Parapijos kenčia nuo agresyvių išmaldos prašytojų: duodami pinigų, tik didiname problemą

Šis klausimas jau keletą metų kamuoja Vilniaus Dievo Gailestingumo šventovės bendruomenę – kaip rašė naujienų portalas „Delfi“, vienas vyras, neturintis nuolatinės gyvenamosios vietos ir teistas aštuonis kartus, nuolat persekioja tikinčiuosius, ir jo niekaip nepavyksta sutramdyti.

Apie panašias problemas „Bernardinams“ pasakoja ir Vilniaus arkikatedroje bazilikoje bei Aušros vartuose tarnaujantys pašnekovai. Piligrimų ir turistų gausiai lankomos šventovės traukia išmaldos prašytojus, ir šie apsilankymai neretai išprovokuoja konfliktus.

Kalbinti Bažnyčios atstovai bei ekspertai tikinčiųjų prašo jokiu būdu neduoti pinigų asocialiems asmenims – taip tik padarome meškos paslaugą tiek pačiam prašytojui, tiek ir parapijai. Kur kas geresnis būdas – pasiūlyti benamiams kreiptis į specialistus, kurie iš tikrųjų galėtų pasirūpinti jų sveikata ir gerove.

Yra parašęs šimtą pareiškimų policijai

„Švelnumo jau daug parodyta. O jie tuo naudojasi. Su jais reikia elgtis griežtai“, – apie išmaldos prašytojus pasakoja Antanas Kavaliukas. Jis nuo 2015 m. dirba zakristijonu Vilniaus Šv. vysk. Stanislovo ir šv. Vladislovo arkikatedroje bazilikoje, o šiaip šioje šventovėje lankosi nuo vaikystės ir puikiai pažįsta kiekvieną jos kampą. Tuo metu, kai pašnekovą kalbinu, Katedroje – ramu ir tyku, po 20 minučių prasidės vakaro Mišios, žmonės pamažu renkasi ir tyliai sėdi. Tačiau taip būna ne visada. „Štai neseniai buvo atėjusi jauna moteris, lyg niekur nieko man: ‚Duok dešimt eurų!‘ Sakau: ‚Eik dirbt.‘ Apsisuko ir nuėjo“, – prisimena vyras.

Pastarasis įvykis – vienas iš „lengvesnių“. O būna visaip. „Mišių metu kai kurie prašo išmaldos. Mišios vyksta, jie įžūliai ateina prie žmogaus: ‚Paaukokit bandelei.‘ Būna, kad atsako: ‚Aš tau nupirksiu bandelę‘, o tas žmogus: ‚Man geriau duokit pinigų. Aš pats nusipirksiu.‘ Daug kartų esu tai matęs, ir sudėtinga su jais“, – pripažįsta zakristijonas. Įprastai, kai jis tai pamatęs bando tuos žmones išprašyti iš bažnyčios, jį palydi riebūs keiksmai ar grasinimai. Keliskart asocialūs asmenys į bažnyčią atsinešė peilį, o pats rimčiausias atvejis, pasak Antano, buvo toks: „Atėjo į Katedrą žmogus, matyt, apkvaišęs nuo narkotikų. Buvo labai aršus, visus gąsdino, mes labai bijojom. Iškvietėme apsaugą, o paskui atvažiavo policija. Pareigūnai pradėjo tikrinti to žmogaus krepšį ir jame rado pistoletą.“

Su teisėsauga zakristijonui tenka bendrauti nuolat – per visą savo darbo Katedroje laiką jis jau yra parašęs šimtą pareiškimų policijai. Anot pašnekovo, geriausia būtų, jei Katedroje nuolat budėtų apsaugos tarnybos darbuotojas – tačiau supranta, kad ši ir kitos parapijos Lietuvoje vargiai sau tai išgalėtų leisti.

„Visko būna. Jie ne tik prašo išmaldos, bet ir sugeba žmones apšvarinti, – pasakoja A. Kavoliukas. – Kokį rankinuką paima ar pan. Anksčiau, prieš 15 metų, būdavo daug vagysčių, dingdavo rankinukai. Net iš aukų dėžučių ar „šachtų“ [grotelėmis dengtų ertmių Katedros grindyse, kur turistai mėgsta mesti monetas] traukdavo pinigus.“

Dabartiniu metu kiekvieną dieną į Katedrą ateina bent vienas išmaldos prašytojas, bet kartais gali jų atvykti ir dešimt. Pasak zakristijono, ypač priešiški būna niekur nedirbantys jaunuoliai. Jie turi „taktiką“ – ateina į bažnyčią, greit susirenka pinigų iš tikinčiųjų ir išeina. Ir taip kiekvieną dieną: „Mišių metu arba jeigu pamato turistų grupę. Prie kiekvieno jų prieina. O ką tas turistas – mato, kad žmogus neatsikabina, tai ir paaukoja. Esu matęs, kaip numeta 50 eurų.“

„Mes leidžiame žmonėms degraduoti“

Vilniaus arkikatedros zakristijonas pažįsta visus tuos žmones, kurie čia elgetauja. Pasak pašnekovo, jeigu atsiranda koks naujas, dar nematytas išmaldos prašytojas, kunigai jį bando stebėti. Jeigu asmuo pradeda elgtis įtartinai, jis iš bažnyčios išprašomas. Tačiau po kokio pusmečio žmonės įsidrąsina, supranta, kad Katedra – gera „strateginė vieta“, ir tampa aršūs. A. Kavoliukas sako, kad, deja, prie to prisideda ir patys tikintieji, iš geros širdies ir naivumo aukodami pinigų.

„Mes patys leidžiame šitiems žmonėms degraduoti. Pinigų davimas nėra pagelbėjimas. Ne taip reikia padėti. Reikia, kad pirmiausia žmonės neaukotų, o geriau rekomenduotų pagalbą, nuvestų, kad žmogus susirastų. Kai kurie linkę į alkoholizmą, tenka su jais kalbėtis, sakyti: ‚Nustok, lankyk anoniminių alkoholikų kursus‘ ir pan.“, – pasakoja Antanas. Tiesa, ir su ta pagalba nėra taip lengva. Keletą priklausomų asmenų jis pats buvo nuvežęs į reabilitacijos centrą. Tačiau jie iš ten greit išėjo, atsisakė bet kokios pagalbos. Per visą laikotarpį, kiek yra tarnavęs Katedroje, pašnekovas sutiko tik vieną žmogų, kuris išbrido iš priklausomybės – pranešė, kad nebevartoja narkotikų, ir daugiau nebepasirodė.

Sudėtinga būna ir su bandymais elgetaujančiuosius nusiųsti į „Betanijos“ valgyklą Antakalnyje – benamiai atsakė, kad maistas ten jiems per prastas. „Jie yra pripratę prie lengvesnio gyvenimo būdo. Nenori dirbti, bet nori gauti, kas geriausia. O tikintieji toliau aukoja, žmonės pasipelno iš to. Man ne vienas yra sakęs: ‚Aš šitaip daugiau uždirbu negu tu, dirbdamas bažnyčioje.‘“

Susiduriama su gerai organizuota grupe?

Tokių pat pasišaipymų teko girdėti ir Vilniaus Šv. Teresės parapijos klebonui mons. Kęstučiui Latožai. Šioje parapijoje yra Šv. Teresės bažnyčia bei garsioji Aušros Vartų koplyčia, kuri traukia piligrimus ir nuolat elgetaujančius asmenis. Dvasininkas pabrėžia, kad žmonių gyvenimo situacijos labai skirtingos, todėl vienareikšmiškai negalima vertinti, jog visi elgetos yra tokie ar anokie. Tačiau dalis jų tiesiog renkasi tokį gyvenimo būdą. „Kartais ir sunku pasakyti, ar tas žmogus tikrai yra benamis. Kai kurie turi gan naujus mobiliuosius telefonus“, – teigia kunigas.

Jam neteko sutikti ginkluoto priešiškai nusiteikusio benamio, tačiau įvairių nemalonumų netrūksta. Prie bažnyčios ir Aušros vartų ateina išmaldos prašantys nuo narkotikų ar alkoholio priklausomi asmenys, vienas vyras praeiviams parduoda paveikslėlius, meluodamas, kad renka aukas bažnyčios remontui. Kiti – dar įžūlesni: „Yra tekę matyti, kaip eina močiutė į bažnyčią, tai jie iš toli pasitinka, prie jos prikimba ir tiek terorizuoja, kad ji, nabagė, paskutinius centus atiduoda, kad tik tie atstotų“, – sako pašnekovas.

