Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2022 12 04

Algirdas Butkevičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

12 min.
Poetas, filmininkas Jonas Mekas 2013 m. „BNS Foto“ nuotrauka

2022 12 04

Algirdas Butkevičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

12 min.

„Parašiau Jonui Mekui. Taip prasidėjo mudviejų elektroninis pokalbis“

Buvo likę keli mėnesiai iki 95-ojo Jono Meko gimtadienio. Internete aptikau jo elektroninio pašto adresą. Rūpėjo daugiau sužinoti apie mokslo metus, literatūrinio kelio pradžią, žurnalistinį darbą Biržuose ir Panevėžyje iš paties Jono Meko.

Žinojau, kad žodžiai: gyvoji legenda, mitologinė asmenybė, devyniasdešimtmetis jaunuolis, dvasios aristokratas, pasaulio žmogus, avangardinio filmo pradininkas, vienas garsiausių XX amžiaus menininkų – ne vien skambūs epitetai, skirti mūsų kraštiečiui poetui, prozininkui, antiholivudinio filmo kūrėjui, kino kritikui, filosofui Jonui Mekui, stulbinančiam talento savitumu ir žodžio įtaiga. Ar sulauksiu jo atsakymo?

Tačiau iškilios asmenybės būna ir paprastos, dėmesingos, jautrios, mylinčios gimtą kraštą ir jo žmones. Todėl parašiau Jonui Mekui. Taip prasidėjo mudviejų elektroninis pokalbis.  

Algirdas Butkevičius: Gerb. Jonai Mekai, Jus trukdo iš Biržų buvęs žurnalistas, redaktorius, dabar senjoras, tautodailininkas ir kraštotyrininkas, Biržų garbės pilietis Algirdas Butkevičius. Skaitinėju 1941–1944 metais ėjusias „Naująsias Biržų žinias“. Jose randu nemažai Jūsų eilėraščių, straipsnių, recenzijų. Norėčiau pasiteirauti, ar ne Jums priklauso slapyvardžiai Parovėjos sūnus, Jon. Gaivenis, J. Ms., J. Mks.?

Artėja Jūsų 95-asis gimtadienis. Prieš penkerius metus parašiau tekstą, skirtą Jūsų devyniasdešimtmečiui. Gal Jums neteko jo matyti? Bandysiu nusiųsti.

Stiprybės ir kūrybinio nerimo!

Jonas Mekas: Parovėjos sūnus – tai ne mano. Visi kiti – mano. Ne, to teksto nemačiau.

A. Butkevičius: Labai ačiū už informaciją. Norėčiau dar pasiteirauti apie Panevėžio J. Miltinio teatro gastroles Biržuose. „Naujosiose Biržų žiniose“ rašė toks J. Žadvydas. Gal tai taip pat Jūsų slapyvardis? Geros dienos!

J. Mekas: Atsiusk man tą tekstą, tai padės man atsakyti į tavo klausimą.

A. Butkevičius: Sveiki. Siunčiu tekstą apie Miltinio teatro gastroles Biržuose. Tame puslapyje yra ir Janinos Čmilytės pavarde pasirašytas tekstas. Man regis, kad tai taip pat galėtų būti Jūsų slapyvardis. Biržietiški linkėjimai, puikios savijautos ir geros kūrybinės nuotaikos!

J. Mekas: Ne. Čia ne mano. Tai turbūt Petro Zoblacko-Šilojaus.

A. Butkevičius: Ačiū. Geros dienos!

Algirdas Butkevičius. Asmeninio archyvo nuotrauka

A. Butkevičius: Laba diena. Gerb. Jonai, vėl Jus trukdau. Biržų biblioteka ruošiasi surengti dviejų dienų konferenciją, skirtą Jūsų 95-ajam gimtadieniui. Pirmąją dieną norima apžvelgti Jūsų gyvenimą Lietuvoje, antrąją – veiklą Amerikoje ir visame pasaulyje. Manęs priprašė pakalbėti apie Jūsų gyvenimą Lietuvoje, pirmuosius kūrybinius žingsnius, žurnalistinę veiklą.

1938 metų „Vyturio“ žurnalo 12-ame numeryje aptikau tokį redaktoriaus Daumanto Čibo Jums skirtą atsakymą: „Jonui Mekui. Biržų Papilys. Tu, Jonai, šiemet buvai uoliausias Vyturio bendradarbis. Už tai su savo padėka dar siunčiu ir K. Borutos storą aprašymų knygą – Kelionės į Šiaurę. Iš jos pasimokysi pasiryžimo, valios, drąsos ir darbštumo – viso to, kuo pasižymėjo didieji Šiaurės ieškotojai.“

Kodėl ir kas paskatino pradėti rašyti „Vyturiui“, „Jaunajam ūkininkui“, „Žiburėliui“? Tikriausiai į šiuos vaikams skirtus žurnaliukus prikalbinote rašyti ir savo jaunesnį brolį Adolfą?

Žinau, kad Daumantas Čibas (beje, kilęs nuo Vabalninko, Anciškių kaimo) po karo nukako Amerikon, apsigyvenęs Kalifornijoje, įsikūrė Toluvos sodyboje, ten pristatė kryžių ir stogastulpių, įkūrė drožinių muziejų. Ar neteko su jo susitikti gyvenant Amerikoje?

Petras Zablockas yra minėjęs, kad į Biržus pas jį vokiečių okupacijos metais, važiuodamas į Papilį aplankyti savo motinos, užsukdavo rašytojas Jonas Vytautas Narbutas. Ar tikrai Papilyje gyveno J. V. Narbuto motina?

Kaip Jūs, gerbiamas Jonai, susipažinote su J. V. Narbutu? Kaip ir kodėl jis Jus pakvietė redaguoti „Panevėžio apygardos balsą“? Ar Jus tuomet (1944 metų sausį) apsigyvenote Panevėžyje, nes susisiekimas su Biržais tuomet turėjo būti sudėtingas?

Teko skaityti, kad, Jums dirbant „Panevėžio apygardos balse“, Panevėžyje norėta išleisti net du literatūros ir meno almanachus („Vagos“ bei „Nevėžis“). Tokį Panevėžio kultūrininkų ketinimą leisti net du almanachus Jūs sukritikavote teisingai tvirtindamas, kad kultūriniame darbe turėtų būti daugiau kultūringumo, o ambicijų, nesutarimų, netgi šmeižto mažiau, nes visiems susitelkti reikalavo lietuvybei iškilęs pavojus. Ar taip ir buvo dėl tų almanachų?

Beje, jei leis sveikata, bandysiu Panevėžio bibliotekoje surasti 1944 metų (ėjo iki birželio) „Panevėžio apygardos balso“ numerius, perskaityti Jūsų rašytus tekstus. Juos pasirašydavote tikriausiai ne vien pavarde, bet ir slapyvardžiais. Kokiais?

Šį kartą varginu Jus ilgoku laišku. Linkiu papilietiškos stiprybės ir kasdieniškų džiaugsmo akimirkų. Pagarbiai – Algirdas Butkevičius.

J. Mekas: Algirdai, ateinantį savaitgalį parašysiu kiek daugiau apie savo jaunystės periodą. Dabar tik trumpai, greitosiomis. Ačiū už Čibo (ne, aš nežinojau, kad jis vėliau gyveno Amerikoje!) tekstą! Nes Borutos knyga (parašyta kalėjime!) padarė man labai didelį įspūdį ir turbūt įtaką mano užsispyrusiam charakteriui. Aš niekados negalėjau prisiminti per vėlesnius metus, iš kur aš tą knygą buvau gavęs. Tai dabar sužinojau! Ačiū!

