Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min.

Pasauliečio celė

Vilniaus Švč. Trejybės Graikų apeigų katalikų bažnyčia. Tito Valdaus Ancevičiaus nuotrauka

Tekstas perpublikuojamas iš dienraščio „Draugas“ šeštadieninio priedo „Kultūra“ (2022 m. spalio 29 d., Nr. 39)

Prisipažinsiu, kad mąstydama apie vienuolius atsiskyrėlius (tarkim, apie tokius, kurie visą savo gyvenimą praleidžia užmūrytose celėse ir yra visiškai priklausomi nuo juos aptarnaujančių žmonių – atnešančių maisto, išnešančių kibirėlį ir kt.), jaučiuosi baugiai.

Baugina ir uždara erdvė (nežinau, ar jie mato nors lopinėlį dangaus ar žalumos kuokštelį pro kokį nors langą, ar tik akliną sieną), ir begalinis sielos nuolankumas, panirimas į tai, ko joks pasaulietis niekada nesupras.

Mums toks užsidarymas nuo pasaulio gali atrodyti nesveikas, klaustrofobiškas, maniakiškas, liguistas. Ir, žinoma, beprasmiškas. Kaip ir daugelis kitų dalykų, kurių, būdami pasaulyje, nesuprantame.

Todėl nesuprantame, kad ir patys esame uždaryti savotiškose celėse – savo socialiniuose ir kultūriniuose burbuluose, suvaržyti troškimų ir įgeidžių, įsivaizdavimų ir klišių. Ir jos, tos mūsų, pasauliečių, celės, kur kas ankštesnės ir baisesnės, negu, tarkim, vienuolių anachoretų. Juk jie, pasirinkdami itin suvaržytą fizinę būtį, atsiveria tokiai dvasinei patirčiai, apie kurią mes net nesusapnuotume. Dievas, pasak vienos rašytojos, tada pasilenkia taip arti, kad tarp Jo ir žmogaus nebelieka jokių užtvarų…

Ir lieka tik spėlioti, koks yra tas Dievo pasilenkimas – didingas, vaiskus, šiltas, žvaigždėtas, pilnas šilumos ir paguodos, rūsčiai skambantis, skaudžiai akinantis, iškeliantis sielą iš suvargusio sapnuojančio kūno kaip žiburį virš miegančios žemės ir priartinantis prie žvaigždynų ir pirmapradžių ūkų… Mūsų spėlionės vaikiškos ir paikos, nes to atspėti neįmanoma, tai – užsidariusiojo paslaptis, atsivėrusiojo paguoda.

Pasauliečio celė tik iš pažiūros bekraštė, iš esmės ji – klaustrofobiška ir ankšta, mes nuolatos jaučiame ilgesį ir norą iš jos išsiveržti, ir veržiamės, kartais netgi desperatiškai, tačiau vis vien liekame joje. Mes nebematome nieko kito, tik ją. Nebematome realybės (ką jau kalbėt apie būtį ir metafiziką), nebematome kitų, nebematome netgi savęs. Ir virš mūsų pasilenkia tik tuštuma – Nykuma, Niekybė, negyva, betikslė, beformė, beveidė.

Ir mes neturime nieko, ką galėtume jai pasakyti – ir ji taip pat.

Ir virš mūsų celės įsivyrauja spengianti tyla.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kas yra „bernardinai“?

Arba kodėl „Bernardinai.lt“ yra nemokama žiniasklaida ir kodėl kviečiame tapti partneriais paremiant.