Dvasininkas neprisimena, kad per pamaldas būtų buvę incidentų, išskyrus vieną gan agresyvų jaunuolį, kuris prašo pinigų ar krapšto juos iš aukų dėžučių. Tačiau kokias dvi pastarąsias savaites klebonas jo nematė.

„Aš pritarčiau, kad pinigų duoti jiems nereikia. Bent jau tai publikai, kokią matau kasdien prie Aušros vartų, – sako K. Latoža. – Duodami jiems pinigų, mes darome bloga. Tie pinigai reikalingi narkotikams, alkoholiui. Finansinė pagalba juos tik skatina elgetauti, kita vertus, mes galime prisidėti net ir prie jų mirties. Įsivaizduokim, jeigu žmogus nusiperka narkotikų, perdozuoja ir miršta. Mes galime tapti jo mirties kaltininkais. O kai kurie asmenys net lobsta sunkiai besiverčiančių žmonių sąskaita.“

Ką monsinjoras turi omenyje? Jis nujaučia tam tikrą nusikalstamą „tinklą“ – parapijos zakristijonui yra tekę matyti, kaip netoliese esančiame parkelyje neaiškūs asmenys sukviečia elgetaujančiuosius ir duoda nurodymų. Atėjus vakarui, greičiausiai visi „atsiskaito“. Taip pat matosi, kad yra paskirstytos tam tikros teritorijos, į kurias „svetimiems“ išmaldos prašytojams draudžiama patekti.

Įdomu tai, kad, kai tik vyksta policijos reidai, šių žmonių Aušros vartų gatvėje kaip tyčia nebūna. „Atrodo, jie gauna informaciją, – sako kunigas. – Reidas pasibaigia, pareigūnai išvažiuoja – iškart visi vėl atsiranda. Be to, kartais kokių garbingų svečių pas mus atvyksta – prezidentų ar kitų. Tada elgetų irgi nelieka.“

K. Latoža pakartoja, kad anaiptol ne visi sutikti benamiai yra nusiteikę piktybiškai: „Daug metų mes vykdome akciją „Suteik šviesą benamiui“ – jiems dalijame žvakes, kad turėtų kuo pasišviesti, kadangi gyvena be elektros. Ypač žiemos vakarais, besibaigiant Mišioms, jų ateina. Ir tai yra labai mandagūs, mieli žmonės, jie nesikabinėja, jokių pinigų neprašo.“

O kaip suteikti visokeriopą pagalbą Aušros vartų gatvėje būnantiems išmaldos prašytojams ir kartu apsaugoti piligrimus – jau kitas klausimas, kurį klebonui tenka spręsti nuolat. „Yra mūsų parapijoje žmonių, kurie užsiima karitatyvine veikla. Padėdavo ir dokumentus pasidaryti, ir pamaitindavo… Bet neturiu duomenų, kad kuris nors iš jų būtų grįžęs į visuomenę. Gal tiesiog nežinau apie tai. Gyvenime būna įvairiai. Gal jų aplinkoje, šeimoje kažkas padarė įtaką, kad žmogus grįžtų į orų gyvenimą“, – svarsto dvasininkas.

Pašnekovas pataria, kad, užuot davus pinigų pagalbos prašančiam benamiui, pirmiausia būtų galima pasiūlyti ko nors pavalgyti. Taip pat reikėtų suteikti informaciją, kur jis galėtų gauti visą reikiamą pagalbą ir kur jam būtų arčiausiai nueiti.

Viskas ne taip paprasta

Viena iš įstaigų, teikiančių konkrečią pagalbą benamiams – tai Vilniaus miesto socialinės paramos centras (tokių yra ir visoje Lietuvoje). Jis padeda šeimoms bei asmenims, patiriantiems socialinę riziką, teikia maisto paramą ir kitais būdais bando palengvinti sunkiau gyvenančių žmonių kasdienybę. Į „Bernardinų“ klausimus atsakė šio centro atstovės – Senamiesčio seniūnijos gyventojus aptarnaujanti socialinio darbo organizatorė Aušra Ravaitienė ir Socialinio darbo skyriaus vedėjo pareigas laikinai einančioji Laima Zabulėnaitė.

Ekspertės pasakoja, kad socialiniai darbuotojai šiuo metu bendradarbiauja su Dievo Gailestingumo šventovės atstovais bei policijos pareigūnais – ir ieško sprendimo, ką daryti dėl teksto pradžioje minėto benamio vyro, kurio agresyvūs veiksmai baugina bendruomenės tikinčiuosius. Rugpjūčio 24 d. duomenimis, asmuo yra sulaikytas ir kol kas neišleistas į laisvę – jį pareigūnai išsivežė, kai šis trukdė vykti pamaldoms. O socialiniai darbuotojai pirmąkart su šiuo vyru susitiko 2020 m. liepos mėnesį, kai kartu su pareigūnais pagal iškvietimą atvažiavo į šventovę.

„Asmuo buvo kalbinamas, tačiau bendrauti atsisakė ir pasišalino. Reikia paminėti, jog jis bendrauti nepageidavo, buvo nusiteikęs priešiškai ir agresyviai, todėl užmegzti su juo kontaktą ir pasiūlyti socialinių paslaugų nepavyko“, – sako Socialinės paramos centro atstovės. Jų kolegos, dirbdami gatvėje, sutinka minimą vyrą, tačiau bendrauti būna sudėtinga dėl jo agresyvaus elgesio. Į pagalbos siūlymus jis iki šiol niekaip nesureagavo, o apie jo artimuosius neturima jokių duomenų.

„Tai yra vienas sunkiausių atvejų“, – sako Vaidas Maziliauskas, Vilniaus miesto trečiojo policijos komisariato 2-ojo veiklos skyriaus vyriausiasis tyrėjas. Jis ir buvo tas pareigūnas, kuris sulaikė aštuoniskart teistą asmenį – tuo metu, kai buvo gautas iškvietimas, policininkas važiavo netoliese. Jis pasakoja, kad elgetaujantis vyras atsisako bendradarbiauti su policija, nė kiek nesigaili dėl savo veiksmų ir atvirai sako – kai jūs mane paleisit, aš vėl eisiu į Dievo Gailestingumo šventovę. Vyrui, be kita ko, skirta daugybė administracinių baudų, tačiau jis paprasčiausiai neturi iš ko tas baudas susimokėti.

„Taip, nemaloni tokia situacija. Bendromis jėgomis bandėme įtikinti, gražiuoju su juo kalbėtis. Po to jau imtas taikyti baudžiamasis kodeksas, kai jis pradėjo trukdyti apeigoms, tada ikiteisminiai tyrimai… Bet, nepaisant to, su tuo žmogumi ir toliau turi būti dirbama, gal kažkaip pavyks“, – tikisi policijos pareigūnas.

Vilties nepraranda ir Socialinės paramos centro atstovės A. Ravaitienė ir L. Zabulėnaitė – tik atkreipia dėmesį, kad kiekvienas išmaldos prašančio žmogaus atvejis yra unikalus ir skirtingas. Kad asmuo pakeistų savo gyvenimo būdą ir išbristų iš priklausomybių, reikia ne tik socialinių darbuotojų pastangų, bet ir paties žmogaus motyvacijos bei noro tą pagalbą priimti. Ir čia iškyla įvairių kliūčių, apie kurias kartais net nesusimąstome.

„Sudėtinga tokius asmenis motyvuoti ieškotis darbo, kadangi dauguma turi skolų, kurias išieško antstoliai, ir jiems įsidarbinti tiesiog finansiškai „nenaudinga“. Todėl jie renkasi paprastesnį kelią ir pajamų gauna iš išmaldą duodančių asmenų. Su benamiais ir elgetaujančiais asmenimis užmegzti kontaktą, įgauti pasitikėjimą yra sudėtinga ir reikia daug laiko, socialiniai darbuotojai deda daug pastangų norėdami išlaikyti ryšį su jais – nuolat lankosi tose pačiose vietose, turėdami asmens telefoną, kviečia juos susitikti.

