2022 05 06

Virginija Babonaitė-Paplauskienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

16 min.
Dalia ir Julius Kaupai su dukra Jūrate ir sūnumi Algiu. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka (fragmentas)

2022 05 06

Virginija Babonaitė-Paplauskienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

16 min.

„Pasaka yra šventa tiesa ir joje nėra nė krislo melo.“ Apie urbanistinės pasakos pradininką Julių Kaupą

„Pasaka yra šventa tiesa ir joje nėra nė krislo melo“, – teigė literatūros kritikas, rašytojas, urbanistinės pasakos pradininkas, medicinos mokslų daktaras Julius Kaupas (1920–1964).

Visi norintieji susipažinti su rašytojo asmenybe ir kūryba kviečiami gegužės 12 d., ketvirtadienį, 17 val. į Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus padalinį Adelės ir Pauliaus Galaunių namus-muziejų (Vydūno al. 2). Čia vyks J. Kaupo knygos „Daktaras Kripštukas pragare. Pasakos iš „Žiburėlio“ sutiktuvės. Renginyje dalyvaus humanitarinių mokslų daktaras Ramutis Karmalavičius, knygos sudarytoja ir tekstų autorė Virginija Babonaitė-Paplauskienė, Nacionalinio Kauno dramos teatro aktorius Dainius Svobonas. 

Surinkti ir išleisti visas rašytojo pasakas buvo planuojama seniai, tačiau tik dabar ši svajonė tapo realybe. Knygoje atkartota 1948 m. Vokietijoje pasirodžiusios knygos „Daktaras Kripštukas pragare“ su Adolfo Vaičaičio iliustracijomis laida ir 1942 m. „Žiburėlyje“ publikuotos pasakos. Pirmą kartą skelbiami rašytojo žmonos Dalios Galaunytės ir jų vaikų: Jūratės ir Algio, trumpi prisiminimai – impresijos apie savo artimą žmogų – tėvą ir vyrą.

Apžvalginiame tekste pasitelkus egodokumentiką aptartas rašytojo gyvenimo ir kūrybos kelias, kuris driekėsi Lietuvoje (1920–1944), Vokietijoje (1944–1950) ir Amerikoje (1950–1964).

J. Kaupas pasakose įamžino savo gimtąjį miestą – Kauną – Nepriklausomos Lietuvos laikinąją sostinę. Knygoje skelbiamas improvizuotas Kauno žemėlapis, ženklinantis pasakų veiksmo vietas (dailininkė Inga Zamulskienė). Knygos išleidimą finansavo rašytojo šeima: žmona Dalia Galaunytė-Kaupienė-Augūnienė, dukra Jūratė ir sūnus Algis su savo šeimomis. 

XX a. antrajame dešimtmetyje gimusius jaunuolius subrandino laisva, nepriklausoma Lietuva. Daugelis jų siekė mokslų Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universitetuose, lankė Juozo Girniaus egzistencinės filosofijos, teatro ir literatų seminarus, priklausė „Šatrijos“ draugijai. 1944-ųjų istorinės pervartos pakeitė jaunų, talentingų menininkų likimus: vieni atsidūrė Sibiro ir Europos Šiaurės platybėse, kiti buvo nublokšti į Vakarus, treti pasirinko atvirą pasipriešinimo kovą, išėjo į miškus partizanauti…

Pasitraukusieji iš Lietuvos tikėjo nepriklausomybės atgavimu. „Geriausi tremtyje parašyti veikalai yra tiek stiprūs, kad jie negali praeiti. Su laiku jie grįš į Lietuvą ir bus įtraukti į literatūros istoriją kaip vienas jos etapų; aš tikiu, tas įvyks, vis tiek kokia bebūtų tolimesnė istorijos raida“, – rašė J. Kaupas (1). Šie žodžiai tinka ir jo kūrybai apibūdinti: sugrįžusi į Lietuvą, tapo viena skaitomiausių ir mėgstamiausių. Pagal rašytojo pasakas rengiami vaidinimai, parodos, edukacijos, ekskursijos, vyksta vieši skaitymai. 

D. Galaunytė rašė: „Daktaras Kripštukas Pragare“ ir yra Juliaus Kaupo ilgesio ir meilės Kauno miestui išraiška. Negalėdamas fiziškai ginti Kauno, Julius Kaupas perkėlė savo miestą į Amžinybę, kur jo niekas nepalies.“ (2)

Julius Kaupas, „Daktaras Kripštukas pragare. Pasakos iš „Žiburėlio“ (Kaunas, 2021 m.). Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

Kiekvienas žmogus pasieks visa tai, ko tik išdrįs ilgėtis

Julius Kaupas gimė 1920 m. kovo 6 d. laikinojoje Lietuvos sostinėje Kaune. Tėvas, taip pat Julius – finansininkas, Steigiamojo Seimo narys. Jo vyresnysis brolis Antanas Kaupas, išvykęs į Ameriką, tapęs kunigu, pasikvietė seserį Kazimierą. Pastaroji, baigusi mokslus, davė vienuolės įžadus ir savo darbais įsiamžino Lietuvos istorijoje: kartu su kitais įsteigė seselių kazimieriečių vienuolyną Čikagoje ir padėjo pagrindus rastis Pažaislio vienuolynui Kaune. 

Brolis ir sesuo pasikvietė į Ameriką ir Julių, jis jų dėka baigė aukštuosius mokslus, o grįžęs į Lietuvą ėmėsi politinės ir visuomeninės veiklos.

