Pasaulis šiandien ištroškęs Pranciškaus

Popiežiaus Pranciškaus pontifikato dešimtmečio proga.

Popiežius Pranciškus. Su kuo man asocijuojasi šis vardas ir popiežius? Banalu sakyti, bet su meile. Banalu sakyti, bet tai – širdis atveriantis popiežius.

Pamenu, 2013-aisiais popiežius Benediktas XVI, nesulaukęs tų metų Velykų ir savo jau parengtos enciklikos pasirodymo, pareiškė atsistatydinantis. Seniai buvo girdėta Vatikane, kad popiežius gali atsistatydinti. Žinoma, tai sukėlė įtampų, žiniasklaidoje – pseudoskandalų, skatinančių svarstyti, o kas paskatino popiežių taip padaryti. Tačiau labai greitai įvyko konklava, ir buvo išrinktas naujasis popiežius. Nuskambėjo žodžiai „Habemus papam“, ir tuometinio kardinolo Jorge Mario Bergoglio šypsena tapo panaši į Češyro katino.

Ši šypsena lydi mus jau dešimtį metų. Ir nors popiežiaus fiziškai nėra šalia, atrodo, toji jo šypsena nepaliauja lydėti – kiekvienoje šalyje, kiekvienu laiku. Gerumo šypsena. Paprastumo ir tikrumo šypsena.

Popiežiaus vardo žinia

Tuoj po iškilmingo naujo popiežiaus išrinkimo paskelbimo išgirstame Šventojo Tėvo naują vardą – Pranciškus. Ir tuoj pat popiežius praneša, kad šį vardą pasirinko kaip jį ir jo pontifikatą lydėsiančio šventojo Pranciškaus Asyžiečio vardą. Pirmasis popiežius, pasirinkęs šį vardą.

Kodėl taip unikaliai, taip netikėtai? Pasakysiu paprastai – pasaulis šiandien ištroškęs Pranciškaus. To Pranciškaus, kuris metė ir paniekino turtus. To Pranciškaus, kuris išėjo pas skurdžiausiuosius, vargingiausiuosius ir atstumtuosius. To Pranciškaus, kuris priimdavo ir dalindavo dovanas. Kita vertus, ten, ant La Vernos kalno, jis patyrė didžiausią gyvenimo stebuklą ir sukrečiančią kančią – stigmų dovaną.

Pranciškus skelbė Evangeliją visiems, susitiko su visais. Neturėjo jokių tabu. Ir, beje, buvo griežtas pacifistas. Nežudyti – taip įrašyta jo širdies konstitucijoje. Jis kalbėjosi su paukščiais, upėmis, medžiais, žuvimis, vilkais – su visais, kuriuos sutikdavo savo kelyje. Žmonės jo klausė, dar jam gyvam esant skelbė jį šventuoju ir net vadino antruoju Kristumi.

Drąsu pasivadinti šiuo vardu būnant popiežiumi.

Žiūrėdamas į popiežių Pranciškų galvoju – jam kaip niekam kitam tinka tie tradiciniai, iš amžių glūdumų atėję titulai: Kristaus vikaras, Kristaus vietininkas žemėje, alter Christus. Tinka, nes jis elgiasi taip, kaip elgtųsi Kristus šiandien. Apsigyvena Šv. Mortos namelyje… Ne todėl, kad pasirodytų, o dėl to, kad būtų… Nes kitaip nemoka. Kaip nemokėjo anuomet atlikdamas tarnystę Pietų Amerikoje važinėtis limuzinais – keliaudavo viešuoju transportu.

Pranciškus jau dešimt metų mus veda į tamsiausias kertes. Į mūsų širdies sutemas ir prieštaras. Ir, be abejo, sulaukia ne tik pagyrimų. Taip ir turi būti alter Kristui – kitaip neįmanoma: jeigu būtų girdėti tik plojimai, tik liaupsės, suabejotum, pagalvotum – et, populistas tas Pranciškus… Bet ne – jis ne užkariauja širdis – jis atveria jas.

Popiežius atsiprašo

Tie popiežiaus atsiprašymai… Bolivijoje jis atsiprašo už vykdytas Vakarų kolonizacijas. Vėliau Kanadoje – už autochtonų paniekinimus. Atsiprašo mūsų brolių sekmininkų už tai, kad Katalikų Bažnyčia ilgus metus juos pravardžiavo, niekino ir iš esmės tyčiojosi. Būtent sekmininkai buvo tie, per kuriuos Romos Katalikų Bažnyčioje prasidėjo charizminis judėjimas. Nežinau, ar popiežius Pranciškus priklauso šiam judėjimui, bet akivaizdu, kad yra su juo.

Jis ne tik atsiprašė sekmininkų Bažnyčios vardu, bet praėjus keleriems savo pontifikato metams surengė didžiulę Sekminių šventę, joje dalyvavo charizmininkai iš viso pasaulio. Jei manęs jie paklaustų, ar popiežius meldžiasi malda kitomis kalbomis, – atsakyčiau: turbūt taip. Tai galima nuspėti iš jo laikysenos, impulsyvumo, spontaniškumo ir jausmingumo. Šie dalykai ne visada atneša teigiamus rezultatus, bet svarbiausia – rodo širdį ir pasitikėjimą Šventąja Dvasia.

Gailestingumo vylęsis ir tebesiviliantis popiežius

Ir aš nebijau to sakyti – popiežių Pranciškų veda Šventoji Dvasia. Šventoji Dvasia jį nuveda pas kalinius. Tai man buvo ir asmeniškai sukrečianti patirtis, ir svarbi žinia. Popiežius, plaunantis kaliniams kojas. Popiežius, pasilenkiantis prie sužeistų, atstumiančių, negerų, neteisingų sielų. Nes Kristui visi yra atpirkti. Popiežius tai labai gerai supranta. Plaudamas kojas kaliniams jis galbūt „įžeidžia“ kai kuriuos katalikus. Tačiau ką jis sako? – Dievo vardas yra Gailestingumas! Ir paskelbia Gailestingumo metus.

Popiežius vylėsi ir tebesivilia gailestingumo. Jis susitinka su patriarchu Kirilu, jau tuomet kontroversiška asmenybe – sulipusia su Rusijos prezidentu. Ir popiežius vis sako: jis – mano brolis. O argi ne? Argi tie mažiausiai garbingi nėra mūsų kūno nariai, kuriuos turime apgaubti ypatinga meile? To moko jau apaštalas Paulius – ne tik popiežius Pranciškus. Apie tai – Šventasis Raštas.

Dievo veikimas neribojamas sakramentų

O, kaip apsidžiaugė daugelis, kai perskaitė Amoris laetitia (liet. „Meilės džiaugsmas“). Sako, štai, pagaliau atėjo mūsų išlaisvinimas. Mes, dešimtmečiais gyvenantys kartu vyras ir moteris, bet niekaip negalintys susituokti Bažnyčioje dėl padarytų klaidų, galėsime priimti Komuniją.

Kiek daug vyskupų tam sako „ne“! Ir vis dėlto yra priversti pripažinti – taip, popiežius tai leidžia. Ir ne dėl to, kad negerbtų santuokos. Popiežius pakartoja seną tiesą: ar žinote, kad Dievas veikia daugiau nei per sakramentus? Kad Dievas pats yra didysis sakramentas pasauliui? Taigi Jo veikimas neribojamas sakramentų.