Turėdami minimalias pajamas (dažniausias pajamų šaltinis – socialinė pašalpa), asmenys neišgali nuomotis būsto, todėl ir toliau gyvena gatvėje, po balkonais, laikinuose „pastatuose“, apleistose patalpose. Į nakvynės namus jie nenori vykti dėl ten esamų sąlygų (kambaryje dažnai gyvena ne po vieną), nenoro laikytis nustatytų taisyklių“, – teigia ekspertės.

Jos toliau pasakoja, kad dažnai asmuo, apsigyvenęs nakvynės namuose, iš jų išeina ir grįžta atgal į tą pačią vietą, o  likus gatvėje yra sunku atsiriboti nuo „draugų“. Benamiai dažnai yra priklausomi nuo alkoholio ar kitų psichotropinių medžiagų, dalis jų turi psichikos sveikatos sutrikimų. Taip pat pastebima, kad tokie asmenys dažniausiai jau žino apie socialinę paramą teikiančias įstaigas bei organizacijas, tačiau ne visada pasinaudoja paslaugomis, o dalis jų gyvenimą gatvėje renkasi sąmoningai.

Žodžiu, tikra problemų grandinė, kurią išardyti reikia daug kantrybės ir pastangų. „Socialiniai darbuotojai periodiškai lankosi benamių susibūrimo vietose, jas stebi, motyvuoja tuos asmenis priimti socialinę pagalbą, sprendžiant kylančius sunkumus, ir ją suteikia. Socialiniai darbuotojai renka informaciją iš bendruomenės, kitų įstaigų apie benamius, reaguoja ir į anoniminius pranešimus“, – sako A. Ravaitienė ir L. Zabulėnaitė.

Yra ir gerųjų pavyzdžių

Socialinės paramos centro atstovės džiaugiasi, kad šios sunkios pastangos ir nuolatinis bendravimas jau duoda ir rezultatų – vis dažniau būna atvejų, kai darbas su socialinės rizikos asmenimis tampa produktyvesnis, sekasi lengviau užmegzti kontaktą, pelnyti žmonių pasitikėjimą ir juos motyvuoti. O sėkmingiausiai sprendžiami atvejai yra tie, kai pavyksta surasti benamių artimuosius, kurie sutinka bendradarbiauti. Pavyzdžiui, bendradarbiaujant šeimos nariui, vienam asmeniui buvo suteikta reikiama pagalba ir surasta gyvenamoji vieta.

„Kitas asmuo, benamiu buvęs daugiau nei 18 metų ir kuriam ne kartą buvo siūlyta bei teikta socialinė, medicininė pagalba, netikėtai socialinių darbuotojų pagalbą priėmė ir apsigyveno nakvynės paslaugas teikiančioje įstaigoje. Svarbu, kad šį sprendimą asmuo priėmė savarankiškai, pats kreipėsi dėl minėtų paslaugų, kurios jam teikiamos ilgą laiką“, – džiaugiasi pašnekovės.

Policininkas V. Maziliauskas antrina, kad vilties niekada nereikia prarasti. Jis tą gali pasakyti iš patirties: „Ne vieną pavyzdį žinau, kai didžiausias nusikaltėlis ar narkomanas atsiverčia. Vis tiek ateina laikas, kai jis gal pagalvoja, kad nebenori taip gyventi. Vieni į Dievą įtiki, kiti atranda antrąsias puses, sukuria šeimas ir pan. Nereikia nurašyti tų žmonių. Jiems reikia pagalbos.

Mes, policija, nesiekiam vien tik nubausti ar uždaryti. Mes taip pat bendradarbiaujame su socialiniais darbuotojais, bandome teikti pagalbą žmogui. Ir nereikia žiūrėti, koks žmogus yra dabar, žiūrėkim, koks jis gali būti. Tokiu požiūriu bandau vadovautis.“

Kur kreiptis?

Pasak V. Maziliausko, anaiptol ne visi išmaldos prašytojai nusiteikę priešiškai. Yra ne viena parapija, kuriose jie šiltai sutaria su tikinčiaisiais, padeda tvarkyti aplinką ar prisideda kitokiais būdais. O jeigu bažnyčioje ar gatvėje susiduriate su agresyviai nusiteikusiu asmeniu, kuris nuo jūsų neatstoja, reikėtų skambinti skubiosios pagalbos telefonu 112 ir pranešti apie viešosios tvarkos pažeidimą ar kitą nusikalstamą veiką. Tiesa, gali būti, kad ekipažo teks palaukti, jeigu jis tuo metu patruliuoja kur nors toliau – ir jeigu nėra tiesioginio pavojaus žmogaus sveikatai, gyvybei ar turtui „čia ir dabar“. Bet, nepaisant to, pareigūnai anksčiau ar vėliau atvyks.

Tiek policininkas, tiek ir Socialinės paramos centro atstovės rekomenduoja neduoti pinigų išmaldos prašytojams. „Pastebėjus benamius ar elgetaujančius asmenis, tikslingiausia yra informuoti Socialinės paramos centro socialinius darbuotojus, kurie pagal kompetenciją gali vertinti situaciją, pasiūlyti pagalbą, esant poreikiui, nedelsiant ją asmenims suteikti“, – kviečia A. Ravaitienė ir L. Zabulėnaitė. Kaip minėta, tokių centrų yra ir kituose Lietuvos miestuose.

Ekspertės pateikia sąrašą, kokios konkrečios pagalbos galima tikėtis:

• Socialinės paramos centre yra organizuojama parama maisto produktais, bendradarbiaujant su labdaros ir paramos fondu „Maisto bankas“;
• Neapdraustiems privalomuoju sveikatos draudimu išduodami siuntimai į sveikatos priežiūros įstaigą, teikiamos konsultavimo, informavimo, tarpininkavimo paslaugos;
• Socialiniai darbuotojai vykdo darbą gatvėje – benamius, elgetaujančius asmenis informuoja apie galimybę gauti paslaugas nakvynės namuose, nemokamą maitinimą, konsultuoja dėl registracijos Užimtumo tarnyboje prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, sveikatos priežiūros paslaugų gavimo, socialinių išmokų skyrimo ir kt. klausimais, motyvuoja priimti siūlomą pagalbą, siekiant padėti jiems integruotis į visuomenę.

Dėl minėtų paslaugų sostinėje gyvenantys asmenys gali kreiptis į Vilniaus miesto savivaldybės Klientų aptarnavimo centre esantį Socialinės paramos centro 4 informacinį langelį (Konstitucijos pr. 3, Vilnius) arba į Socialinės paramos centro Socialinio darbo skyriaus socialinius darbuotojus seniūnijose.

Kitos įstaigos Vilniuje, teikiančios pagalbą:

• Apgyvendinimo nakvynės namuose ir laikinos nakvynės paslaugas Vilniaus mieste teikia BĮ Vilniaus „Vilko pėdos“ namai, Vilkpėdės g. 12, Vilniuje (padaliniai „Prie užtvankos“ ir „Saugūs namai“) bei Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ laikinieji namai, Šv. Stepono g. 35 / 4, Vilniuje;
• Nemokamą maitinimą teikia Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ labdaros valgykla „Betanija“, M. K. Paco g. 4, Vilniuje, labdaros ir paramos fondas „Vilties centras“, Liepkalnio g. 26, Vilniuje, labdaros ir paramos fondas „Harė Krišna“ maistas kūnui ir sielai“, Architektų g. 152, Vilniuje;
• Nemokamos asmens higienos (dušo) paslaugos teikiamos Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ socialiniame centre „Betanija“, M. K. Paco g. 4, Vilniuje. Šiame centre pagalbos stokojantys asmenys gali gauti ir socialinių darbuotojų pagalbą įvairiais rūpimais klausimais (būsto, darbo paieškos, antstolių ir kt.);
• Labdarą drabužiais teikia Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ socialinė tarnyba, M. K. Paco g. 4, Vilniuje bei labdaros ir paramos fondas „Vilties centras“, Liepkalnio g. 26, Vilniuje;
• Asmenys taip pat turi galimybę kreiptis dėl nemokamo odos infekcinių ligų gydymo į VšĮ Vilniaus odos ir veneros ligų centrą, Kauno g. 37 / 59, Vilniuje.