2022 04 28

Giedrius Keraitis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Pasaulis katakombose

Kuchario kaimo (Kyjivo apskritis) gyventojas rūsyje slepiasi nuo bombų. Oleg Petrasyuk / EPA-EFE nuotrauka

Karas Ukrainoje sukuria mums streso, baimės, pykčio jausmus. Labiausiai mus gąsdina tai, kad nebesuprantame šio pasaulio. Atrodo, jog pasaulis tapo chaotiškas, nevaldomas, nenuspėjamas. Mes nesuprantame Putino, barbariškų jo armijos poelgių, visuomenės, kuri jį palaiko, motyvų. Tad pažvelkim į šio chaoso priežastis, apsvarstykime, kokioje kryžkelėje atsidūrėme.

Diktatoriaus ego infliacija

Putino pasaulėžiūra – pasaulis turi prisitaikyti prie mano norų, paklusti mano valiai. Norų išsipildymas (iš dalies sėkmingi karai Čečėnijoje, Sakartvele, Sirijoje, didesnio atsako nesulaukusi Krymo aneksija) išpūtė diktatoriaus ego. Narcisistinių, egoistinių lūkesčių patenkinimas nenumalšino alkio pojūčio, o tik dar labiau sustiprino apetitą (Grandiosity sindromas). Galios ir nebaudžiamumo jausmas iš pasąmonės iškėlė primityviausius instinktus ir troškimus. Čia galioja Lordo Actono principas – Power tends to corrupt, and absolute power corrupts absolutely (Galia linkusi gadinti ir visiška galia gadina visiškai).

Blogio gimimas

Neišsilipdę Putino norai virsta pykčiu. Piktam tironui visi ir viskas, kas netarnauja jo ego poreikiams, yra priešai. Į santykius žiūrima kaip į kovos lauką, skirtą dominavimo pergalei pasiekti. Pyktis transformuojasi į agresiją. Piktas Putinas – tarsi kūdikis, kuris negavęs geidžiamo žaislo patiria pykčio priepuolius. Iš praeities žinome, kad diktatorių ego frustracija gali baigtis milijonų nekaltų piliečių, ištisų armijų ir populiacijų mirtimi.

Iškreiptas realybės suvokimas

Infliacijos išpūstas ego gyvena savo sukurtame realybės pasaulyje, kuris nepasiduoda tikrovės testams, racionalumui ar logikai. Protas nebemato skirtumo tarp nuomonės, t. y. emocijų paveikto subjektyvaus suvokimo ir objektyvios tikrovės. Ego negali pripažinti klaidų, nes toks pripažinimas sukurtų vidinės kaltės jausmą. Kolektyvinės pasąmonės lygmeniu egzistuoja nuolatinis jausmas, kad yra daromas blogis, todėl vidinis kaltės jausmas vis tiek akumuliuojasi ir transformuojasi į pyktį. Pyktį, kuris išliejamas į išorę. Kuo daugiau meluojama sau – tuo daugiau išliejama pykčio agresijos pavidalu.

Vienybės ir solidarumo akcija „Laisvė šviečia“. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras

Piktas ego bijo tiesos, bijo būti atviras sau, nes tiesa atskleistų tikruosius ego motyvus ir sužalotų, todėl tironas negeba atleisti, negeba jausti empatijos nekaltiems žmonėms.

Naratyvas reikalingas pateisinti blogiui gaunamas renkant praeities nuoskaudas (angl. injustice collecting), iškraipant istorinius įvykius bei kuriant konspiracijos teorijas, pavyzdžiui: Ukraina nėra tauta, Donbase vykdomas rusų genocidas, NATO nori statyti bazes Ukrainoje. Sąmonė visada suranda argumentų blogiui pateisinti.

Blogio užkratas

Tironų valdžia yra paremta neapykantos kurstymu. Taika yra didžiausia grėsmė jų valdymo režimui. Jie yra propagandos meistrai, gebantys meistriškai manipuliuoti tautos sąmone, kurstyti kraujo troškimą, išlaisvinti iš žmonių pasąmonės ir legalizuoti primityviausius instinktus (froidišką Id, mirties instinktą Thanatos). To pavyzdžių mes matėme Alepe, Grozne, Bučoje, Mariupolyje ir kitur, kur miestai sulyginami su žeme, žmonės prievartaujami, kankinami ir žudomi dėl malonumo.