Kiek daug kalbų apie tai, ką popiežius pasakė apie homoseksualius asmenis. O ką gi naujo jis pranešė? Kad juos reikia mylėti, išvaduoti iš ideologijų ir praktikų tironijos, kurios naudojasi tais žmonėmis. O kur jiems tada eiti, jeigu Bažnyčia užtrenkia duris? Tiesa, popiežius čia visai ne pradininkas – daug kunigų, vyskupų yra apie tai kalbėję. Ir ne tik kalbėję, bet ir praktikavę pastoraciją. Popiežius teigia, kad negalima kriminalizuoti tokio gyvenimo būdo, tačiau ir priduria, kad toks santykio praktikavimas yra nuodėmė. Kas aš toks, kad jį tokį teisčiau? – sako popiežius.

Taip, Pranciškus kalba apie pražūtingas ideologijas, apie postgenderizmo ideologiją, kuri iš tikrųjų supainioja skaudaus dalyko, transseksualumo, problemą. Ir vėlgi – kur bėgti nuo ideologijų žmogui, bet kuriam pasimetusiam vyrui, pasimetusiai moteriai, jeigu jie net negali ateiti į bažnyčią? Popiežius atveria vartus šiems žmonėms. Ne nuodėmei – žmogui. Ir tai yra Pranciškaus didvyriškumas.

Be visa to, popiežius viešai, drastiškai, net pranašiškai kelia migrantų, pabėgėlių klausimą.

Ne kovoti „šventąjį karą“, o kurti šventąją taiką

Fratelli tutti (liet. „Visi esame broliai“) – manau, įstabiausia popiežiaus Pranciškaus enciklika, parašyta apmąstant pandemijos metus, pranašiškai prabylanti apie niekada Žemėje nesiliaujančius karus. Apie pragaištingumą galingųjų, virtualios realybės, dirbtinio intelekto pavojingumą, galingų korporacijų, tampančių pakaitinėmis vyriausybinėmis institucijomis, veiklą. Ne veltui popiežius Pranciškus neseniai pasakė: Ukrainoje kariauja ne viena imperija, čia susidūrė kelių imperijų interesai.

Pranciškaus kalbos apie karą dažnai priimamos tarsi įžeidimas. Iš tiesų popiežius neslepia, kas yra agresorius. Kalbėdamas apie tai, kad kaltas ne tik agresorius, jis jokiu būdu neturi omenyje Ukrainos, jis turi omenyje kitų valstybių vadovus, kurie vienaip ar kitaip prisidėjo prie to, kad kiltų karas. Ar padaroma viskas, kad šis karas baigtųsi? – kelia klausimą popiežius. „Geriausias man pasveikinimas jubiliejaus proga būtų taika“, – teigia jis.

Kalbėdamas apie karą, popiežius kalba ir apie karą, vykstantį mūsų širdyse, – iš čia kyla visi karai. Jis inicijuoja įstabų dalyką: rusė ir ukrainietė – tiesiog dvi draugės, nė viena neatstovauja ideologijai – eina Kryžiaus kelią ir tyliai apmąsto Kryžiaus kelio stotis. Tai įstabus liudijimas susipriešinusiam ir kariaujančiam pasauliui, kur trypiamas žmogaus orumas ir liejasi kraujas.

Popiežius bučiuoja atsakingųjų už karą Sudane batus. Pėsčiomis eina iki Rusijos ambasados. Jam niekas nėra per žema arba neoru, – jis tai daro tam, kad tik sustabdytų beprotišką karą Ukrainoje, Kremliaus ideologų fantazijas… Popiežius nenori nieko daugiau, tik to, kas telpa žodyje „taika“. O gal vis dėlto daugiau? Gal jis nori šalom (liet. „taika, harmonija, pilnatvė“)? Labai gražiai viename savo tekste parašė brolis Julius Sasnauskas: „Kitus stebina ir siutina popiežiaus komentarai apie rusų tautos gerumą, bet jam, matyt, nė motais, ką kas paleidžia į jo pusę. Kaip ir kitais žinomais atvejais. Kokią dar kainą galima mokėti už gailestingumą ir atleidimą? Pritaikomi ar nepritaikomi karuose tie magiški septyniasdešimt septynių atleidimo kartų skaičiai iš Evangelijos? Priešų meilės įsakymas? Kada ir kaip? Nežinau. Patriarchas Kirilas, matyt, nepritaiko, nenori ar nemoka. Ir dar daug kas per visą krikščionybės istoriją. Net labai mieli pranciškonų šventieji nepritaikė.“ Iš esmės lieka du keliai – arba patriarcho Kirilo, raginančio kovoti „šventąjį karą“, arba popiežiaus Pranciškaus, raginančio pagaliau pradėti kurti šventąją taiką.

Sinodinė kelionė atskleidžia Kristaus veidą

Sinodinė kelionė. Tiesą sakant, mane nustebino ši popiežiaus iniciatyva. Iš pradžių galvojau – kodėl jis tai pradėjo? Juk yra bendruomenių, kur Sinodinė kelionė nuolat vyksta ir nėra klebono diktatūros, kur sakramentai ne administruojami, bet teikiami, kur pasauliečių balsas išgirstamas ir išklausomas. Tarsi kam reikalingas šis formalumas?

Tačiau ilgainiui supratau, kad Sinodinė kelionė reikalinga tam, kad Šventoji Dvasia taptų tikrąja Bažnyčios siela. Kad Kristaus kraujas ir kūnas taptų realus ir kad Bažnyčia liudytų pasauliui galimybę gyventi ir būti kitaip.

Tai ne ekspansija. Popiežius nėra ekspansyvus. Jis palaiko nuolatinį tarpreliginį dialogą, nuolatinį ekumenizmą. Bet jis yra toks todėl, kad tiki pamatiniu mūsų orumu. Dievas atpirko kiekvieną, netgi mums labiausiai nepatinkantį. Taigi visuotinis atpirkimas Bažnyčią daro visuotinę, išvaduoja ją iš virtualybės ir galios pagundų. Būtent todėl reikalinga Sinodinė kelionė – kuri dar kartą atskleistų Kristaus veidą šiuo atsakingu laikotarpiu.

Vizitas Lietuvoje

Niekada neužmiršiu popiežiaus Pranciškaus vizito Lietuvoje. Jis anaiptol nebuvo toks didingas kaip tada, kai mūsų šalį aplankė popiežius šv. Jonas Paulius II. Bet koks jaukus, koks tikras!

Ir kokį patyriau kontrastą: stovėjau prie Bernardinų bažnyčios, laukiau pravažiuojant popiežiaus. Likus trims valandoms iki kortežo pasirodymo, policininkai uždraudė kirsti mažutę Maironio gatvelę netgi tiems, kurie gyveno šalimais. Mačiau, kaip nuvarė mamą su vežimėliu, kuri ėjo į savo namus kitapus gatvės. Ir koks kontrastas tiems griežtiems pareigūnų žvilgsniams – popiežiaus šypsena. Jis atvažiuoja. Jis mojuoja. Žiūri į mus, ir jo žvilgsnis tarsi paliečia kiekvieną, tarsi paglosto, perveria ir sako: būk su Kristumi. Kristus yra daugiau nei taisyklės. Kristus yra aiškiau, tiesiau ir tyriau. Kristus tiesiog yra. Tam popiežius mums – kad atvertų Jį, Viešpatį Jėzų Kristų.

Kadangi jau perskaitėte šį tekstą, primename: jį parašėme ir galėjome publikuoti tik Jūsų dėka. Neturime turtingų savininkų ar dosnių finansuotojų, kurie padengtų visas „Bernardinai.lt“ išlaidas. Bet turime Jus, mūsų skaitytojus, remiančius interneto dienraščio veiklą. Šiuo metu intensyviai dirbame, kad galėtumėte pamėgtų autorių tekstus skaityti dar patogiau. Padėkite mums tai padaryti, skirdami kad ir nedidelę sumą „Bernardinai.lt“. Iš anksto dėkojame už paramą!