Aš visados norėjau rašyti, visados rašiau, neprisimenu, kada nerašiau. Kai nemokėjau rašyti, paišiau. Nuo šešerių metų. Paišiau savo dienoraštį nuo šešerių metų. O kai tik išmokau rašyti, rašiau. Apie paprastus ūkio dalykus. Sakysim, „šiandieną buvom malūne“ arba „šiandieną buvo nutrūkęs mūsų šuva“ ir panašiai. Ir kai pradėjau skaityti, pradžios mokykloje, Laužadišky, vaikų žurnaliukus, tuoj pradėjau norėti ir pats būt atspausdintas. Kodėl tik kiti?

Gal tada ir žinojau, bet dabar nebeprisimenu, ar Narbuto motina gyveno Papily.

Aš turiu čia pertraukti, reikalai! Tęsiu vėliau, turbūt tik vakare.

Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos Jono ir Adolfo Mekų palikimo studijų centro ekspozicija. Kosto Kajėno / Bernardinai.lt nuotrauka
Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos Jono ir Adolfo Mekų palikimo studijų centro ekspozicija. Kosto Kajėno / Bernardinai.lt nuotrauka  

J. Mekas: Atleisk, kad neturėjau laiko tęst pasikalbėjimą anksčiau – labai užimtas šiuo laiku, statau biblioteką!

Apie Narbutą. Taip, nežinau apie jo motiną. Aš visados maniau, kad jis vilnietis. Turiu tokią silpnybę, kad niekados neklausiu savo nei pažįstamų nei draugų apie jų tėvus, brolius, jų praeitį. Toks buvau vaikystėje, toks tebesu dabar. Bet žinau, kad Narbutas lankydavos Papily. Aš maniau, kad pas Binkį.

Kaip susitikau su Narbutu? Tiksliai nebeprisimenu, bet turbūt pas Petrą Zablocką, su kuriuo kartu įkūrėm Biržų teatrą. Jis buvo jau iš vyresnės kartos, visi jį ėmė rimtai, o aš buvau tik kaimo vaikiokas. Tai pas jį atvažiuodavo Miltinis, Narbutas irgi. Tai vieną žiemos vakarą – aš gerai tą vakarą prisimenu, nes tą vakarą prasidėjo nauja mano gyvenimo stadija – pakeliui iš Papilio į Biržus jis užvažiavo į Semeniškius, į mūsų namus – aš tuo metu buvau pas tėvus – sako: važiuokim į Panevėžį, ko tu čia laiką gaišini provincijoje? Manęs nereikėjo prašyt du kartus. Tą pat vakarą ir išvažiavom. Man reikėjo daugiau oro. Biržai mane buvo pradėję troškinti. Aš norėjau būt Vilniuje. Panevėžys buvo pakeliui į Vilnių!

Bet ir dirbdamas Panevėžy bent kartą per savaitę dviračiu grįždavau į Biržus, kur visados dėdės Jašinsko palėpėje turėjau kambarėlį su visom savo knygom ir „raštais“. (Visus savo to meto raštus, visus savo ankstyvesnius dienoraščius, viską pakasiau prie dėdės Jašinsko daržinės išvažiuodamas, nes juose buvo daug vokiečiams ir sovietams inkriminuojančios informacijos. Nežinau, ar Jašinskas (jis apie tą pakasimą žinojo ir pats patarė tai padaryt, jis buvo daugiau gyvenimo matęs negu aš, aš buvau dar labai naivus ir visais pasitikintis, – tai arba prieš sovietams ateinant jis viską iškasė ir sudegino (taip kaip mano motina viską sudegino Semeniškiuos), arba viskas dar tebėra, kur buvo, bet supuvę.

Nieko neprisimenu apie tuos almanachus. Bet buvo daug vietinių šturmų toje Panevėžio vandens stiklinėje. Narbutas reprezentavo „pažangiąją“ („Naujosios Romuvos“, Keliuočio liniją – su juo teko susipažinti, jis kartais atvažiuodavo į Panevėžį, ir per jį pirmą kartą sužinojau apie Sartre, Husley, Camus ir daugelį kitų man negirdėtų iki tol rašytojų. Ir aš gerai prisimenu, kad Narbutas buvo pradėjęs planuoti knygų leidyklą, ir mes rinkom ir diskutavom, su kokia knyga pradėt. Ir pirma mūsų knyga, kurią nutarėm išleisti, buvo Mačernio sonetų knyga. Tai buvo pačioj 1944-ųjų pradžioj.

