Vidutinis skaitymo laikas:

9 min
Bernardinų sodas
Bernardinų sodas. Tomo Lukšio / „Fotobanko“ nuotrauka

Vidutinis skaitymo laikas:

9 min

Parkų ilgesys

Labai mėgstu parkus. Ir kas jų nemėgsta? Egzistuoja pasaulinis parkų apsaugos, palaikymo ir puoselėjimo tinklas su labai stipriais nacionaliniais padaliniais ir pavieniais entuziastais. Vėl labai išpopuliarėjo parkų architekto ir parkų restauratoriaus specialybės – abi laikomos itin elitinėmis.

Parkas – nuostabus architektūros kūrinys, kuriame architektas dirba su natūralia gamta, ją papildydamas parodomu arba slepiamu įsikišimu. Parko architekto medžiagos itin turtingos: reljefas, vanduo, smėlis, uolos, augmenija ir – statiniai. Esama miesto ir kaimo parkų, esama labai architektūrinių ir labai gamtinių parkų. Daugybėje šalių parkai yra tarp didžiausių ir lankomiausių objektų, įtrauktų į prestižinius kultūros paveldo sąrašus, nes parkas visada – civilizacijos ir kultūros fenomenas, skirtas tam, kas itin vertinga žmogaus gyvenime – laisvam laikui, grožėjimuisi, džiaugsmui buvimu gamtoje ir su gamta. Tai kultūros ir natūros susitikimas žmogaus kūrinyje, skirtame žmogui ir žmogaus veikla pagerbiančiame gamtą. Didelis ar mažas, sukurtas grynai estetiniam pasimėgavimui ar turintis ir pragmatinį pritaikymą, parkas visada yra vertybė ir brangus malonumas.

Atskira ir išskirtinė tema – miestų parkai. Antikos literatūroje minimi didžiųjų senovės pasaulio miestų parkai įkvėpė XIX a. miesto parkų sąjūdį, reagavusį į spartų ir chaotišką miestų augimą. Tas augimas ne tik kūrė vargingas ir antisanitarines darbininkų kvartalų džiungles, bet ir privatizavo žalias buvusių priemiesčių erdves – neretai diduomenės ar monarchų sukurtus parkus – prabangioms buržuazijos rezidencijoms. Apie kovą už parkus kaip už viešą ir laisvai prieinamą visiems miestiečiams erdvę pasakoja daugelio Europos ir Šiaurės Amerikos miestų istorijos. Naujieji miesto parkai dažnai atsirado iš aršių teisėsauginių mūšių demokratiškai valdomuose miestuose ir daugelyje jų tie mūšiai tebesitęsia – miestiečiai pavydžiai saugo nuo NT plėtros kiekvieną žalią salelę. Miesto parkai – miestiečių brangenybė – mėgiami, lankomi, apdainuoti, minimi prisiminimuose. Toks, pavyzdžiui, yra Paryžiaus Liuksemburgo parkas. Savo laiku bandymas sugrąžinti šitam buvusios karališkos rezidencijos parkui uždarą pobūdį vos neišprovokavo dar vieno maišto, kuriais Prancūzijos sostinė ir taip garsėja. Bandymo buvo atsisakyta.

Buvo miestų planuotojų, kurie parkus steigė kaip miestiečių bendravimo ir bendrumo, socialinės harmonijos vietas. Su tokia mintimi sukurtas ne vienas parkas Šiaurės Amerikos miestuose, ir parko kaip integruojančio kartas ir socialines grupes samprata pamažu tapo vyraujančia. Pastaruoju metu daug parkų atsiranda buvusiose industrinėse miestų erdvėse. Pavyzdys – nauji Paryžiaus parkai: architektūriškai ambicingas André Citroën ir demokratiškas Bercy. Užuot užstačius daugiabučiais plėtrai labai paklausias šio itin tankiai gyvenamo miesto teritorijas, jos sutvarkytos ir atiduotos miestiečiams. Berlyne tvarkomu ir prižiūrimu parku neseniai paverstas faktiškai miesto centre atsidūręs Tempelhof aerodromas, 300 hektarų skirti aktyviai ir pasyviai rekreacijai. Nauji miestų rajonai (puikus pavyzdys – geriausiu gyventi miestu pripažinta Viena) planuojami su didesniais ar mažesniais parkais, o senuose stengiamasi surasti vietos „kišeniniams“ parkams – mažiems, bet būtiną poilsio infrastruktūrą turintiems žalumos plotams, kurie suteiktų daugiabučių gyventojams galimybę pabūti gamtoje greta savo namų. Ypač tai svarbu vyriausiems ir mažiausiems, o dar labiau – kukliausiai gyvenantiems.

