Panegirika Mamai

– Kas tau yra Mama?

– O kas tau yra oras?

Man asmeniškai santykis su Mama yra viskas, kas mane supa. Tai tarsi nematoma virkštelė, nematomas telepatinis laidas, jungiantis kūną ir protą.

Nežinau, ar visi gali pasidžiaugti tokiu ryšiu, ar visada tas pirmas žmogus, apie kurį pagalvoja, kai tau liūdna ar linksma, yra Mama?..

Man teko didžiausia laimė ir dovana, kad turiu tokią Mamą. Žinau, kad ji kartu pasidžiaugs ir pasijuoks, kai linksma, ir paliūdės, pagrūmos niekdariui, nuskriaudusiam jos vaiką. Su savo Mama visada galiu būti savimi, galiu būti dukra, drauge, mergina ar moterimi. Galiu ja visiškai pasikliauti. Niekada jos veide neįsirėžia pykčio raukšlės, balse nesigirdi pašaipos ar nusivylimo. Jos veide yra tas didžiausias ir pats mieliausias palaikymas, kurio taip dairaisi piktų žvilgsnių minioje, ieškai tos šypsenos, užtikrinto linktelėjimo ir spindinčių akių. Tos atramos, į kurią taip norisi parimti gyvenimo vėjų blaškomoje valtyje.

Mama niekada nepasakys to, kas užduos širdį, neaiškins, kad tu kažko nepadarei ar padarei ne taip. Ji visada pagalvos apie tai pirmiau, pamąstys, ar verta žeisti vaiko širdį.

Jos dėka augau saugioje aplinkoje, kurioje nereikia slėptis nuo kritikos kirčių, rėkimo, priešiškumo. Žinojau, kad ji visad pasakys gerą žodį, nors kartais gal nesu verta.

Ar esu susipykusi su Mama? Deja. Bet tik vieną ar du kartus. Ir visai ne todėl, kad buvau auksinis vaikas. Tiesiog mano Mama auksinė. Jis taip ir neleido mums susipykti. Ir dabar esame geriausios draugės, Mama ir dukra. Niekas nepasikeitė ir net dėl baisios pandemijos nesijaučiu nutolusi. Kas stipriau už plieną, atstumas ir laikas bejėgiai tai sunaikinti.

Kartą girdėjau pasakymą, kad Mama ir dukra negali būti draugėmis, kad tai kitas bendravimo lygis. Nemanau, kad tai teisinga mintis. Jei su Mama negali bendrauti atvirai, ką tada reiškia tas ryšys? Kodėl gali kalbėti su drauge apie kažką, o su Mama negali?.. Nebent neturi nieko bendro su ja arba bijai būti sukritikuotas, pabartas už paikumą ar vėjavaikiškumą.

Ne kiekvienas vaikas gali pasigirti, kad jo Mama kaip ir jis priklauso vienam „automobilininkų“ klubui! Taigi. Tikriausiai pasaulyje nėra daug tokių atvejų… Į „Lietuvos BMW klubą“ atėjau kartu Mama. Aš iki paskutinės akimirkos galvojau, kad ji juokauja, nes jos humoro stoka tikrai nesiskundžia visi ją pažįstantieji. Aš maniau, kad ji pokštauja, kol neatsistojo prieš visus narius ir drąsiai pareiškė geležines tiesas, kodėl ji teisėtai ir neginčytinai turi tapti nare. Taigi ir tapo. Štai taip. Jau nekalbant apie tai, kad klubo nariams iš visos Lietuvos tą dieną suorganizavo puikią kelionę ir ekskursiją po gimtąjį Joniškio kraštą. Tokia mano Mama.

Ji yra mano perpetuum mobile. Jei abejoju, ji palaiko. Jei nusprendžiu, ji pritaria. Ji yra mano superherojė. Ji parodė, kad nėra tokių išbandymų, kurių negalima ištverti. Ji – tarsi Mama ir tėvas viename. Stiprybės ir moteriškumo ekvilibriumas. Iš Mamos mokausi kovoti, tačiau nepamiršti atrodyti kaip dama; apginti save, bet ir pasipudruoti nosytę, gražiai susišukuoti.

Žinau, kad ji yra ne tik mylima Mama, bet ir mylima mokytoja, ji moka bendrauti su vaikais, ir visai nesvarbu, ar jie pirmūnai, ar išdykėliai iš galinio suolo. Ne kartą mano Mama parodė, kad ji gali apginti ne tik savo, bet ir kitus vaikus, gali atrasti jų talento perlą, pasislėpusį giliai kompleksų kiaute.

Labai džiaugiuosi, kad gyvenime ištraukiau puikią kortą ir turiu fantastišką Mamą, draugę, bendražygę ir sielos dvynę. Esame susietos visais įmanomais saitais. Stipresniais už plieną.

Indrė Kuropatkinaitė – Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės gydytoja ortopedė-traumatologė.