Dėl mano „rašinių Balse“, aš nedaug rašiau. Porą gana blogų „novelių“ ir porą eilėraščių. Spausdinau porą straipsnių, vieną gerai prisimenu, apie Kudirkos VARPUS, kurių visus numerius radau Panevėžio bibliotekoje. Nerašiau „Balse“ slapyvardžiu, kiek prisimenu. Nerašiau daug, nes važiuodamas į Panevėžį nežinojau, kad turėsiu daugiau darbo, negu maniau. Mane Narbutas paskyrė technišku redaktoriumi, tai reiškė, jog aš turėjau viską prižiūrėti, kad visa medžiaga visiems laikraščio skyriams būtų ten laiku, ir kalba būtų koreguota, ir viskas būtų sudėta, kur turi būti. Nes laikraštis susidėjo iš kokių keturių dalių.

Pirmas puslapis paprastai buvo pilnas oficialių vokiečių karo biuletenių – viskas buvo „Be pasirinkimo“, turėjo būti spausdinama, kaip duota. Tada sekė įvairūs „visuomeniški“ straipsniai, prižiūrimi ir užsakomi (o jei ne užsakomi, tai parinkti / priimti to skyriaus redaktoriaus (nebeprisimenu, kas tvarkė tą skyrių). Dar kita dalis buvo paskirta vietinei miesto informacijai, prižiūrima vėl kito redaktoriaus. Dalis, kurioje aš turėjau įtakos (bet Narbuto Kauno ir Vilniaus draugai užpildydavo daugiausia vietos), buvo meno / literatūros skyrius.

Iš dalies mano darbas „P. Balse“ buvo „B. Žinių“ tęsinys, bet daug komplikuotesnis ir daug įdomesnis. „Biržų žiniose“ aš dar buvau vaikas. Nei Lipniūnas, nei kiti įtakingi vietiniai „visuomenininkai“ manęs rimtai neėmė. Aš pradėjau dirbti „Biržų žiniose“ po Jono Petronio atestavimo. Nežinau, kas turėjo didesnės įtakos jo laikotarpiu. Petronis buvo vyresnis už mane ir savo charakteriu stipresnis, tai galimas dalykas, kad jis galėjo geriau atsispirti miesto ir vietinei „inteligentijai“ ir politikieriams. Mano metu Lipniūnas ir Galvanauskas kontroliavo. Bet ta dalis manęs nedomino, ir aš nieko joje nenusimaniau, ir mes dažnai skaitydavom jų rankraščius ir juokdavomės. Bet buvau gana laisvas literatūrinėje daly. Bet ta literatūrinė dalis buvo gana skysta, provinciška. Tai buvau labai laimingas ištrūkti.

Tai čia mano laisvas laikas ir pasibaigia – gal kas buvo naudinga.

A. Butkevičius: Gerbiamas Jonai, ačiū už įdomų ir išsamų laišką. Jis man labai vertingas, suteikia naujų žinių ir spalvų Jūsų jaunystės metams Papilio ir Biržų žemėje.

Knygoje „Egzodo rašytojai“ autobiografinėse detalėse rašėte, kad 1938 metais, Papily išlaikęs šešių skyrių egzaminus, rudenį bandėte stoti į Biržų gimnaziją. Bet paaiškėjo, kad esate „per senas“. Norėdamas peršokti vieną ar dvi klases, žiemą imate privačiai pamokas pas Klevickus. Būtų įdomu sužinoti, kas tie Klevickai buvo, kaip tos jų pamokos atrodė?