Vedęs Emiliją Gedgaudaitę susilaukė trijų vaikų: Juliaus, Birutės ir Algio. Jaunėlis Julius, augdamas Kaune, žinojo kiekvieną gatvę, kiekvieną kiemą, pakalnę ir save vadino „kalnų gatvės padauža“. Jo vaikystė buvo apgaubta palaiminto džiugesio. Kaupų šeimoje vertinta ir branginta knyga, namuose buvo sutelkta turtinga biblioteka, prenumeruota anuometinė spauda.

Juliaus būta gabaus: daug skaitė, turėjo puikią atmintį, sėkmingai mokėsi Jėzuitų gimnazijoje. Ekspresyvaus būdo ir lakios vaizduotės jaunuolio galvoje nuolat kirbėjo tūkstančiai prasimanymų, kuriuos realizuodavo padedamas bendraklasių. Itin artima draugystė užsimezgė su bendrasuoliu Dievainiu Galaune. Daug laiko praleisdavo jo tėvų – Kauno teatro solistės Adelės Nezabitauskaitės-Galaunienės ir Lietuvos dailės istoriko bei kritiko, grafiko, lietuvių profesionaliosios muziejininkystės pradininko Pauliaus Galaunės – namuose, esančiuose šalia Ąžuolyno. Artimai susidraugavo su Dievainio seserimi Dalia, vėliau tapusia jo vienintele meile. 

J. Kaupas uoliai mokėsi, buvo pavyzdingas mokinys, tačiau pažymių knygelėje pradėjo rastis pastabų dėl pamokų praleidimo ir ginčų su mokytojais.

J. Kaupas įkūrė draugiją moksleiviams inteligentams remti DIMR, tapęs jos pirmininku turėjo pravardę Julkaupis. Klasės draugas Kęstutis Čerkeliūnas, prisimindamas anas linksmas gimnazistiškas dienas, rašė: „Jis prisaikdino bendraklasį Leoną Narbutą parašyti novelę pagal draugijos inicialus „Du iš mūsų rūko.“ (3)

Jėzuitų gimnazijoje buvo rengiamos ne tik sporto varžybos, bet ir literatūros vakarai, statomi vaidinimai, vienas iš režisierių – Antanas Škėma, su juo J. Kaupas susipažino, o vėliau ir susibičiuliavo. 1932 m. J. Kaupas parašė dviejų veiksmų komediją „Aš jums parodysiu“ ir kitus vaizdelius, kurie buvo suvaidinti gimnazijoje per rengiamas „Akademijas“. 

1938 m. baigęs gimnaziją įstojo į Pirmojo Lietuvos prezidento karo mokyklą. Joje tuo metu karo amato mokėsi literatai Paulius Jurkus, Vytautas Aleksandras Jonynas, Kazys Bradūnas. 1939 m. rugsėjo 18 d. J. Kaupas baigė Karo mokyklą (XIV aspirantų laida), jam buvo suteiktas pėstininkų atsargos jaunesniojo leitenanto laipsnis, ir jis išėjo į pėstininkų karininkų atsargą. 

1940 m. pradėjo studijas Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakultete. Atsivėrė nauji, iki tol nepažinti pasauliai, teikiantys pažinimo džiaugsmą ir plačias galimybes tobulėti. Gal todėl studentas medikas tapo dažnu Humanitarinio fakulteto svečiu – lankė Juozo Girniaus egzistencinės filosofijos paskaitas, taip pat dalyvavo ir literatūriniuose seminaruose. Čia susipažino ir artimai susidraugavo su poetu Henriku Nagiu. 

J. Kaupas ne tik rašė pasakas, noveles, bet ir mėgo piešti. Sėdęs ant dviračio arba pėsčias klajodavo po visą Lietuvą, bendraudamas su paprastais kaimo žmonėmis, aplankydamas vietines bažnyčias, žavėdamasis architektūra, ten esančiais meno kūriniais, o gamtoje ieškodamas atgaivos ir įkvėpimo. Savo nuotykingas keliones aprašė draugei Daliai laiškuose: „Mielas Daliūkšti! Šiandien sukoriau penki šimtąjį kilometrą. Buvau pasirodęs Dotnuvoj ir Baisiogaloj, pravažiavau Kražius, Kelmę, pasiekiau Naumiestį. Dvi dienas maudžiaus Palangoj, nakvojau Šventojoje ir Skuode. Gyvenau puikiai, škicų pridariau jau 16, tik tabakas baigiasi. Į Kauną neskubu, jei tik būtini reikalai neprivers… <…> mano motto: L’aventurier – honneur homme“ (pranc. „nuotykių ieškotojas – garbės žmogus“).  (4) 

1942 m. J. Kaupas debiutavo žurnale „Žiburėlis“ pasakomis „Senų laikų padavimas apie Stirniuką“ ir „Vytautas ir musė“. 1943 m. sulaukė pirmojo įvertinimo – žurnalas „Savaitė“ skyrė jam premiją už novelę „Banknotas“.

1944 m. birželio 28 d. J. Kaupas sėkmingai baigė universitetą, įgydamas medicinos gydytojo diplomą. Istorinės pervartos – sovietų ir vokiečių okupacijos – diktavo savo sąlygas.

Ant Jėzuitų gimnazijos stogo su klase. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka
Lietuvių rašytojų draugijos tremtyje antrasis suvažiavimas Augsburge 1947 m. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka
Julius Kaupas su Jėzuitų gimnazijos moksleiviais. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

Mes esame jauni ir turime parodyti, kad turime stuburą

Artėjanti rusų okupacija 1944 m. išstūmė daugelį gabių ir talentingų jaunuolių iš Lietuvos į Vakarus. J. Kaupas su D. Galaunyte iš pat pradžių atsidūrė Vienoje, Austrijoje. J. Kaupas, kaip gydytojas, privalėjo vykdyti pareigą – dirbo Brausberge, Petelkau, Karaliaučiuje. Jo pacientais tapo ne tik apkasų kasėjai – pagalbos kreipdavosi ir vietiniai gyventojai. D. Galaunytė, likusi Vienoje, dirbo geležinkelyje, ilgesingai laukdavo žinių iš savo mylimojo, net ir paskelbus aliarmą pirmiausia bėgdavo ne į slėptuvę, bet patikrinti, ar nėra laiškų…

Julius beveik kasdien raportuodavo apie save: „Nerašiau, nes neturėjau laiko, vis buvau užimtas ir dirbau su pacientais. Mat, staiga tapau garsus kaimo daktaras; žmonės eidami pro šalį, ima jau kepures nusiėminėti, mane pamatę. Pradėsiu iš pradžios. Atsimeni senutę pacientę, kurią anam laiške minėjau? Ji jau sveika. <…> Dvi jaunas mergaites, panašiai sergančias, pavyzdžiui, ir vieną mažą vaikutį sutvarkiau. Pradėjo žmonės su visokiomis negerovėmis kreiptis.“ (5)

Išvykusieji iš Lietuvos ilgėjosi tėvynės, gimtųjų namų jaukumo ir šilumos. D. Galaunytė jaudinosi dėl savo brangaus žmogaus, rašė: „Mylimas Juliau, Vaikuti, aš neturiu jokių laimių, išskyrus vienos: aš noriu būti su Tavimi drauge. Kas bus tada, man visai nesvarbu, bet noriu turėti Tave šalia savęs. <…> Man džiugu, Juliuk, kad mūsų mintys taip panašios. Aš Tau vienam laiške taipogi rašiau, jog grožis man dabar svarbiausias gyvenimo faktorius, jog jo reikia ieškoti. <…> Laukiu Tavęs, kad mes galėtumėm greičiau apsivesti: susipažinau su vienu kunigėliu. Jis pataria apsivesti bažnyčioj, o paskiau jau tvarkytis.“ (6) 

Pagaliau 1945 m. sausio 13 d. abiejų svajonė tapo realybe: kun. Gasiūnas sutuokė juodu Karls Kirche bažnyčioje, vedybų liudininkai buvo A. Čiurlytė ir K. Balkus. Kun. Gureckas parūpino oficialius vedybų dokumentus.

Tačiau J. Kaupui ir vėl teko išvykti į Rytprūsius. Artėjantis frontas baugino, viltis, kad raudonoji armija bus sustabdyta, blėso. Pajutęs grėsmę skubiai rašė: „Mano mylimas Daliūkšti! <…> Čia padėtis neaiški, frontas juda, rusas netoli Allemsteino (jau dabar!). <…> Darbo, Dieve, yra nemaža. Profesoriauju ir skaitau paskaitas tokiems felčeriams, būsimiems sanitarams, išsigalvoju visokių įvairybių, radau praktikai ligonių. Įdomu. Bet dar įdomiau mano mažoji ligoninė – „Raganų namelis“, stovintis vidury miško. Ten galiu savo ligonius gydyti ir vaistų veiksmą mėginti. Ten pat turiu priėmimo valandų, kur ligonius priimu. <…> Dėl manęs nebijok, tokie kaip aš, niekur nepražūva. Juk jau ne sykį teko panašioje padėtyje būti, ar ne?“ (7)

Julius sėkmingai paspruko iš Rytų Prūsijos į Vieną, čia pat atvyko ir jo brolis Algis. Visi persikėlė į Tiubingeną, kur jau buvo susitelkusi studijuojančių universitete jaunuolių grupė. Netrukus čia pat iš Vienos atvyko ir Aleksandra Laucevičiūtė. Dalia supažindino ją su Alfonsu Nyka-Niliūnu, tapdama jųdviejų gražios meilės liudininke.

Iš Austrijos kartkartėmis aplankyti draugų atvykdavo H. Nagys. Jis, gavęs leidimą, Insbruko universitete rašė disertaciją apie austrų poetą Georgą Traklą. Tiubingene stigo duonos, rūbų, bet laisvės buvo iki soties. J. Kaupas, iš prigimties optimistas, nė nemanė pasiduoti ir ramiai plaukti pasroviui. Tiubingeno universitete jis studijavo mediciną, rašė disertaciją iš farmakologijos. Sėkmingai apsigynęs įgijo medicinos mokslų daktaro laipsnį. 

Aš tikiu gėriu, tikiu galutiniu gėriu, kuris glūdi daiktų gilumoj, kaip sidabrinis šaltinio vanduo pavėsingoje girioje, giliai tarp susipynusių medžių šaknų.

Dailininkui Vytautui Kazimierui Jonynui įsteigus Meno ir amatų mokyklą (Ecole des Arts et Metiers) Freiburge, gyvenimas čia įgavo naujų spalvų. Joje dėstyti užsienio kalbas buvo pakviestas A. Nyka-Niliūnas – prancūzų, o H. Nagys – vokiečių. Ilgainiui į Freiburgą su naujagimiu Algiu persikėlė ir Kaupai. Meno mokykloje studijavo Marius Katiliškis, mokėsi Meila Balkus, Aldona Veščiūnaitė, Jurgis Blekaitis.

J. Kaupas pradėjo lankyti paskaitas Meno mokykloje, lavino ranką tapyboje. Tiubingene butą, kuriame gyveno, buvo ištapęs Kauno vaizdais, o Freiburge „praktiką“ atlikdavo juokingais ir nuotaikingais velniukais išdekoruodamas namo sienas ir net lubas. Tokius velniukus apgyvendino ir savo pasakose.

Jaunimas Freiburge rengė literatūros vakarus, muzikos programas, dalyvavo LRTD veikloje. Savo kūrybą ir straipsnius spausdino „Aiduose“, „Tremtinių mokykloje“, „Žiburiuose“. Jaunuoliai sėkmingai debiutavo išleidę pirmąsias knygas ir gavę svarius įvertinimus: A. Nyka-Niliūnas už poezijos knygą „Praradimo simfonijos“, H. Nagys – už „Lapkričio naktys“, o J. Kaupas – už pasakų knygą „Daktaras Kripštukas pragare“. 

Šešeri metai, praleisti Vokietijoje, suformavo ir subrandino J. Kaupo asmenybę. Studijos Tiubingeno, Freiburgo universitetuose, paskaitos Meno mokykloje atvėrė naujus pasaulius. Sąlytis su Vakarų Europos kultūra ir literatūra padėjo tvirtus pagrindus tolesniam gyvenimui. Gydytojo darbas sunkiomis sąlygomis suteikė nemažai praktinių įgūdžių, tačiau labiau masino akademinė veikla. Itin traukė žmogaus, atsidūrusio sunkiose gyvenimo sąlygose, psichologiniai išgyvenimai. Rūpėjo palūžę žmonės, jų nuotaikos ir negebėjimas pritapti, priimti gyvenimo diktuojamas sąlygas.

J. Kaupas tikėjo, kad pats žmogus renkasi savo gyvenimą, pats pripildo jį taip, kaip nori. Optimizmas ir pozityvus požiūris į gyvenimą skatino viltį ir tikėjimą. Jis laikėsi nuostatos, kad einant „per gyvenimą lengvai, žaismingai, su šypsena galima daugiau laimėti ir pasiekti, nei nuolat kovojant ar kaunantis dėl ko nors“.

Laiške A. Nykai-Niliūnui J. Kaupas rašė: „Aš tikiu gėriu, tikiu galutiniu gėriu, kuris glūdi daiktų gilumoj, kaip sidabrinis šaltinio vanduo pavėsingoje girioje, giliai tarp susipynusių medžių šaknų.“ (8) J. Kaupas su valiūkiška šypsena ir nerūpestingumu priimdavo gyvenimo iššūkius. Tame pat laiške rašė: „Aš nenoriu supasuoti, bet noriu į viską žiūrėti blaiviai, juoktis – arba, dar geriau – šypsotis ir neštis švarko atlape rausvą gėlytę. Toks mano motto.“

DIMR draugijos nario Julskaupio kūrybinis rankraštis. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka
Žurnalas „Žiburėlis“, kuriame 1942 m. buvo skelbiamos Juliaus Kaupo pasakos. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

Tik čia, žemėje, galime tapti savimi ir ieškoti amžinų dalykų

J. Kaupas, kaip ir kiti išeiviai, svajojo sugrįžti į tėvynę, tačiau galimybių nebuvo. Gavęs iš motinos giminaičio Peterio Gaudo (tikr. Gedgaudas) kvietimą kartu su šeima 1950 m. pasiekė laisvą Amerikos šalį, apsigyveno Čikagoje. Netrukus šeimoje gimė dukra Jūratė. 

J. Kaupas ieškojo galimybių įsitvirtinti profesinėje srityje: mokėsi ir dirbo Loreto ir Altono ligoninėse. Laiške H. Nagiui rašė: „Dabar, kai mažai laisvo laiko, ir kūrybinis darbas pasidarė vertingesnis, vos sunkiau bepasiekiamas. Galbūt tokia ir turi būti kūryba – kilti iš dirbančio žmogaus, laisvais jo momentais. Kai liūdna būna, pasiimu tavo „Lapkričio naktis“ ir paskaitau, arba „Praradimo simfonijas“ ir ten atrandu „nuliūdusiai širdžiai pavėsį“. Kažkaip malonu tada prisiminti saulėtus Tiubingeno laikus, kada vien meno bei Dievo ieškojimui gyventa tebuvo.“ (9) 

Atlikęs internatūrą, jis ruošėsi laikyti egzaminus. Situacija nebuvo iš lengvųjų: medicininės medžiagos apstu, o laiko mažoka. Laiške H. Nagiui guodėsi, kad dirba po 10 valandų per dieną „taip, kad smegenys gerokai išdžiūvo, ale kai apie egzaminus pagalvoju, plaukai šiaušiasi ir kinkos dreba. Mat 49 metais iš 17 užsieniečių tik 5 išlaikė…“ (10)

Savaitgaliais sugrįždavo į namus, bandydamas atsipalaiduoti ir praleisti laiką su vaikais. Algis ir Jūratė ilgėjosi visad linksmai nusiteikusio ir tūkstančius prasimanymų turinčio tėčio. Kartu žiūrėdavo filmus, skaitydavo knygas ir smagiai juokdavosi iš komiksų. Su žmona Dalia lankė teatrus, kinus, meno muziejus, susitikdavo su draugais, kviesdavosi juos ir į savo namus. Julius mėgo lankytis Zinos Nagytės ir Mariaus Katiliškio namuose Lemonte, kur susirinkdavo dailininkai, rašytojai, teatralai. Vykdavę karštos diskusijos literatūros, kultūros klausimais, aptarinėdavę naujas knygas. 

