Pankrokas prieš Kremliaus patriarchą

Iš tiesų aktyvistės buvo nuteistos už 2012 metų vasario 21 d. Maskvos Kristaus Išganytojo sobore surengtą performansą „Die­vo Mo­ti­na, iš­va­ryk Pu­ti­ną“, kuriuo jos norėjo atkreipti visuomenės dėmesį į šalies klerikalizaciją bei patriarcho Gundiajevo parsidavimą Putinui.

Žvelgdami iš laiko perspektyvos, Rusijos religinio gyvenimo ekspertai sutaria, kad „Pussy Riot“ akcija ir aktyvisčių teismo procesas – vienas iš svarbiausių įvykių pastarojo meto Rusios Ortodoksų Bažnyčios istorijoje, jau tuomet pačioje Rusijoje sudavęs rimtą smūgį Maskvos patriarcho autoritetui.

Į kalėjimą jas pasiuntė Bažnyčia

Kilus skandalui, į akis krito tai, kad tuomet dar gerokai laisvesnėje ir įvairesnėje Rusijos visuomenėje į performansą buvo reaguota gana vienodai. Nepaisant to, kad „Pussy Riot“ veikla nuo pat pradžių (ir iki šiol) yra nukreipta į Kremliaus politikos demaskavimą, tiek liberalūs opozicionieriai, tiek konservatyvių pažiūrų piliečiai aktyvisčių pasirodymą vertino kaip antiklerikalinį. Pirmieji (kiek užjausdami) gyrė jas už drąsų pasirodymą ir tiesos sakymą, o antrieji neabejojo, kad sobore buvo užgauti tikinčiųjų jausmai ir įvykdyta šventvagystė. Tiesa, ir tarp šių kaltintojų buvo raginančių „pasigailėti kvailelių“ ir griežtos bausmės joms neskirti. Vis dėlto nei vieni, nei kiti neįsivaizdavo, kad už savo akciją sobore Marija Aliochina ir  Nadežda Tolokonikova gaus po dvejus metus lagerio. Pasirodo, kad lemiamas vaidmuo čia teko pačiam Maskvos patriarchui.

Autoritetingas ortodoksų kunigas Viačeslavas Vinikovas, teismo procesui artėjant į pabaigą, atviru laišku kreipėsi į Rusios Bažnyčios vyskupus, ragindamas užsistoti aktyvistes: „Bažnyčia, kuri sodina į kalėjimus, nėra Bažnyčia. Sodinti į kalėjimą Kristaus vardu – tai šventvagystė!“ Į šį raginimą nebuvo atsižvelgta, o kun. V. Vinikovas teismo nuosprendį apibendrino vėliau daugelio kartotais žodžiais: „Į kalėjimą jas pasodino Bažnyčia.“

Kunigui V. Vinikovui pritarė ir žymūs rusų religijotyrininkai, pripažinę, kad Kirilas, primygtinai reikalavęs griežtos bausmės „Pussy Riot“ aktyvistėms, pasinaudojo proga ne tik paliudyti savo lojalumą Putino režimui, bet ir sustiprinti iki šiol itin gajų naratyvą apie Bažnyčią priešų apsuptyje (šiandien išplėtotą iki Rusijos ir rusų kultūros priešų apsuptyje atsidūrusios ideologijos).

Bažnyčia – apsupta priešų

Prieš penkerius metus aptardamas „Pussy Riot“ išgarsinusį skandalą religijotyrininkas Konstantinas Michailovas konstatavo, kad tuomet Rusios Ortodoksų Bažnyčioje įvyko svarbus ideologinis virsmas – nepaisant to, kad Maskvos patriarchatas jau tuo metu iš tiesų buvo labai galingas ir pats persekiojo kitaminčius, jame įsigalėjo pasaulėžiūra, pagal kurią Bažnyčia nuolat patiria persekiojimus.

K. Michailovo nuomone, svarbu nepamiršti, kad „Pussy Riot“ byla iškilo tuomet, kai Maskvos patriarchatui ir taip netrūko skandalų – visų pirma dėl patriarcho silpnybės turtams ir prabangai. Taigi išorinė kritika paskatino dar intensyvesnę idėjos sklaidą apie „priešų apsuptą Bažnyčią“ pačios Rusios Ortodoksų Bažnyčios viduje.

