų išleista kompaktinė plokštelė ir vadinosi „Pauzė“). Turbūt reikia nutilti, kad atrastum ironijos laiko pabaigą. Klausantis stebina muzikavimo kokybė. Rodos, J. Erlickas savo dainoms skiria daugiau jėgų nei tekstams ir knygoms. Gal todėl jo albumai taip išretėjo? Nežinau, bet regis, kad pastarasis yra ir apie nuovargį (o ten – ilgesys, liūdesys, gal net nuolankumas). Klausiausi ne vieną kartą ir išgirdau, kad ne viskas pagaunama dabartimi. Šalia, o ir mumyse, buvoja kai kas labai labai praeinančio.

17. Kostas Smoriginas, „Kostas Smoriginas su Vilniaus sinfonietta ir VDU kameriniu orkestru“. Bardai LT, 2020.

Albume įamžintas tikrai neeilinis projektas, dar iš 2019 metais vykusio K. Smorigino koncertinio turo. Dainų aranžuotės skirtos dideliam orkestrui. Tai jau nauja spalva. K. Smoriginas nemėgsta būti vadinamas bardu, nes sako, kad toks nėra. Jo dainos (kaip jau minėtojo V. Kazlausko) – tikrai klasikinis šansonas. Albume surasime pačias geriausias, pačias mieliausias ir pačias tematiškai taikliausias. O smuikai, pučiamieji, perkusija tai ne nereikalingas „barokas“, bet lemtingi naujo atlikėjo kūrybinės raiškos etapo liudininkai.

18. Vladas Bagdonas, „Medžio degimas“. Bardai LT, 2020.

Nuo 80-ųjų Vladas Bagdonas ima garsėti kaip klasikinės estrados dainininkas. Žinoma, kad labai savitas. Itin dramatiškas. Pastarasis albumas yra anų ir vėlesnių metų įrašų rinkinys, kurį sudarė pats Maestro. Tiesa, beveik visos dainos buvo išleistos dar 2009 m. albume „Žingsniai dainoje“, tik ten daugiau jų buvo. Ir sudarytojas kitas. Tad šis rinkinys leidžia pajusti V. Bagdono preferencijas, pasirinkimus, prioritetus. Taip, daug Tėvynės meilės. Ir meilės praeičiai taip pat. Laiko bėgsmas. Nemeluotas, dažnai labai skaudus dramatizmas.

 

19. Stasys Povilaitis, „Stasys Povilaitis“. Vinilo studija, 2019.

Albumas leistas norint paminėti dainininko penkerių metų mirties sukaktį. Daug kur skaičiau, kad S. Povilaitis ir po daugybės metų bus klausomas, kaip klausome F. Sinatros ar J. Daseno. Turbūt tai tiesa. Dainos žinomos ir nelabai. Įvairių metų įrašai, puiki garso kokybė. Tik vienas priekaištas leidėjams – taip gerai atspindėtas Kelias, bet beveik jokio dėmesio dizainui. Nekalbant jau apie leidinio metriką. Dainų autoriai nepaminėti. Tarsi būtų nebūtini.

20. Nelly Paltinienė. „Mylėki ir lauk“. Muzikos karalystė, 2021.

Dviejų kompaktinių plokštelių albumas. Sudarytojas – šių eilučių autorius. Albumas taip pat proginis, skirtas estrados primadonos Išėjimo metinėms. Kažkada LRT projekte „Mūsų dienos kaip šventė“ M. Starkus pasakė, kad klasikinės lietuvių estrados ikonos buvo dvi – Stasys Povilaitis ir Nelly Paltinienė. „Mylėki ir lauk“ išleistas solistės Juditos Leitaitės rūpesčiu. Viskas puiku. Įrašai apima 40-ties iš 64-ių dainavimo metų laikotarpį (nuo 1971-ųjų iki 2011-ųjų). Pati Nelly jau sirgdama patvirtino albumo turinį sakydama, jog šios dainos labiausiai atspindi jos Kelią. Tikrai įstabi garso kokybė (koreguota Italijoje). Tik priekaištauju sau, kad deramai nesutvarkiau albumo metrikos.

21. Grigoras Narekaci, „Sielvartingų giedojimų knyga“. „Odilė“, 2021.

Leidykla „Odilė“ šiais metais mums padovanojo neįkainojamą dovaną – X a. gyvenusio mistiko, teologo, armėnų Bažnyčios mokytojo Grigoro Narekaci poetiškai sukomponuotų maldų knygą. Autorius – bene vienintelis ne katalikas paskelbtas ir Romos Katalikų Bažnyčios šventuoju bei mokytoju. Šalia išleista ir plokštelė. Tai – ne paprasta garsinė knyga, o savarankiškas meninis projektas, kuriame skamba aktorių Vlado Bagdono, Vytauto Rumšo, Aldonos Bronislavos-Dausienės balsai. Albume daug muzikos (tarp kitų autorių ir paties G. Narekaci), kurią atlieka D. Slipkus, S. Petreikis, S. Ramonė, A. Pamerneckytė. Projekto vadovas – G. Zubavičius. Klausausi. Meldžiuosi. Visa tai pergyvens pandemiją, kad ir kiek ji truktų.