Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2022 08 15

Kun. Hansas Friedrichas Fischeris

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Parodyk mums Jėzų (Salve Regina)

Bažnyčios istorikas kun. dr. Hansas Fridrichas Fišeris. „BNS Foto“ nuotrauka

Pamokslas pasakytas per 2018 m. Žolinę. Iš vokiečių k. vertė Giedrius Tamaševičius

Brangios seserys ir broliai! Maždaug prieš 970 metų vieną vakarą Bodenzės ežero Reichenau saloje jaunas benediktinų vienuolis sėdėjo savo celėje. Jo vardas – Hermanas iš Altshauzeno. Jo tėvas – Volfradas fon Altshauzenas, grafas iš Oberšvabeno.

Šis Hermanas iš Altshauzeno garsėjo kaip vienas iš mokyčiausių to meto žmonių. Jis buvo parašęs pasaulio istoriją, apimančią laikotarpį nuo Jėzaus gimimo iki jo mirties. Hermanas gerai išmanė astronomiją. Būtent jam turėtume būti dėkingi už tai, kad valandą dalijame į šešiasdešimt minučių. Reikšminga yra ir jo muzikinė veikla, jis buvo net sumanęs savitą natų sistemą. Vienuolyne jis rašė maldų ir giesmių žodžius, dažnai giesmėms sukurdavo ir melodiją.

Tačiau žmogus, akis į akį susidūręs su vienuoliu Hermanu, niekada nebūtų pagalvojęs, kad prieš jį – žymus mokslo vyras.

Hermanas iš Althauzeno buvo apgailėtinos išvaizdos.  Nuo pat gimimo jis buvo paralyžiuotas: iškrypusi nugara, rankos ir kojos tarsi išsukinėtos.

Be kitų žmonių pagalbos jis vargiai galėjo pasijudinti. Kartą pasodintas Hermanas turėdavo laukti, kol kas nors pakeis jo kūno padėtį. Tik retai jam užtekdavo jėgų pačiam pavalgyti, dažniausiai kas nors turėdavo jį pamaitinti. Kiti žmonės turėdavo rūpintis visais jo kūno poreikiais. Kartais, apėmus skausmingiems spazmams, jam būdavo sunku ir rašyti. Nors ir šiaip pašalietis nebūtų pajėgęs įskaityti jo keverzonių.

Matyti tas kūno negalių keliamas kančias buvo siaubinga. Tačiau tai dar ne viskas.

Hermanas iš Altshauzeno (taip pat žinomas Hermano iš Reichenau vardu). Nežinomas dailininkas. „Wikimedia Commons“ nuotrauka

Kur kas žiauresnės buvo Hermano patiriamos dvasinės kančios, kurias keldavo nuolatinės brolių patyčios.

Berno, vienuolyno abatas, atsižvelgdamas į Hermano negales, suteikė jam keletą lengvatų. Jam buvo leista miegoti ant tikro čiužinio, o ne ant kieto šiaudinio. Be to, Hermanas turėjo ir nuolatinį pagalbininką – jauną vienuolį Bertoldą.

Kiti broliai pavydėjo Hermanui šių privilegijų ir žemino jį kaip įmanydami: šmeiždavo abatui, šaipydavosi. Šiandien tokį elgesį vadintume aukščiausio lygio patyčiomis.

Paminėsiu tik vieną pavyzdį. Vieną sekmadienį broliai nugabeno jį, sėdintį vežimėlyje, pakvėpuoti grynu oru prie ežero. Kilus baisiai audrai, broliai, žinoma, tyčia, pamiršo parsivežti jį į vienuolyną. Kiaurai permirkęs Hermanas tuomet susirgo plaučių uždegimu.

Tą vakarą Hermanas sėdėjo vienas savo celėje. Visą dieną broliai ir vėl tyčiojosi iš jo kaip įmanydami. Hermanas juto, kad artėja skausmingi spazmai. Jis žinojo, kad laukia ilga, bemiegė skausmų naktis. Rankoje jis laikė popieriaus lapelį. Prieš kelis mėnesius ant jo jis užrašė maldą Dievo motinai, šiai maldai jis sukūrė ir melodiją.

Tai buvo pati nuoširdžiausia Hermano malda. Daugybę kartų kentėdamas nuo skausmų, jis šioje maldoje atrasdavo paguodą, patirdavo, kad Marija – nuliūdusiųjų paguoda.

Tyliu balsu jis užgiedojo: „Salve, Regina, mater misericordiae; vita, dulcedo et spes nostra, salve!“

Dar po keleto žodžių jis jau nebepajėgė tęsti šios daug kartų paguodą teikusios giesmės, nes spazmai surakino liežuvį. Tylėdamas jis žvelgė į lapelį ir nebyliai tęsė savo maldą:

SVEIKA, KARALIENE, gailestingoji Motina,
mūsų gyvybe, paguoda ir viltie, sveika!
Tavęs šaukiamės ištremtieji Ievos vaikai,
Tavęs ilgimės, verkdami ir vaitodami šiame ašarų klonyje.
Todėl Tu, mūsų Užtarėja, savo gailestingas akis į mus atkreipki
ir Jėzų, garbingą mylimąjį Sūnų, mums po šios tremties parodyk.
O geroji, o malonioji, o mieliausioji Mergele Marija!

Mūsų mielosios Mergelės bažnyčioje Miunsteryje esančios Meinrado iš Ovo (XVIII a.) freskos fragmentas, vaizduojantis Mergelę Mariją su benediktinų vienuoliais, tarp kurių – Hermanas iš Altshauzeno. „Wikimedia Commons“ nuotrauka

Jo žvilgsnis ir toliau liko prikaustytas prie maldos lapelio. Akys ilgam sustojo ties žodžiais: „Ir Jėzų, garbingą mylimąjį Sūnų, mums po šios tremties parodyk.“ Jis vis kartojo tuos tris žodžius: „Parodyk mums Jėzų!“ Jei tik būtų galėjęs, šiuos žodžius jis būtų rėkte išrėkęs. Nors balsas nepakluso, šie žodžiai giliai įsirėžė į Hermano širdį: „Parodyk mums Jėzų.“

Po kurio laiko jis vidiniu žvilgsniu išvydo Jėzų. Jėzų, Paskutinės vakarienės kambaryje paėmusį dubenį ir mazgojantį mokiniams kojas. Hermanas matė, kaip giliai Jėzus nusižemino, kad net Judui numazgojo kojas, nors ir žinodamas, kad šis jį išduos.

Širdyje Hermanas pajuto gilią ramybę. Užsimiršo visi brolių pažeminimai. Jis užmigo visiškai ramus, be paliovos kartodamas savo maldą: „Parodyk mums Jėzų.“

Brangios seserys ir broliai!

Ką matome, atvykę į kurią nors piligrimystės vietą ir žvelgdami į malonėmis garsėjantį paveikslą ar į kokį nors kitą Marijos atvaizdą? Ką ten veikia Marija? Ji rodo į Jėzų. Kad ir kokie būtų rūpesčiai ir vargai, kuriuos atsinešame prie tokio paveikslo, Marija rodo mums Jėzų.

Galbūt kaip tėvai ar seneliai turime rūpesčių dėl vaikų ar anūkų. Gal jie keliauja netinkamais ir neatsakingais keliais. Kai melsiesi prie malonėmis garsėjančio paveikslo ir kartosi žodžius: „Parodyk mums Jėzų“, Marija tuomet galbūt parodys tau dvylikametį Jėzų, pasilikusį šventykloje. Marija su Juozapu sielvartaudami jo ieškojo. Ji jo taip pat nesuprato.

Galbūt čia ateis žmogus, kurį blaško gyvenimo audros. Galbūt tau atrodys, kad viskas tarsi tvanas ant galvos: rūpesčiai dėl darbo, nerimas dėl finansų krizės, dėl krizės žemės ūkyje… Kai ateisi pas Dievo Motiną ir paprašysi: „Parodyk mums Jėzų“, galbūt ji parodys tau Jėzų audros sūkuryje. Stovintį bangų mėtomoje valtyje, įsakantį audrai: „Nutilk, nusiramink!“

Galbūt tau teko skaudžiai nusivilti kitu žmogumi, nors visiškai juo pasitikėjai. Manei, kad jis tavo draugas. O jis paliko tave ištikus nelaimei, pasinaudojo tavo pasitikėjimu. Dabar tau atrodo, kad žemė slysta iš po kojų. Maldoje kreipiesi į Mariją: „Parodyk mums Jėzų.“

Galbūt čia ateis žmonių, patiriančių mirties baimę, galbūt dėl skausmų ir kančių. Ir tuomet galima kreiptis: „Parodyk mums Jėzų.“ Marija parodys tau Jėzų ant Alyvų kalno, kovojantį mirtiną kovą, kai jo prakaitas virsta kraujo lašais, o angelai nusileidžia jo sustiprinti.

Brangios seserys ir broliai!

Šiandien Hermanas iš Althauzeno yra mažai kam žinomas. Tačiau jo giesmę „Salve, Regina“ iki šiol kasdien gieda vienuoliai, kunigai ir dauguma krikščionių, dažniausiai baigiamosios liturginės valandos pabaigoje. O malda „Sveika, Karaliene“, tapusi šios giesmės pagrindu, lieka giliai įrašyta daugelio krikščionių širdyje.

Kad ir kokioje padėtyje atsidurtum, eik prie malonėmis garsėjančio Dievo motinos paveikslo. Pažvelk į Mariją ir pasimelsk:

SVEIKA, KARALIENE, gailestingoji Motina,
mūsų gyvybe, paguoda ir viltie, sveika!

Nors gali melsti ir šiais žodžiais: „Parodyk mums Jėzų!“ Amen.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.