Liuksemburgo sodas
Liuksemburgo sodas Paryžiuje. Pixabay.com nuotrauka

Taigi, miesto parkai. Jų man Vilniuje labiausiai trūksta. Ne, ne abstrakčių „žalių erdvių“, apie kurias kalba dabartiniai miesto savivaldybės planuotojai, nors ir tų erdvių mieste mažoka, bet parko – organizuotos miesto erdvės, tvarkomos ir prižiūrimos, prieinamos visiems. Miesto erdvės, kur būtų galima pasijausti gamtoje miestišku būdu – sėdint ant suoliuko ar gulint ant žolės, plepant su draugais ar skaitant knygą, žiūrint į įvairiausių medžių lają ar gėlynus, klausantis paukščių ar vandens, nes parke vanduo yra būtinas. Tam reikia daug suoliukų, pastatytų patogiai arba – kaip didžiuosiuose Paryžiaus parkuose – sodo kėdžių, kurias būtų galima susistatyti kur ir kaip patinka, priklausomai nuo kompanijos dydžio. Toje erdvėje turi būti takai pasivaikščiojimams, joje būtinos žaidimų vietos vaikams, gal – ir sporto aikštynas ir dengtos sportui skirtos patalpos, joje būtinai turi laisvai ir patogiai judėti vaikų ar neįgaliųjų vežimėlis, ji turi būti patogi senyvam asmeniui su vaikštyne. Takai neturėtų būti asfaltuoti ar grįsti, bet prižiūrimi, tinkami ir vaikščioti, ir bėgioti. Tokiame parke turėtų būti saugi, taigi erkių neapgyvendinta veja, ant kurios galima piknikauti, užsiimti joga ar degintis, jame būtinos ūksmingos erdvės norintiems daugiau ramybės arba atgaivos alsią vasarą. Puikus dalykas – kavinė. Galbūt – pavėsinės ar orkestro tribūna, kurioje vasarą skamba muzika arba vyksta parodos.

Tie, kam parkai rūpi, čia nesunkiai atpažins sudėtinį daugelio Europos ir Šiaurės Amerikos miestų parkų vaizdą. Tai erdvės, kuriose miestiečiai gyvena savo miesto gyvenimą – sportuoja, ilsisi, pramogauja, bend­rauja, mokosi. Tai bendra erdvė, kaip ir miestas – artikuliuota, saugi, turinti funkcines zonas, elgesio taisykles ir dažnai – darbo laiką. Kaip ir miestas, ji yra prieinama ir jauki visiems – mažiems, jauniems ir seniems. Kaip ir miesto teritorija, ji yra kontroliuojama, valoma, tvarkoma. Ir būtinai – žalia, su daugybe suaugusių medžių, prižiūrimų krūmų ir su gėlynais.

Tokių parkų Vilniaus miestas faktiškai neturi, nors Vilniaus savivaldybės įsteigtos viešosios įstaigos „Vilniaus miesto parkai“ tinklapyje yra dvylikos miesto parkų sąrašas. „Vilniaus miesto parkai“ skelbiasi prižiūrintys Trakų Vokės dvaro sodybos parką, Vingio parką, Misionierių sodus su Kūdrų parku, Reformatų parką, Santuokų rūmų parką (kitur tame pat tinklapyje vadinamą Liuteronų sodu), Petro Cvirkos skverą, Ozo parką, Jomanto parką ir „Sereikiškių parko Bernardinų sodą“ – taigi devynis iš dvylikos savo tinklapyje paminėtų parkų.

Likusių trijų sąraše, o būtent Lūžių parko, Pasakų parko bei Lukiškių aikštės priežiūra rūpinasi nežinia kas, nors tinklapio skyriuje „Renginiai“ pranešama apie Lukiškių aikštėje įrengtą pliažą. Beje, apie Jomanto parką, Lūžių parką ir Pasakų parką pirmą kartą išgirdau, atsivertusi šitą puslapį. Apie juos – kiek vėliau.

Vingio parkas
Vingio parkas. Andriaus Ufarto / „Fotobanko“ nuotrauka

Devyni prižiūrimi ir tvarkomi miesto parkai iš dvylikos deklaruotų – atrodytų neblogai didžiausiam Lietuvos miestui, jau gerokai perkopusiam pusę milijono gyventojų. Tačiau iš tiesų Vilniuje yra tik du miesto parkai, nė vienas iš jų neturi visų šio rašinio pradžioje minėtų miesto parko elementų. Tų dviejų parkų Vilniui akivaizdžiai per maža. Dar planuojami du nedideli parkai. Vienas jų – senosios Evangelikų kapinės, kitas – smarkiai apkarpyta Misionierių sodų ir daržų teritorija. Tiesa, Vilniaus miesto savivaldybė įvairialaikiuose pranešimuose, nors ir nesileisdama į detales, praneša apie būsimą Trakų Vokės parko tvarkymą ir apie planuojamus „vieno aro“ žalius lopinėlius daugiabučių rajonuose – taigi Vilniaus priemiestyje atsirastų sutvarkytas (norėtųsi tikėti – restauruotas) istorinis parkas ir gal pagaliau sovietiniuose daugiabučių rajonuose pasirodytų žalios bendruomeninės erdvės.

Dabartinis miesto meras yra deklaravęs siekinį, kad vilniečiai galėtų „pėstute nueiti iki artimiausio parko ar (dėmesio! – I. V.) – miško“, pridurdamas, kad Vilniaus miškai turėtų būti perduoti miestui, kuris juos pritaikytų miestiečių poreikiams. Tai girtina iniciatyva. Vilnius XX a. antroje pusėje pradėjo plėstis į miškus ir tas procesas tebevyksta, tad pritaikyti miesto įimtus miškus miestiškam gyvenimui būtų suprantama. Tačiau čia grįžkime prie bent man negirdėtų parkų, minimų Vilniaus savivaldybės viešosios įmonės sąraše.

Pasirodo, Jomanto „parkas“ – tai jokių parko elementų neturintis miško lopas, likęs Baltupių rajone. Paieška internete pirmiausia išmeta „Jomanto parkas butai“. „Vilniaus miesto parkų“ tinklapyje pateikiama tokia informacija: „gerai paslėpta ir mažai lankoma žalioji teritorija Baltupių mikrorajone. Joje vyrauja lazdynai, beržai ir kiti lapuočiai. Miškas kupinas gryno oro ir laukinių paukščių čiulbėjimo“.

Lūžių parkas – irgi miško likutis ir šalia jo miestiečių iniciatyva užsodinta teritorija, kurią savivaldybė rengiasi tvarkyti, maždaug pusę teritorijos atiduodama užstatymui.

Pasakų parkas – miško likutyje tarp Lazdynų ir Karoliniškių sovietmečiu sukurta pasivaikščiojimo erdvė, kurioje tebestovi 1987 m. pastatytos ir savo amžiaus ženklus prikišamai rodančios medinės pasakų personažų skulptūros. Neseniai savivaldybė čia įrengė 10 projektorių, tamsiu paros laiku rodančių „Vilniaus legendų ir istorijų iliustracijas“. Taigi naujesniuose rajonuose likusios laukinės žalios erdvės mažinamos ir rimtesnė parko infrastruktūra ten nėra planuojama.

Reformatų skveras
Reformatų skveras. Pauliaus Peleckio / „Fotobanko“ nuotrauka

Pažiūrėjus į oficialų Vilniaus centro planą, ta miesto dalis atrodo žalia. Joje pilna didesnių ir mažesnių žalių lopinėlių. Tai – Vilniaus skverai. Jų priskaičiuojama bene 63. Daugelyje miestų skverai yra nedideli parkai su būtina parko infrastruktūra – medžiais ir želdiniais, suolais, žaidimų erdve. Tačiau Vilniaus skverai jau 30 metų skursta apleisti. Ypač Naujamiestyje ir Senamiestyje. Tai prie Gedimino prospekto esantis Žemaitės skveras, Rūdninkų ir Lazdynų Pelėdos bei K. Sirvydo skverai Senamiestyje, Pylimo ir Naugarduko gatvių sankryžoje esantis senasis Malkų turgus. Vargingai atrodo, nors ir nuo 2012 m. pradėtos kiek tvarkyti – t. y. valyti ir šienauti – kitos per visą antrosios Nepriklausomybės laikotarpį nugyventos parko potencialą turinčios žalios Vilniaus erdvės: po Antrojo pasaulinio karo sunaikintų naujųjų Evangelikų kapinių teritorija aplink Santuokų rūmus, ant Tauro kalno, Cvirkos skveras, o iš tikrųjų – nemažas sodintas parkas ir pirmasis rimtas landšaftinis sprendimas pokariniame Vilniuje, kurio mažame lopinėlyje stovi Petro Cvirkos paminklas. Senamiesčio skverai buvo tvarkyti sovietmečiu, bet ten buvusi infrastruktūra arba per 30 metų sunykusi, arba apnaikinta – kaip postmodernistinis K. Sirvydo skvero fontanas. Keli skverai kiek patvarkyti privačia iniciatyva, bet menkai prižiūrimi, tai – Jurgos skveras ar Žaliojo obuolio skverelis Vivulskio gatvėje. Nuo sovietmečio likusį pastarojo architektūrinį rėmą nuosekliai griauna riedlentininkai. Skveru, atrodo, laikoma ir Vokiečių gat­vė, nors ką tik įvykusio jos atnaujinimui skirto konkurso sąlygos to nepabrėžė.

Vilniaus folkloras teigia, kad visos miesto žalios erd­vės, esančios brangiausio nekilnojamojo turto Vilniuje zonoje, yra to turto plėtotojų taikinys, ir dėl jų lobizmo nebuvo tvarkomos sąmoningai, siekiant jas nugyventi ir tada „išgelbėti“ užstatant arba „atstatant“, kaip nutiko skverui prie Mėsinių gatvės, nežiūrint vietos gyventojų protestų užstatytam po „istorinio žydų kvartalo atkūrimo“ vėliava. Dėl to paties noro statyti esą labai sunkiai judėjo mieste esančių sunaikintų kapinių ribų žymėjimas, nors to reikalavo įstatymai. Taip ant senųjų Evangelikų kapinių pastatyti kelis daugiabučius tapo galima būtent dėl netikslaus ribų nustatymo, nes kapinės tikrovėje buvo gerokai didesnės už tik neseniai nustatytas jų ribas, apie ką viešai prabilta tik atliekant archeologinius tyrimus prieš numatytą kapinių teritorijos pertvarką. Folkloras folkloru, bet iki šiol kiek tvarkyti Vilniaus skverai užstatymui netinka. Gi Vokiečių gatvės tvarkymo konkurso skelbimą lydėjo netikėtai tvirtas savivaldybės pareiškimas, kad tikrai nebus „atstatomi“ namai, sunaikinti po karo platinant gatvę. Tokio atstatymo idėja prieš dešimtmetį dar buvo eskaluojama žiniasklaidoje.

Įdomu panagrinėti Vilniaus miesto savivaldybės retoriką apie centrines „žaliąsias erdves“, tokias kaip Cvirkos skveras, Misionierių kalva ar Malkų turgus. Apie jas sakoma, kad jos netraukia vilniečių ir yra tik „tranzitinės“, tad yra nevertingos kaip rekreacijos zonos, arba kad jos atsirado dėl reto Vilniaus užstatymo, tad jų kaip tokių dabar išlaikyti neįmanoma, nes miestas „turi būti tankinamas gerinant jo infrastruktūrą“. Todėl bet kokios „žinutės“ apie planuojamą veiklą žaliose erd­vėse sukelia labai gyvą ir dažniausiai aštrią miestiečių reakciją. Ir būtent miestiečių, o ne kažkokios frondistų grupelės ar politinių oponentų, kaip ilgai buvo teigiama apie taip reaguojančius. Dėl planuojamų transformuoti žalių erdvių – Cvirkos skvero, Misionierių kalvos, Sapiegų parko ir Reformatų skvero būta gana didelių diskusijų ir kritikos, ir ta tendencija tik stiprės, jei savivaldybė laikysis ligšiolinio kurso. Kodėl? Tam esama kelių, sakyčiau, sisteminių priežasčių. Įvardinsiu dvi. Pirmoji – miestiečiams mieste reikia miesto parkų, ir jie susigyvena net su menkai tvarkomomis ir apleistomis vietomis, kur yra parko elementų – taip nutiko su Sapiegų parku, Misionierių kalva ar Reformatų skveru. O susigyvenę su apleista vieta, miestiečiai ten įsigyvena, susikuria buvimo erdves bei būdus ir gina tas erdves taip, kaip savo laiku Liuksemburgo parką gynė paryžiečiai. Žmonėms tai yra jų gyvenimo ir bendravimo erdvė, ir jie labai skausmingai reaguoja dėl kišimosi į tokią erdvę. Atrodo, savivaldybė tik dabar tą pradeda (norėtųsi tikėti) suprasti. Kodėl to nesuprato (ar vis dar nesupranta) iki šiol? Tam yra antra priežastis – požiūris į miesto visuomenę ir į gyvenimą mieste. Dabartiniai savivaldybės dokumentai teigia, kad didžiausia miesto gyventojų grupė yra nuo 20 iki 40 metų, ir, panašu, būtent tai grupei, kurios amžius sutampa su dabartinio mero komandos ir jų rinkėjų amžiumi, taikoma daugiausia miesto gerbūvio infrastruktūros ir gyvenimo mieste projektų, juos planuojant tam tikram gyvenimo būdui. Žiūrint į tuos projektus, akivaizdu ne tik tai, kad šitame mieste nėra vietos kūdikiams ir senukams, bet ir kad projektuojama, jog didžiausią demografinę miesto grupę sudaro sportiški ir fiziškai labai aktyvūs gana pasiturintys viengungiai, kurie laisvą laiką mieste leidžia kavinėse, o jei prireikia gamtos, patraukia į Vilnių supančius miškus, kur važinėjasi kalnų dviračiais arba bėgioja bekele.

Ar ne todėl Vilniuje trūksta vietos darželiuose ir daug problemų su mokyklomis, nors ta „didžiausia miesto demografinė grupė“ nėra vienalytė ir didele dalimi susideda iš studentų bei auginančiųjų mažus vaikus (skirtingai nuo visos Lietuvos gimstamumas Vilniuje gali kelti pavydą daugeliui Europos sostinių). Todėl jaunos vilniečių šeimos su vaikais pastaruoju metu taip aktyviai ieško priemiesčio kaimo sodybų, kompensuojančių miesto parkų trūkumą, o studentai, ieškodami gamtos, irgi traukia ne miestan, bet sėda ant dviračio ar į traukinį ir juda į Verkių, Neries ar kitus regioninius ir nacionalinius parkus. Tokie miesto planavimo pasirinkimai neprisideda prie miesto gyventojų integracijos, skirtingų kartų susitikimo ir sugyvenimo bendrose erdvėse. Atvirkščiai – tai segreguojanti, atskiras amžiaus ir socialines grupes ignoruojanti ar net marginalizuojanti politika, kuriai priešinasi labiau integruotų miesto rajonų bendruomenės, gindamos savo gyvenimo būdą žaliose erdvėse. Tame aktyvizme matau ir labai teigiamą dalyką. Sovietinis miestų planavimas nepalikdavo jokių erdvių, kuriose gyventojai galėtų laisvai burtis ir kur būtų įmanoma veiklų įvairovė. Jei viešos erdvės ir būdavo, jos būdavo monofunkcinės. Parkai yra labiausiai daugiafunkcinė vieša erdvė, pilniausiai įkūnijanti europietišką, humanistinį žmogaus idealą, todėl tikrų miesto parkų sovietiniais laikais nebuvo sukurta.

Bernardinų sodas. Tomo Lukšio / „Fotobanko“ nuotrauka

Tad nėra radikalu teigti, kad nuo to, kaip susiklostys reikalai su miesto parkais Vilniuje, priklausys tai, koks miestas bus Vilnius ir net ar tikrai jis bus pilnavertis miestas, kurio gyventojai yra piliečiai (daugelyje kalbų pilietis ir miestietis įvardijami tuo pačiu žodžiu). Baisiausias šuolis būtų tipiškas pokomunistinis: nuo beteisio pavaldinio prie vartotojo, kuriam visuomeninis buvimas – ne sambūvis, pagrįstas tarpusavio pagarba ir bendro gėrio idėja, o kova už geresnę poziciją, beatodairiškas savo požiūrio įtvirtinimas ir panieka kitokiems.

Kai galvoju apie miesto parko priešingybę, akyse tebestovi karštą vasarą keliaujant po Rumuniją matyti vaizdai – iš saulės išdegintų betoninių komunistinių miestų plynių savaitgaliui pabėgę akivaizdžiai vargingiausi miestų gyventojai, labai gražioje gamtoje šeimomis, su pigių prekybcentrių maišuose atsineštu maistu susimetę prie sraunių ir šaltų kalnų upelių, kūrenantys laužus, bandantys įbristi į vandenį, parkritę saulėje ar krūmų šešėlyje. Ne valstiečiai, bet ir ne miestiečiai. Faktiškai – išvietintieji arba migrantai, nors ir savo tėvynėje. Prie jų, beje, lengvai prisijungia ir tikrieji mig­rantai, apie kurių integraciją galvojo miesto parkų planuotojai Šiaurės Amerikoje.

Planuodami miestus, mes planuojame savo visuomenę, su kuria ir kurioje teks gyventi. Visiems. Todėl džiaugiuosi, kad Vilniuje žmonės nori parkų, kad jiems jų trūksta, ir esu viena iš jų.

Tekstas perpublikuojamas iš penktojo 2020 m. „Naujojo Židinio-Aidų“ numerio

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.