Pasaulio pabaigos dar nebus

Nesu prisiekęs futbolo gerbėjas. Klubinio sporto rezultatų neseku, o ir žinau tik kelias pačias garsiausias žaidėjų pavardes. Tačiau nuo 2004 m. stengiuosi nepraleisti nė vienų pasaulio ir Europos čempionatų rungtynių. Labai graži sporto šaka.

Taip pat savęs nepavadinčiau prisiekusiu kurios nors rinktinės aistruoliu. Plakatų nekolekcionuoju, marškinėlių su Ronaldo ar Messi užrašais neperku. Vis dėlto turiu savo favoritus „iš pareigos“ – Vokietiją (nes esu paveldėjęs šiek tiek vokiško kraujo), Lenkiją (nes gi lietuvių broliai) ir Belgiją (nes dauguma mano mylimos Tiberiados bendruomenės vienuolių yra belgai). Na, ir įprastai čempionatuose atsiranda dar kokia viena rinktinė, kurios žaidimas simpatizuoja. Šiemet tokia tapo, žinoma, Danija (patys žinot dėl ko), taip pat – ir italai, mane su žmona labiausiai iš kitų žavėję tuo, kuo šiaip ir turėtų žavėti – savo greitu, meistrišku ir gražiu žaidimu.

Tiesa, linkėti italams pergalių skatino ir… dėkingumas. Lygiai prieš 10 metų su žmona lankėmės Italijoje – ir turistavom, ir nuėjom Šv. Pranciškaus piligriminį kelią nuo La Vernos vienuolyno iki Asyžiaus. Ypač šiame nuotykyje patyrėm vietinių gerumą ir paslaugumą.

Vienas diedukas, pamatęs mus kelyje sukaitusius, maža trirate transporto priemone paveža kiek tolėliau iki geriamojo vandens šaltinio ir jį parodo (eidami patys nebūtume jo pamatę). Kitas žmogus kažkuriame kaimelyje ant piligrimų kelio įsmeigęs skelbimą: „Nemokami pietūs, 200 metrų į dešinę.“ Patikrinom: išties siūlėsi pavaišinti, bet skubėjome, tad tik įsipylėme vandens.

Na, o „viršūnė“ įvyko Čita di Kastele: po ilgų klajonių (Šv. Pranciškaus kelias – ne taip gerai sužymėtas, kaip, tarkim, Šv. Jokūbo kelias), jau sutemus atslinkę į miestą ieškojome, kur čia pernakvoti. Paklausėm dviejų sutiktų merginų, pasipuošusių kryželiais. Jos, žinoma, anglų kalbos nemokėjo, bet kažkaip suprato mūsų klausimą ir ėmė energingai ieškoti nakvynės. Mes su žmona, dar labiau nemokėdami italų kalbos, bandėme pasakyti, kad galėtume sumokėti už kokį viešbutį, duotume po 20 eurų (o, naivume). Bet supainiojom žodžius ir nuolat kartojom: „12 eurų…“ Iš italių reakcijų supratome maždaug tokią mintį: „Ką jūs čia nusišnekat?! Nieko už tokią sumą nerasit!“

Tada tos merginos paskambino kažkokiam don Carlui. Šiaip taip supratome, kad tai – vietos klebonas, kuris susitarė su vienu viešbučiu, jog mes ten pernakvosime: sumokėsime po 12 eurų, o visą likusią sumą padengs don Carlo. Tokia dovana piligrimams. Tai štai – mudu prabangiame viešbutyje miesto centre, į metalinę dėžę skėčiams įsidėję kelionių lazdas, prakaituoti, murzini ir smirdintys sėdime iškvėpintame kambaryje ir juokiamės, negalėdami patikėti, kas čia ką tik nutiko. Jautėmės kaip du laimingi kaimo paršiukai, atsidūrę didmiesčio naminių gyvūnėlių grožio salone. Gaila tik, per tuos 10 metų taip ir nepadėkojome don Carlui – šis prisiminimas bus proga kunigui parašyti.