1939 metais mokotės pas Klevickus, Biržų bibliotekoje skaitote viską nuo A iki Z. Koks buvo tas jūsų gyvenimo laikotarpis? Kodėl buvote toks uolus knygų skaitytojas? Apie ką buvo tos knygos? Kas pažadino tą nenumaldomą norą skaityti? Kaip suprantu, ta aistra Jus lydi visą gyvenimą. Net ir Vokietijoje sunkiais tremties metais su broliu Adolfu lagaminuose tampėte ne maistą ir drabužius, o knygas, tuo stebindami kitus pabėgėlius.

1940 metų gegužę išlaikėte egzaminus į šeštą Biržų gimnazijos klasę, peršokdamas net penkias klases. Tikriausiai tai buvo vienintelis toks gimnazijos istorijoje atvejis. Kokie įspūdžiai liko iš tų metų gimnazijos? Gal prisimenate, kas kartu su jumis mokėsi, kurie mėgstamiausi buvo gimnazijos mokytojai?

Įžygiuojant į Lietuvą sovietams, bandėte juos nufotografuoti, bet prišokęs karininkas išplėšė aparatą iš rankų, ištraukė ir apšvietė filmą. Kur tai buvo? Biržuose ar Papilio krašte? Kaip susidomėjote fotografavimu, įsigijote pirmą fotoaparatą?

Apie Jus skaičiau, kad „pirmosios sovietų okupacijos metais ir vėliau, vokiečių okupacijos metais, kaip ir daugelis jaunų žmonių, Mekas įsitraukė į priešsovietinę ir priešnacinę veiklą, 1944 metų žiemą ir pavasarį jo pogrindinio darbo pareigos buvo perrašyti mašinėle ranka rašytus tekstus, kurie jam būdavo slapta perduodami. Jis padėjo rengti laikraščius „Į laisvę“, „Tautos žodis“, „Nepriklausoma Lietuva“. J. Meko mašinėlės šriftas buvo pažįstamas ir ieškomas vokiečių okupacinės milicijos, sovietinio saugumo. Dėl šios mašinėlės ir teko bėgti“.

Įdomu būtų sužinoti, kas į tokią pavojingą veiklą paskatino įsitraukti? Gal Peras Zablockas, po karo dėl to nukentėjęs – ištremtas į Sibirą? Gal pamenate, kaip ir iš kur gaudavote perrašyti skirtus tekstus. Kur juos perrašydavote?

Užpyliau Jus naujais klausimais.

Džiaugiuos, kad nepasiduodate metų naštai, tvarkote savo tikriausiai milžinišką biblioteką, vertingą archyvą. Man regis, kad Jūsų, mielas Jonai, tvirtybė iš gimtųjų Semeniškių žemės. Ne veltui „Semeniškių idilės“ priskiriamos iškiliausiai žemininkų poezijai.

Kuo geriausi linkėjimai iš Biržų. Algirdas Butkevičius.

Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos Jono ir Adolfo Mekų palikimo studijų centro ekspozicija. Kosto Kajėno / Bernardinai.lt nuotrauka
Kosto Kajėno / Bernardinai.lt nuotrauka

J. Mekas: 1. Neprisimenu nieko apie Klevickus. Jei neklystu, brolis Povilas juos pasamdė, jis pažinojo jų dukterį, kartu ėjo į gimnaziją. Visa jų šeima (Klevickas, Klevickienė, jų dukra ir jų sūnus) mokėjo daug kalbų. Lotynų kalbai turėjo padėjėją. Sūnus, prisimenu, buvo labai geras sportininkas – krepšininkas, ir peršokdavo metrą su puse ir aukščiau. Jie visi buvo labai mieli žmonės, plataus išsilavinimo, gyvenimo ir pasaulio matę. Bet po tos neapsakomai įtemptos ir užimtos žiemos – reikėjo dirbti be perstojo, kad peršokt tiek klasių – aš jokių santykių su Klevickais neturėjau.

2. Vėliau šiandien aš jums atsiųsiu savo knygos I HAD NOWHERE TO GO įžangą, angliškai. Duok kam nors išversti. Atsakys daug tavo klausimų, apie knygas, ką skaičiau, iš kur, etc etc. Tai aš čia to nekartosiu.

