Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Pasauliečiai Bažnyčioje – pradžioje ir dabar (II). Pasauliečių klausimas Vatikano II Susirinkime

Unsplash.com nuotrauka

Tekstas perpublikuotas iš žurnalo „Artuma“ 2020 m. rugsėjo–spalio nr. Pirmoji ciklo dalis – čia.

Kartą paklausiau savo parapijos bendražygių, kas jiems ateina į galvą paminėjus Vatikano II Susirinkimą. Atsakymai nenustebino – visi kaip vienas išvardijo pasikeitimus liturgijos šventime, t. y. žinojo, kad po jo vykdyta liturgijos reforma. Tačiau niekas nepaminėjo fakto, kad Susirinkimas iš esmės pakeitė katalikų dvasininkijos ir pasauliečių padėties vertinimą Bažnyčioje.

Nekyla abejonių, kad Vatikano II Susirinkimo ekleziologija neturėjo precedento apmąstant ir išaiškinant pasauliečių tapatumą, vaidmenį bei dvasingumą Bažnyčioje ir pasaulyje. Tai neįtikėtinos svarbos įvykis Bažnyčios Susirinkimų istorijoje. Tik XX a. viduryje Bažnyčia pirmą kartą iškėlė ir visapusiškai išnagrinėjo pačios gausiausios savo narių grupės – pasauliečių – klausimą. Net jei būtų nenagrinėjęs jokių kitų klausimų, vien dėl šios temos Susirinkimas būtų tapęs istoriniu įvykiu.

Tačiau kiek mes, visateisiai Bažnyčios nariai, apie tai žinome? Ar dažnai susimąstome ir padiskutuojame, kokia yra mūsų vieta Bažnyčioje, kiek esame už ją atsakingi? Kokias teises ir pareigas, kaip pasauliečiai, turime? Ar iki šiol tarp mūsų nevyrauja nuostata, kad visa, kas vyksta Bažnyčioje, – išimtinai dvasininkijos reikalas? Nenagrinėsiu priežasčių, kodėl tiek mažai žinome apie vieną svarbiausių Susirinkimo temų. Pažvelkime į keletą Susirinkimo dokumentų, kuriuose po beveik du tūkstančius metų trūkusios tylos pirmą kartą prabilta apie pasauliečius kaip lygiateisius Bažnyčios – Kristaus Kūno – narius.

Visos teisės ir pareigos – iš Krikšto

Jau pirmojoje Susirinkimo tėvų patvirtintoje konstitucijoje apie šventąją liturgiją Sacrosanctum Concilium rašoma, kad Bažnyčios misija kyla iš triasmenio Dievo troškimo, jog visi būtų išgelbėti ir „tikintieji gyvenimu išreikštų bei kitiems atskleistų Kristaus slėpinį ir savitą tikrosios Bažnyčios prigimtį“ (SC, 2). Ten pat 14 skyrius skelbia: „Motina Bažnyčia labai trokšta, kad visi tikintieji liturginėse apeigose dalyvautų pilnai, sąmoningai ir aktyviai, kaip reikalauja pačios liturgijos prigimtis. Krikšto dėka taip dalyvauti yra visos krikščionių tautos – „išrinktosios giminės, karališkosios kunigystės, šventosios tautos, įsigytosios liaudies“ (1 Pt 2, 9; plg. 2, 4–5) teisė ir pareiga“ (SC, 14). Svarbu atkreipti dėmesį į žodžius pilnai, sąmoningai, aktyviai bei – teisė ir pareiga. Ir taip – kiekvienose šv. Mišiose. Mes neturime pasirinkimo – negalime jų pasyviai, kaip spektaklio, stebėti, negalime joms vykstant melstis Rožinio ar skaityti maldaknygės, negalime į jas ateiti tik pasiklausyti muzikos ar homilijos. Neturime pasirinkimo, tačiau turime aiškiai suformuluotą teisę ir pareigą – pilnai, sąmoningai ir aktyviai jose dalyvauti, kad „krikščionys nebūtų tarsi svetimi arba nebylūs šio tikėjimo slėpinio stebėtojai“ (SC, 48).