Ai, dar vienas (iš daugelio) „draugiškumo epizodų“ Italijoje. Brolis Algirdas Malakauskis OFM Vilniuje prieš kelionę mums davė vieno iš pranciškonių moterų vienuolyno adresą Asyžiuje – o pats telefonu suderino, kad sutartą dieną atvyks ir keletą naktų nakvos tokie du lietuviai.

Atvykome, pagal adresą radome vienuolyną, įeiname linksmi: „Sveikos, sesės, mes iš Lietuvos! Kaip čia gražu, mes ėjom piligriminį kelią, linkėjimai nuo brolio Algio, kur mūsų kambarys“, ir pan. O jos, šiek tiek nustebusios: „Gerai, prašom, eikite paskui mane.“ Linkėjimų atgal perdavė. Vėliau, jau vėl Vilniuje, kai br. Algiui pasakojom apie kelionės įspūdžius ir vienuolių linkėjimus, jis: „Pala, kuriame vienuolyne jūs buvot?“ Pasirodo, supainiojome adresą… Visokiausių skirtingų pranciškonių moterų vienuolynų Asyžiuje – kaip pribarstyta, taigi, mes nakvojome ne ten, kur buvo sutarta. Bet tos vienuolės nuolankiai priėmė mūsų staigmeną ir kažkodėl neišvarė.

Dabar turbūt suprasite, kodėl 2020 m. kovą prasidėję pandeminiai įvykiai Italijoje – masiniai susirgimai ir mirtys – mums atrodė didžiulė skaudi neteisybė. Kodėl korona taip smarkiai kirto būtent italams? Juk ne jie tą virusą paleido. Juk jie – tokie geri žmonės, jiems taip svarbu susitikti, bendrauti gyvai… O dabar – viskas uždaryta, trapu, neaišku ir tuščia.

Kai Lietuvoje prasidėjo karantinas, iš vieno bičiulio sužinojau, kad jo kunigystei besirengiantis brolis, gyvenantis saleziečių bendruomenėje Turine, susirgo korona. Nors nebuvo lengva, bet ištvėrė ligą, šiandien jaučiasi gerai. Tačiau virusas prieš tai spėjo atimti gyvybes keliems garbaus amžiaus saleziečių kunigams. Tad buvo išties neramu. Bičiulis net rimtai svarstė didelio chaoso scenarijų, spėjo, kad dėl karantino ir tuščių gatvių Lietuvoje padaugės chuliganų ir plėšikų.

Tuščios gatvės. Atmintyje iškyla „ikoninis“ tos karantininės nežinomybės vaizdas: televizija tiesiogiai transliuoja Andrea Bocelli koncertą iš Milano katedros. Šventovė – be lankytojų. Gatvės – be žmonių. Režisieriai rodo tokius „tuščius“ vaizdus iš Italijos, Prancūzijos, kitų valstybių… Kažkokia pasaulio pabaiga. Sapnas, kuriame suvoki atsidūręs pats vienas visame mieste, o gal ir pasaulyje. Graži, šviesi muzika, bet tokioje situacijoje skambanti kone sukrečiamai. Atlikėjams visgi reikia gyvų klausytojų, o bažnyčioms – tikinčiųjų.

Per pandemiją pamatėme, kad žiūrovai būtini ir sportui. Gerai, kad daugelis sporto šakų pradėjo sezonus, tik jie dėl saugumo vyko (ir dabar kai kur tebevyksta) tuščiose salėse. Visiškai ne tas. Su žmona žiūrėdami sporto žinias, kuriose rodomi archyvai ir juose matydami pilnus stadionus, klausdavom: „Tu prisimeni, kad taip buvo?“ O pastaruoju metu jau galime klausti: „O tu prisimeni, kaip būdavo be žiūrovų?“ Jau tampa sunku įsivaizduoti, kad būdavo kitaip. Nuo 60 tūkstančių futbolo sirgalių ūžiantis ir dainuojantis Vemblio stadionas Anglijoje tapo sugrįžtančio sporto ir paties gyvenimo simboliu. Ir savotiško atkurto teisingumo vieta.

Kaip Italija pati pirmoji Europoje patyrė COVID-19 košmarą, taip dabar pati pirmoji pelnytai džiaugiasi sugrįžusio futbolo vaisiais – ir viltimi, kad pasaulio pabaigos dar nebus, kad tvarkomės ir kovoje su virusu einame tinkamu keliu. Kentėję žmonės vėl gali švęsti: italai laimėjo „Euroviziją“, Europos futbolo čempionatą… Netgi krepšininkai kovoje dėl kelialapio į Tokijo žaidynės įveikė favoritę Serbiją. Daug progų nebe liūdėti, o džiaugtis dėl italų.

Šiame čempionate taip pat „pamačiau“ Dievą. Kiek daug persižegnojimų, žaidėjui pirmąkart žengus ant žolės, kiek padėkų Dangui už įmuštą įvartį, kiek sirgalių nuoširdžių maldų! Tiek nepamatysi net katalikiškose laidose. Puikiai tiko ir tas popiežiumi apsirengęs italų futbolo aistruolis, finalo rungtynių transliacijoje palaiminęs prie televizorių sėdinčius žiūrovus. Na, ir, žinoma, kiek būta stebuklo pajautos, maldos ir dėkojimo Dievui už Daniją ir medikų išgelbėtą šalies lyderį Christianą Erikseną. Atrodo, viskas taip sudėliota, jog nori nenori pamanytum, kad šioji visą mėnesį trukusi futbolo šventė mums yra tikra dovana iš aukščiau.

Stebuklinga man pasirodė ir akimirka, kai finalo rungtynėse stadione visi sirgaliai – tiek anglai, tiek italai – vieningai dainavo italų atlikėjos Galos dainą „Freed from Desire“. Kūrinys, tarp futbolo aistruolių populiarus visoje Europoje, akimirkai suvienijo abi puses. Retai taip būna: šiaip, kiek yra tekę matyti, visi sirgaliai vienijasi nebent iš gedulo, ką nors pagerbdami tylos minute, arba iš pykčio – turėdami bendrą, dar didesnį, priešą. Kai Vilniuje susitiko Lietuvos ir Ukrainos futbolo rinktinės visi dainavo tą garsiąją skanduotę apie Putiną. O štai čia, Vemblyje, visus suvienijo… popdaina apie meilę. Tikra gyvenimo džiaugsmo ir bendrystės pergalės prieš visas koronas akimirka.

Dar vienas pastarojo laiko simbolis, pamatytas finale, buvo čempionate traumą patyrusio italo Leonardo Spinazzolos ramentai, paguldyti ant žolės, Italijos komandai besifotografuojant po pergalės. COVID-19 atslinkimas buvo didžiulė trauma Europai, kurios padariniai dar nedingo (ir iki galo nesame tikri, kaip bus ateityje), vis dar tebegyjame. Bet, visa tai patyrę, turime visišką teisę švęsti gyvenimą. Ir dar visai neseniai tuščioje buvusioje Milano katedros aikštėje mosuoti vėliavomis ir šauti fejerverkus.

Taip, čempionatui pasibaigus, pamažu baigsis ir euforija. Minėtoji vienybė stadione truko neilgai, anglų sirgaliai paliko stadioną nelaukę, kol jų tvirtovėje buvę stipresni varžovai pergalingai iškels čempionų taurę. Kai rašau šį tekstą, viliuosi, kad anglų liūdesys (ir italų džiugesys) praeis be didesnių nuostolių automobiliams ir parduotuvių vitrinoms. O ir pergalių prieš COVID-19 dar reikės pasiekti ne vieną – Delta atmaina braunasi į mūsų tvirtoves. „Grįžtam į realybę“, – po finalo rungtynių tarstelėjo vienas iš TV laidos ekspertų.

Grįžtam. Ir vis tiek negalime atsistebėti, kad – kaip taikliai pasakė komentatorius Rokas Grajauskas – 22 ant žolės lakstantys vyrai, spardantys pripūstą pūslę, mums gali padovanoti tiek daug gerų emocijų ir apmąstymų. Žmogus tikrai yra žaidžianti būtybė.