2021 09 17

Jūratė Stauskaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Pasakyta. Eglės Juozapos knygos „Juozapa ir jos seserys“ refleksija

Knygos viršelis

Įsigyju keistą knygą, keistu vardu. Eglė Juozapa „Juozapa ir jos seserys“ (leidykla „Odilė“, 2019 m.). Gal ir nebūčiau ties ja ilgiau sustojusi, jei ne suokalbiškas šnypštelėjimas ausin: „Čia Viktorijos romanas...“ Daujotytės?! Romanas? „Apie meilę“, – skaitau viršelio anotacijoje... Tai bent!

Skleisdama puslapį po puslapio (o atsitraukti nepavyksta), jaučiu, kaip paklūstu tekstui. Tarsi pabudinta mintyse vis kartoju laiko nurašytas – niekad nepažintas ištaras, švelnų, gal kiek sentimentalų egzotiškų (bet juk mūsų mūsų!) žodžių skambesį. Šiuolaikiniam skaitytojui beveik nebesuvokiamas iškalbingas žodiškumas – šio veikalo kūnas ir dvasia. Tarsi nusikeltum į gelmėse nugrimzdusį archeologinį dugnų dugną, kur kiekviename milimetre žvilgsnį nutvilko sužibęs kristalas, niekaip nesumaišytinas su Svarovskio akmenėliais.

Įvykiai, kurių nebepažįsti, bet prikeli pasąmonėje nebeegzistuojančius. Atrandi tai, ką galbūt turėjęs, bet pamiršęs jau protėvių atmintyje. Semi neišsemiamą iškasenų klodą – sutrikęs ir subliuškęs dėl savo laikmečio skurdo. Tarsi autorė būtų atkrapščiusi įsislaptinusius perlus savo nuosekliai puoselėtame dirvožemyje ir nustebusi (o gal susirūpinusi) ėmėsi tyrinėti: 

Sielos grynuolį, būties grynuolį, meilės grynuolį.

Ar išdrįs tai parodyti viešai?

Ar nesužeis nujaučiamas skepsis?

Ar ji pati pakankamai stipri savo tiesios akivaizdoje?

Ar slapyvardis irgi iš TO? (Slapyvardis Lietuvoje?!) Nuo ko norėta slėptis? Juk vargu ar koks svarbesnis literatūrologas neatpažintų subtilios klastos. Bet – ramiau… Jaučiu tai kaip esminį aspektą, liudijantį autorės asmenybę labiau nei biografiniai ar autobiografiniai viešumynai. „Kuo daugiau rašau, tuo labiau tų rašymų droviuosi… Tuo labiau uždarau juos, gal ir nuo savęs“ („Vartai į abi puses“, „Alma littera“, 2015 m.). 

Visą savo kultūrinį gyvenimą mintydama apie KITUS, ji liudija kitų gyvenimus, sąžiningai atverdama juos. Atsivėrusioje scenoje niekur nepastebėsi atmestinio „numesto žvilgsnio“. KITI jai egzistuoja kaip vertybinė laboratorija ar tiesiog – artimųjų paieškos ir pareiga PASAKYTI. Nepatogūs apeinami atsargiai, neužkliūvant, neužsibūnant. Apsigyvenama su artimaisiais. Plačiai. Gal net pernelyg – tarsi būgštaudama ką nors praleidus netekti ar nutolti. Pavadinusi savo išrinktuosius piliakalniais (Granauskas, Geda, Martinaitis etc.) ji pati virsta PILIMI. Šaknimis įsitvėrusi tų piliakalnių žemės, dosniai barsto karūnos sėklas, vargu ar besudygsiančias šiandienos apokaliptiniame dirvožemyje. Bet va – PILIS parašo SAVO knygą.

Knyga YRA. Joje gyvena Eglė – pažinus lietuviškos tapatybės vardas, kuriam neprikiši atsitiktinumo ar pozos. Kiek pameditavusi pajunti savotišką žalčių Eglės prototipą, stoicizmu susigiminiavusią su jos motina Juozapa. Naratyve ji egzistuoja konkrečiu pavidalu moters, subudavotos iš gelminės nepatirtosios patirties – labiau dalyvaujanti joje nei skausmingos realybės realybėje. Viskas kažkaip paslaptingai atpažįstama, iškalbu, preciziška… norisi pridėti – itin profesionalu (bet Daujotytės atveju tai būtų beveik antikomplimentas).

Nors… kartais aukščiausios kvalifikacijos skalpelio prisilietimas kiek pridusina preparuojamą skausmą, prislopina geismą patirti pačiam. Giliai ir ritmingai kvėpuojantis pasakojimo „senoviškumas“, primenantis sakmes, man pasirodė itin modernus, tiesiog avangardinis. Tai ne sugrįžimas prie „bobučių suknelių“, bet drąsa BŪTI, neišnykti, dar suspėti praverti DURIS trokštantiesiems oro – savotiška gyvybės apraiška užsimirštantiems. Norisi čia pabūti, prasitęsti, gal net pabandyti susitapatinti su heroje. Nepavyks! Kaip ir su meile, kuriai pavyko neišsipildyti dėl išsipildymo. Pilnakraujė jos esatis, atsisakiusi egzistencijos, laimi amžinybę. 

„Aukštosios savo būties akimirkomis žmogus yra ten, kur kitaip nebūna“ – ši autorės ištara apglosto tekstą, apveja saugiu glėbiu, prasiveriantį tik saviems, beveik anapusiniams. 

Suprantu – V. Daujotytei reklamos seniai nebereikia (niekad ir nereikėjo). Betgi jei nustebina klasikų klasikas – tai vis dėlto sutikit – šventė. Be to – būgštauju, kad prisiekę autorės gerbėjai gali tiesiog knygą pražiopsoti. Tai tiek.

Tuomet galvoju sau, kad tai vienas reikšmingiausių man V. Daujotytės veikalų (turiu jų visą lentyną), labiausiai atspindintis pačią Viktoriją – šiek tiek tikrovišką, šiek tiek iliuzinę, gal net neišsipildžiusią konkrečioje formoje AŠ. Čia neįmanoma įvykti kažkam akivaizdžiai pamatomam. „Gyvenimo daugiau nei žinojimo apie jį“, – šia išvada V. Daujotytė savo autobiografiniame dialoge „Vartai į abi puses“ nubrūkšniuoja ir šios knygos punktyrus. Prigimtinis atsargumas? „Tiesa manyje saugi ir mane saugo“ (ten pat).

Išsiblaškęs eilinis knygų turgaus skaitytojas pasklaidęs, ko gero, šitos nepirktų. „Kažkokia seniena…“ Arba – jei jis koks išprusęs kalbininkas ar prisiekęs literatūros kritikas – tai, tikėtina, pasigilinęs nustebs, ims domėtis, ieškoti, spėlioti ir – autorę būtinai susiras. Mūsų mažoj žemelėj nuskęsti nematomam neįmanoma… Nors…

Bet Jurgis Rudys (gal irgi slapukautojas?) „Metų“ nr. 5–6, jaučiu – autorę atpažino arba bent nujautė, kitaip vargu ar būtų plūkęsis dėl recenzijos, beje, puikios, išsamios, protingos – atitinkančios aprašomojo kūrinio mastą ir vertę. Tokios (bent vienos gyvenime) norėtų kiekvienas kūrėjas. Ją būtina susirasti. 

Prie būtinųjų „priedų“ pridėčiau jau minėtą „Vartai į abi puses“, cituotą šiame rašinyje, kurią laikyčiau aprašomosios knygos vyresniąja seserimi, be kurios „jaunėlė“ gal pasijaustų kiek nesaugi. Tai – švelnus patarimas tiems, kuriuos domina Viktorijos Daujotytės fenomenas, kviečiantis patirti. 

P. S. Suprantu – V. Daujotytei reklamos seniai nebereikia (niekad ir nereikėjo). Betgi jei nustebina klasikų klasikas – tai vis dėlto sutikit – šventė. Be to – būgštauju, kad prisiekę autorės gerbėjai gali tiesiog knygą pražiopsoti. Tai tiek.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien