„Pas mus sekso nėra“. Seksualumo kultūros viražai sovietinėje Lietuvoje

Vitalijus Butyrinas, be pavadinimo (1966 m.). Lietuvos fotomenininkų sąjungos eksponatas. Limis.lt nuotrauka

Vėlyvuoju sovietmečiu, įsivažiuojant perestrojkai ir glasnostj, išpopuliarėjo toks reiškinys kaip teletiltai, virtualiai sujungiantys Sovietų Sąjungos ir JAV piliečius, kurie apipildavo vieni kitus klausimais apie būtį ir buitį. Iki šių dienų man yra įsirėžusi vienos jaunos maskviečių poros reakcija į nesuvaidintą jų bendraamžių amerikiečių nuostabą, pastariesiems sužinojus, iš kokių pajamų išgyvena tipinė sovietinė keturių asmenų šeima. „Nado žitj ne materialnoj, a duchovnoj žiznju!“ (liet. „Reikia gyventi dvasinį, o ne materialų gyvenimą!“)

Praėjus daugiau nei trisdešimčiai metų, ši tuomet nuskambėjusi frazė man vis dar reiškia viso sovietinio absurdo kvintesenciją. Absurdo dar ir dėl to, kad sovietinis žmogus, nuolat priverstas murkdytis varganoje chroniško deficito buityje, net ir nuėjęs į knygyną negalėdavo normaliai nusipirkti knygų, jau nekalbant apie visus kitus dvasinio pasaulio gėrius. Tačiau pamišimas dėl meilės ir dėl efemeriškų didžių idėjų (ne komunistinių) buvo įgavęs išties įspūdingą mastą.

Rasa Baškienė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Bet tiek jau to. Tas teletiltas kartu su dar vienu sovietiniu perlu „pas mus sekso nėra“ iš atminties išlindo perskaičius dviejų istorikų – Valdemaro Klumbio ir Tomo Vaisetos – naujausią knygą „Mažasis o: seksualumo kultūra sovietų Lietuvoje“. Padėjus knygą į šalį užplūdo reminiscencijos iš praėjusio gyvenimo tarpsnio, kuriame brendo ir formavosi manoji asmenybė, veikiama viešojo oficialaus diskurso ir gana gilaus andergraundinio klodo. Pastarąjį vizualiai įkūnijo bendraklasės tėvų bute pikantiškomis pusnuogių merginų nuotraukomis (su įdomiais užrašais) išklijuotos tualeto durys. O juk viskas prasideda nuo vaizdo?

1968-ųjų revoliucija Vakaruose, sudrebinusi seksualinės kultūros pamatus, neaplenkė ir sovietinės Lietuvos. „Šluotoje“, „Jaunimo gretose“, „Švyturyje“, „Nemune“ pasirodė apsinuoginusių moterų atvaizdų, aktų, karikatūrų. Publika galėjo ganyti akis į gražius moterų ir merginų kūnus. Žurnalų tiražai šovė į aukštumas, skaitytojai vyrai reiškė tokius ir panašius pageidavimus: „Noriu, kad būtų tęsiamos skaitytojų diskusijos, įdomiausios nuotraukos ir nuogos mergos. Nes tai įdomu gražu sukelia daug svajonių – minčių…“ (Iš knygos „Mažasis o: seksualumo kultūra sovietų Lietuvoje“). Tačiau, kaip pastebi knygos autoriai, sovietų valdžia išsigando viešosios erdvės seksualizacijos ir ėmė nuo jos bėgti, stabdydama pokyčius. 1969-aisiais Glavlito atstovas Benas Gurvičius guodėsi kolegoms cenzoriams apie CK nurodymą sumažinti nuogų moterų publikavimą, kurio reikia laikytis ir vykdyti. Paties B. Gurvičiaus nuomonė čia nesvarbi, nors, suprask, ji gal ir kitokia.

Bet upės tekėjimo neužtvenksi. Vaizdą netrukus sekė žodis. Seksologų, kaip ir sekso, sovietijoje nebuvo, tad neapsišvietusią liaudį ėmė prusinti daktarai. Sužinota, kad ir moterys gali patirti orgazmą, susidomėta, kodėl jo tiek mažai, kodėl tos moterys tokios „šaltos“, netgi suskaičiuoti procentai, kiek moterų orgazmo nepatiria išvis.

Mano mama, gydytoja akušerė-ginekologė, ne sykį yra minėjusi tuos nelaimingus procentus: septyniasdešimt. Tiek jos pacienčių skųsdavosi nepatiriančios jokio malonumo iš meilės akto su savo vyrais. Tą patį skaičių atradau ir V. Klumbio bei T. Vaisetos knygoje, tad nuoširdžiai juo tikiu.

Ypač prisiminusi vieną tėvo pasakojimą apie pokalbį griežtai vyriškoje kompanijoje, kurio metu pažįstamas provincijos ligoninės vyr. gydytojas išreiškė didžiulę nuostabą, jog, pasirodo, „jos irgi gali jausti malonumą…“

Susidomėta vyrų pastangomis patenkinti savo moteris. O, jos, pasirodo, buvo nekokios tiek pas mus, tiek ir Vakaruose. Bet Vakaruose nuo septintojo dešimtmečio buvo atvertos durys laisvai diskusijai apie vyrų „išcentrinimą“, o pas mus kalbos apie „erogenines zonas“ kurį laiką buvo paliktos savieigai. Ledus pramušė aštuntojo dešimtmečio pradžioje pasirodžiusi Rudolfo Noiberto „Nauja knyga apie vedybinį gyvenimą“, kelis kartus perleista didžiuliais tiražais. Vėliau pasirodė, buvo uždrausta ir vėl pasirodė latvio Janio Zalyčio knyga „Meilės vardu“, tapusi bestseleriu mano kartos žmonėms, mokytiems tik apie meilę Tėvynei ir Brežnevui.

Skaitydama „Mažasis o: seksualumo kultūra sovietų Lietuvoje“ sužinojau (o gal ir prisiminiau?) devintojo dešimtmečio diskusijas „Jaunimo gretose“ apie seksualinio gyvenimo klausimus, įsiūbavusias nemenkas aistras tarp vyresnio ir jaunesnio amžiaus auditorijos. Vyresnieji, tarp kurių buvo ir akademinės bendruomenės atstovų, stebėjosi ir piktinosi rekomendacijomis „pasidžiaugti maloniais potyriais ir jausmais“, o jaunesnieji siūlė „kompetentingiems asmenims nebeorientuoti iš Vakarų į Rytus – taip galima ir galvą nusukti…“ Tokią įžvalgą, apibūdindama visus tuo metu vyravusius diskursus, parašė mano buvusi klasės draugė, kurios laiško redakcijai ištrauką savo didelei nuostabai radau pacituotą knygoje.

Po žodžio sekė veiksmas. Vyrų džiaugsmui merginos nusikirpo ilgus sijonus dar 1968-aisiais. Trumpų sijonų revoliucijai neatsispyrė net visagalis sovietinis CK. Keitėsi visuomenės požiūris į seksą iki santuokos ar už jos ribų; de facto jis buvo praktikuojamas, bet de jure į sugyventinių poras žiūrėta kritiškai, o ne vienas aukštas pareigas ėjęs sovietinis funkcionierius, „dėjęs į šoną“, pasiskundus teisėtai sutuoktinei tų pareigų galėjo ir netekti.

Porevoliucinėje Rusijoje, itin sparčiai liberalizavusioje lyčių santykius, buvo akcentuojama „stiklinės išgerto vandens“ teorija. Atmetę santuokos varžtus, vyrai ir moterys galėjo mylėtis laisvai, skirtis – taip pat, vaikus numesdami į internatus. Legalizavus abortus ir kontracepciją stabdžių išvis neliko, tačiau toks bardakas netrukus tapo trukdžiu didžiosioms komunizmo statyboms. 1934-aisiais Sovietų Sąjungoje uždrausti abortai vėl buvo legalizuoti 1955-aisiais, o vėliau atėjo 1968-ieji su savo revoliucija, pas mus įgavusia gana iškreiptą formą.

Modernėjančiai visuomenei buvo uždėti konservatyvūs varžtai. Į butų eilę įtraukdavo tik susituokusias poras. Pamenu, kai pabandžiau ir aš į ją patekti, tuometės darbovietės kadravykas man rėžė: „Kada ištekėsi, tada ir ateik!“ Tad santuokos jaunėjo, rūtų vainikėliai, puošę pilvotų nuotakų „veliumus“, juokino svečius ir žioplinėjančius žiūrovus. Tačiau nieko keista – viengungiai vyrai mokėjo buliavos mokestį, o mažašeimių mokesčiai grėsė jau nuo antro santuokos mėnesio, tad reikėjo skubėti. Iš manęs, pavyzdžiui, tik po sūnaus gimimo buvo nuskaičiuotas mažos šeimos mokestis atbuline tvarka, per vėlai susizgribus buhalterijai.

Po vestuvių jaunos poros glaudėsi pas tėvus arba bendrabučiuose, išdidžiai vadinamuose šeimyniniais, patirdamos nemenkų privatumo iššūkių. Ne visi glaudėsi – ministrų ar partinių bonzų atžaloms problemų dėl gyvenamojo ploto nekildavo. „Išlaisvintos“ moterys, tempusios didžiulį jungą – darbą, šeimą ir sovietinės buities absurdą – nusiplūkusios vakarais jau jokių lovos išdaigų nebetrokšdavo. O vyrų niekas nemokė ir neskatino padėti savo moteriškėms – senojo Lietuvos kaimo modelis tvirtai buvo įsišaknijęs jų galvose, valstybė juk čia jokių naujų formų nesiūlė.

Atėjus Sąjūdžiui trumpam sugrįžo ir nostalgija smetoniniams tarpukario Lietuvos papročiams. Prisiminta moters vieta šeimoje, apie tai ypač daug kalbėjo signatarė Nijolė Oželytė, siūliusi moterims palikti darbus ir auginti vaikus net septynerius metus nuo jų gimimo. Vėliau tą nuomonę ji keitė, o einant laikui keitėsi ir vyrų požiūris į moteris ir šeimą.

Taip pat ir į seksualinį gyvenimą.