3. Sėdėjau viename suole su Jonu Kiškiu. Buvo labai talentingas dailininkas, maniau, kad jis toli nueis. Įdomu, kas iš jo pasidarė, kaip jam išėjo tais nenormaliais laikais. Iš mokytojų dar prisimenu prancūzų kalbos mokytoją. Jį mane įvedė į prancūzų poetus. Ji mane net aplankydavo mano palėpėje, padėjo išversti prancūzų klasikinę poeziją. Bet, kai tik rusai atėjo, jie išmetė prancūzų kalbą ir įvedė rusų kalbą. Ir jos daugiau nemačiau. Ir labai gerai prisimenu lotynų ir rusų kalbų mokytoją Januškevičių, jis turėjo neapsakomai gerą humoro jausmą. Bet lemtingiausią man įtaką turbūt padarė literatūros mokytojas Vaitiekūnas, kuris slaptai man paskolino savo neatspausdintą disertaciją apie moderniąją Lietuvos ir Vakarų Europos poeziją. Iš to rankraščio aš pirmą kartą sužinojau apie futurizmą, dadaizmą, Rusijos ankstyvąjį avangardą ir t. t. Jis kažkaip pasitikėjo manim. Kai kiek vėliau sutikau Miltinį ir Zablocką, jie manęs labai nustebint nebegalėjo.

4. Geriausias gimnazijos klasės draugas buvo Norvaiša, jis mirė nuo džiovos Vokietijoje, greit po karo. Taip pat gerai prisimenu vokiečių kalbos mokytoją Joną Kavaliauską (ar Kavaliūną??), jis mane įvedė į „pogrindinę“ rezistenciją. Jam padėjau platinti pogrindžio spaudą. Bet tos spaudos jis niekados man neduodavo gimnazijoje. Mes susitikdavome įvairiose kitose miesto dalyse, dažniausiai prie Biržų pilies. (Vėliau jam pavyko atvykti į JAV, kur Ilinojaus universitete jis įsteigė Lituanistikos katedrą.) Vėliau, kai susitikau su Narbutu, jis man duodavo platinti kitos, iš Vilniaus ir Kauno atvežtos pogrindinės spaudos.

Nei Zablockas, nei Narbutas nežinojo apie mano darbą su Kavoliūnu, tas darbas turėjo būti 200 % slaptai. Lipniūną, kuris vėliau redagavo „Biržų žinias“, ir Petronį, abu buvau sutikęs gimnazijos paskutiniais metais, bet Petronį geriau teko pažinti tik 1942 metų rudenį, kai atvykau atgal į Biržus ir padėjau koreguoti „Biržų žinias“. Aš turėjau reputaciją kaip 200 % be klaidų rašantis, tai laikraščiui buvau labai reikalingas. Vėliau, tiksliai neprisimenu mėnesio, kai Petronis buvo vokiečių karinės milicijos areštuotas ir išsiųstas į frontą, man reikėjo perimti didelę dalį techniško laikraščio darbo – prižiūrėti, kad viskas būtų savo vietoj ir laiku. Lipniūnas su Zablocku prižiūrėjo turinį.

5. Gimnazijoje, turint omeny, kad aš buvau peršokęs tiek daug klasių ir viskas dar buvo mano galvoj labai gležna – kai visi kiti mano klasės draugai buvo viską „sukrimtę“ normaliai, – aš turėjau daug daugiau dirbti negu kiti, kad juos pasivyčiau. Bet pasivijau. Bet nebuvo daug laiko niekam kitam. Bet visados buvo laiko skaityti!