Linita Aleksiūnaitė-Žebrauskienė. Žurnalo „Artuma“ nuotrauka

Kitas svarbus ir pirmą kartą Bažnyčios istorijoje pasauliečio apibrėžimą pateikęs dokumentas – tai dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen Gentium („Tautų Šviesa“). Ji skelbia Kristų esant Šviesa visiems pasaulio žmonėms. Bažnyčia turi tarnauti, šią Šviesą skleisdama. Bet kas gi yra Bažnyčia? Kas turi prisiimti misiją skleisti Kristų-Šviesą? Beveik du tūkstantmečius Bažnyčia buvo suprantama kaip piramidė, kurią sudaro nelygiavertės tarnystės. Konstitucijoje atsisakoma tokio požiūrio – Bažnyčia yra ne struktūrų ar hierarchijos visuma, bet slėpinys: „Taigi visa Bažnyčia iškyla kaip tauta, sujungta Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vienybe“ (LG, 4). Bažnyčios nariais tampame ne gavę šventimus, bet per Krikštą. Todėl visi Krikštu esame įjungiami į vieną Dievo tautą, visi tampame Kristaus Kūno nariais, Jo mokiniais.

Tik įvardiję Bažnyčią kaip šventą Dievo vaikų tautą, Susirinkimo tėvai pereina prie Bažnyčios struktūros apibūdinimo: „Bendroji tikinčiųjų kunigystė ir tarnaujamoji arba hierarchinė kunigystė skiriasi ne tiek laipsniu, kiek esme, tačiau yra viena kitai skirtos, ir tiek viena, tiek kita savitu būdu dalyvauja vienoje Kristaus kunigystėje“ (LG, 10). Požiūris į pasaulietį kaip į žemesnės padėties asmenį dėl to, kad jis neturi šventimų, keičiamas nuostata, kad mes, pasauliečiai, per Krikštą esame įgalinami ir įpareigojami dalyvauti Bažnyčios misijoje. Tai mūsų teisė ir pareiga.

Bažnyčios misijoje – dalyvauja visi

Vertėtų trumpai apžvelgti Lumen Gentium IV skyrių, kuris Bažnyčios Susirinkimų istorijoje pirmą kartą (ir vėl!) skirtas išimtinai pasauliečiams (ir pavadintas De Laicis, „Pasauliečiai“). Jame pateikiamas jų apibrėžimas: „Pasauliečiais čia vadinami visi Kristaus tikintieji, išskyrus tuos, kurie yra gavę šventimus ir priklauso Bažnyčioje pripažintam vienuolių statusui. <…> Jie vykdo Bažnyčioje ir pasaulyje jiems tenkančią visos krikščionių tautos misijos dalį“ (LG, 31). Čia pabrėžiama, kad visa, kas buvo pasakyta apie Dievo tautą, vienodai taikoma ir pasauliečiams, ir dvasininkams. Bažnyčios misijos pagrindas – trejopa Jėzaus misija – kunigiškoji, apaštališkoji ir karališkoji. Ir tai yra visos Bažnyčios, tai yra visų pakrikštytųjų – moterų ir vyrų, pasauliečių ir pašvęstojo gyvenimo atstovų – bendras tikslas.

Tai nereiškia, kad keliai, kuriais to siekiama, turi būti vienodi. Cituodami Laišką romiečiams: „Juk kaip viename kūne turime daug narių ir visi nariai atlieka ne tą patį uždavinį, taip ir mes daugelis esame vienas kūnas Kristuje, o pavieniui – vieni kitų nariai“ (Rom 12, 4–5)“, Susirinkimo tėvai pabrėžia, kad Bažnyčia gali būti tvarkoma ir valdoma labai įvairiai. Pasaulietiškumas neapriboja pasauliečių apaštalavimo galimybių, bet jų Evangelijos skelbimas pasaulyje tampa kitoks nei dvasininkų. Gyvendami šeimose, dirbdami savo kasdienius darbus, pasauliečiai savitu būdu gali jungtis į Bažnyčios misiją. Toks apaštalavimo būdas yra ne mažiau svarbus ir veiksmingas, nei dvasininkijos apaštalavimas Bažnyčioje. Nuo šiol atsisakoma požiūrio, neva pasaulietis yra nevisavertis, bet pripažįstama jo apaštalavimo pasaulyje svarba.

…ir ten, kur dvasininkų „valdos“?

Štai dar vienas Lumen Gentium „mestas iššūkis“ nusistovėjusiai pasauliečių sampratai: visi, taip pat ir pasauliečiai, esame kviečiami į šventumą. Iki šiol šventumui siekti skirtos erdvės buvo vienuolynai ir bažnyčios, o dabar jos praplečiamos. Šventumo galime ir turime visi siekti – ten, kur gyvename, ten, kur dirbame, savo šeimose, draugų būreliuose. Tai nėra vien dvasininkų ir vienuolių prerogatyva: „visi Kristaus tikintieji kviečiami ir įpareigojami siekti šventumo…“ (LG, 42). Pripažinkim – daugelis mūsų šį raginimą pirmą kartą išgirdome tik popiežiui Pranciškui paskelbus savo apaštališkąjį paraginimą Gaudete et exsultate apie pašaukimą į šventumą šiuolaikiniame pasaulyje. O tai yra Vatikano II Susirinkimo ištara! Labai svarbi ir… nepastebėta, todėl popiežius matė būtinybę tai priminti ir aktualizuoti, ypač šių laikų žmonėms.

Nacionalinė katalikiškojo jaunimimo konferencija Indianapolyje (JAV). NCYC feisbuko paskyros nuotrauka

Verta paminėti dar du Susirinkimo dokumentus, toliau nagrinėjančius pasauliečių pašaukimo ir misijos temą. Tai pastoracinė konstitucija Gaudium et Spes („Džiaugsmas ir viltis“, apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje) ir dekretas Apostolicam Actuositatem (apie pasauliečių apaštalavimą). Konstitucijoje Lumen Gentium dar lyg jaučiama tendencija apriboti pasauliečių apaštalavimą, jį kreipiant į pasaulį, tarsi už Bažnyčios ribų, o šiuose vėlesniuose dokumentuose jau kalbama apie platesnius įgaliojimus ir pačioje Katalikų Bažnyčioje: „dirvą Evangelijai parengti jai labai daug visokiausiais būdais gali padėti pasaulis – tiek pavieniai žmonės, tiek žmonių bendruomenės savo talentais ir veikla“ (GS, 40), „tad, vykdydami šį Bažnyčios uždavinį, pasauliečiai apaštalauja ir Bažnyčioje, ir pasaulyje, tiek dvasinėje, tiek laikinojoje tikrovėje“ (AA, 5). Tad greta pasaulietinės veikos, pasauliečiai jau įgalinami darbuotis ir pačioje Bažnyčioje – kaip katechetai, liturgijos patarnautojai, darbuotis sielovadinėje veikloje, net administruoti, t. y. jie įsileidžiami ten, kur iki šiol buvo dvasininkijos „valdos“. Pradedama kalbėti apie dialogą ir bendradarbiavimą tarp visų Bažnyčios narių siekiant bendrų tikslų įgyvendinimo.

Po pusės amžiaus – vis dar kelyje

Apibendrinant Vatikano II Susirinkimo dokumentų ištaras apie pasauliečius, galima matyti, kad pasauliečių klausimas buvo vienas iš svarbiausių siekiant Katalikų Bažnyčios atsinaujinimo. Susirinkimo mokymas apie pasauliečių pašaukimą ir misiją Katalikų Bažnyčioje buvo vienas pažangiausių jo pasiekimų. Susirinkimas kreipėsi tiek į pasauliečius, tiek ir į dvasininkus akcentuodamas abiejų atsakomybę už bendrą Bažnyčios misiją pasaulyje, jos plitimą ir atsinaujinimą. Šiuo klausimu Vatikano II Susirinkimo dokumentai pranoko ankstesnius bažnytinius dokumentus. Po beveik dviejų tūkstančių metų buvo grąžintas pasauliečio, kaip lygiaverčio Bažnyčios nario, orumas. Įvertintas jo savitumas ir svarba Bažnyčioje.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Po Vatikano II Susirinkimo prasideda socialiniai ir bažnytiniai pokyčiai. Kaip bandoma įgyvendinti tai, kas Susirinkime nutarta dėl pasauliečių pareigų Bažnyčioje? Dėl jų dvasingumo? Dėl jų tarnysčių ir santykio su dvasininkija? Kaip tai atsispindi šių dienų mūsų tikrovėje? Pažvelgę į asmenines patirtis, kiekvienas turbūt rastume situacijų, kai Bažnyčioje mes, kaip pasauliečiai, esame priimami, mumis pasitikima, su mumis konsultuojamasi, ir mūsų nuomonė yra svarbi. Tačiau neretai patiriame ir tai, ką galėtume apibūdinti standartinėmis frazėms – „kunigas žino geriau ir turi viską padaryti pats“, „pasauliečiai neprisiima atsakomybės“ arba „kunigas nieko nedaro, nes neturi talkininkų“…

Vatikano II Susirinkimas padarė pabaigą požiūriui į pasaulietį kaip į antrarūšį Bažnyčios narį. Tačiau tai buvo tik kelionės pradžia. Iš tolesnės nei penkiasdešimt metų perspektyvos matome, kad Bažnyčia vis dar ieško kelių ir būdų, kaip įtraukti kuo daugiau pasauliečių vyrų ir moterų į Misiją, paties Kristaus Jėzaus paliktą mums visiems ir nesikeičiančią jau daugiau nei du tūkstančius metų.

Bus daugiau.