Rusų religijotyrininko nuomone, Kirilas pasinaudojo „Pussy Riot“ byla, kad iš esmės sustiprintų Bažnyčios vaidmenį Rusijos valstybėje: netrukus buvo priimtas įstatymas dėl tikinčiųjų jausmų užgavimo, mokyklose buvo įvestas ortodoksų kultūros dalykas, teologija buvo pripažinta lygiaverte mokslo disciplina, o dvasininkai ėmė kur kas aktyviau reikštis politinėje veikloje.

Religijotyrininko Romano Lunkino teigimu, „sėkmės“ „Pussy Riot“ byloje paskatinta Rusios Ortodoksų Bažnyčia savo tikslams ėmė užtikrinčiau naudotis ir valstybinėmis jėgos struktūromis, ypač įsitraukdama į teisminius procesus dėl tikinčiųjų religinių jausmų užgavimo. Visa tai lėmė, kad jaunajai kartai Bažnyčia ėmė sietis ne su tradiciniu gailestingumu, bet su baudžiamosiomis akcijomis ir valdžia.

Dar vienas svarbus su „Pussy Riot“ byla siejamas virsmas yra tas, kad prisidėjusi prie nuosprendžio aktyvistėms Rusios Ortodoksų Bažnyčia galutinai nusigręžė nuo demokratinės opozicijos ir iš esmės susiejo savo likimą su valdančiuoju režimu. Dar 2011 m. skelbęs palaikymą visoms politinėms jėgoms, kurioms priklauso tikintieji, 2012 m. Kirilas jau pareiškė smerkiantis visas visuomenines akcijas – kaip nukreiptas prieš esamą valdžią ir nepriimtinas, o artėjančių prezidento rinkimų proga paskelbė, kad Putino valdymo metai – tai Dievo dovana Rusijai. Šių metų įvykiai liudija, kad net ir Rusijos agresija prieš Ukrainą patriarcho uolaus atsidavimo Kremliui nė kiek nesusilpnino.

Nesuprasta, bet toliaregiška akcija

Apžvalgininkai primena, kad 2012 m. nemažai „Pussy Riot“ užtarėjų bandė pateisinti svarbiausioje Maskvos katedroje surengtą performansą. Maskvos patriarcho kritikas protodiakonas Andrejus Kurajevas (neseniai pašalintas iš dvasininkų luomo) „Pussy Riot“ pankes anuomet teisino, primindamas, kad jų akcija vyko per Užgavėnes, kurios, pagal seną stačiatikių tradiciją, esančios metas pažeidinėti normas, socialinį kosmosą: žmogus persirengia žvėrimi, o žvėrys aprengiami kaip žmonės; valstietis aprengiamas kaip caras, o girtuoklis – kaip kunigas. Įkvėpta tokio palyginimo kultūrologė Jelena Volkova netgi pareiškė, kad teisiamosios – anaiptol ne nusikaltėlės, bet savotiškos „Dievo kvailelės“ – tokiu būdu išreiškusios savo neviltį dėl to, kad Bažnyčioje nebeliko dialogo, pagarbos individualiai bendravimo su Dievu patirčiai. Kaip ir buvo galima tikėtis, į šiuos bandymus apginti aktyvistes teismas neatsižvelgė.

Svarbu tai, kad pačios aktyvistės savo veiksmams nesuteikė jokios religinės ar antikrikščioniškos prasmės. Kaltinimo religinės neapykantos kurstymu jos taip ir nepripažino, o Marija Aliochina netgi pabrėžė pati esanti tikinti.

Pasak religijotyrininko Romano Lunkino, „Pussy Riot“ byla daugelį įtikino, kad Bažnyčios kritikai nebūtinai yra tikėjimo ir Bažnyčios priešai, kad nemažai jų gali būti ir krikščionys, įvardijantys Bažnyčios klaidas ir trūkumus tam, kad joje prasidėtų būtinos permainos.

Nepaisant to, kad „Pussy Riot“ bylos eiga buvo pakreipta Maskvos patriarchui naudinga „užgautų tikinčiųjų jausmų“ linkme, šiandien akivaizdu, kad vos keturiasdešimt sekundžių trukęs pasirodymas buvo pranašiškas. Reakcija į jį atskleidė ne tik tai, kad patriarchui Gundiajevui lojalumas Putino režimui yra daug mielesnis už evangelinę gailestingumo vertybę, bet ir tai, kokia toliaregiška buvo „Pussy Riot“ aktyvisčių prieš dešimtį metų perteikta žinia: „Die­vo Mo­tina, iš­va­ryk Pu­ti­ną“.

Parengta pagal ng.ru ir meduza.io publikacijas.