Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Partizaninis karas XXI amžiaus žmogaus akimis

Dizainerio Giedriaus Paulausko asmeninio archyvo nuotrauka

2014 m. įvykiai Ukrainoje nemažą dalį Lietuvos žmonių paskatino ir į savo šalies laisvės kovų istoriją, pilietiškumą bei patriotiškumą pažvelgti naujai. Tai liudija vis gausėjantis Lietuvos šaulių sąjungos narių skaičius, o ilgus metus svarbiausiomis istorinėmis asmenybėmis laikyti LDK kunigaikščiai užleidžia vietą partizanams.

Dėmesio partizanams padaugėjo po to, kai Rūta Vanagaitė apšmeižė Adolfo Ramanausko-Vanago atminimą, taip pat suradus šio partizanų vado palaikus Vilniaus Našlaičių kapinėse. Neabejotina, kad domėjimąsi šia mūsų istorine patirtimi paskatins ir šiandieninė situacija Lietuvos–Baltarusijos pasienyje.

Lietuvos laisvės kovos įamžintojų sąjūdis ir Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka 2020 m. rudenį–2021 m. pavasarį rengė paskaitų-pokalbių ciklą „Partizaninis karas XXI amžiaus žmogaus akimis“. Juo buvo siekiama įtraukti visuomenę į šios aktualumo nestokojančios temos svarstymus kiek neįprastu būdu. Po trumpų įvadinių paskaitų šio teksto autorė kalbino įvairių sričių specialistus, kurie tiesiogiai nesusiję su laisvės kovų tyrimais.

Pirmojo susitikimo, pavadinto „Kiek karo būta partizaniniame kare?“, pašnekovu tapo pulkininkas leitenantas Valerijus Šerelis.

Ar partizaninis pasipriešinimas yra karas ir ar jis teisingas?

V. Šerelis: Mes neturėtume kalbėti tik apie partizaninį karą. Mes turėtume kalbėti apie pasipriešinimą. Mūsų karas su sovietais prasidėjo 1940-aisiais ir pasibaigė 1993-iaisiais, t. y. nuo tada, kai jie atėjo, iki jie išėjo. Tad ačiū partizanams už tą aktyvią pusiausvyros fazę. Šiandien mums lengva vertinti, nes mes žinome, kaip buvo. Žmogus, kuris kariavo tuo metu, dar nežinojo, kaip bus. O grįžtant prie pagrindinio klausimo: taip, tai karas, taip, tai teisėtas karas. Ir pabaigai – mes vis viena laimėjome.

Antrajam pokalbiui su fotografe Neringa Rekašiūte buvo pasiūlyta tema „Ar tikrai silpnoji lytis? Laisvės kovotojų moterų portretas“. Juk su ginklu rankose, su slaptu rašteliu plaukuose, su šiltu maistu pintinėje, – su begaliniu atsidavimu prieš okupantą kovojo partizanės, ryšininkės, rėmėjos.

Ar karas ir moteriškumas yra suderinami dalykai?

N. Rekašiūtė: Aš manau, kad nesuderinamas yra karas ir žmogiškumas. Tai nesusiję su moterimis, tai nesusiję su vyrais. Tai susiję su tuo, kad kare labai dažnai žmogiškumas yra prarandamas. Tai yra absoliučiai antžmogiškos ribinės patirtys. Ir jos yra labai žiaurios, nužmoginančios. Aš nežinau, ar tai susiję su moteriškumu. Svarbu suprasti, kad pradėti karą yra viena, o ginti tai, kas tau brangu, – visai kas kita.

Trečiojo susitikimo tema – „Šventės ir kūryba partizaninio karo metais“. Neabejotina, kad šventės kare – tai akimirkos, per kurias bent laikinai atkuriama arba naujai sukuriama karo suardyta tvarka. Šio susitikimo pašnekovu tapo aktorius Justas Tertelis.

Ar tautiniai simboliai svarbūs, ar jie turi prasmę šiandienei visuomenei?

J. Tertelis: Atsakydamas pasinaudosiu savo mokytojo, teatro režisieriaus Aido Giniočio nuostatomis. Kažkada mes kalbėjome apie teatrines tradicijas, kažkokias skirtingas mokyklas. Ir man labai patiko mintis, kad tradicijos nereikia laikytis, ją reikia puoselėti. Juk dažnai tradicijos lieka tik forma, tik įprastas ritualas, jau praradęs prasmę. Klausimas, kaip ji gali gyventi XXI amžiuje, kaip tuos simbolius įausti į kitus kontekstus. Bet kokiu atveju tai yra mūsų identiteto dalis.

Ketvirtasis pokalbis „Ligos – papildomas priešas partizaniniame kare“ buvo skirtas aptarti sunkiai, bet svarbiai temai. Neabejotina, kad ligos ir sužeidimai, kaip ir alinančios gyvenimo sąlygos, nuolatinė įtampa ir baimė, sekino laisvės kovotojų kūnus ir dvasią. Šią temą padėjo narplioti karo medicinos gydytojas Mantas Jukna.

Kiek per karą skiriama dėmesio sveikatos sistemai? Ar tai yra priešo taikinys?

M. Jukna: Visų pirma karo medikai, karo medicina, ligoninės, pagal Ženevos konvenciją, negali būti puolamos. Bet visko būna ir šiais laikais. Žinome Sirijos pavyzdį, kur specialiai bombarduojamos karo ligoninės, taip siekiant labiau pakenkti priešui, priešo kariuomenei. O sveikatos sistema, kaip ir daugelis dalykų kariuomenėje, yra visiškai aiški ir struktūriškai suplanuota, ir šiandien ji tikrai ištobulinta.

Pietų Lietuvos partizanų vadai su Vakarų Lietuvos srities ir Kęstučio apygardos vadovybe vykstant į Lietuvos partizanų vadų susitikimą. 1949 m. sausis. Lietuvos gyventojų / Genocido ir rezistencijos tyrimo centro nuotrauka

Per penktąjį pokalbį – „Lietuvos partizanų valstybė ir Juozo Albino Lukšos vaidmuo“ – su Konstitucinio Teismo pirmininku prof. dr. Dainiumi Žalimu grįžome prie pamatinės valstybingumo temos.

Kokia yra 1949 m. LLKS tarybos deklaracijos reikšmė?

D. Žalimas: Turime tris pamatinius valstybės konstitucinius aktus: 1918 m., 1990 m. ir 1949 m. LLKS tarybos deklaraciją, kurie dabar galiojančios Konstitucijos atžvilgiu yra ikikonstituciniai aktai, kita vertus, jie yra ir virškonstitucinio pobūdžio aktai. Jie turi netgi aukštesnę galią nei Konstitucija, nes ši būtent iš jų ir kyla. Juose atsispindi trys pamatiniai Konstitucijos principai: valstybės nepriklausomybė, demokratija bei prigimtinis žmogaus teisių ir laisvių pobūdis. Ir būtent ši LLKS tarybos deklaracija ir iš jos vėliau išaugusi Nepriklausomos Lietuvos Konstitucija brėžia aiškias nuostatas, kad vienintelė teisėta valdžia buvo partizanų valdžia. Todėl akivaizdu, kad LLKS tarybą mes vertiname kaip teisėtą Lietuvos Respublikos valdžios instituciją, partizanų pajėgas – kaip Lietuvos Respublikos ginkluotąsias pajėgas, o jų Karo lauko teismai yra ne kas kita, kaip Lietuvos Respublikos teismai. Visa tai buvo teisėta.

Šeštojo pokalbio, kuriame klausėme: „Uniforma ar treningiukas patogiau partizaniniame kare?“, metu aptarėme partizanų aprangą. Apie ją ir įvairias jos detales kalbėjomės su dizaineriu Giedriumi Paulausku, atkūrusiu Lietuvos partizanų dėvėtas uniformas ir jų skiriamuosius simbolinius ženklus.

Ar tikrai egzistavo partizanų mados?

G. Paulauskas: Taip, svarbu pabrėžti unikalų dalyką, kad partizanai ne tik naudojosi tarpukariu sukurtomis uniformomis, bet ir kūrė savo modelius. Pavyzdžiui, išlaikė tarpukario kariuomenės aukštą stovę, uždėtines kišenes, bet švarką padarė trumpą, pasiuvo juosmenį ir pridėjo rankogalius (mūsų kariuomenėje nebuvo jokių rankogalių). Jie tai darė dėl patogumo, dėl naujo įvaizdžio, ir tie dalykai yra labai unikalūs. Ir tai ne pavieniai atvejai (matau nuotraukose). Taigi buvo ir partizanų mada.

Giedriaus Paulausko parodos „Laisvės kariai“ atidarymas. „BNS Foto“ nuotrauka

Septintajame susitikime „Partizaninis karas linksmai“ kartu su komiku Pauliumi Ambrazevičiumi kalbėjome apie humorą, linksmumo apraiškas partizaniniame kare.

Kas pirmiausia ateina į galvą pagalvojus apie karą? Tikriausiai ne linksmybės?

P. Ambrazevičius: Mes žiūrime į nuotraukas, o ten – jauni vyrai, 18-os, 20-ies, 25-ių metų, turbūt vyresnių nei trisdešimties ten buvo mažuma. Tai jie daro viską, ką visi jauni žmonės: jie įsimyli, jie turbūt pykstasi ir juokauja, ir kenčia. Tik, žinoma, jų kančios mastai didesni nei mūsų. Tiesiog vyko gyvenimas…

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kurkime kokybišką žiniasklaidą kartu!

Skirkite 1,2 proc. GPM nepriklausomai,
atvirai ir dialogo kultūrą kuriančiai žiniasklaidai.

Taip, paremsiu