6. Apie mano pirmą susitikimą su rusais su fotoaparatu pasiskaitykite, kai išvers tau prisiųstą tekstą.

7. Apie mano rašomąją mašinėlę ir pogrindį paskaitysite išverstoj knygos įžangoj.

8. Tekstus perrašyti perduodavo Astrauskas, kurį jau kiek buvau pažinojęs iš gimnazijos. Jis rašydavo noveles ir duodavo man perskaityti, bet jos nebuvo labai geros… Nežinau, kada jis įsijungė į pogrindinę veiklą, bet jis buvo mano ryšininkas su pogrindine spauda. Jis atnešdavo man ranka slaptai užrašytas žinias iš BBC ar kitų užsienio radijo stočių, ir aš turėdavau specialia jo atnešta mašinėle viską perrašyti ant specialių šapirografu spausdinamų lapų. Gyvenau tuo laiku dėdės Jašinsko palėpėje (ne klebonijoje), langu į ežerą.

Čia turiu užbaigti šiam kartui, turiu bėgti – darbai ne galai vis…

A. Butkevičius: Sveikas gerbiamas Jonai, štai kas dar man rūpi. Kiek žinau, paties artimiausi bičiuliai buvo kaimynai Jonas Laumė ir Jonas Ruplėnas. Po to, kai „Jaunajame ūkininke“ ir „Vyturyje“ pasirodė pirmieji Jūsų eilėraščiai ir vaizdeliai, ten pradėjo savo kūrinėlius skelbti ir Jonas Laumė, Jonas Ruplėnas bei dvylikmetis Jūsų brolis Adolfas. Įdomu, kaip ten buvo – ar Jus juos paraginote rašyti, ar jie, perskaitę Jūsų eilėraščius ir straipsnelius, nutarė Jums nenusileisti?

Karo metais dirbote „Naujųjų Biržų žinių“ redakcijoje. Tikriausiai laikraščio redakcija turėjo savo patalpas. Kur jos buvo? Kaip atrodė?

Anksčiau kažkur yra tekę skaityti, berods, „Metuose“, kad Lietuvoje turėtų pasirodyti Jūsų Amerikoje rašyti dienoraščiai, solidi daugiau kaip 1000 puslapių knyga. Arba ji nepasirodė, arba aš kažkaip pražiūrėjau?

Stiprybės Jums ir dar daug daug skaidrių džiaugsmo akimirkų. Nuoširdžiai – Algirdas.

J. Mekas: Algirdai, labai trumpai… per užimtas… Mano paroda Niujorke atsidaro poryt… (atskirai atsiųsiu info).

Laumeliukas (taip jį vadindavom) ir Ruplianiokas bandė mane sekti neskatinami, bet jų entuziazmas greit prapuolė… Tik Adolfas tęsė toliau.

Neprisimenu BŽ adreso, bet namelis buvo gatvėje tuoj kitoj pusėj už pašto. BŽ redakcija turėjo nedidelį kambarėlį pirmam aukšte. Spaustuvė buvo toj pačioj gatvėj, kur paštas, keli namai link gimnazijos, vakarinėj pusėj. Pradžioj, apie 1942-ųjų rudenį, padėdavau tiktai su korektūra – aš turėjau reputaciją kaip rašantis 200 % be klaidų – bet Petronį suareštavus (Petronis buvo Lipniūno dešinioji ranka, praktiškai BŽ redaktorius) (neprisimenu tiksliai, kada jis buvo vokiečių areštuotas, arba 1943 metų pavasarį, ar rudenį) turėjau perimti keletą „techniško redaktoriaus“ pareigų – t. y. sudėlioti („sulaužyti“) („maketuoti“) visą surinktą medžiagą į puslapius (rinko ne linotipu, bet pavienėm raidėm, raidė po raidės…) prižiūrėti darbą spaustuvėje etc. etc. Lipniūnas rūpinosi straipsniais, laikraščio turiniu (nors aš kartais turėdavau pataisyti jų kalbą…) Bet turėjau kiek laisvės kultūrinių straipsnių daly.

Mano dienoraščių knyga I SEEM TO LIVE… (LYG TAI IR GYVENU…) angliška versija yra Leipcigo leidykloje, Vokietijoje (Spector Books), išeis gal kitais metais. Nėra planų nei pareikalavimo išleisti juos lietuviškai. Didelis projektas, ir nelabai kam įdomus.

