Papasakosiu apie šiąnakt Tau priskintas rožes…

Nijolė Bražėnaitė. Juozo Lukšos-Daumanto gimnazijos muziejaus nuotrauka

Šis tekstas – tai ištrauka iš Laimos Vincės rengiamo įvadinio straipsnio „Mano Brangus Juozuk... Nijolės Bražėnaitės ir Juozo Lukšo-Daumanto susirašinėjimas, 1948–1950“, kuris bus publikuotas knygoje „Apie anuos nepamirštamus laikus: Nijolės Bražėnaitės ir Juozo Lukšo susirašinėjimas“. Knygą leidžia Lietuvių literatūros tautosakos institutas.

Anais laikais buvo įprasta pasakoti apie savo sapnus. Tačiau, anot Nijolės, „Juozas turėjo nepaprastai stiprią intuiciją ir jo sapnai jam daug ką atskleidė“. Viename Juozo laiške aptikau nepaprastai gražų Juozo sapno aprašymą, kuriame, pasitelkdamas rožių simboliką, jis atskleidžia skaudų susidvejinimą savo širdyje, privertusį rinktis tarp meilės mylimai moteriai ir meilės tėvynei:

„Papasakosiu apie šiąnakt Tau priskintas rožes. Brendu, rodos, namie su keletu draugų per gilų, gilų pavasario dumblą. Pats vidurnaktis. Šaltas lietus plaka mūsų perkreiptas, išvargusias figūras. Savo džiaugsmui pagaliau priartėjome prie pažįstamo miško, kurio pakraštyje rymo keletas sukrypusių trobelių. Pro pirmąją bakūžę praslenkant, pakvimpa rožės. Aš atsiskiriu per keletą metrų nuo draugų ir atsiduriu prie rožių, galvodamas: dabar tai priskinsiu, kad nei į trejetą indų Tu nesutalpinsi. Prie rožių viršūnių buvo baltų alyvų kekės prilipę. Prilaužiau pilną glėbį ir skubu link draugų. Pačioj pamiškėj sutinku mamą, kuri ir sako: „Nu, Juozuk, ką tu čia išsigalvojai su tom rožėm; mesk jas, o laikyk rankose automatą paruošęs, kad iš miško negautum švino.“ (Paryžius, 1949-02-07)

Juozas ir Nijolė. Juozo Lukšos-Daumanto gimnazijos muziejaus nuotrauka

Šis sapnas tarsi išpranašauja Juozo ir Nijolės meilės istorijos tragišką likimą. Savo knygoje „Partizanai“ Juozas Lukša aprašo 1946 m. Kalėdų vakarą, kai jis su broliu išėjo į mišką. Jis jautriai atkuria akimirką, kai motina juos palaimina: „Motinos skruostais riedėjo ašaros. Priėję prie jos abu priklaupėm, laukdami palaiminimo. Ištiesusi savo grubias nuo darbo rankas, bet švelnias kaip motinos, priglaudė prie savęs mudviejų palenktas galvas ir tyliai laimino pasirinkta kelią, kurį mums nurodė gili tėvynės meilė, žmogaus protu neaprėpiamą dvidešimtojo amžiaus vergiją.“[1] Gavę motinos palaiminimą, broliai išeina į mišką. Juozo tikslas buvo aiškus. Motinos palaimintas, jis pasirenka kovoti už Lietuvos laisvę.

Nijolė savo laiške Juozui taip pat rašo, kad buvo jo aplankyta: „Ką Tu pasakysi į tai, kad, vos tik sugrįžus į lovą po kelionės „vargų“, miegojau kaip akmuo, bet sapnavau Tave? Negi ir dabar sakysi, kad tik trupiniais su Tavim dalinuosi? Sapnavau, kad saulė taip smarkiai švietė, ir aš niekaip negalėjau praverti akių dėl tos šviesos. Tu mane vedei kažkur, o aš buvau apakus nuo akinančios šviesos. Staiga kažkas pabeldė į duris ir įėjo M. Plovier man kažką pasakyti. Nusistebėjau atsibudus, kad vis taip lengvai, atvirai, o vietoj akinančios šviesos pamačiau tik rūką ir prieblandą. Matai, Juozuliuk, su Tavim ir šviesa prapuolė.“ („Sancellemoz“ sanatorija, 1949-05-07)

Akinančią šviesą galima suvokti tarsi perėjimą į mirusiųjų pasaulį, kur Nijolė ir Juozas būtų kartu amžinybėje. Abu antrą pasaulinį karą išgyvenę pokario žmonės dėl aktyvaus dalyvavimo antinacinės ir antisovietinės rezistencijos veikloje bei trapios Nijolės sveikatos nuolat tarsi stoviniavo ant mirties slenksčio.

Viename laiške Nijolė apgailestauja, kad kaip ir gyvenime retai mato Juozą, taip pat retai jis ją aplanko sapnuose: „Deja, šį kart Tavęs, nei nieko kito nesapnavau, o būčiau norėjusi. Tačiau ir sapnai nėra dažni, kaip ir pati tikrovė. Su Tavim kartu buvome nedažnai.“ („Sancellemoz“ sanatorija, 1949-05-07)

Laiškuose Juozas atsiskleidžia kaip romantiškas, draugiškas ir geranoriškas žmogus. Medicinos studijas baigusi Nijolė – racionalesnė, pasižyminti analitiniu mąstymu, besąlygiškai, kaip ir Juozas, mylinti Lietuvą ir palaikanti jo misiją. Ji kartais susirūpina ir dėl to, ar jų susirašinėjimas Juozui nepakenks: „Vakar man užėjo mįslis į galvą, ar gerai, kad mudu taip dažnai viens kitam rašom. Tu man atvirai pasakyk. Aš manau, kad Tu numanai, kodėl Tau taip rašau, vien tik dėl Tavo saugumo. Pakeitus Tau gyv. vietą gal ir nėra kol kas pavojaus, bet vis tiek reikia apsižiūrėt.“ („Sancellemoz“ sanatorija, 1949-05-18)

Juozas į Nijolės rūpestį atsako: „Neturiu duomenų, ar kenkiama, bet bendrai pagal taisykles, man taikytinas, gal ir kenktų. Ar apsimoka su ta menka rizika kenkimui nuvogti man tiek daug, kiek tu savo laiškais man duodi? Spręsk pati.“ (Paryžius, 1949-05-20)

[1] Daumantas, J. (2005) Partizanai. Kaunas: Lietuvos Politinių Kalinių ir Tremtinių Sąjunga, Lietuvos Gyventojų Genocido ir Rezistencijos Tyrimo Centras. P. 136.