J. Kaupas neapsiribojo tik gydymu ir mokslais, jam rūpėjo pasidalinti turimomis žiniomis. Kaip ir Vokietijoje, Altono ligoninėje pradėjo skaityti paskaitas medicinos personalui. „Esu čia, kad ir jaunas, bet labai neblogas psichiatras ir dirbu atsakingus darbus. Išsimušiau net ir į šiokius tokius profesorius, nes pradėjau skaityti neurologijos kursą studijuojančioms slaugėms vienoje Alton ligoninėje.“ (11)

Jis sėkmingai gilinosi į taip pamėgtą psichiatrijos sritį. Gavęs darbą netoli Detroito persikėlė vienas, o vėliau, įsigijęs namelį, atsikvietė čia ir visą šeimą. Laiške H. Nagiui rašė: „Gegužės 2 išvažiuoju iš Alton ir persikeliu į Eloise, netoli Detroito. Manau ten išbūti 3 metus, gilindamasis psichiatrijoj Wayne Universitete Detroite ir kaldamas rezidenciją to universiteto ligoninėj užmiesty.“ (12)

Gražiai sudėliotus planus ir siekius pakoregavo Amerikos valdžia, paskelbusi gydytojų mobilizaciją. 1955 m. J. Kaupas buvo pašauktas į JAV kariuomenę, paskirtas į karišką ligoninę, jam suteiktas kapitono laipsnis.

1957 m. šeima vėl sugrįžo į Mičigano valstiją, J. Kaupas dirbo Eloise ligoninėje ir ruošėsi paskutiniams profesiniams egzaminams. Juos sėkmingai išlaikė 1959 m. ir tapo „board sertified psychiatrist“. Tai buvo lietuviui gydytojui vienas aukščiausių įvertinimų, suteikiančių teisę dirbti gydytojo psichoterapeuto darbą.

J. Kaupas vienas iš pirmųjų lietuvių gydytojų buvo priimtas į Neurologijos specialistų asociaciją JAV, dalyvaudavo seminaruose, konferencijose, suvažiavimuose. Gavęs pareigų paaukštinimą ėjo „out patient clinic“ (ligonių, neguldomų į kliniką) direktoriaus pareigas. Nuolatinė įtampa ir sunkios gyvenimo sąlygos sukėlė nepagydomą ligą – cukrinį diabetą. Be abejonės, jam, kupinam optimizmo, vilties ir tikėjimo, ši liga netapo našta, tik dar vienu iššūkiu.

J. Kaupas siekė darbo ir akademinėje srityje – jam rūpėjo pasidalinti sukauptomis žiniomis. Vedė derybas su įvairiais universitetais. Kasdieniai rūpesčiai, studijos, darbas ligoninėje pasiglemždavo daug laiko, o širdis dargi troško atsidėti kūrybai: laukė ne tik tušinukas ir popieriaus lapas, bet ir molbertas su drobe ir teptuku. Atrasdavo laiko ir jėgų pomėgiams: piešė ir kūrė. 

Kai žmogus imi ir įtiki, kad pasakos yra tikrovė, tai ir pats gyvenimas pasidaro kažkuo panašus į šviesesnę pasaką…

Ilgainiui Juliui pavyko suderinti „ligos istorijų rašymą“ ir savo kūrybinių svajonių įgyvendinimą. Tekstus skelbė „Aiduose“, „Literatūros lankuose“, „Metmenyse“, „Margutyje“, „Lituanus“, „Drauge“, „Naujienose“ ir kt. Džiaugėsi artimų draugų parengtos antologijos „Žemė“ pasirodymu. Laiške H. Nagiui rašė: „Tingėdamas bedirbti šiandien, atsilošiau kėdėj ir stvėriau rašyti Tau. Matai, literatūriniai interesai panašūs pradėjo atgyti manyje. Nusiunčiau „Aidams“ vieną novelę ir recenziją apie Lagerkvisto Barabą, tą didelį literatūrinio įkvėpimo skatintoją. Įpusėjau rašyti recenziją apie „Žemę“, kurią už keleto dienų turėsi.“ (13)

Įsitraukęs į žemininkų sumanyto modernaus žurnalo „Literatūros lankai“ bendradarbių gretas, tapo vienu iš žurnalo redakcinės kolegijos narių, uolių bendradarbių. Žurnale buvo skelbiami literatūros kritikos straipsniai, esė, novelės. Literatūrinius straipsnius pasirašydavo slapyvardžiu Coppelijus (šį vardą pasiskolino iš pamėgto autoriaus E. T. A. Hoffmanno fantastinės apysakos „Der Sandmann“ („Smėlio žmogus“). Pasirašinėjo ir kitų pamėgtų herojų vardais – Tomo Sojerio, Don Kichoto, Tomo Nipernadžio, Didžiojo Molno.

Žurnale paskelbė tekstų apie teatrinį gyvenimą, parodų apžvalgų. Kartu su Kostu Ostrausku sudėliojo literatūrinės anketos klausimus. Išskirtinai minėtini jo tekstai „Kovojanti žemės poezija“, „Dainos po Orfėjaus medžiu“, „Poezija ir režisūra“, „Kelionė į gyvenimą“, „Bradūno „Devynios baladės“, „Pasaka ir realybė“, „Liūnės Sutemos debiutas“, „Meninės tikrovės ribos“ ir kt. 

J. Kaupas aktyviai dalyvavo „Santaros–Šviesos“ suvažiavimuose, skaitydamas paskaitas ir savo kūrybą literatūros vakaruose. Savitas, originalus kūrėjas, intelektualus pašnekovas, puikus filosofijos ir meno žinovas, jautrus ir ištikimas draugas. Kupinas kūrybinių minčių ir sumanymų: išvertė į anglų kalbą savo pasakų knygą „Daktaras Kripštukas pragare“, rašė noveles ir svajojo išleisti rinkinį „Saulėgrąžos mėnulio šviesoje“. Parengęs knygos maketą jau buvo sutaręs su leidėjais… Deja, klastinga liga padiktavo savo sąlygas: 1964 m. kovo 1 d., atvykęs į Čikagą vesti derybų dėl akademinio darbo su vienu iš universitetų, staiga mirė Algimanto Mackaus namuose.

Skaudi žinia kaip viesulas apskriejo bičiulius, palikdama begalinį skausmą ir tuštumą širdyje. Žmona D. Kaupienė sielvartingai išgyveno netektį, tačiau palūžti neleido vaikai, už kuriuos ji jautė atsakomybę. Laimė, J. Kaupas šeimos vardu buvo įsigijęs sveikatos draudimą, suteikiantį socialinę garantiją, kitaip sakant – apgaubė sauga. D. Kaupienė atrado savyje jėgų, užsispyrusiai mokėsi ir baigė universitetą, įgydama vokiečių kalbos, literatūros ir sociologijos diplomą. Beveik septyniolika metų dėstė gimnazijose. Abu vaikai, Algis ir Jūratė, baigė aukštuosius mokslus. Visa šeima šventai brangino ir brangina tėvo, vyro, rašytojo, dailininko atminimą.

Juliaus Kaupo laiško Henrikui Nagiui faksimilė. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka
Juliui Kaupui Tiubingene išduotas daktaro diplomas. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka
Pažymėjimas, išduotas Juliui Kaupui apie jo atliktą internatūrą Loretto universitetinėje ligoninėje. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

Pasaka yra šventa tiesa ir joje nėra nė krislo melo

J. Kaupo kūrybinio palikimo įamžinimu rūpinosi jo šeima ir artimieji draugai Kostas Ostrauskas bei Alfonsas Nyka-Niliūnas. Praėjus trisdešimčiai metų po rašytojo mirties pastarieji parengė ir 1997 m. A. Mackaus knygų leidimo fonde Čikagoje 600 egzempliorių tiražu išleido J. Kaupo monumentalią knygą „Raštai“. 

Kada, kur ir kaip prasidėjo J. Kaupo kūrybinis kelias? Kas įkvėpė, paskatino kurti? Iš egodokumentikos, biografinio lygmens tekstų – laiškų ir atsiminimų – sužinome, kad pirmosios jo sukurtos pasakos buvo sakytinės. Improvizuodamas sekė jas jaunėliui broliui Algiui. J. Kaupas sugalvodavo žaismingų prasimanymų, gimnazijoje rašė vaidinimus, apybraižas. Vaizduotę aitrino ir perskaitytos knygos, mėgo E. T. A. Hoffmanno pasakas, godžiai skaitė Augusto Gailito „Tomą Nipernadį“, Selmos Lagerlöf „Sagą apie Gestą Berlingą“, Alaino Fournier „Didįjį Molną“, Miguelio de Cervanteso „Don Kichotą“, Charleso Johno Huffamo Dickenso, Miguelio de Unamuno, Franzo Kafkos ir kt. knygas. 

Vytauto Didžiojo universitete jo pasaulėžiūrą perkeitė Juozo Girniaus egzistencinės filosofijos seminaras. Susidomėjo Søreno Kierkegaardo ir Karlo Jasperso atstovaujama filosofija. Jam imponavo individualumas, savitumas, originalumas. Jo kūryba tapo paveikta egzistencinio nerimo. 

J. Kaupo pasakas galima suskirstyti į rašytas Lietuvoje ir Vokietijoje. Pirmosios priskirtinos vaikų literatūrai, antrosios įsirašė į suaugusiųjų literatūrą. Ikikarinėje Lietuvoje „Žiburėlyje“ paskelbtos aštuonios pasakos: lakoniškos – vieno ar kelių puslapių, nesudėtingos fabulos, kupinos lakios fantazijos, nuotaikingo veiksmo. Visų pasakų naratoriais tampa paaugliai, siekiantys išsiaiškinti nerealius, mistiškus dalykus. Pasakotojas yra ir veikėjas, kuris siekia vieno tikslo – padėti į bėdą patekusiajam.

Ankstyvosiose pasakose ryškėja vienas svarbiausių personažų – daktaras Kripštukas, kuris yra tarsi autoriaus antrininkas. Išnyra ir kiti veikėjai: Senė Brumbrienė, laikrodininkas Tuktukas, kepėjas Tešlėnas ir, žinoma, apsukrūs velniukai, kurie ne kartą šmėžuos J. Kaupo vėlesniuose tekstuose.

Pirmosios pasakos – tai tam tikra psichologinė analizė. Herojai, pasitelkdami narsą ir išmintį, kaunasi su blogiu. Pavyzdžiui: Karalaitis, didžiojo uodo nenugalėdamas kalaviju, įkyruolį pargriauna vienu sprigtu. Nuotaikingai skamba pasakojimas apie Vincuką, kuris suvalgęs Tešlėno kepyklėlėje nusipirktą šokoladinį kareiviuką tampa drąsuoliu. Berniukas Kęstutis padeda „Trims karaliams“ nuo piktųjų raitelių apsaugoti ką tik gimusį kūdikėlį Jėzų.

Su nuostaba skaitome pasaką apie laikrodininką Tuktuką, kuris turėjo laikrodžių krautuvę, o didžiausiame laikrodyje apgyvendino net patį laiką. Burtininkas, mosikuodamas savo paslaptinga lazdele, priversdavo visus laikrodžius tiksėti ir taip judinti Kauno gyvenimą… Autorius meistriškai, su vaikiška nuostaba kuria skaidrų, krištolinį, nemeluotą žvilgsnį į pasaulį. Tapybiški gamtos aprašymai tekstui suteikia spalvingos nuotaikos. Kai kurių ankstyvųjų pasakų fragmentai buvo išplėtoti ir tapo vėliau – Vokietijoje rašytų pasakų pagrindu.

Pasitraukus iš Lietuvos atėjo suvokimas, kad durys į vaikystę užsivėrė, tačiau išsineštą ilgesį ir nerimą J. Kaupas suaudė į pasakas, skirtas suaugusiesiems. Vokietijos laikotarpio tekstai įgavo kitą prasmę, kitą skambėjimą, buvo skirti brandesniam skaitytojui. Pats autorius įvardijo, kad tai nėra vaikams skirta literatūra. Pasakas dedikavo savo draugams. Kai kurie kritikai rašytojo pasakas priskyrė vaikų pasauliui, tačiau pats autorius rašė: „Daktaras Kripštukas pragare“ nėra jokia vaikiška literatūra. <…> Aš savo pasakas pirmoj eilėj skyriau suaugusiems žmonėms, savo draugams. Tai nėra vaikiška knyga, ir tik dėl to turbūt smalsūs vaikai ją skaito, kad joje pilna keisčiausių nuotykių, nors jauniesiems skaitytojams simbolinė knygos prasmė paaiškės tik suaugus.“ 

Knygos įžangoje autorius mus informuoja, kad visas pasakas surašė metraštininkas – Sniego senis slaptose miesto Kronikose, kurios buvo saugomos Kauno širdyje – baltojoje gulbėje – Rotušėje. Tas metraštininkas buvo nepaprastas Senis, jis turėjo karštą, jausmingą širdį ir savo laimei ar nelaimei buvo aistringai įsimylėjęs alyvų krūmą. Ta meilė buvo tokia stipri ir galinga, kad Sniego senis paaukojo gyvybę už vieną džiaugsmo akimirką: išvysti savo išrinktosios svaigius žiedus.

Jau nuo pirmųjų knygos puslapių autorius mus apgaubia stipriausiu jausmu – ilgesinga meile, primindamas, kad už ją reikia mokėti, kartais net pačia didžiausia kaina – gyvybe. Įžangoje išryškinama esminė knygos tema, pagrindinis motyvas – meilė. Tai vienas talpiausių žodžių: meilė artimiesiems, draugams, gyvūnams, gamtai, pagaliau – ypatinga meilė savo gimtajam miestui – Kaunui. Numylėtas miestas tapo J. Kaupo pasakų veiksmo vieta, centrine ašimi. Jis jautė miesto pulsą, perprato jo dvasią, gyveno jo ritmu. Veiksmas plėtojamas Kauno vingiuotose gatvelėse, kalvelėse, mistika persmelktuose Senamiesčio namuose, baltojoje gulbėje – Rotušėje, Katedroje, Įgulos ir Karmelitų bažnyčiose, paslaptingai ošiančiame Ąžuolyne, Pelėdų kalne, Laisvės alėjoje, Žaliojoje vaistinėje.

Akį traukė Vilniaus gatvė su blizgančiomis iškabomis ir reklamų stulpais, viliojo smala kvepianti prieplauka. Juliaus pasakose atsiveria Kauno miesto gatvėse ir požemiuose vykęs gyvenimas, balansuojantis ant realaus ir mistinio pasaulio briaunos. Tapybiški gamtos aprašymai tampa neatskiriama pasakų dalimi. Autorius – bastūnas, klajoklis – žavėjosi saulėlydžiais, pavasariais stebuklingai prisikeliančia, o rudenį paslaptingu ilgesio šydu apsigaubiančia gamta. Rašytojo interesų laukas – žaismingos, kerinčios pasakos ir ilgesingo nerimo, egzistencinio troškulio pripildyti pasakojimai.

Julius ir Dalia Kaupai, Liūnė Sutema, Marius Katiliškis ir Onutė Stikliūtė Freiburge 1948 m. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka
Julius Kaupas, Birutė Nagienė ir Dalia Kaupienė Čikagoje. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

Paprastas ir lengvas pasakų stilius žavėjo J. Kaupo draugus Henriką ir Ziną Nagius. Pastaroji teigė, kad jis buvo nutolęs nuo gyvenimo realybės ir gyveno savo sukurtame pasaulyje. Julius tikėjo gėriu žemėje ir bandė tuo įtikinti skaitytojus. Tačiau ne visuomet jo kūriniuose gėris triumfuoja. Dažna mintis, kad auka dėl jo, įskaitant ir gyvybės kainą, – ne pralaimėjimas, o tik dar vienas laiptelis į tobulybę. Ir tai palieka sieloje ilgesingą liūdesį.

Kaip pavyzdį galima priminti vieną gražiausių J. Kaupo pasakų – apie Arlekino meilę („Apie Arlekiną ir burtininką be vardo“). Veiksmas plėtojamas ir tikroviškoje, ir fantastinėje erdvėje. Stebuklingame kambaryje, žėrinčiame žvaigždėmis, atgyja lėlė – karalaitė, ir ją įsimyli Arlekinas, o iš švininės rašalinės išsiropštusi bjauri varlė ketina sugriauti tą idiliją… Į kovą stoja švininiai kareivėliai. Atrodė, iki amžinos laimės – tik vienas žingsnis, kova laimėta, tačiau atomazga netikėta – sustingusi karalaitė užmiega amžinuoju miegu.

Vienas pagrindinių pasakų personažų yra daktaras Kripštukas, turintis ir paties autoriaus bruožų. J. Kaupas piešia drąsų, išmintingą daktarą, kuris nusileidęs į pragarą ne tik išgydo Belzebubo katilo dangčiu suplotą uodegą, bet ir išgelbsti čia per raštininko klaidą patekusį vaistininką Čiučiuką. Šioje pasakoje Kaunas tarsi nutapytas – per Gardino gatvėje esančio namo požemius patenkama į pragarą, o per Katedros bokštą, laipteliais – prie rojaus vartų, pas šv. Petrą. Pasakoje nuotaikingai aprašyti prakiurę katilai, tinginiai velniai, žaidžiantys kortomis ir geriantys smalą. Autorius tarsi žaisdamas, lengva ranka, saikingai ironizuodamas tapo neįtikėtinus vaizdus. 

Kita tema, kurioje plėtojama atvirkštinė ironiška fabula – nuotaikinga pasaka „Kaip velnias Juoduodegis blogais keliais nuėjo“. Velniūkštis, bodėdamasis gyvenimu pragare, nepakluso tėvo valiai, „negėrė smalos, nelošė kortomis“, o įsimylėjęs žemę pabėgo į ją. Romantiškas velnias panoro eiti doros keliu, tačiau šiam vargšui žemėje teko „praeiti pragaro kelius“. Nevykę įstatymai, biurokratinis aparatas, nelogiški sprendimai stūmė juoduodegį į pašalius. Net ir gavęs kapų sargo vietą pas Karmelitų bažnyčios kleboną turėjo ją palikti, nes klebonui dėl netinkamo tarno pagrasino šv. Petras, atsiuntęs griežtą laišką. Realiai jis tapo įstatymų auka, jo geri norai ir odisėjos žemėje ilgainiui baigėsi su „valkatomis geriant alų ir žaidžiant kortomis“.

Pasakoje apstu fantazijos žaismo, autorius seka hofmanišku stiliumi. Kūryboje esama filosofinių poteksčių. Jo herojai – idealistai, tikintys gėriu, šviesia meile, viltingai žvelgiantys į gyvenimą – tampa biurokratinių varžtų, o dar blogiau – kasdienybės pilkumo ir monotoniškumo aukomis. 

J. Kaupas į pirmą vietą kėlė dvasinį gyvenimą, jį puoselėjo. Su psichologine įžvalga bandė spręsti gyvenimo problemas, gilinosi į žmogaus vidinį pasaulį. „Kiekviename žmoguje slypi karališka, vienkartinė ir nepakartojama dieviška prigimtis. Ją reikia atidengti“, – yra teigęs. 

Prieš daugiau nei 70 metų išleistos pasakos ir nuotykingos istorijos aktualios ir reikšmingos šiandien. Knyga užburia ir pakeri skaitytoją senomis kaip gyvenimas tiesomis, nuolatine gėrio ir blogio kova, metafizinių būties ir nebūties problemų sprendimais.

„Pasaka yra šventa tiesa ir joje nėra nė krislo melo“, – rašė J. Kaupas. Jis, kaip ir jo pamėgti herojai – Gesta Berlingas, Tomas Nipernadis, Don Kichotas – budi idealų sargyboje. Tokių kaip Julius Kaupas – idealistų, nerimstančių svajotojų, su vaikiška nuostaba žvelgiančių ir besižavinčių pasauliu, šventai tikinčių gėrio pradu, – realiame gyvenime yra mažuma. J. Kaupas buvo susikūręs savo paslaptingą pasaulį ir gyveno jame: „Kai žmogus imi ir įtiki, kad pasakos yra tikrovė, tai ir pats gyvenimas pasidaro kažkuo panašus į šviesesnę pasaką…“

Dalia ir Julius Kaupai su dukra Jūrate ir sūnumi Algiu. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

1. Julius Kaupas, „Literatūros lankai“ (1958 m.)

2. Ištraukos iš Dalios Galaunytės-Kaupienės, Jūratės ir Algio Kaupų atsiminimų

3. Kęstutis Čerkeliūnas, „Dvidešimt penkeri metai be Juliaus Kaupo“ („Draugas“, 1989 m. kovo 18 d.)

4. Iš Juliaus Kaupo laiško Daliai Galaunytei (1941 m. rugsėjo 2 d.)

5. Iš Juliaus Kaupo laiško Daliai Galaunytei (Petelhau, 1944 m. gruodžio 17 d.)

6. Iš Dalios Galaunytės laiško Juliui Kaupui (1944 m. gruodžio 27 d.)

7. Iš Juliaus Kaupo laiško Daliai Kaupienei (Bartensteinas, Laurienenas, 1945 m. sausio 21 d.)

8. Iš Juliaus Kaupo laiško Alfonsui Nykai-Niliūnui (Viena, 1944 m. lapkričio 2 d.)

9. Iš Juliaus Kaupo laiško Henrikui Nagiui (1950 m. balandžio 30 d.)

10. Iš Juliaus Kaupo laiško Henrikui Nagiui (1950 m.)

11. Iš Juliaus Kaupo laiško Henrikui Nagiui (1952 m.)

12. Iš Juliaus Kaupo laiško Henrikui Nagiui (1953 m. balandžio 22 d.)

13. Iš Juliaus Kaupo laiško Henrikui Nagiui (1952 m. sausio 19 d.)