Man laisvas laikas čia pasibaigia…

Gero vakaro!

Paminklas Jonui Mekui Semeniškių kaime. Wikipedia.org nuotrauka

A. Butkevičius: Sveiki. Pas kraštotyrininką Joną Dagilį užtikau vieną Jūsų tėvo knygą. Bandysiu nusiųsti prisiminimui. Ir vieną Jūsų vaikystės dienų eilėraštį.

J. Mekas: Algirdai, iš kur tu iškasei tą eilėraštį? Iš kokio vaikų žurnaliuko? Kokių metų? Ir mano tėvo knyga! Kaip ji atsirado ten? Ačiū už abi naujienas! Jonas.

A. Butkevičius: Labas. Eilėraštis „Kelias į mokyklą“ buvo išspausdintas vienuoliktame 1937 metų „Vyturio“ numeryje. Šį vaikams skirtą žurnalą redagavo jau mano anksčiau minėtas Daumantas Čibas. Apie jį ką tik parašiau apybraižą „Biržiečių žodžiui“.

Dėl knygos tokia istorija. Kada buvo griaunama Jūsų tėvų sodyba (antroji, priešais naująsias Semeniškių kapines), Jūsų brolis Petras pasiūlė Biržuose gyvenančiam kraštotyrininkui Jonui Dagiliui, kuris rankioja visokias senienas, atvykti į griaunamą sodybą. Atvažiavęs Dagilis rado troboje ant grindų tik šitą knygą. Ją keliasdešimt metų saugo savo kolekcijoje.

Tai tiek tų naujienų šį kartą. Sėkmės ir stiprybės!

J. Mekas: Ačiū!

Ant grindų!

Labai būčiau dėkingas, jeigu atsiųstumėt man tą knygą!

A. Butkevičius: Gerbiamas Jonai, 1998 metų 79-ame žurnalo „Mūsų sparnai“ numeryje yra išspausdintas Jūsų 75-osioms gimimo metinėms skirtas Jono Dagilio rašinys „Nors rovė – neišrovė“. Gal Jus tą žurnalą ir turite? Jame rašoma, kaip Jūsų brolis Petras, prieš nugriaunant sodybą Semeniškiuose, 1985 metų spalį leido Jonui Dagiliui pasirankioti knygų iš buvusios Mekų šeimos bibliotekos likučių. Pasirodo, jis dvylika knygų aptiko. Jos dabar yra kraštotyrininko Jono Dagilio nuosavybė. Kiek girdėjau, Jus dominanti knyga bus pateikta Jūsų gimimo metinėms skirtoje parodoje.

1989 metų gruodžio 15 dieną Panevėžyje „ Ekrano“ kultūros namai ir Gabrielės Petkevičaitės-Bitės biblioteka surengė Jūsų kūrybos vakarą, pavadintą „Amerikos duonoj gimtosios žemės ašara“. Tą vakarą Jonas Dagilis nufilmavo, o juostą davė į Ameriką pagal žalią kortą gyventi išvykstančiai biržietei Eugenijai Plepienei. Ji pažadėjo tą juostą Jums perduoti. Ar perdavė, ar buvot susitikę?

Tai tiek tuo tarpu naujienų.

Darbingo ir energingo laiko!

J. Mekas: Algirdai, tegu Dagilis tas knygas saugo, kol gali, bet kada nors jis jas turėtų perduoti Biržų Bielinio bibliotekai, kur jie kuria mano vardo skyrelį. Bet norėčiau gauti tų knygų sąrašą, pasakyk tai Dagiliui. Ir aš jam esu labai dėkingas, kad jis tas knygas išgelbėjo.

Ne, aš to Dagilio filmo niekados negavau. Taip pat norėčiau gauti jo straipsnį NORS ROVĖ – NEIŠROVĖ, jo niekados nemačiau.

Su beveik jau žiemiškais linkėjimais, Jonas.