Vidutinis skaitymo laikas:

2 min.

Pasaka apie du puodus ir mamytę

Paulas Cézanne'as, „Natiurmortas su mėlynu puodu“ (apie 1900–1906 m.). Getty.edu nuotrauka

Eglė Venslovaitė-Šiliūnienė yra aštuonių vaikų mama, Švč. Jėzaus Širdies tarnaičių kongregacijos sodalė.     

Kartą virtuvėje gyveno du puodai – senas ir naujas. Senąjį prieš daugybę metų, šeimoje gimus dar vienam vaikui, mamytė gavo dovanų. Iš tikrųjų tai buvo trijų puodų rinkinys – jie visi buvo nerūdijančio plieno broliai, panašūs į rusiškas matrioškas, mat tilpdavo vienas į kitą.

Didžiajame puode vasaromis mama virdavo uogienes. Mažiausiame vakarais šildydavo pieną. O vidurinėlį imdavo dažniausiai: jis buvo kaip tik toks, kokio reikėjo kasdienei sriubai išvirti. Kai sriuba pasisekdavo ir vaikai prašydavo įpilti jos dar, puodas būdavo laimingas iki ausų. O kai vaikams sriuba nepatikdavo, puodas išmoko jų murmėjimus praleisti pro ausis (ar tą pamoką jis perėmė iš mamos, ar mama iš jo – niekas dorai nežinojo).

Vaikų šeimoje daugėjo, tad puodas niekada neišėjo iš mados, kitaip sakant, iš virtuvės. Jame vis kunkuliuodavo vanduo, šokinėdavo bulvių ir morkų, salierų ir burokėlių kubeliai, pupelės ir kopūstai, kruopos ir makaronai… Puodas perprato sriubų virimo paslaptis ir nerašytas taisykles. Jį maloniai svaigino samčio arba šaukšto skimbčiojimas, kai mama maišydavo savo viralą, protarpiais vis atsidusdama: mat kartais mieliau būtų į rankas ėmusi ne samtį, o knygą. Bet puodas buvo labai išmintingas ir žinojo, kad knygomis sotus nebūsi, tad mamos atodūsius praleisdavo pro savo ausis lygiai taip pat kaip vaikų murmėjimus. 

Bėgant metams tos ausys apsilaupė, nušiuro, o ir pats puodas, nors ir nerūdijančio plieno, jau nebeatrodė itin patraukliai: apsibraižė, pajuodavo, nustojo blizgėti… Tada mama ir nusipirko naują puodą. Tasai visas švytėjo, o didelės patogios ausys buvo atkištos pagyroms klausytis. Būdamas truputį aukštėlesnis, naujokas kiek iš aukšto žvelgė į senąjį puodą ir didžiavosi, esą ateitis priklausanti jam. Tačiau senasis išmintingasis puodas nė kiek dėl to neliūdėjo. Galbūt ateitis ir priklausė naujokui. Bet kas gali pasakyti, kas toji ateitis yra ir kiek laiko ji tęsis? O štai praeitis yra tikras dalykas! Visi tie metai, kai virė ir virė sriubos, pavykusios ir ne tokios skanios, kai į jas tiesėsi vaikų rankos, maži ir didesni pirščiukai, kai tų rankų ir burnyčių daugėjo, o sriubos vis užtekdavo ir užtekdavo! Puodas žinojo, kad į nieką nekeistų nė vieno savo brūkšnelio, nė vienos kietame pliene įrėžtos raukšlelės, – tai buvo jo istorija.

Sykį mama išpilsčiusi sriubą išplovė puodą ir bešluostydama netikėtai pažvelgė į jo metalinį dugną – pro langą krito šviesa ir buvo gerai matyti, kad metalas išvagotas daugybės brūkšnelių, vingių, kuriuos paliko samčiai ir šaukštai, kai ji vis maišydavo ir maišydavo sriubą. Dabar jie atrodė tarsi stebuklingas raštas, nuo kurio sklido šviesos ratilėliai. Mama atsisėdo, apsikabino puodą – tarsi savo gyvenimą – šypsojosi, tylėjo ir net truputį verkė. Bet ar tai prisiminimų, dėkingumo ar nuovargio, o gal virtuvėje supjaustytų svogūnų kvapo sukeltos ašaros, puodas pasakyti negalėjo. Galiausiai juk tai visai nesvarbu, kai tave laiko mylinčios rankos.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien