Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Pasaulis po istorijos pabaigos

Ukraina, Krematorskas, 2022 m. liepos 21 d. George'o Ivančenko / EPA-EFE nuotrauka

Šis tekstas perpublikuotas iš žurnalo „Naujasis Židinys-Aidai“ (2022 nr. 3)

Kada baigsis visa ta nelaimių ir negandų istorija ir galiausiai stos ramybė, – kam galvoje nekilo toks klausimas? Pandemija išbalansavo ekonomikas, žmonių psichiką ir gyvenimus. Kai kurių artimieji mirė nuo viruso ar dėl laiku nesulauktų sveikatos paslaugų. Infliacija sparčiai graužia mūsų atlyginimus, santaupas. Beveik kaskart nuėjus į parduotuvę jau nestebina, kad pabrango kažkuri iš įprastų prekių. Ir tai veikiausiai tik pradžia.

Karas Ukrainoje prikišamai priminė, kad gyvename itin nestabiliame regione ir nėra jokių garantijų, kad ateityje liks saugios ir mūsų sienos. Labai norėtųsi stabilaus ir pastovaus gyvenimo, kuriame karai vyksta toli, o ekonominės krizės amortizuojamos stiprių pamatų. Tačiau dabartinė situacija veikiau rodo, kad įtampos ir netikrumas nesibaigs, bent artimiausiais dešimtmečiais. Laimingos istorijos pabaigos tikėtis neturime pagrindo.

Tęsiasi istorija, kurioje geri dalykai ilgai kuriami ir greit sugriaunami. Reikia nuolat stengtis, ir ne todėl, kad gyventume blogiausioje pasaulio vietoje. Priešingai, pasaulyje yra daugybė vietų, kurių faktinė situacija, istorinės aplinkybės yra labai nepavydėtinos. Tačiau šiandien labai ryškiai formuojasi supratimas, kad laisvė, kasdienybės normalumas ir gyvenimo bent sąlyginis ramumas nėra savaime duoti.

Pandemija, karas, infliacija rodo, koks trapus yra žmonių sukurtas pasaulis ir jo gerovė. Per pastaruosius dvejus metus ne kartą galėjome įsitikinti ilgamečių žmonių pastangų vaisių laikinumu. Pandemija atskleidė, kaip staiga mūsų kasdienius gyvenimus gali pakeisti nuo mūsų valios nepriklausančios aplinkybės. Dar prieš trejus metus tikėjome, kad mūsų gerovė palengva gerės. Dabar tikimės, kad neužtruks ilgai pasiekti ekonominės duobės ir vargingiausiųjų skurdo dugną.

Karas, vykstantis visai greta, parodė, kaip kasdienėmis žmonių pastangomis puoselėtas gyvenimas per akimirksnį būna sudaužomas į šipulius. Kelių ar net keliolikos kartų kurti miestai paversti griuvėsių krūva. Socialiniai ryšiai, tam tikras pasitikėjimas nepažįstamaisiais suardyti naujos nežmoniškos tikrovės ir okupantų elgesio. Karas palieka vargą, nelaimes, skausmą, kurie bus prisimenami turbūt ilgiau nei taikos ir gerovės metai. O juk pakanka sistemingai pritaikytos piktos valios, ir į pelenus pavirstų visa, ką ir mes kūrėme, dėl ko stengėmės ne vieną dešimtmetį. Todėl dar nuostabesnis ir vertesnis atrodo pasaulis, kuriame gyvename, ir gyvenimas, kurį turime. Jo nebuvimas turbūt net labiau tikėtinas nei išlikimas ir juo labiau – gerėjimas ir klestėjimas. Nes ir chaosui žmogiškame pasaulyje yra daug daugiau priežasčių nei kokiai nors tvarkai ir taisyklėms.

Karo situacija ir Vakarų valstybių visuomenėms metė iššūkį iš naujo atsakyti į svarbius klausimus, kurie ilgą laiką tesisuko profesionalių teoretikų diskusijose. Kokia laisvės vertė? Kas svarbiau: žmogaus laisvė ar žmogaus gyvybė, visuomenės laisvė ar gerovė?

