2021 07 08

Giedrius Tamaševičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Pasaulis nesiriboja vien mūsų vietine ančių bala

VU Filologijos fakulteto dėstytojas Giedrius Tamaševičius. youtube.com kadras

VU Filologijos fakulteto Baltijos kalbų ir kultūrų instituto Skandinavistikos centro dėstytojo Giedriaus Tamaševičiaus „lectio ultima absolventibus“ – paskutinė paskaita, skirta Filologijos fakultetą pabaigusiems bakalauro ir magistro programų studentams, perskaityta per diplomų įteikimo ceremoniją 2021 m. birželio 28 d.

Brangūs Vilniaus universiteto bakalaurai ir magistrai! Kai dirbi iš namų ir į paskaitas tenka jungtis nuotoliniu būdu, vienas iš svarbesnių klausimų tiek studentui, tiek dėstytojui – ką apsirengti. Galiu prisipažinti, kad mane per šiuos metus ne kartą gelbėjo mėlynas Fakulteto džemperis.

Vieną dieną atidžiau įsižiūrėjau į jį puošiantį mūsų fakulteto herbą, jį matome ir Fakulteto vėliavoje. Herbo centre – atversta knyga. Ant jos padėtas senovinis raktas, o atverstuose puslapiuose perskaitome lotynišką sentenciją: Littera occidit, spiritus vivificat. Raidė užmuša – dvasia atgaivina. Apie sentenciją pakalbėsime šiek tiek vėliau. Pradėkime nuo atverstos knygos ir rakto simbolių – juos neabejotinai galima susieti su daugeliu patirčių, kurių įgijote studijuodami Vilniaus universitete.

Svarbiausia iš jų  – tai atradimų džiaugsmas. Prisiminkime, regis, tokius tolimus pirmuosius studijų metus. Per juos numatyta nemažai įvadinių kursų, pirmą kartą atsiverstų knygų, pilnų naujų sąvokų, teorijų ir idėjų. Kiekvienas šių įvadinių kursų – tai raktas, atrakinantis duris į kokį nors prieangį, už kiekvieno iš jų – įdomiausi lingvistikos, literatūros, vertimo, tarpdisciplininių tyrimų pasauliai. Per tolesnius studijų metus kiekviena ir kiekvienas išsprendėte ne vieną keblų akademinį galvosūkį, kol atsirinkote, kurį iš tų pasaulių verta pažinti labiausiai.

Su ypatingu raktu galime palyginti ir daugelio per šiuos metus išmoktas kalbas. Žinau, kad ir dėstytojai kiekvienus baigiamųjų darbų gynimus pasitinka su nuostaba dėl studentų nueito kelio – nuo tarties keblumų ir nerangių dialogų apie laisvalaikį pirmaisiais studijų mėnesiais iki frazeologijos išmanymo, rimtų vertimo iššūkių ir solidžių diskusijų su gimtakalbiais oponentais ginant baigiamuosius darbus.

Žinoma, vien pramokti kalbą, jos gramatiką neužtenka – juk tai tik raktas į kitos šalies visuomenę. Ją pačią reikia perprasti, aptikti esminius kultūrinius kodus, kuriuos būtina išmanyti, į kuriuos referuojama tiek kasdieniuose pokalbiuose, tiek politiniuose debatuose. Neabejoju, kad ir šiuo keliu jūsų nemažai nukeliauta.

Kaip tai yra svarbu, net ir santykiuose tarp tokių vieni kitus gerai pažįstančių kaimynų kaip danai ir švedai, sužinojau neseniai užsukęs į Danijos ambasados Stokholme internetinę svetainę. Čia, skiltyje, skirtoje danų verslininkams, ketinantiems susitikti su partneriais Švedijoje, tiesiai šviesiai sakoma, kad danų humorą, kuris remiasi saviironija ir dažnai yra suprantamas klaidingai, derėtų vartoti laikantis atsargumo. Kitaip tariant, tik nebandykite juokauti svarbių derybų metu, liksit nesuprasti, o juokelius verčiau pasilikite vakarienei.

Kaip kitą kultūrinio išmanymo reikalaujantį pavyzdį norėčiau paminėti skandinavistikos studentams pažįstamą ir Skandinavijos šalyse ypatingu būdu veikiantį garsųjį Jantės įstatymą. Tai dešimt tezių, paimtų iš danų rašytojo Akselio Sandemoses romano „Pabėgėlis suka ratais“. Knygoje šiais įsakymais besivadovaujanti pilka paprastų žmonių  masė užsipuola tuos, kurie neatitinka vidutinybėms priimtinų normų. Pasinaudosiu prieš keletą metų jūsų kolegų danų kalbos studentų atliktu vertimu ir pacituosiu keletą Jantės įsakymų: Nemanyk, kad esi kažkas. Nemanyk, kad mums prilygsti. Nemanyk, kad žinai daugiau už mus. Nemanyk, kad esi daugiau nei mes. Nemanyk, kad esi kam tikęs. Nemanyk, kad gali mus ko nors išmokyti.

Danijoje šį sąrašą pirmą kartą pamačiau dailiai įrėmintą ir pakabintą vienos didelės įmonės vadovo kabinete. Paaiškėjo, kad tai dovana, kurią bendradarbiai jam įteikė drauge su gėlėmis pirmąją darbo dieną. Jei skandinavų kultūroje tai reiškia tiesiog šmaikštų kolegišką priminimą, kad būdamas vadovu, tu neišpuiktum, neiškeltum savęs virš kitų, kitaip tariant pats nepradėtum taikyti Jantės įsakymų kolegų atžvilgiu. Akivaizdu, kad kitos kultūros aplinkoje, kurioje vadovų gebėjimas pažvelgti į save su ironija anaiptol nėra pageidaujama kompetencija, tam dailiam rėmeliui ant sienos nebūtų palikta vietos.

Universiteto alumnai jums taip pat paliudytų, kad esminių kultūros kodų išmanymas neabejotinai praturtina kiekvieną ir atveria nemažai karjeros galimybių – jau dabar jums tampant ambasadoriais – tiesa neoficialiais, bet nemažiau svarbiais – atstovaujančiais Lietuvai, pavyzdžiui, Švedijoje, ar Vokietijai, Lenkijai – Lietuvoje.

Galiausiai, nemažiau svarbu ir tai, kad išmokę naudotis kitų kalbų ir kultūrų pažinimo raktu gebate kitomis akimis pamatyti į savo pačių visuomenę, neužsimiršti, kad pasaulis nesiriboja vien mūsų vietine ančių bala. Juk būtent taip garsiojoje Anderseno pasakoje ką tik išsiritusiems ančiukams sakė išmintingoji mama antis.

Na, o dabar sugrįžkime prie mūsų sentencijos: Littera occidit, spiritus vivificat. Raidė užmuša – dvasia atgaivina. Nežinau aplinkybių, kuriomis būtent šie žodžiai buvo parinkti Fakulteto herbui, tačiau sunku nepripažinti jų jėgos.

VU Filologijos fakulteto herbas

Šių žodžių autorius I amžiuje gyvenęs Paulius iš Tarso – didysis krikščionybės skleidėjas, dar vadinamas ir tautų apaštalu. Būtent jo kelionės, laiškai ir ypač asmenybė lėmė, kad krikščionybė išplito visame Romos imperijos pasaulyje. Minėtą citatą skaitome Naujajame Testamente, Antrajame laiške Korinto bendruomenei.

Raidė čia nurodo Mozės įstatymą – su Izraelio tauta Dievo sudarytą Senąją Sandorą, o Dvasia – tai Dievo veikimas per Jėzaus Kristaus Naująją Sandorą, atnaujinusią ir pakeitusią Senąją. Aklą įstatymo raidės laikymąsi Naujajame Testamente reprezentuoja fariziejai.

Aiškumo dėlei, trumpai priminsiu bene ryškiausią evangelinį palyginimą – apie fariziejaus ir muitininko maldą. Pirmasis išdidžiai stovi šventyklos priekyje, mėgaujasi savo pasiekimais ir dėkoja Dievui, kad nėra toks, kaip antai tas nusmurgęs muitininkas. O antrasis, susigūžęs kamputyje mušasi į krūtinę, pripažindamas padarytas klaidas ir nepakeldamas galvos tyliai kartoja prašymą pasigailėti. Pagal įstatymo raidę teisus yra pirmasis, o antrasis – vertas vien pasmerkimo. Tačiau išteisinimo – to atgaivinimo dvasia – sulaukia būtent jis, o ne pasipūtėlis teisuolis.

Raidės laikymasis iki šiol siejamas su priešinimusi naujovėms, kitoniškumo, bet kokio neatitikimo normai smerkimu, slepiantis po gausiais reglamentais ar normomis, lydimu veidmainystės, klastos, manipuliacijų ir dvigubų standartų.

Tuo tarpu kalbant apie elgesį pagal dvasią, tikimasi empatijos, kai su atjauta atsižvelgiama į unikalų kiekvieno žmogaus atvejį, nebijoma koreguoti esamos tvarkos ir atsinaujinti. Dvasia atgaivina, kai sprendimai priimami vadovaujantis išmintimi, turint kantrybės ir išlaikant ramybę.

Jau artėdamas prie pabaigos, šią temą pratęsiu keliomis mintimis apie humorą. Juk įvairiais laikais būtent juokas suveikdavo kaip puiki gaivinančios dvasios atsvara prieš visu svoriu slegiančios raidės ribotumą. Dar kartą atsigręžkime į danų humoro tradiciją.

Kodėl būtent danų? Tam yra daug priežasčių. Visų čia neišvardinsiu. Tik pasakysiu tai, ką taikliai yra pastebėjęs danų rašytojas Villy Sørensenas, kad humoras graikų kalba (o būtent iš jos yra kilęs šis žodis) reiškia drėgmę. Kadangi Danijos klimatas yra labai drėgnas, vadinasi, humoristams rastis čia sąlygos yra itin palankios, kaip, beje, ir Lietuvoje.

Viename iš daugelio ironiškų tekstų, parašytų prieš ketvirtį amžiaus vienai humoristinio pobūdžio enciklopedijai,  Sørensenas lygina ironijos ir humoro apraiškas. Čia pasitelksiu keletą minčių, iš kurių atpažinsime, kad ironija – artimesnė užmušančiai raidei, o humoras – atgaivinančiai dvasiai.

Kalbėdamas ironiškai žmogus, nepasako tiesiogiai, ką iš tiesų mano, o humoristas – savo nuomonei ypatingos reikšmės nesuteikia. Jei ironikas aplinkinių atžvilgiu laikosi distancijos ir jaučiasi esąs protingesnis, tai humoristui – pažįstamas žmogaus silpnumas ir trapumas. Jei ironiją lydi pašaipi visažinio šypsena, tai humorą – nuoširdus juokas.

Mažasis humoras, kurį galima vadinti ir humoro jausmu, – tai tiesiog komiškumo pojūtis. Tuo tarpu didesniam humorui ne mažiau būdingas ir tragiškumo arba žmogaus tragikomiško ribotumo pojūtis. Tie, kurie nepripažįsta šio ribotumo, tampa lengvu ironijos grobiu. Kaip antai, višta ir katinas iš pasakos apie Bjaurųjį ančiuką, kurie visada sakė: „Mes ir pasaulis!“ („jie mat manė, kad atstoja pusę pasaulio, ir dar geresniąją“).

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Galiausiai galima sakyti, kad ironija – tai įžvalga į kitų ribotumą, saviironija – į savo paties ribotumą, o humoras – apskritai į žmogaus ribotumą. Apibendrindamas danų rašytojo žodžius nuo savęs pridursiu baigiamąjį palinkėjimą – svarbiausia atsirinkti, kada ir kuo pasinaudoti. Tikiu, kad per tuos universitete praleistus metus jūs puikiai išmokote ir šio meno. Kitaip tariant, išsinešate ir šį raktą.

O geriausias dalykas iš visų paminėtų – tai prisiminti, kad Universiteto dvasia visuomet atgaivina. Tesitęsia jūsų augimas! Vivat Academia!

 

Tekstas perpublikuotas iš VU Filologijos fakulteto internetinio puslapio