Paradoksalus Jolitos Skablauskaitės pasaulis

Po rašytojos mirties pasirodė paskutinės dvi: 2018 m. – novelių ir apsakymų rinkinys „Fatum“, 2020 m. – eilėraščių knyga „Lapai iš dienoraščio“ (abi išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla). Jose surinkti iki tol nespausdinti įvairiais metais rašyti kūriniai. Vargu ar kas liko nepublikuota, o jei ir liko – naujų knygų tikriausiai nebesudarys. J. Skablauskaitei esant gyvai, pasirodė septyni romanai, du apsakymų ir vienas poezijos rinkinys. Iš viso – 12 knygų. Ne tiek ir mažai. Rašytojos karjeros pradžioje pelnytos dvi literatūrinės premijos, o 2010-aisiais romanas „Sado sindromas“ pretendavo tapti Metų knyga. Sakytum, ir kritikų, ir skaitytojų pastebėta. Bet taip ir nepamėgta.

Pristatant J. Skablauskaitę, visada pabrėžiamas jos kūrybos (kartais – ir asmenybės) unikalumas. Nekvestionuojamas. Tačiau kodėl vienos išskirtiniausių lietuvių literatūros rašytojų kūriniai yra vis dar neatrasti, nepamėgti, tinkamai neįvertinti? Kodėl unikali lietuvių literatūros kūrėja, debiutavusi prieš tris dešimtmečius, taip ir neįsitvirtino skaitytojų širdyse? Norint aptarti J. Skablauskaitės nepopuliarumo priežastis ir kartu unikalumo branduolį, straipsnyje bus remiamasi ne pačia rašytojos kūryba, o požiūriu į ją – kritikų recenzijomis.

Nei detektyvai, nei lengvi skaitalai

Visi J. Skablauskaitės romanai nuo pat pirmojo – „Žolių kartumo“ (1990) – sulaukė kritikų dėmesio. Gana įspūdinga, kad antrasis romanas „Mėnesienos skalikas“ (1997) analizuotas aštuoniose recenzijose ir už jį rašytojai įteikta Žemaitės premija. Taigi teigti, kad J. Skablauskaitė yra kritikų nepastebėta, negalima, tačiau kas lėmė, kad jos kūryba vis tolo nuo skaitytojų?

Rašytojos nežinomumui įtakos turėjo, matyt, ir pati asmenybė bei jos laikysena – J. Skablauskaitė buvo uždaro būdo, nesirodė viešumoje, renginiuose, knygų pristatymus dažniausiai rengė tik gimtajame Joniškyje, jos pavardė retai šmėžuodavo respublikinėje spaudoje. Tiesa, 2013 m. didžiausiame Lietuvos dienraštyje pasirodė straipsnis¹ apie varganas J. Skablauskaitės gyvenimo sąlygas, tačiau jis tik sustiprino rašytojos, kaip atsiskyrėlės, marginalės, įvaizdį ir vargu ar sudomino jos kūryba.

Visų romanų tematika, rodos, gana paprasta: meilė, nusikaltimai, beprotybė. Kai kurie recenzentai teigia, kad J. Skablauskaitės romanus galima skaityti kaip pramoginius, kone kiekviename aptinkama detektyvo elementų. Tačiau šito negana, kad juos būtų galima priskirti prie detektyvo žanro, nes mįslės čia labai painios, neryškios, antraplanės, jos arba lengvai ir be intrigos staiga atskleidžiamos, arba taip ir nuslenka į tolimesnius siužeto planus, kol išvis pradingsta.

Vėlesnių knygų recenzijose dažnai komentuojamas kitas pramoginių romanų bruožas – nemažai vietos užimanti erotika. Tačiau ir šito negana, kad J. Skablauskaitės knygos būtų priskiriamos prie erotinių romanų, mat atviros scenos čia dažniausiai atskleidžia veikėjų pasąmonės klodus ir traumas, o ne yra skirtos skaitytojui linksminti. Šie populiariosios literatūros bruožai nepaverčia jos romanų lengvai perskaitomais, nes trūksta vieno itin svarbaus elemento – vientiso ir aiškaus siužeto.

J. Skablauskaitė pasakojimą lipina aplink fabulos rėmus, nesukuriamas nei objektyvus pasakotojas, nei nuoseklūs, aiškūs charakteriai, tekstą sudaro paskiri fragmentai, kuriuos susieja tik pasikartojantys veikėjai ir niūri, grėsminga, paslaptinga nuotaika. Renata Šerelytė teigia, kad J. Skablauskaitės tekstas turėtų būti skaitomas „kaip savotiškas pojūčių romanas, nesigilinant nei į pakankamai paslaptingo siužeto peripetijas, nei į formą <…>, nei į charakterių plėtotę“². Tad pirmuoju J. Skablauskaitės skaitymo trikdžiu galima laikyti siužeto – pasak R. Šerelytės, didžiausios literatūros banalybės, – pavertimą mįsle, kurios įminti paprastai neverta stengtis.

Kuo mįslingas J. Skablauskaitės siužetas? Anot Gintaro Beresnevičiaus, siužetu čia tampa „pats būtybių, jų būklių ir būsenų pateikimas“³. O būtybių čia knibždėte knibžda įvairiausių. Pradedant paprastais kaimo ar miesto žmonėmis, baigiant reptilijomis, žmogaus kūne esančiomis medžių sielomis ar demonais. Taip kuriamas savitas pasaulis, balansuojantis ant realybės ir fantazijos ribos.

Už žanro rėmų

J. Skablauskaitė dažnai pavadinama magiškojo realizmo atstove. Tačiau jos magiškasis realizmas skiriasi nuo įprastai suvokiamo: „Fantastiškumo fenomenas <…> gimsta ne kaip „intelekto konstrukcija“ (Jorge Luiso Borgeso kūryba), ne kaip „liguistos sąmonės rezultatas“ (Julio Cortazaras) ar „kolektyvinės mitologizuotos sąmonės reiškinys“ (Gabrielis García Márquezas)“⁴, J. Skablauskaitės kūrybos fantastiškumą kuria kraštutinumai ir kontrastai, veikėjų anatomijos ir fiziologijos patologija, neramūs personažų sapnai, mistifikuotos būtybės ir ornamentuota kalba⁵. Pati rašytoja interviu, duotame išleidus „Žiežules“ (2014), savo kūrybą priskyrė siurrealizmo žanrui, kuris, anot jos, literatūroje nėra įsitvirtinęs ir išvis nepripažįstamas.

Ir tikriausiai rašytoja buvo teisi, mat, įsigilinus į visus romanus, galima pastebėti, kad J. Skablauskaitės kūryboje pamažu iš magiškojo realizmo dingsta… realizmas. „Lietuvių literatūros pasaulyje jau pastebėta Skablauskaitės romanų tendencija: nuo poetiškų pasakojimų su fantazijos inkrustacijomis („Žolių kartumas“), ilgesingų svajų („Liūnsargių moteris“) iki beviltiškų košmarų („Mėnesienos skalikas“), dabar jau – į kraupią antgamtišką melancholiją“⁶, – rašė Goda Lučiūnienė romano „Septyniadangė erdvė“ (2004) recenzijoje. Po jo pasirodė dar trys romanai, todėl recenzentės žodžius galima pratęsti ir šiek tiek pakeisti – „Mėnesienos skaliko“ „beviltiški košmarai“ dar gana viltingi. Košmarai, makabriškos orgijos, demoniškos jėgos ir visiškai juodas kraupus pasaulis išsiskleidžia paskutiniuose romanuose, į kuriuos įpinama jau ir okultizmo detalių.

Šį realizmo pasitraukimą ir fantazijos įsigalėjimą pastebi ir kita recenzentė: „J. Skablauskaitė, iš pradžių savo kūryboje derinusi tikrovę su fantastika ir mistika, gaubusi realybę paslapties šydu, vis labiau linksta į šešėlinę nesąmonybės sferą, gramzdina į froidiškąsias eros ir thanatos gelmes, makabriškas košmarų vizijas. Galiausiai sapno ir realybės plotmės sukeičiamos vietomis ir veikėjai uždaromi į septyniadangę savitikslės fantazijos erdvę, kurioje jokie racionalūs paaiškinimai netenka prasmės.“⁷ J. Skablauskaitės pasaulis konstruojamas jau nebe kaip magiškasis realizmas, t. y. įliejant magijos į realųjį pasaulį, tačiau atvirkščiai – siurrealistiškai. Magijos, fantazijos erdvėje realistiškas tik šio pasaulio karkasas: veikėjai gyvena Vilniuje, Kaune, Palangoje, Lietuvos kaimuose, jie dirba ir užsidirba pragyvenimui, lankosi parodose, restoranuose, klubuose, važinėja automobiliais ir naudojasi kompiuteriais, tačiau šios detalės romanuose kone nepastebimos. Knygų centre – veikėjų būsenos ir jų keičiama erdvė, kuri konstruojama pasitelkiant fantaziją, mitologiją, sapnų logiką, magiją ir mistiką.