Francis Fukuyama. EPA nuotrauka

Francis Fukuyama prieš tris dešimtmečius, griuvus geležinei uždangai, paskelbė priešpriešų istorijos pabaigą ir liberalaus pasaulio, grįsto žmogaus teisėmis ir laisvėmis, triumfą. Tai, net jei tik tam tikru mastu, rėmėsi prielaida apie žmonijos kultūrinį, civilizacinį ar net politinį progresą. 2001 m. Rugsėjo 11-oji ir po to sekę karai praktiškai parodė šios prielaidos klaidingumą. Rusijai užpuolus Ukrainą, Fukuyama reagavo straipsniu „Putino karas prieš liberalią tvarką“, kuriame patvirtino, kad istorija toli gražu nėra pasibaigusi. Jis kalbėjo, kad liberalioji (demokratinė) Vakarų pasaulio tvarka negali būti laikoma savaime suprantama, už ją „mes turime nuolat kovoti, ir ji išnyks tą akimirką, kai mes sumažinsime jos apsaugą“. Jis nurodo, kad liberali demokratija, su ja susijęs žmonių gyvenimo politizavimo vengimas ir tolerancija įvairioms pozicijoms toli gražu nėra priimtina žmonėms, kurie nori stiprių bendruomenių.

Jau keletą dešimtmečių buvome linkę kritikuoti liberaliąją demokratiją, ją siedami su vertybių reliatyvumu ar net laukine laisvąja rinka. Buvome patikėję, kad būtent ji ir įsigali istorijos pabaigoje. Tačiau pandemija ir karas atskleidė, kad liberaliąją ar kokią kitą demokratiją galima labai nesunkiai sugriauti. Karas taip pat atskleidė, kad demokratija su okupaciniu karu ir kryptinga bei valinga gyvenimo destrukcija nedera. Demokratijos likučiai Rusijoje buvo sunaikinti per pirmąsias karo savaites.

Robertas Kaganas, rašydamas apie šį karą straipsnyje „Hegemonijos kaina“ užsiminė, kad Rusija jos kaimyninėms šalims, lyginant su Vakarų demokratijomis, yra nepatraukli dėl gerovės ir laisvių stokos. Rusijos silpnumas glūdįs ne jos karo mašinoje, o „patrauklumo galios“ stokoje. Jei ji būtų ne mažiau patraukli Vidurio ir Rytų Europos valstybėms nei Vakarų valstybės, jai nereikėtų dėl savo įtakos tose šalyse kovoti ginklu.

Iki šio karo į Rusiją buvo žiūrima kaip į užsitęsusios istorijos pabaigos fenomeną, tikintis, kad rimtos karinės konfrontacijos su Rusija nėra galimos, kad tai pasibaigusi sovietinė istorija. Matome, kad dabartinis karas galutinai sugriovė bet kokias viltis apie galimą Rusijos demokratiją ir apie liberalios demokratijos neišvengiamą įsitvirtinimą pasaulyje.

Europa, pasibaigus Šaltajam karui, taip pat gyveno istorijos pabaigos nuotaikomis. Istorija čia buvo siejama su kariniais konfliktais ir ypač – su Antruoju pasauliniu karu. Po jo sekusi taika ir gerovė, lydima žmogaus teisių ir laisvių, buvo tapę pagrindiniu ES firminiu ženklu ir siekiu. ES tikėta, kad ekonomine pagalba, diplomatinėmis priemonėmis galima užglaistyti nesutarimus ir įtampas tarp valstybių, taip pat ir Europos viduje. Tai buvo jos ilgametis istorijos pabaigos receptas.

Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas ir Vokietijos kancleris Olafas Scholzas. EPA nuotrauka

Karas Ukrainoje, šalyje, kuri jau buvo laikoma buferine Europos saugumo ir demokratijos zona, metė iššūkį ir ES vertybiniams prioritetams bei istorijos pabaigos iliuzijai. Europos, ypač Vokietijos visuomenė ir politikai, galimybę, kad karas gali persikelti į Europą, į jį įsitraukiant Europos šalims, veikiausiai mato kaip kėsinimąsi į pačius ES statinio pamatus. Vakarų euro­piečiai iš principo nieko nenori girdėti apie karą, nes prieš 80 metų priėmė sprendimą statyti naują sąjungą ant taikos ir gerovės pamatų. Karą vertino kaip blogį, kurio galima ir būtina išvengti. Tačiau ar reikia karo, net ir simbolinio, vengti bet kuria kaina?

Balandžio pabaigoje 28 Vokietijos intelektualai ir menininkai išplatino atvirą laišką Vokietijos kancleriui Olafui Scholzui. Laiškas remiasi tuo, ką galėtume pavadinti Vakarų europiečių istorijos pabaigos vizija. Čia argumentuojama, kad Vokietija neturėtų teikti sunkiosios ginkluotės Ukrainai, nes tai galėtų paskatinti dar didesnį karą ir į jį įtraukti Vokietiją. O Vokietijos istorinė atsakomybė esanti siekti taikos, bendros taikios ateities. Laiške esama užuominos ir apie tai, kad Vokietijos veiksmai ir pasirinkimai ar net jos moralinė atsakomybė yra išsaugoti kuo daugiau žmonių gyvybių.

Laiškas, kurį vėliau pasirašė ir dar daugiau menininkų bei intelektualų, taiką ir žmogaus gyvybes iškelia į pirmą planą, ir tai suprantama gyvenant istorijos pabaigos kontekste. Tačiau karo situacija neišvengiamai skatina kelti klausimą, ko verta žmogaus laisvė ir ar taika verta to, kad dėl jos būtų atsisakyta laisvės; kuris iš šių dalykų artimesnis moralei: gyvybė ar laisvė.

Kaip turėtų elgtis Ukrainos sąjungininkai: tiekti ar netiekti ginklus, ypač sunkiąją ginkluotę, lėktuvus? Jei pagrindinis dalykas yra išsaugoti kuo daugiau ukrainiečių gyvybių, tuomet geriausia būtų padėti ne Ukrainos, o Rusijos kariuomenei. Nes kuo greičiau ir sutikusi kuo mažesnį pasipriešinimą ji pasiektų savo tikslus, tuo greičiau ateitų taika ir žūtų mažiau civilių. Tačiau bent dauguma mūsų jaučia, kad tokia pozicija būtų amorali. Nes žmonės yra ne vien gyvos, bet ir laisvės siekiančios būtybės. Jei gerovę, taiką ir stabilumą iškeltume kaip mūsų gyvenimų vedamuosius principus, tuomet veikiausiai gyventume diktatūrų pasaulyje. Net jei ir Lietuvoje visą laiką būtume rūpinęsi vien gyvybe ir saugumu, iki šiol veikiausiai būtume nuskurusi vakarinė Rusijos provincija.

Ukrainos kovotojai. Oleksandro Ratušniako / EPA nuotrauka

Karo akivaizdoje ES susiduria su iššūkiu permąstyti savo vertybes ir principus. ES tenka ir vidinis iššūkis suderinti ir skirtingas Europos valstybių pozicijas dėl karo Ukrainoje, užglaistyti įtampas, nesutarimus, nesupratimus ir nesusipratimus. Kol kas ji tai gana sėk­mingai daro.

Lietuvoje kyla nemažesni pavojai. Istorija mus išmokė įžvelgti blogį, iš tolo nujausti jo stiprėjimą ir stoti su juo į kovą. Mes žinome, kas yra laisvė, kokia jos kaina ir vertė. Tačiau į naują istorijos etapą rizikuojame žengti nuvertindami taikos ir gerovės vertę. Rizikuojame susilpninti demokratiją, politizuodami visą visuomenės gyvenimą ir žmonių kasdienybę. Rizikuojame Lietuvą paversti karo stovykla, kurioje valstybės gynyba užgožtų žmonių gyvenimo kasdienybės saugojimą, valstybės laisvė – žmonių kasdienybės laisves, valstybės interesai – žmonių kasdienius interesus ir gyvenimo normalumo pojūtį. Rizikuojame, kad kova už laisvę išstums džiaugsmą dėl turimos laisvės ir jos privalumų.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Prezidentė Dalia Grybauskaitė diskusijoje „Globalūs iššūkiai ir mūsų vaidmuo“ Vilniaus universitete kalbėjo apie silpną Vakarų lyderių lyderystę, nenorą imtis atsakomybės ir „eiti kaktomuša“ su Rusija. Neišsipildžiusi istorijos pabaiga labai aiškiai rodo, kad ir ES yra žmonių rankų darinys, kuris gali griūti dėl vidinių įtampų ir nesutarimų. Mums, kurie turime didelės patirties kovoje su blogiu ir labai fragmentišką gėrio kūrimo patirtį, kyla būtinybė nuolat kovojant išmokti vertinti ir kurti gėrį.

Istorija nepriėjo ir veikiausiai neprieis laimingos pabaigos. Pasaulis nėra pastatytas ant neišvengiamo gėrio pamatų. Gėriui ir iš jo kylantiems dalykams kyla nuolatiniai pavojai. Blogis pasižymi stipria destruktyvia jėga. Mes esame silpni ir nuolat klystame. Tad juo labiau nepaliauja stebinti tai, kad negyvename nuolatiniame chaose, kare ir griuvėsiuose. Tai turėtų teikti vilties ir prasmės mūsų menkoms pastangoms.

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.