2021 05 15

Monika Nemanytė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Pandeminiame pasaulyje vis populiarėjanti šv. Dimfna

Godfriedas Maesas, „Šv. Dimfnos egzekucija“, 1688 m. Wikipedia.org nuotrauka

Šv. Dimfna (dar žinoma kaip Dymphna, Dympna arba Dimpna) – yra psichikos ligonių globėja ir kankinė. Tai – Romos Katalikų Bažnyčios kanonizuota šventoji. Jos diena švenčiama gegužės 15-ąją. Ji globoja ne tik sergančiuosius nervų, psichikos ligomis, epilepsija, velnio apsėstuosius, taip pat ji visų specialistų, kurie rūpinasi tokių ligų kamuojamais žmonėmis, globėja.

Daugelis apie šią šventąją nėra girdėję, tačiau ji tampa vis populiaresnė nūdienos pasaulyje, kuriame tiek daug nerimo, nesaugumo, baimės ir įtampos.

Šv. Dimfna gimė VII amžiuje Airijoje. Nors Airija jau buvo katalikiška šalis, jos tėvas karalius Damonas vis dar buvo pagonis. Dimfnos motina buvo princesė, labai graži ir pamaldi krikščionė. Ji slapčia pakrikštijo ir savo dukrą. Moteris mirė labai jauna. Po jos mirties karalius iš skausmo tiesiog pametė galvą: neradęs žmonos, panašios į savo gražiąją pačią ir paklausęs savo patarėjų, jis pasipiršo savo dukteriai Dimfnai. Ši buvo stulbinamai panaši į savo mirusią motiną tai ir sukėlė karaliui aistras, kurios galėjo virsti kraujomaišos nuodėme. Dimfna buvo priversta bėgti į Belgiją – taip jai patarė ją krikštijęs kunigas ir jos nuodėmklausys tėvas Gererbernas. Ji rado prieglobstį Gelio kaimelyje, Antverpeno provincijoje, Belgijoje. Ten kartu su kunigu jie gyveno kaip atsiskyrėliai, rūpinosi vargšais ir padėjo kenčiantiems bei stokojantiems. Per tuos kelis mėnesius iki tol, kol juos surado, Dimfna užsitarnavo šventosios vardą. Tėvas jos ieškojo, siuntė savo pasiuntinius ir karius. O ją suradęs, kai ji dar kartą nesutiko tekėti, buvo negailestingas: pats nukirto dukteriai galvą. Tokia pat lemtis ištiko ir ją globojusiam kunigui.

Ši legenda buvo pasakojama iš lūpų į lūpas, tačiau rašytiniuose šaltiniuose neužfiksuota. Panaši istorija, kai karalius įsimyli savo dukterį ir nori ją vesti, egzistuoja daugelio Europos šalių folklore. Tai klasikinis pavyzdys, kaip žodinė tradicija tampa šventojo gyvenimo istorija. Šv. Dimfnos istorija labiau susidomėta XIII a. pradžioje, ji atgaivinta vyskupo Cambrai, kuris buvo atsakingas parašyti jos „Vita“ [biografiją], dėka.

Pirmas istorinis faktas apie Šv. Dimfną minimas XIII a. viduryje, kai buvo aptikti nežinomų moters ir vyro kaulai dviejuose senoviniuose marmuro karstuose-sarkofaguose. Ant vienos iš plokščių buvo užrašytas vardas Dymphnos. Palaikai-relikvijos buvo perkelti į vėliau jos garbei pastatytą ir jos vardu pavadintą bažnyčią. Šv. Dimfnos kūnas iki šiol saugojamas sidabriniame relikvijoriuje. Čia taip pat ilsisi kunigo Gereberno galva, jo kūnas perkeltas kitur.

Vietoje, kur ji buvo nužudyta, įvyko stebuklų. Tuomet nebuvo vaistų nuo psichikos ligų. Penki „lunatikai“ (taip anksčiau vadindavo nerviškai pakrikusiuosius), permiegoję toje vietovėje, nubudo pasveikę. Tie, kas apsilankydavo jos bažnyčioje, pagydavo nuo beprotybės, nervų, psichikos ligų, epilepsijos, piktosios dvasios apsėdimų. Daugiausia stebuklų užfiksuota tarp 1604 ir 1668 metų.

Gelio miestelis sulaukė piligrimų, o ypač psichikos ligonių antplūdžio. Jau XIII a. Gelyje buvo įsteigtas centras, kuris rūpinosi tokiais ligoniais, pastatyta ligoninė. Tuo laiku dvasios ligonių arba visai negydydavo, arba gydydavo aplaidžiai. Vietovė tapo žinoma ir pavyzdine tuo, kaip bendruomenė elgiasi su ligoniais. Gelyje tik ligos pradžioje žmonės būdavo gydomi ligoninėje. Vėliau juos į savo namus priimdavo kaimo gyventojai, maloniai ir pagarbiai su jais elgdavosi, o pastarieji pagal išgales jiems padėdavo nudirbti namų ir žemės ūkio darbus. Šios tradicijos gyvos iki šiol. Šias laikais sakoma, kad pati bendruomenė tapo terapija-gydymo būdu, metodu. Gelio gyventojai priėmė ligonius į savo namus kaip šeimos ir bendruomenės narius, tuo ir ypatinga šio miestelio dvasia.

XX a. šią rūpybos sistemą perėmė valstybė ir ligoniais imta rūpintis dar labiau. 1970 m. Gelyje gydėsi apie 1700 pacientų: 1350 šeimose ir 350 uždaro tipo ligoninėje. Šis miestas taip pat turi aukščiausios klasės sanatoriją, kuri pripažįstama kaip pati didžiausia ir geriausia visame pasaulyje. Tokio gydymo dėka sulaukiama itin gerų rezultatų.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Senoji Šv. Dimfnos bažnyčia sudegė 1489 m. Naujoji bažnyčia buvo pašventinta 1532 m. ir tebestovi iki šiol, Gelio miestelyje taip pat veikia jos vardo vienuolių ordinas. Dar trys bažnyčios Belgijoje turi šios šventosios kultui skirtus altorius. JAV jos kulto centras – tai bažnyčia Masilone, Ohajo valstijoje. Šalia šios šventovės veikia viena moderniausių pasaulio ligoninių.

Šv. Dimfna krikščioniškajame mene dažniausiai vaizduojama kaip karūnuota mergelė, laikanti leliją ar su knyga rankoje, o trilapis dobilas ant knygos išduoda jos airišką kilmę. Viename paveiksle ji laiko kardą ir grandinėmis surakintą patį velnią, kitame ji meldžiasi danguje, o šalia jos klūpo ligoniai, surakinti auksinėmis grandinėmis.

Kas yra šventieji tikintiesiems? Tai ypatingu gyvenimo kilnumu ir veikla, Dievo bei žmonių meile pasižymėję asmenys, kuriuos po mirties Bažnyčia paskelbė pirmiau palaimintaisiais, paskui šventaisiais. Šis paskelbimas reiškia, kad jų gyvenimas yra mums pavyzdys ir kad jie patys dabar tikrai yra danguje ir užtaria mus Dievui, o mes galime jiems melstis.

Šv. Dimfnos bažnyčia Gelyje (Belgija). JH-man / Wikipedia.org nuotrauka

Melstis Šv. Dimfnai bet kokiu metu ir bet kokiomis aplinkybėmis galima ir savo žodžiais, bet yra ir sukurtų maldų. Keletą jų pateikiame išverstas iš anglų kalbos. Prašykime kūno ir dvasios sveikatos sau ir savo artimiesiems.

Kai užklumpa ir vargina nervinė arba emocinė krizė

Kreipiuosi į tave, Šventoji Mergele ir Kankine. Pasitikėdamas (-a) tavo galiomis ir Viešpačiu, pavedu tau savo rūpesčius. Meldžiu ir šlovinu Dievą, kad paskyrė tave mūsų globėja. Tvirtai tikiu, kad, tau užtariant, Dievas padės man atgauti prarastą dvasios ir proto pusiausvyrą bei ramybę. Tegu Viešpats kalba tiesiai man į širdį ir nuramina mane: „Duodu tau savo ramybę. Tegu tavo širdis liaujasi nerimauti ir bijoti.“

Melski už mane, Šv. Dimfna, tegu nurimsta mano dvasinė ir emocinė sumaištis, kad vėl galėčiau džiaugtis širdies ramybe. Amen.

Konkrečios problemos atveju

Šlovingoji Šv. Dimfna, esi psichikos ligomis sergančiųjų globėja. Tikiu, kad tavo gailestingumas apgaubia kiekvieną. Tikiu, kad išgirsti visas maldas, kurias tau aukoju.

Tikiu, kad savo širdimi įsiklausysi į mano problemas ir melsies už mane, kad viskas būtų gerai. (Čia galite paminėti konkrečią savo problemą arba rūpestį.) Tikiu, jog mane užtarsi ir suteiksi pagalbą, kurios man taip reikia. Jau dabar aukoju savo nuoširdžią padėką – taip pasitikėdamas (-a) Viešpačiu, kuris išklausys ir atsakys į mano maldas. Amen.