Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min.

Pasakų pasaulio laikas

Virgilijus Šonta, „Žvaigždėtas dangus“ (sidabro druskų atspaudas, 18,7 x 27,9 cm). Lietuvos fotomenininkų sąjungos eksponatas. Limis.lt nuotrauka

Tekstas perpublikuojamas iš dienraščio „Draugas“ šeštadieninio priedo „Kultūra“ (2022 m. rugsėjo 10 d., Nr. 32)

Nesekite pasakėlių – šitą posakį girdime nuolat, bet ar jį sakantys dažnai pagalvoja apie šių žodžių reikšmę? Ar ne tiksliau ir teisingiau būtų, jei ištartume – nemeluokite. Juk kai pasaka apkaltinama melu – tai labai neteisinga. Pasaka nėra nei naivi, nei infantili, nei kvaila. Jeigu jinai šiandien kam nors tokia atrodo, tai tikrai ne pasakos, o veikiau mūsų kaltė: tai mes smulkėjame, materialėjame, virstame skeptikais arba infantiliais moralistais.

Kita vertus, pasakų šalis nėra saugus prieglobstis pasislėpti nuo kasdienybės rūpesčių. Pasak J. R. R. Tolkieno, tai „pavojinga vieta, kur žioplių laukia vilkduobės, o akiplėšų – požeminiai kalėjimai (…) Čia ir džiaugsmas, ir sielvartas kerta aštriai lyg kardas.“ O G. K. Chestertonas rašė, kad pasakų pasaulis turi tvirtas etikos taisykles, ir bet kurioje jo vietoje, net jei tai būtų kita planeta, po deimantinėmis uolomis ir safyro skliautais bus parašyta „Nevok“.

Pasaka neatsiejamai susijusi su kilnumu, su garbe ir didvyriškumu. Su didžiu skausmu ir dar didesniu džiaugsmu. Su atpildu ir su teisingumu, kurio niekas negali išvengti. Gal būtent dėl to pasakų kai kas ir nemėgsta – žmogus juk visuomet linkęs išteisinti savo ydas ir silpnybes. O pasaka yra baugi – nugalėdama chtonos, gamtišką mūsų prigimtį, bendrą su kitomis gyvomis būtybėmis, ji kyla į viršų, į sferų, dangaus, idėjų pasaulį, kuriame išvystame save tokius, kokie iš tikrųjų esame.

Pasaka sieja Dangų ir Žemę kaip Ariadnės siūlas, kurio laikydamiesi į vieną ar kitą nukeliaujame – sapne arba vizijoje, o kartais netgi prisiminimuose. Nes kas gi galėtų paneigti, kad pasaka nėra tikras prisiminimas – pats ankstyviausias, tikriausias ir autentiškiausias. Ko gero, netgi amžinas, tik mums, užgožtiems laikinų šio pasaulio rūpesčių, atrodantis kaip efemeriška fantazija. 

Ir vis dėlto nereikėtų pamiršti, kad pasakų pasaulis – pavojinga vieta. Niekada negali būti tikras, kad žydinčių obelų sode tavęs neužklups netikėta neganda.

O negandos turi tokią nelemtą savybę – mes jų bijomės, kartais net labai. Neretai nebūname joms pasiruošę. Viename mano mylimiausių vaikystės skaitinių, Astrid Lindgren knygoje „Broliai Liūtaširdžiai“ sakoma, kad jeigu tu neapsispręsi, į kurią pusę stoti, nepasiryši ir tik bijosi, tai būsi ne žmogus, o šlamštas. Ir ši pasakų šalies etikos taisyklė galioja ne tik Žemėje, bet ir Nangijaloje, ir Nangilimoje, ir veikiausiai dar kitose planetose, kuriose, pasak Lindgren, viešpatauja pasakų laikai. 

Mūsų žmogiškumas irgi yra pasakiškas – nors mes, žmonės, jau beveik esame tą pamiršę. Ir tas užmaršumas – ne į gera. Juk nutrūkus stebuklingam Ariadnės siūlui, šie pasauliai – Dangus ir Žemė – gali būti amžiams atskirti. O juk mes visados, netgi nejausdami to, netgi netikėdami, netgi prieštaraudami, ilgimės to šviesaus, auksinio amžinybės mirksnio – pasakų pasaulio laiko.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kurkime kartu!

Kodėl bernardinams yra svarbus skaitytojų ir rėmėjų indėlis?