Pasitelkus propagandą ukrainiečiai yra nužmoginami priklijuojant jiems nacistų, fašistų etiketes (sąmoningai atgaivinant Antrojo pasaulinio karo rusų tautos traumą). Rusai nebejaučia empatijos nužmogintiems ukrainiečiams, o jaučia tik baimę ir neapykantą. Ukrainiečiai = fašistai = grėsmė. O grėsmė sukelia pyktį ir instinktyvų norą sunaikinti baimės objektą.

Elgesį lemia emocijos, o emocijas suformuoja mintys. Daugybę kartų rusų galvose pasikartojančios neapykantos mintys, maitinamos Kremliaus propaganda, sukuria negatyvų emocinį užtaisą, zombifikuoja tautą.

Vakarų sankcijų fone rusų gyventojai jaučiasi dar silpnesni, dar pažeidžiamesni, tai tik dar labiau stiprina jų pyktį, suteikiantį jiems stiprybės iliuziją (tai nereiškia, kad sankcijos nereikalingos). Pyktis – tai baimės požymis ir stiprybės substitutas.

Skurdžiai gyvenančiai visuomenės daliai sankcijos pažadina pavydo jausmą ir sukuria slaptą pasitenkinimą: areštuotos milijardierių jachtos, nekilnojamasis turtas, draudimai keliauti tarsi sulygina visuomenę. Įgyvendinamas proletariato teisingumas: „Mes visada buvom skurdžiai, dabar ir jūs būkit skurdžiai.“ Pagal visuomenės apklausas 40 % rusų pritaria branduolinei atakai. Sužadintas pavydo jausmas toks stiprus, kad jie pasirengę sunaikinti save, savo vaikus, viską, kas brangu, visą planetą vien tam, kad būtų pasiekta absoliuti lygybė.

Rusų visuomenės dalis, dar turinti empatijos likučių, nebepakelia vidinės kaltės ir bejėgiškumo jausmo, todėl irgi susikuria naratyvą, pateisinantį agresiją, pvz.: „Jeigu rusai nebūtų puolę Ukrainos, NATO būtų užpuolę mus“, „ukrainiečiai patys prašė, kad mes juos išvaduotume“, arba atsiribojama nuo informacijos su nuostata – „aš nesidomiu politika“, sukišant galvas į smėlį. Taip suveikia jų psichikos apsaugos mechanizmas.

Baimės fone rusai savanoriškai suvereno likučius atiduoda tironui, galutinai apribojama žiniasklaidos laisvė. Visuomenė, priversta gyventi mele, patiria nuolatinį užslėptą vidinės kaltės jausmą, kuris ją alina, atima visą gyvybinį ir kūrybinį potencialą. Gyvenimas tampa beprasme egzistencija.

Katakombos ir kryžkelės 

Visa žmonijos istorija – tai gėrio ir blogio kova. Blogio jėga siekia primesti savo valią, pasitelkusi terorą. Atimti Dievo duotą laisvą valią, kuri yra būtina prielaida žmonių sąmonės evoliucijai. Padaryti žmones baimės įkaitais, tironų vergais.

Tokios kovos yra ne tik svarbūs geopolitinių pokyčių riboženkliai, tačiau ir kiekvieno žmogaus gyvenimo kryžkelė, nulemianti kovos nugalėtoją. Nuo žmonių pasirinkimo priklausys, ar mes, šios kovos liudininkai, likusį gyvenimą praleisime nebegalėdami pažvelgti į veidrodį, ar įveikę baimę ir abejingumą žengsime veikimo keliu ir parama, politiniu spaudimu bei komunikacija kovosime gėrio pusėje.

„Azovstal“ plieno gamykla Mariupolyje, tapusi paskutine Ukrainos tvirtove šiame uostamiestyje. EPA nuotrauka

Kaip individai mes negalime prisiimti atsakomybės už šio karo baigtį, nes karo baigtis priklauso nuo daugybės veiksnių, kurie nepriklauso nuo mūsų. Tačiau mes neišvengsime vidinės atsakomybės už savo intencijas, pastangas ir abejingumą karo akivaizdoje.

Pasaulis yra tarsi sielos dirbtuvės. Nuo mūsų pasirinkimų ir poelgių priklausys, ką mes nukalsime šiose dirbtuvėse. Ir tai bus vienintelis dalykas, kurį pasiimsime su savimi po mirties.

Šiandien viena žmonijos dalis yra Mariupolyje „Azov“ gamyklos katakombose. Ne fiziškai, o savo mintimis ir jausmais. Likusi žmonijos dalis nuo realybės slepiasi savo sąmonės katakombose.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien