2021 03 17

Algirdas Petronis

Teesie

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min.

Pašaukti degti ir turėti aliejaus. Apie kunigus ir perdegimo sindromą

Psichoterapeutas Algirdas Petronis. Evgenios Levin nuotrauka

Šioje apžvalgoje bus remiamasi tyrimais, kuriais siekiama giliau pažinti įvairių krikščioniškų denominacijų kunigų ir pastorių perdegimo ir emocinio išsekimo priežastis. Profesinis perdegimas susijęs su profesiniais stresais. Stresas – reakcija į žmogui kylančius biologinius ar psichologinius iššūkius, reikalavimus, kurie yra didesni nei turimi resursai. Tai verčia žmogų mobilizuotis ir naudoti rezervus. Jei iššūkiai nedingsta ilgesnį laiką, prasideda nuovargio reakcijos, o vėliau pervargimas ir išsekimas.

Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad kunigų darbe patiriamo streso šaltiniai smarkiai skiriasi nuo streso šaltinių, būdingų kitiems žmonėms: 

  • kunigystė reikalauja visą gyvenimą trunkančio profesinio įsipareigojimo ir pastovumo; 
  • iš kunigų tikimasi besąlygiško paklusnumo vyresniesiems; 
  • profesija užima didelę jų asmeninio tapatumo dalį; 
  • nuolatinis buvimas kitų akivaizdoje, aukšti visuomenės reikalavimai bei prieinamumas 24 valandas per parą ir visas dienas per savaitę;
  • sunkiai brėžiama riba tarp asmeninio ir profesinio gyvenimo; 
  • itin plačios ir ne visada tiksliai apibrėžtos pareigos. 

Kita vertus, pastebima, kad katalikų kunigams mažiau streso kelia kiti šaltiniai: jiems negresia nedarbas ar socialinių garantijų praradimas, daugeliu atvejų jie nėra nuolatinėje viršininkų priežiūroje, jų vaidmuo bendruomenėse – gerbiamas, o darbas – prasmingas. 

Perdegimas pasireiškia, kai kitais besirūpinantis žmogus nesukuria sau pakankamai galimybių emociškai ir fiziškai atsistatyti, kad galėtų sėkmingai tęsti darbą. Perdegus jaučiamas nusivylimas, jėgų trūkumas, emocinis išsekimas, abejonės savo pastangų prasmingumu, nepasitikėjimas savimi, savivertės kritimas. Tyrėjai išskiria dvi pagrindines perdegimo pasekmes: (1) emocinis išsekimas (jaučiasi tuščias, negalintis emociškai / psichologiškai nieko duoti kitam) ir (2) nuasmenėjimas (ciniški, nuvertinantys jausmai pagalbos ieškančių žmonių atžvilgiu). Tyrimai rodo, kad pasitenkinimas pasiekimais darbe nepanaikina emocinio išsekimo ir nuasmenėjimo. Gali atrodyti paradoksalu, tačiau kunigas gali jausti pasitenkinimą pasiekimais ir tuo pačiu metu patirti perdegimą.

Dažnai kunigai, patiriantys šiuos jausmus, pradžioje juos atmeta, stengiasi jų išvengti ir išlaikyti įprastą socialinę laikyseną įtikinėdami save, kad Dievas neskiria per sunkių užduočių ir kad tai tėra pašaukimo išbandymai. Kartu jie gali nuvertinti perdegimo simptomus ir neigti būtinybę spręsti problemą koreguodami gyvenimo būdą. 

Kokie veiksniai daro įtaką perdegimui?

  • Per didelis apsikrovimas darbu; 
  • atsakomybių neapibrėžtumas; 
  • neaiškios ribos tarp profesinio ir asmeninio gyvenimo;  
  • susidūrimas su aukštais ir nesibaigiančiais reikalavimais; 
  • jausmas, kad negali nieko spręsti ar daryti įtakos; 
  • išorinio padrąsinimo ir patvirtinimo stoka; 
  • itin aukštų reikalavimų sau kėlimas; 
  • perdėtas veikimas dėl kitų, pamirštant pasirūpinti savo poreikiais; 
  • artimo asmeniško bendravimo stoka, ypač jei tam trukdo kunigo vaidmens autoritetingumas; 
  • silpni bendravimo įgūdžiai; 
  • įkyrus bandymas būti „geru kareiviu“; 
  • įkyrus, iš vaikystės problemų kylantis, nesąmoningas troškimas „nešti kryžių“; 
  • naivus idealizmas, „mesijo kompleksas“ bandant „visus atversti“ (dažnai kaip psichologinis savęs įtvirtinimo būdas); 
  • negebėjimas suprasti, įsijausti ir įsivardinti, kaip jaučiasi jis pats ar kitas žmogus.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Taigi, siekiant mažinti perdegimą ar jo riziką, vertėtų atkreipti dėmesį į šiuos veiksnius, stengtis su jais tvarkytis. Taip pat tyrėjai pastebi, kad nuo perdegimo galima apsisaugoti, jei yra: 

  • pasitenkinimas darbu; 
  • sveiki santykiai su bičiuliais ir šeima; 
  • reflektuojamas bei apmąstomas dvasinis gyvenimas; 
  • maldos praktika; 
  • atjauta sau (gebėjimas atjausti save sunkumuose), 
  • asmeninis santykis su Dievu;

Vienas iš tyrėjų pateikia tokį kunigo pasisakymą: „Ko gi mes tikimės iš kunigų? Kad jie veiks kaip „atsakingi prievaizdai“, besirūpinantys kitų bei savo gyvenimais ir bus geri, sveiki pavyzdžiai tikintiesiems? Ar kad jie ištaškytų save tarnaudami Viešpačiui, tarnautų „pasiaukojamai“, nieko neskaičiuodami, išsekindami save, savo sveikatą ir santykius, kuo ilgiau ir kuo sunkiau dirbdami bei niekada, niekada, niekada netingėdami ir nepasiduodami“? 

„Niekas nevožia indu degančio žiburio“, – sako Viešpats (Mt 5, 13). Bet iš sprogusio žiburio juk dar mažiau naudos. Kunigas, kaip ir kiekvienas žmogus, negali gyventi nuolat viršydamas savo ištvermės galimybes.