Pasakojimas apie didžiausią Vidurio Europos mažumą

Iš tiesų vengrai kompaktiškai gyvena net septyniose Vidurio Europos valstybėse – Slovakijoje, Rumunijoje, Ukrainoje, Serbijoje, Kroatijoje, Slovėnijoje ir Austrijoje. Tiesa, jų padėtis kai kuriose iš šių šalių gerokai skiriasi, bet visur juos vienija oficialus Budapešto siekis suvienyti šias tautines bendruomenes ir panaudoti jas savo regioninės politikos tikslams.

Valstybė, kuri ribojasi pati su savimi

Vienas iš garsiausių Viktoro Orbáno posakių skelbia, kad Vengrija yra vienintelė valstybė Europoje, kuri ribojasi pati su savimi. Kad suprastume, ką ilgametis Vengrijos premjeras ir kontroversiškas valdančiosios partijos Fidesz – (oponentų kaltinamos autoritariniais valdymo metodais) lyderis turėjo omenyje – būtinas kiek platesnis ekskursas į Vengrijos ir vengrų tautos istoriją.

Dabartinė Vengrija ribojasi su septyniomis šalimis. Ilgiausia siena yra su Slovakija (beveik 680 km). Sienos su Rumunija ilgis – 443 kilometrai, su Austrija (iš dalies per Neusėdžio ežerą) – 366 kilometrai, su Kroatija – 330 kilometrų, su Serbija – 150 kilometrų, o su Ukraina ir Slovėnija – šiek tiek daugiau nei po 100 kilometrų.

Tačiau iki 1920 metų Vengrijos sienos atrodė visai kitaip. Raktinis žodis, kurį išgirsite visuose pokalbiuose apie tai, kodėl taip atsitiko, yra vienas – Trianonas. Tai rūmų, esančių Prancūzijos Versalyje, pavadinimas. Ką jie turi bendro su Vengrija? Labai daug, nes tai yra atspirties taškas modernioje Vengrijos istorijoje.

Trianono sutartis

Po Pirmojo pasaulinio karo 1920 m. birželio 4 d. Versalio Didžiuosiuose Trianono rūmuose buvo pasirašyta taikos sutartis tarp Vengrijos ir Antantės valstybių: Jungtinės Amerikos Valstijų, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Italijos, Japonijos, Rumunijos, Serbų, Slovėnų ir Kroatų Karalystės (nuo 1929 metų vadinamos Jugoslavija), Čekoslovakijos ir Lenkijos.

Naujoji Vengrijos karalystė buvo įkurta vietoj buvusios Vengrijos karalystės (vadinamosios Šventojo Stepono karūnos žemės), kuri buvo dualistinės Austrijos–Vengrijos monarchijos, subyrėjusios po Pirmojo pasaulinio karo, dalis.

Jai sukurti prireikė bendro čekų, serbų, prancūzų ir rumunų kariuomenių puolimo, kuris 1919 m. sutriuškino Bélos Kuno vadovaujamą sovietinę Vengrijos tarybų respubliką. Po to, kai Budapeštą užėmė Rumunijos kariuomenė, lapkritį, sąjungininkams sutikus, į miestą įžengė buvusio Austrijos–Vengrijos laivyno admirolo Miklóso Horthy paskubomis suorganizuota nacionalinė vengrų armija. Horthy paskelbė apie karalystės atkūrimą, o pats save – regentu, tačiau jo valdžia buvo tokia silpna, kad turėjo sutikti su nugalėtojų nustatytomis sąlygomis.

Pagal Trianono traktato sąlygas, Horthy vadovaujama Vengrija pripažino Čekoslovakijos ir Serbų, Kroatų ir Slovėnų karalystės nepriklausomybę, o didelė dalis Austrijos–Vengrijos sudėtyje buvusios Vengrijos karalystės teritorijos buvo padalinta kaimyninėms šalims:

• Rumunijos karalystei atiteko Transilvanija (vengr. Erdely), dalis Krišano (vengr. Körösvidék, Crișana), Marmaraso (vengr. Máramaros, rum. Maramureș)  ir Banato bei keletas kitų mažesnių istorinių žemių.
• Čekoslovakijai atiteko dabartinės Slovakijos (vengrų vadinamos Felvidék – t. y. Aukštutinėmis [Vengrijos] žemėmis) ir Karpatų Rusios (vengr. Kárpátalja, dabartinė Užkarpatė Ukrainoje) teritorija.
• SHS karalystei atiteko Kroatija, didžioji dalis Bačkos (vengr. Bácska), kitaip dar vadinamos Vojvodina,  ir dalis Banato (kita dalis atiteko Rumunijai), taip pat Prekmurjės regionas dabartinėje Slovėnijoje (vengr. Muravidék).
• Austrijos Respublikai atiteko vakarinės Šoprono, Mosono ir Vaso apskričių dalys, iš kurių buvo suformuota Burgenlando provincija.

Taip pat labai nedidelės buvusios Šv. Stepono Karūnos žemių kalnų Spišo ir Oravos teritorijos, dabartinės Slovakijos ir Lenkijos pasienyje, atiteko Lenkijos Respublikai.

Vengrija neteko priėjimo prie jūros (kurį anksčiau turėjo per Fiumės / Rijekos uostą), beveik dviejų trečdalių gyventojų (8 mln. iš 21 mln.) ir dviejų trečdalių šalies teritorijos (93 000 km² iš 325 000 km²). Pažymėtina, kad tarp šių 8 mln. buvusių Šv. Stepono karūnos žemių gyventojų  3,5 mln. buvo etniniai vengrai, atsidūrę už naujosios Vengrijos sienų, daugiausia pietų Slovakijoje, Transilvanijoje ir Seklerų žemėse (vengr. Székelyföld) Rumunijoe ir dalyje Serbijos Vojvodinos. Tai sudarė net trečdalį visų save laikančiais vengrais.

Karalystė be karaliaus ir admirolas be jūros

Per Antrąjį pasaulinį karą Vengrija, tapusi III Reicho sąjungininke, bandė susigrąžinti prarastasias teritorijas. Pirmiausia Horthy režimui pavyko vadinamojo Pirmojo Vienos arbitražo pagrindu 1938 m. lapkritį atplėšti nuo Čekoslovakijos pietinę Karpatų Rusios dalį (su didžiausiais Užhorodo (vengr. Ungvár) ir Mukačevu (vengr. Munkács) miestais) bei pietinę Slovakiją (su antruoju šalies miestu Košice (vengr. Kassa)), o jau 1939 vasarį vengrai užėmė likusią Karpatų Rusios dalį. Tuomet Budapeštui pavyko pasiekti vadinamąjį Antrąjį Vienos arbitražą, įgyvendindama jį, Rumunija perleido Vengrijai šiaurinę Transilvanijos dalį ir Maramurešo bei Krišano dalis, kurių bendras plotas buvo 43 104 km² ir kuriose tuomet gyveno apie 2,5 mln. gyventojų. Rumunų statistiniai duomenys (1930 metų) bei vengrų (1940 metų) dėl šių žemių etninės sudėties skiriasi (atitinkamai kiekvienos pusės naudai), tačiau bet kuriuo atveju abiejų tautų atstovai – rumunų ir vengrų – sudarė daugmaž apie 1 milijoną, o kitų tautybių gyventojai (daugiausia vokiečiai) – likusį pusę milijono.

Antrojo pasaulinio karo metu Vengrija užėmė dar ir dalį Jugoslavijos žemų – Vojvodiną, Banatą, Kroatijos Pomurję ir Slovėnijos Prekmurję. Tačiau, karui pasibaigus, Vengrija dar kartą buvo priversta grįžti prie Trianono sutartimi nustatytų sienų.

Socialistinėje Vengrijos Respublikoje, įgyvendinant „tautų brolybės“ komunizmo idėjas, apie „Trianono skriaudas“ garsiai nebuvo kalbama, tačiau po 1990 m. ši tema po truputį ėmė grįžti į visuomenės diskursą ir į šalies politiką – ypač po 1998-ųjų, kai valdžią Vengrijoje pirmą kartą perėmė Viktoro Orbáno vadovaujama Fidesz. Tuomet „Trianano trauma“ tapo vienu iš svarbiausių naratyvų taip pat ir oficialiojoje šalies politikoje.

„Didžiosios Vengrijos“ žemėlapiai, nurodantys šalies sienas iki 1920 metų, Vengrijoje yra labai populiarūs. Jų galima pamatyti visur – kavinėse, tarnautojų kabinetuose, degalinėse, mokyklose ir vaikų darželiuose, lipduko pavidalu ant automobilių galinių stiklų ar bagažinių.

Nuo tėvynės užėmimo iki viduramžių karalystės žlugimo

Viena vertus, galima suprasti tautos, netekusios dviejų trečdalių savo teritorijų bei trečdalio gyventojų, nuoskaudas. Tačiau yra ir kita medalio pusė. Problema ta, kad Šv. Stepono karūnos žemės toli gražu nebuvo vientisos etniniu ir kalbiniu požiūriu. Jose gyveno ir kitos tautos, kai kur sudarydamos ryškią daugumą.

Pirmiausia reikia priminti, kad vengrai yra gana unikali Vidurio Europos tauta. Tiek etniniu, tiek kalbiniu požiūriu jie skiriasi nuo visų savo kaimynų, nes artimiausios jiems giminingos tautos gyvena už kelių tūkstančių kilometrų – tai Uralo regione dabartinėje Rusijoje gyvenantys chantai ir mansiai.

Nors Europoje per Didijį tautų kraustymąsi daugelis tautų judėjo iš vienos vietos į kitą, vengrai toje vietoje, kurioje gyvena dabar, atsirado vėliausiai. Tik IX–X amžiuje madiarų gentys, atėjusios iš Azijos stepių ir vedamos legendinio Arpado, perėjo Karpatus, nusileido į Panonijos slėnį ir čia įkūrė naują valstybę. 1000 metais ji tapo krikščioniška karalyste, kai įvyko karaliaus (vėliau paskelbto šventuoju) Stepono (vengr. Szent Istvan) karūnavimas. Šis vengrų atėjimas į Panoniją vengrų kalba turi atskirą pavadinimą – honfoglalás (apytikslis vertimas būtų „Tėvynės užėmimas“).

Šv. Stepono sukurta vengrų karalystė iki XVI a. plėtėsi keliomis kryptimis – iš pradžių į šiaurę, o kiek vėliau į rytus, pietryčius ir pietus, kol apėmė didžiąją Dunojaus baseino dalį.

Svarbu paminėti, kad Vengrija buvo sudariusi dinastinę sąjungą su Lenkiją, būtent dėl to 1384 metais Lenkijos sostą Krokuvoje užėmė vengrų karalaitė Jadvyga (vengr. Hedvig), vėliau tapusi Lietuvos kunigaikščio Jogailos žmona. Ši santuoka lėmė, kad Jogailaičių dinastija kurį laiką valdė ir Vengriją (verta prisiminti Vengrijos karaliumi tapusį Kazimiero Jogailaičio sūnų Vladislovą II Jogailaitį, palaidotą Budos pilyje).

Nors Adrijos jūrą viduramžių Vengrijos karalystė pasiekė dar 1102 metais (sudariusi uniją su Kroatija), tačiau savo kultūrinės ir ekonominės plėtros viršūnę viduramžių Vengrijos karalystė pasiekė XV amžiaus antroje pusėje, valdant karaliui Motiejui I Korvinui – kuris ne tik įtvirtino savo valdžią Transilvanijoje, Kroatijoje ir Balkanuose, bet tapo ir Čekijos karaliumi.

Tačiau greitai po to valstybė žlugo – 1526 metais įvykusiame mūšyje prie Mohačo Osmanų turkų Suleimano Didžiojo pajėgos sutriuškino vengrų kariuomenę. Po šio pralaimėjimo Vengrijos karalystė prarado suverenumą ir subyrėjo į dalis.

Praėjus 153 metams po Vienos mūšio (1683 m.), kai turkai atsisveikino su svajonėmis skverbtis giliau į Europą, Vengrijos karalystė galutinai atiteko austrų Habsburgams. Per 1848 revoliuciją Vengrija dar bandė atsiskirti nuo Austrijos, tačiau 1867 metais absoliuti Austrijos monarchija tapo konstitucine ir virto dualistine valstybe – Austrija–Vengrija. XIX amžiaus antroji pusė – tai Vengrijos klestėjimo periodas, būtent tuomet buvo pastatyta didžioji dalis to, kuo šiandien žavisi turistai Budapešte, iš esmės tuomet šis miestas kaip Vengrijos sostinė buvo sukurtas iš naujo, sujungus viduramžių Budą su naujuoju, Vienos pavyzdžiu greitai statomu Peštu. Tokiu būdu buvo sukurtas naujas, modernus miestas – antras pagal dydį visoje Habsburgų monarchijoje.

Būtent čia atsirado pirmasis Europos žemyne metro, buvo plėtojami šiuolaikiški miesto komunikacijų, vandentiekio, elektros tinklai. Iki Pirmojo pasaulinio karo Budapeštas buvo vienas sparčiausiai augančių ir moderniai statomų miestų Europoje.

Madiarizacijos politika ir kalbos reforma

Naujasis didysis Budapeštas stengėsi prilygti Vienai visomis prasmėmis, išskyrus vieną aspektą. Nors tuo metu austriškoje bendrosios valstybės dalyje vyravo gan liberali kitų tautų atžvilgiu politika, Šv. Stepono karūnos žemėse buvo vykdoma griežtos madiarizacijos politika. Nors etniniai vengrai visose karalystės žemėse nesudarė ryškios daugumos, netgi ten,  kur jie sudarė mažumą (arba jų nebuvo beveik visai – kaip šiaurės Slovakijoje arba Fiumės mieste), švietimo ir administracijos kalba vis viena buvo išskirtinai vengrų.

Kai kuriuose Šv. Stepono karūnos žemėse (pvz., autonominėje Kroatijoje) iš esmės vengriškai beveik niekas nekalbėjo, Transilvanijoje vengrai vyravo miestuose vyravo (kai kur – kartu su vokiečiais), bet tarp visos provincijos gyventojų daugumą sudarė rumunai, panaši situacija buvo ir Slovakijoje. Tuo metu Voivodina ar Banatas išsiskyrė tikra etnine mozaika, kurioje tarp vengrų, serbų, kroatų, rumunų ir vokiečių nė viena etninė grupė nesudarė ryškios daugumos.

Svarbu paminėti, kad visuose didžiuosiuose miestuose gyveno ir gausios žydų bendruomenės – tiesa, dėl valstybės vykdomos kalbinės ir kultūrinės politikos jų atstovai pagrindine bendravimo klaba dažniau rinkdavosi vengrų.

XIX a. pradžioje vengrų kalba patyrė didelę reformą. Tuo metu buvo pridėta beveik 10 000 naujų žodžių, sudarytų tradicinių ugrofinų kalbos pagrindu. Pagrindinis siekis – išsaugoti „autentišką“ kalbos pobūdį. Be to, buvo įsteigta speciali institucija, kurios tikslas buvo rūpintis kalbos grynumu, ji nuolat kūrė vengriškus tarptautinių žodžių atitikmenis (tai daroma ir iki šiol), pavyzdžiui, rendőrség – policija, szálloda – viešbutis, étterem – restoranas. Todėl vengrų kalba tapo nesuprantama kaimynams (indoeuropiečių kalbų vartotojams). Dėl šios priežasties vengrų mažuma beveik visose po Trianono sutarties kitų valstybių dalimi tapusių žemėse dažniausiai sudarė atskiras nuo savo naujų bendrapiliečių kaimynų bendruomenes. Jų integracija į Čekoslovakijos, Rumunijos ir Jugoslavijos visuomenes per visą tarpukarį, nors ir atrodė skirtingai, bet beveik visur ne itin pasistūmėjo į priekį. Dėl įvairių priežasčių daug kur panaši padėtis yra išlikusi ir iki šiol.

100 metų vienatvės

Būtent todėl šiandien, praėjus daugiau kaip 100 metų po Trianono sutarties, Viktoras Orbánas taip noriai kalba apie vengrų tautą kaip apie „besiribojančią pačią su savimi“, sumaniai žongliruodamas tautos ir valstybės sąvokomis.

Būtent todėl į šiuos žodžius taip noriai įsiklauso daugelis vengrų – nepriklausomai netgi nuo jų politinių pažiūrų ir įsitikinimų. „Trianonas – tai iki šiol kraujuojanti žaizda kiekvieno vengro širdyje“, – sako ilgametis Vengrijos ministras pirmininkas ir Fidesz lyderis, ir daugelis vengrų – kaip pačioje Vengrijoje, taip ir kaimyninėse valstybėse, jam pritaria. Tiesa, ne visi.

Kitoje teksto dalyje apžvelgsime, kaip atrodo vengrų mažumos padėtis skirtingose valstybėse – kokių tarp jų esama panašumų ir skirtumų.