Būtent šis erdvės ir viso romano pasaulio priklausymas nuo pagrindinio veikėjo būsenų bei jausenų ir yra esminis J. Skablauskaitės kūrybos bruožas – nebelieka jokių stabilių ir baigtinių objektų, viskas gali bet kada transformuotis. Šis nepastovus, nestabilus, magiškas pasaulis galėtų būti dar viena priežastis, atgrasanti skaitytojus, tačiau derėtų atkreipti dėmesį, kad kitų kritikų jis įvardijamas kaip privalumas. Visgi eilinis skaitytojas nori paprastesnės literatūros, tokios, kurioje užtektų įžvelgti ne per giliai paslėptą teksto prasmę, o ne rankioti galimos prasmės trupinius.

Skilinėjantis pasaulis, fragmentiškas pasakojimas

Kitas J. Skablauskaitės romanų bruožas ir kartu skaitymo trikdis – fragmentiškumas, nevienalytiškumas. Jis pastebimas visuose romanuose ir kone visų recenzentų. Fragmentišką romaną sunku skaityti, juolab kai jo apimtis gana nemaža – paskutinių rašytojos romanų puslapių skaičius siekia 500. Nors J. Skablauskaitė giriama už nepakartojamą kalbos jausmą, ekspresyvius sudurtinius žodžius, plastišką vaizdą, spalvingumą ir puikius gamtovaizdžius, kartu pastebima, kad „monotoniškai žaižaruojantis peizažas vargina; spalvų, formų, deformacijų, žodžių gausa atbukina dėmesį ir žadina ilgesį labiau suvaldytos literatūros“⁸.

Juozas Aputis „Kito kraujo“ (2002) recenzijoje romano fragmentus skirsto į džiuginančius skaid­riuosius ir erzinančius nebūtinuosius⁹. „Erzinantys nebūtinieji“ fragmentai dominuoja visuose romanuose. Toks šokinėjimas nuo vieno veikėjo prie kito skaitytojui sukelia vaizdinių perteklių, taip pasimeta fabula, blaškomas dėmesys. Vaizdinių gausos prasmės klausimą kelia R. Šerelytė: „Galbūt aiškūs patys savaime turėtų būti gražūs, šmėkliški, sapniško romano vaizdai?.. Iš pradžių toks įspūdis kyla, bet vėliau blanksta. Iliustracija gali būti menas, tačiau neatskleidus iliustracijų visumos, nesubrandinus minties, ji tebus menas „pačiam sau“.“¹⁰

Ypatingos skaitytojų pastangos

Recenzijose dažnai keliama mintis, kad J. Skab­lauskaitės tekstai yra savitiksliai. Galbūt šį kūrybos bruožą galima laikyti dar vienu skaitymo trikdžiu. Jau aptartas fragmentiškumas irgi siejamas su savitiksliškumu – fragmentai dažnai nesusiejami ir lieka pavieniai. Ši tendencija matoma nuo pirmojo romano, o Viktorijos Vaitkevičiūtės „Mėnesienos skaliko“ recenzijoje užfiksuota pastaba, kad „trijų veikėjų pasaulis taip ir lieka tik jų pasaulis“¹¹, gali būti pritaikoma visiems J. Skablauskaitės romanams – kuriamas savas uždaras pasaulis ir saviti veikėjai, su kuriais skaitytojas tikrai nesitapatina. Romano erdvė tiek prikišta keistų dalykų, jog šie „taip supanašėja, kad tampa savitiksliais vaizdais ir vaizdiniais, skirtais prie pačių smarkiausių dirgiklių pratusiems skaitytojams“¹².

J. Skablauskaitės skaitytojas turi būti pratęs prie smarkių dirgiklių ir turi norėti būti dirginamas. Rašytoja nepataikauja skaitytojui, nebijo jo apsunkinti, dažnai trikdo, žaidžia su juo. Pasak V. Vaitkevičiūtės, rašytoja įmantriais žodžiais, fantastiniais elementais, nelogiškomis veikėjų savybėmis ir veiksmais tarsi bando skaitytojo reakciją ir kantrybę¹³.

J. Aputis recenzijoje prasitaria: „Šalia mistiškai klaidžių puslapių neretai iššoka kokia ganėtinai realistiška detalė – ir tada pagalvoji, kad romanas rašytas lyg ir ne tau, pašaliečiui skaitytojui, o kažkam, kas iš kokių nors detalių galėtų atkurti tokią „tikrą“, miglotuose regėjimuose slypinčią tikrovę.“¹⁴ Taigi kai kuriuos skaitytojus fantastinis pasaulis priverčia pasijusti svetimais, pašaliečiais, sukelia įspūdį, lyg ši literatūra būtų skirta tikslinei auditorijai, gebančiai šitame fantazijos koliaže įžvelgti kažką daugiau, nei mato eilinis skaitytojas.

Šiuose žodžiuose yra tiesos. J. Skablauskaitės skaitytojas turi būti intelektualus ir apsiskaitęs, mat čia gausu intertekstų, „romano autorė sukaupusi daugybę biblinės ir antikinės kultūros, įvairių religijų, rytiečių ir Pietų Amerikos indėnų tikėjimų elementų, kuriais laisvai žaidžia“¹⁵. Vieninteliame romane „Septyniadangė erdvė“ pateikta paaiškinimų, tačiau juos būtų neprošal rasti kone kiekviename mitologijos ir okultizmo gausiame romane. Skaitytojas turi būti neskubantis, gebantis susikaupti ir ilgiau pasėdėti su knyga, ši proza reikalauja įsigilinti ir kontempliuoti – ji neskirta greitam vartojimui. Gintarė Vaitonytė teigia, kad šiuos romanus „netgi būtina skaityti kelis kartus: J. Skablauskaitė geba viename žodyje, vienoje pastraipoje, viename lape išsakyti tiek minčių, kad vienu kartu neįmanoma apimti“¹⁶. Tai tampa dar vienu skaitymo trikdžiu – retas kuris skaito romaną dukart, ypač jei pirmasis kartas buvo varginantis.

Praktinis skaitymo vadovas

J. Skablauskaitės recenzentai negaili patarimų, kaip reikia skaityti jos knygas. Petras Venclovas dalijasi savo skaitymo patirtimi: „Sunkiausia įveikti pirmuosius 50 puslapių. Vėliau liaujiesi stebėtis begaline menine autorės išmone, nebekraipai galvos, nebegūžčioji pečiais. Norom nenorom turi priimti autorės žaidimo taisykles <…>. Nepriėmęs autorės siūlomo pasaulio modelio, turbūt nieko nesuprastum, nors iš pirmo žvilgsnio neatrodo, kad prozininkė ketintų pasakoti negirdėtus neregėtus dalykus.“¹⁷ Taigi skaitytojas turi nesipriešinti šiam žaidimui, pasiduoti fantastinio pasaulio logikai (ar jos nebuvimui) ir tiesiog mėgautis romanų vaizdais.

Prie J. Skablauskaitės tekstų reikia pratintis pamažu. „Pirmą kartą perskaičius kurį nors jos romaną, skaitymo ar estetinį malonumą vargu ar pavyktų patirti. Šios rašytojos kūrinius reikia „sumedžioti“ palengva, mažais atsargiais žingsniukais sėlinant per puslapius. Kitaip šmėklų, demonų ir kitokių nežemiškų būtybių pasaulis išgąsdins, suerzins, gal net atbaidys“¹⁸, – pataria Angelė Jasevičienė. Ji siūlo neskaityti J. Skablauskaitės romano kaip detektyvo ar tradicinio nuotykių romano, nes liksite nieko nepešę: „Tai moderni poezija prozoje, kai pagrindinė mintis pasakoma ne kuriant siužetą ar psichologiškai įtikinamus charakterius, o tapant vaizdą, nuotaiką, atmosferą. Norint suprasti, pirmiausia reikia įsivaizduoti, pajausti.“¹⁹

Ar rašytoja bus atrasta?

Priešpaskutinio romano „Sado sindromas“ pristatyme Joniškyje 2010-aisiais J. Skablauskaitė atsiduso, kad vargu ar jos knygas kas supranta, o viename paskutinių interviu dviprasmiškai vertino faktą, kad minėta knyga buvo patekusi į skaitomiausiųjų penketuką: „Mane nustebino, kad skaito, kad įtraukė. Populiarūs dalykai dažnai nėra pripažinti intelektualių skaitytojų, tad nežinau, koks tai įvertinimas.“²⁰ Tačiau kartu puoselėjo slaptą viltį, kad jos kūryba būtų skaitoma ir atrandama vis iš naujo. Šią svajonę rašytoja išsakė režisierės Agnės Marcinkevičiūtės dokumentiniame filme „Vienatvės gaudesys“ (2014) – kad jos knygas skaitytų ir tos kartos, kurios dar nėra gimusios.

Ar tikrai reikėtų J. Skablauskaitės knygas iš inercijos dėti į magiškojo realizmo lentyną, o gal verta pasiduoti autorės žaidimui ir jos kūrybai skirti naują – siurrealizmo literatūros skyrių? Gal tada jas ir skaitytume kitaip – pasinertume į siurrealų pasaulį, į sapno logiką ir leistume J. Skablauskaitės žodžiams atverti kiekvieno mūsų pasąmonės klodus.

Paradoksalu, tačiau tai, kas trikdo J. Skablauskaitės romanų skaitymą, komplikuoja skaitytojo santykį su tekstu, yra pagrindiniai šios rašytojos kūrybos bruožai, paverčiantys jos prozą unikalia ir vertinga.