2021 02 11

Česlovas Skaržinskas

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

Parkas. Benas. 2021. Vasaris

Česlovo Skaržinsko nuotrauka

2021-ųjų vasaris – visiškai kitoks nei 2020-ųjų ar ankstesnių metų mėnuo. Pusto sostinės Pašilaičių parke. Tuštoka jame. Koronaviruso pandemija stipriai koreguoja miestiečių būvį gamtoje. Baltoje sniego tyrumoje – vienas, kitas daugiabučio gyventojas mėgaujasi parko medžių, sniego karalija.

Atrodo, aplink – daug neaprėpiamo vienišumo. Ir varnos pušų viršūnėse be galo vienišos. Kažko laukia, dairosi. Manding, kovo, pavasarinio mėnesio. Gamtos atgaivos. Netrukus poruosis, vėl kels nepakeliamą triukšmą. Nepatenkinti bus daugiabučių gyventojai. O joms – kas? Žiūriu į jas – tokias savarankiškas, nebijančias net gaivališkų orų permainų. Patinka man jos – visada ilgai jas stebiu, bandau atspėti šių paukščių slėpiningą gyvenimą. Ir šįkart įsistebeiliju. Bet staiga girdžiu moters ir vaiko balsus. Netoliese. Gal trisdešimtmetė traukia paskui save rogutes. Jose – stipriai apmuturiuota krykštauja maža mergytė. Matyt, abi išsiruošė į šalia Gabijos gimnazijos esantį kalnelį. Kartais ten daug vaikų (su tėvais ir be jų) susirenka su rogutėmis, šliuožynėmis leistis nuo kalnelio. Anąsyk ilgokai kraipiau galvą – pandemijos įkarštis, o prie gimnazijos šitiek daug mažų ir didelių žmonių… Jie, kaip ir parko varnos, manding, nieko nepaiso…

Žiemos džiaugsmai ima viršų. Neatsispiria jos kerams. Daug miestiečių, ypač vyresnio amžiaus, – pasiilgę tikros žiemos. Jos siautulys negąsdina, bet džiugina. Ir aš pasineriu į baltą žiemos šėlsmą. Minu iš naujo taką parke. Po naktinės pūgos kur ne kur tik pėdos įmintos. Žmonių prieš kelias dienas numinti sniege takeliai užpustyti, tik pušų šakos – didelės ir mažos – gailiai kyšo iš pusnynų. Prilaužė jų anąkart daugiau kaip parą kritę didžiuliai šlapi sniego dribsniai. Daugiausia pušų suniokota – jų šakos trapiausios, neatlaikė sniego ir vėjo. Toks jau vasaris. Atėjo įprastas – su pūgomis ir gausiu sniegu. Jaučiuosi tarsi gyvenąs nuošaliame vienkiemyje – užpustytas, tik vilko pėdos atveda į namus… 

Sninga, pusto jau daugiau kaip dvi savaites. Mano daugiabutis šalia parko, bet į jį reikia atbristi. Šaligatviai irgi dvi savaites nevalomi. Nežinau, kaip ir kitur, bet prie parko daugiabučių Vilniaus komunalininkai kojų vasarį nekelia. Nebuvo sniego – jų kone kasdien ketvertas ir daugiau zuidavo, rūkydavo sustoję prie parko suoliukų. O dabar – kažkur dingę. Biesas jų nematė. Išgyvensime be jų, sostinės valdžios. Miestiečiai – daugelis jų buvę kaimiečiai, – žmonės kantrūs, tikriausiai nepuls merui langų daužyti… Ne tokių pusnių ir pūgų jie matę. Ne svieto pabaiga. Tačiau kai kam – nemaži Mikučio vargai žiemą… Andai kaip žmonėms automobiliais iš kiemo išvažiuoti? Po darbo sugrįžti? Juk ne visi pandemijos metu sėdi daugiabučio dėžutėse. Kažkas kasdien vyksta dirbti į ligoninę, policiją, gaisrinę… Kas atsitiktų, jeigu jie, kaip komunalininkai, sustreikuotų arba sniego, pūgos išsigąstų? Baisu net pagalvoti. Prisivaikščiojęs iki valios parke, grįžtu į savo dėžutę. Staiga prisimenu, kad senokai senam bičiuliui Benui į kaimą neskambinau. Jau porą dienų praėję, kai kalbėjomės. Užsikrėtė ir jis koronavirusu. Rūpi, kaip jis ten kaimo pusnynuose vienišas ir dar sergantis gyvena?

– Girdi mane, Benai? Būk pagarbintas! Kaip sveikata? 

– Sveikas! O, seniai girdėtas… Atrodo, jau atsikračiau tos zarazos… Bet kai ilgiau po kiemą pavaikščioju – vis juntu silpnumą. Lyg kojos linktų. Galva būna negera. Bjauri liga! Ot iš Kinijos užnešė brudą… Šeimos daktarė išrašė tablečių – jas ir dabar geriu. Palengvėjo. Bet nuotaika šūdina

– Kaip, Benai, pasigavai virusą – vienas kaip pirštas gyveni? Vienkiemyje, toli nuo žmonių. 

– Miestelio krautuvėje buvau. Matyt, ten prisiuosčiau. Žmonių buvo daug. Eilėje ilgokai stovėjome, vienas kitą ramstydami… Girdėjau, miestelio senelių namuose zaraza visus pjauna. Gal iš ten kas užnešė? Ar iš pravažiuojančiųjų buvo užsukęs į krautuvę. Perkūnas čia supaisys… Beveik dvi savaites iš namų neinu, maisto prie durų atveža kaimynas Juozas. Senu trantu nukriokia į miestelį. Čia be mašinos – kaip be rankų. Už šešių kilometrų artimiausia krautuvė. Vasarą pats su dviračiu numinu. O žiemą prašau gerų žmonių pagalbos. Sakyk,  kaip pats gyveni? Ar Vilniaus neužpustė? Kaime sniego – iki kaklo…

– Privertė ir sostinėje. Ir šalčiai užpuolė. Bet nors tikrą žiemą turime. Kasdien einu pasivaikščioti į parką. Numintais takais pusvalandį pavaikštau. Pasisemiu energijos. Saugausi, niekur nevažiuoju, su draugais nesusitinku. Tik telefonu pasikalbame. Matai, Benai, kaip nelauktai po visą Lietuvą virusas nukeliavo. Dar praėjusių metų spalį susitikę kaime nė nenujautėme atsėlinančios bėdos. 

– Matyt, spalį per Seimo rinkimus daug kas užsikrėtė. Nieko nepaisė, kad tik prie valdžios prilįstų…. 

– Tikriausiai, Benai, nes po rinkimų vis labiau žmonės ėmė sirgti. Ilgą laiką leido visiems būriuotis. Laiku nesusigriebta. Ir žmonės ne visi atsakingi – ir dabar nesaugo savęs ir kitų. Nesupranta, koks baisus virusas klaidžioja. Rizikuoja, žaidžia su ugnimi. Kai ligą pagauna, tada jau garsiai verkia, viso svieto pagalbos šaukiasi…

Dar ilgokai kalbėjausi su senu bičiuliu Benu. Ir Vilnių, ir kaimą, ir visą Lietuvą kankina ne tik koronavirusas, bet ir, kaip kelininkai sakytų, netikėtai užgriuvusi žiema… Vieniems daug džiaugsmo, kitiems – didelių rūpesčių pridariusi. Ką padarysi – nuo žiemos nepabėgsi. Esame šiauriečiai, šiaurės kraštas. Dvidešimtojo amžiaus kartai, kone kasmet patyrusiai šaltas ir gilias žiemas, nieko nemalonaus 2021-ųjų žiema neiškrėtė. Tik per trisdešimt nepriklausomybės metų užaugusiems Lietuvos Respublikos piliečiams galbūt tokia gausiu sniegu ir nemažais šalčiais žiema – neįprasta, gili? O juk per trisdešimt nepriklausomybės metų tik keletą gilesnių žiemų Lietuvoje būta. Ne tris, kaip įprasta trukdavo, bet mėnesį, pusantro, su mažu snygiu, šalčiu. Klimatas gerokai pasikeitė per trisdešimt metų – vis šiltesnes žiemas, karštesnes, sausesnes vasaras turime. Gerokai šilčiau tapo šiaurės krašte. Gal todėl, kad nuo 1990-ųjų tapome nepriklausomi, laisvi? Gal todėl ir atšilo… 

Snieguotą ir šaltą vasario dieną, kai vaikštant po Pašilaičių parką žvarbus vėjas ir ne vieną ašarą išspaudžia, galima ir pajuokauti. O rimtai – atšilti Lietuvoje ėmė po 1991-ųjų kruvinųjų sausio įvykių, po pergalės prieš okupantus. Prie Parlamento kūrenosi laužai, kas pamenate, sniego tada mažai būta. Jau po pergalės ėmė šiltėti Lietuvoje. Kasmet – vis labiau. Ir nieko baisaus, jeigu kai kuriais metais turėsime ir gilią, šaltą žiemą. Kaip 2021-aisiais. Žiema greitai pasibaigia, ir koronavirusui bus pabaiga. Anksčiau ar vėliau. 

Vis mintiju. Ne vieną kartą per dieną braidau po užsnigtą, užpustytą miesto parką. Pasikeičiu žvilgsniais su varnomis, atsargiai prasilenkiu su vienu kitu kaip aš, klajokliu iš daugiabučio. Kaukė patikimai dengia burną, nosį. Saugo, kaip Benas sakytų, nuo zarazos. Atrodo, ir šalčio nejuntu, tik smulkias snaiges vėjas skandina akyse… Kartais trumpam nieko nematau. Bet linksma, nors smarkus vėjas ir bando versti iš kojų. Kaip nors pareisiu, nesušalsiu…

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien