Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

Pasauliečiai Bažnyčioje – pradžioje ir dabar (I)

Unsplash.com nuotrauka

Tekstas perpublikuotas iš žurnalo „Artuma“ 2020 m. vasaros nr.

Pasauliečių samprata, taip, kaip šiandien juos suprantame, istorijoje labai kito. Bažnyčios kūrimosi metu gyvavo savaiminga bendrystė, be ryškaus skirtumo tarp pasauliečių ir dvasininkų.

Krikščionybei tapus oficialia religija, Bažnyčioje atsiranda pasauliečių sampratą keičianti hierarchinė struktūra. Iniciatyva pereina į dvasininkų rankas, pasauliečiai pamažu išstumiami iš bažnytinės veiklos, paliekant jiems tik paklusnumo hierarchijai pareigą. Tad pažvelkime, kaip tai kito istorijos eigoje.

Skirtingumai – pagal dovanas

Naujojo Testamento autoriai, kalbėdami apie visus Bažnyčios narius, vartojo žodį laos (λαός gr. „liaudis, tauta“): „šventoji tauta, įsigytoji liaudis, kuri seniau buvo ne tauta, o dabar Dievo tauta“ (1 Pt 2, 9. 10; Lumen gentium 9). Laos theouΟ λαός του Θεού gr. „Dievo tautai“ – buvo priskiriami visi, kurie sudarė dvasinę Izraelio tautą. Apaštalui Pauliui Kristus ir Bažnyčia yra neišskiriama ir nedaloma vienybė. Būtent Kristuje Bažnyčia atranda savo žemiškosios egzistencijos pagrindą ir įprasmina savo, kaip bendruomenės, misiją, nes „Jis yra Kūno – Bažnyčios galva“ (Kol 1, 18), o visi į Kristų tikintys – Bažnyčios nariai.

Žodžiai kleros (κλῆρος gr. „išrinktas“) ir hagios (ἅγιος gr. „šventas“) žymėjo skirtumą tarp žmonių, tačiau, anot apaštalo Pauliaus, tas skirtumas buvo grynai funkcinis – vienaip ar kitaip žmonės buvo vadinami pagal tai, kokių Šventosios Dvasios dovanų jie yra gavę tam, kad stiprintų krikščionių bendruomenę. Kadangi visi krikščionys buvo raginami tarnauti Evangelijai, tų tarnystės (gr. diakonia) formų būta labai įvairių: „Jis paskyrė vienus apaštalais, kitus pranašais, evangelistais, ganytojais ir mokytojais, kad padarytų šventuosius tinkamus tarnystės darbui, Kristaus Kūno ugdymui“ (Ef 4, 11–12). Šv. Pauliaus minimos įvairios charizmos (žr. Rom 12, 4–8; 1 Kor 12, 4–11) pabrėžia jo įsitikinimą, kad kiekvienas turi skirtingą misiją bendruomenėje. Apaštalų darbuose taip pat skaitome: „Tada apaštalai ir vyresnieji kartu su visa bendrija nutarė…“ (15, 22).

Taigi pirmõsios krikščionių bendruomenės laikais buvo suprantama, kad, sprendžiant bažnytinio gyvenimo klausimus, pasauliečiai turėtų reikšti savo nuomonę taip pat, kaip ir apaštalai ar vyresnieji. Pasauliečiai dalyvavo ir kituose po apaštalų susirinkimo Jeruzalėje vykusiuose sinoduose. Pavyzdžiui, Kartaginos vyskupas Kiprijonas (III a. pirmoji pusė) laiške kunigams ir diakonams sako, kad jis nieko nedarysiąs be kunigų patarimo bei visų tikinčiųjų pritarimo ir nesivadovausiąs vien tik savo asmenine nuomone. Šį Bažnyčios laikotarpį galėtume pavadinti vienybės laiku, kai nebuvo ryškaus skirtumo tarp dvasininkų ir pasauliečių.

Linita Aleksiūnaitė-Žebrauskienė. Žurnalo „Artuma“ nuotrauka

Dvasininkų misijai tampant išskirtine

Iš laos kilęs graikų kalbos išvestinis žodis laikos (vadinamieji pasauliečiai) pirmą kartą randamas Klemenso Romiečio laiške korintiečiams (apie 96 m.). Tuo žodžiu autorius jau skiria didesnę dalį Bažnyčios narių nuo mažesnės, kuriai pavestos tam tikros bažnytinės užduotys. Su žodžiu laikos atsiranda nauja prasmė: taip pradėti vadinti žmonės, kuriems buvo vadovaujama, – kaip priešingybė vadovams ar lyderiams. Krikščionybei tapus valstybine religija, liaudimi-plebėjais (lot. plebs) pradėta vadinti tuos, kurie nebuvo bendruomenės lyderiai, ir tuos, kurie neatliko jokių kulto apeigų. Tad laikos, kaip vieno krikščionių bendruomenės segmento pavadinimas, įgavo papildomą reikšmę, nurodančią į subordinaciją ir nelygybę. Ši nelygybė pasireiškė dviem būdais – politiniu ir dvasiniu, t. y. visa valdžia Bažnyčioje buvo priskirta dvasininkijai.

Naujojo Testamento krikščionių bendruomenės misija – Evangelijos žinios skelbimas kaip visų pakrikštytųjų bendras reikalas – Bažnyčios istorijoje buvo susiaurinta, „atiduodant“ tą misiją išskirtinai dvasininkijai. Kaip mini žymus prancūzų teologas Yvesas Congaras, OP, kuris daug prisidėjo prie pasauliečių teologijos formavimosi, jau nuo V a. pasauliečiai palaipsniui nušalinami nuo bažnytinio turto valdymo, o vietinių sinodų ir Romos popiežių pareiškimuose vis išsakoma mintis apie pasauliečių nepajėgumą siekti tobulybės dvasiniame gyvenime.

Prasidėjus Konstantino erai bažnytiniame gyvenime, pasauliečiai prabyla per aukščiausią savo hierarchijos (pasauliečių!) asmenį – kunigaikštį. Šie aukštieji pasauliečių atstovai šaukia pirmuosius aštuonis susirinkimus Bažnyčios istorijoje: Nikėjoje (325 m.), Efeze (431 m.), Chalkedone (451 m.) ir keturis Konstantinopolyje (381, 553, 680 ir 869 m.). Vieną jų – septintąjį Nikėjoje (787 m.) – sušaukė moteris, imperatorė regentė Irena.

Pasauliečiai hierarchai buvo tokie pat svarbūs, kaip ir Bažnyčios hierarchai. Susiformavo dvi piramidės – pasauliečių ir dvasininkijos – su savo hierarchais viršūnėse. 829 m. vykęs Paryžiaus sinodas parodė, kad Bažnyčia, kaip kūnas, kurio galva – Kristus, susideda iš dviejų žymių asmenų – kunigiškojo ir karališkojo. Nėra nei vieno aukštesnio už popiežių Bažnyčioje ir už imperatorių valstybėje. Dvasininkija savo pranašumą pabrėždavo teologiniu išsilavinimu, lotynų kalbos mokėjimu, draudimu versti Šventąjį Raštą į vietines kalbas. Įsigali klerikalizmas, dvasininkas laikomas „pirmu“, o Bažnyčia „turtinga“. Situacija dar labiau paaštrėja prasidėjus Reformacijai. Tridento Susirinkimas (XVI a. viduryje) dvasininkų padėtį iškelia į „superkrikščionio“ statusą, o pasauliečiai traktuojami kaip „avidė“, „plebėjai“ ir turi paklusti dvasininkijai.

Imperatorius Justinianas su svita. Ravenos Šv. Vitalijaus bazilikos mozaikos, Italija, VI a. Roger Culos / Wikipedia.org nuotrauka

Tai skatino įsitikinimą, kad ir dvasinis gyvenimas yra išskirtinai pašvęstųjų reikalas. Pasauliečiai buvo siejami su netobulu ir nuodėmingu pasauliu, tuo parodant, kad tik dvasininkai ir vienuoliai turi galimybę gyventi dvasinį gyvenimą bei siekti šventumo. Tokia pasauliečių samprata buvo įsigalėjusi Bažnyčioje viduramžiais. Ši terminija ir to paveikta samprata negalėjo kilti iš Šventojo Rašto – ji atėjo iš bažnytinio teisyno. Graciano dekretas (XII a.) skiria Bažnyčioje dvi krikščionių rūšis: vieną jų įvardija kunigais ir vienuoliais, kitą – pasauliečiais. Akivaizdu, kad šitoks įvardijimas netiesiogiai prisidėjo prie pasauliečių „nukuniginimo“, kas šiandien reikštų ir karališkosios – visų pakrikštytųjų – kunigystės paneigimą.

Pirmus smūgius toks Bažnyčios modelis patyrė per Prancūzijos revoliuciją ir vėlesnes revoliucijas Europoje. XIX a. pabaigoje visos Europos šalys jau turėjo konstitucijas, skelbiančias tikėjimo ir sąžinės laisvę.

Pamatai naujai pasauliečių sampratai

Vatikano I Susirinkimo (1869–1870) mokyme Bažnyčiai priskiriama trejybinė galia – mokyti, šventinti ir valdyti – pasauliečiams skiriant pasyvaus gavėjo statusą. Visa, kas susiję su išganymu, privalėjo būti priimama iš dvasininkijos ir kunigų luomo, nepažeidžiant subordinacijos. Tačiau XIX amžiuje prasidėję visuomenės modernėjimo procesai, nors ir lėtai, bet keitė pasauliečių vaidmens Bažnyčioje sampratą. Pradėta suprasti, kad išsilavinę pasauliečiai gali palaikyti ir skatinti krikščioniškąsias vertybes sekuliarėjančiame pasaulyje. Jie tampa didele krikščioniškąją moralę skleidžiančia visuomenės dalimi. Pijaus XII enciklikoje Mystici Corporis Christi (1943) jau atvirai kalbama, kad pasauliečiai, kaip ir dvasininkija, turi pilnutinai dalyvauti Bažnyčios misijoje. Taip buvo padėti pamatai pasauliečių sampratos kaitai, o galutinai ji suformuluota Vatikano II Susirinkimo mokyme.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Būtent šis Susirinkimas „palaidojo“ pasauliečių, kaip pasyvios, neveiklios, kitų valdomos liaudies, sampratą. Susirinkimo tėvai kreipėsi ir į pasauliečius, ir į dvasininkus, pabrėždami abiejų atsakomybę už bendrą Katalikų Bažnyčios misiją pasaulyje, jos plitimą ir atsinaujinimą.

Tačiau posusirinkiminiu laiku vis dėlto išryškėjo Vatikano II Susirinkimo nutarimų įgyvendinimo sudėtingumas, nežinojimas, kokių konkrečių veiksmų imtis, paprastai tariant, kaip Susirinkimo ištaras įgyvendinti praktikoje.

Tęsinys – čia.