Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Pasaulyje kaltų nėra? Rusų literatūros skaitymas po Bučos žudynių

Ortodoksų dvasininkas Andrijus Halavinas šventina neidentifikuotų asmenų, nužudytų Bučoje Rusijos okupacijos metu, palaikus laidojimo ceremonijoje Bučos kapinėse 2022 m. rugsėjo 2 d. EPA-EFE nuotrauka

Šis tekstas britų dienraščio „The Times“ literatūriniame priede „The Times Literary Supplement“ pasirodė 2022 m. balandžio 22 d. Laikraščiui „Šiaurės Atėnai“ tekstą vertė Andrius Patiomkinas.

„Kodėl? – klausė manęs draugė vokietė, su siaubu žiūrėdama į Bučos žudynių nuotraukas. – Kodėl jie taip daro?“

Kaip mažyčiame pumpurėlyje glūdi didelis medis, taip ir šiame klausime slypi ištisos lentynos knygų. Tos knygos, siūlančios Europos istorijos reviziją iš pašaknių, netrukus užpildys knygynus. Be jų bus neįmanoma suprasti, kaip Vakarai galėjo taip kultūriškai susipainioti, kad daugiau nei dvidešimt metų kietakaktiškai ignoravo tiesiog vadovėlinį naujojo totalitarizmo augimo ir brendimo Rusijoje pavyzdį ir kartojo tuos pačius XX a. 3 deš. elgesio modelius, įkvėpusius drąsos Adolfui Hitleriui.

Net ir po Bučos mano feisbuko kanalas reklamuoja Johno Mearsheimerio straipsnį žurnale „The Economist“ (kovo 19 d.) apie tai, „kodėl už Ukrainos krizę iš esmės atsakingi Vakarai“, jame pateikiamos atnaujintos rekomendacijos, kaip sutramdyti šiandieninį fiurerį. Su visa antipatija Mearsheimeriui, kuris iš tolimosios Čikagos dėsto pasauliui, kodėl aš ir dar 40 milijonų ukrainiečių turėtume būti palikti žudiko maniako malonei, ir su visa simpatija draugei vokietei, nepriekaištingo skonio ir jautrios sielos žmogui, turiu pripažinti, kad juodu mąsto panašiai: kaip žmonės, užaugę toje pačioje kultūroje, pasižymintys tais pačiais privalumais ir drauge juos lydinčiais regos sutrikimais.

Mano draugė iš savo mamos žino apie Raudonosios armijos žiaurybes 1945 m. Berlyne. Ji žino, kaip buvo šaudomi civiliai, kaip pergrūstais traukiniais į Rusiją buvo boginami pavogti kilimai ir laikrodžiai, kaip vaikų akyse buvo žaginamos jų motinos ir mergaitės išdraskytomis makštimis – tai tie patys dalykai, kurie šiandien, tarsi koks makabriškas copy-paste, rodomi atsikartoję Kyjivo srities miesteliuose, ką tik išvaduotuose iš rusų.

Tačiau, kaip ir visi vokiečiai, mano draugė turi kaltės kompleksą Rusijos atžvilgiu ir ieško paaiškinimų tam, ką rusai 1945 m. išdarinėjo Europoje. Jų (vokiečių) logika: mes su jais (rusais) elgėmės ne ką geriau. Tačiau kuo Rusija pateisina savo veiksmus Ukrainoje šiandien? Ukraina ne tik kad nepuolė Rusijos, bet ir, pasak pačių Rusijos istorijos vadovėlių, yra „broliška tauta“, turinti bendrą istoriją. Tad iš kur ši sadizmo lavina? Kas lėmė rusų vadų įsakymus, perimtus Ukrainos saugumo tarnybos, „bombinti juos, kol liks šlapia vieta“, arba vaiko prašymą tėčiui „kuo greičiau išžudyti visus ukrainiečius“ ir tada grįžti namo?

Vienoje iš fotografės Zohros Bensemros nuotraukų – nužudytos moters Bučoje ranka. Priekyje – Rodo salos demokratas senatorius Sheldonas Whitehouse’as Senato teismų komiteto dėl karo nusikaltimų Ukrainoje posėdyje Vašingtone, JAV, 2022 m. rugsėjo 28 d. EPA-EFE nuotrauka

Kaip ir Mearsheimerio atveju, mano draugės reakcijoje galima įžvelgti akivaizdų, esminį vakariečiams būdingą poreikį: racionalizuoti blogį, stengtis pažvelgti nusikaltėlio akimis, suprasti jo motyvus ir tikslus, užimti scholastinę „velnio advokato“ poziciją (begaliniai dekartiškųjų protų bandymai iššifruoti, „ko nori Putinas“). Visa tai galiausiai reiškia siekį susitarimo su blogiu, dialogo su juo mezgimą. Juk dialogas – tai oras, kuriuo Vakarų kultūra kvėpuoja 2,5 tūkst. metų, tad tiems, kurie užaugo atviroje antikinės agoros atmosferoje, sunku įsivaizduoti, kad greta egzistuoja ir tokia senovinė kultūra, kurioje žmonės kvėpuoja tik po vandeniu ir jaučia banalią neapykantą tiems, kurie vietoj žiaunų turi plaučius.

Vakariečiams taip pat sunku įsivaizduoti, kad tai nėra tik nukrypimas, kurį galima ištaisyti „demokratinėmis reformomis“. Kad ištisa šalis gali būti sloginama šio povandeninio kvėpavimo. Kad iš viršaus kalamas monologas gali taip įsivyrauti, jog užvaldo kraštovaizdį, architektūrą, kalbą, ideologiją; prištampuoja tokių pačių miestų, gatvių ir paminklų, filmų ir televizijos programų; įsteigia vieną milžinišką kalėjimo kamerą, valdomą brutalios hierarchijos. Kad iš Stalino SSRS Šiaurės Korėjoje padėto kiaušinio (o Rusijos Federacija nuo Sovietų Sąjungos žlugimo jau trisdešimt metų netrukdomai deda tuos kiaušinius Europoje, nuo Padniestrės ir Abchazijos iki „Donbaso respublikų“) po trijų kartų̃ gali išsiristi gatavas modelis naujojo – televizinės virtualios realybės – stalinizmo, kuris apima (bent jau kol kas) visą Rusiją, taip pat ir Baltarusiją. Kad Buča buvo ne nesusivaldymas, o neišvengiamybė.

Galima išvardyti dešimtis priežasčių, kodėl Vakarai užmerkė akis prieš Rusijos totalitarizmą. Akivaizdžiausios iš jų, žinoma, yra neišmoktos SSRS pamokos, o labiausiai – apgaulingas diskursas apie Antrąjį pasaulinį karą, kai visi nusikaltimai žmoniškumui nebyliu sutarimu buvo nurašyti sutriuškintam totalitarizmui. O štai nugalėjęs totalitarizmas per beveik penkiasdešimt metų, nesulaukdamas jokio teisinio įvertinimo, dar labiau įsitvirtino ir išsipūtė, todėl kai Rusija galiausiai savo vadovu paskyrė KGB – organizacijos, kuri nuo 1918 m. atsakinga už didžiausius ir ilgiausiai trukusius nusikaltimus žmoniškumui šiuolaikinėje istorijoje, – karininką, niekas Vakaruose tuo nesibaisėjo, kaip būtų nutikę, paskyrus į pareigas buvusį gestapo karininką.

Mano žiniomis, niekas neįvertino to, kad po keturių kartų̃ valstybinio teroro Rusijos visuomenė bus pasirengusi tai priimti kaip normą, nes keturios kartos jau peržengia gyvosios atminties ribą („Visados taip buvo!“).

Vakarai nebuvo nei moraliai, nei intelektualiai pasirengę šiam iššūkiui. Vis dar laukiame išsamaus tyrimo, kaip Kremlius dešimtmečiais sistemingai gadino Vakarus, panašiai kaip kad Dmitrijus Nechliudovas tvirkino Katiušą Maslovą Tolstojaus „Prisikėlime“. Ir čia turiu omenyje ne tik uždaruosiuose FSB archyvuose fiksuotus bendradarbiavimo atvejus, bet ir subtilesnius dalykus – ilgalaikį to, kas nepriimtina Vakarų kultūroje, ribų nyksmą, laipsnišką perėjimą nuo europietiško blogio racionalizavimo prie rusiškojo jo normalizavimo.

Viena iš Tolstojaus išvadų – žmogaus sąmonė yra lanksti ir meistriškai įgudusi save pateisinti. Kai Katiuša tampa prostitute, jos pasaulio vaizdas pasikeičia taip, kad atiduoti savo kūną vyrams prievartauti už pinigus jai yra jei ne visai garbingas, tai bent jau visiškai normalus pasirinkimas. Iš tikrųjų tai yra visos rusų literatūros, kuri vis dar laikoma europietiška ir humanistine, modelis: rusų literatūra jau 200 metų piešia pasaulio paveikslą, kuriame nusikaltėlio reikia gailėtis, o ne smerkti. Mums dera jį užjausti, nes „pasaulyje kaltų nėra“ (tas pats Tolstojus). Kiekvienas gatavas kaimynui perrėžti gerklę, viskas priklauso nuo kainos.

Šitoks „rusų humanizmas“. Ir jei sutinkate su šia teze, sveikinu – į savo namus įsileidote rusų armiją.

Sergejus Prokudinas-Gorskis, rašytojo Levo Tolstojaus Jasnaja Polianoje portretas (1908 m.). Wikipedia.org nuotrauka

Daugeliu atžvilgių būtent rusų literatūra išaudė Rusijos tankų maskuojamąjį tinklą. Aš lankiau sovietinę mokyklą, kur rusų literatūra buvo privalomasis dalykas, ir iki šiol prisimenu savo vaikišką šoką perskaičius Turgenevo „Mumu“: nebylys baudžiauninkas, geras žmogus, savo šeimininkės paliepimu nužudo vienintelę jam brangią būtybę – ištikimą šuniuką. Mūsų mokytojai tikėjosi, kad ši istorija sukels užuojautą pagrindiniam veikėjui ir neapykantą poniai. Dabar atpažįstu tos mokyklos suformuotus žmones – jie keikia Putiną ir drauge gailisi kareivių, kuriuos jis pasiuntė į Ukrainą žudyti anaiptol ne šuniukų: vargšai vaikinai, kaip jie kenčia!

Neaišku, kaip rusų literatūrai pavyko suvilioti Vakarus, dedantis gražia princese, įkalinta žiauraus režimo, ir kada jai pavyko įtikinti Vakarus, kad pasyviai infantilus jos neatsparumas blogiui yra dorybė. (Ar pamenate, kaip romane „Karas ir taika“ beprotiškai sužadėtinį įsimylėjusi Nataša Rostova nukurna paskui pirmą pasitaikiusį jai nusišypsojusį niekšelį, vos tik sužadėtinis dingsta iš akiračio, ir kaip Tolstojui jos baisiai gaila?)

Tai klausimas profesionaliems rusistams. Deja, išskyrus kelias išimtis, jie palaiko mitą apie rusų kultūros europietiškumą, mitą, į kurį lengvai įsipaišė KGB pulkininkas leitenantas, vos pademonstravęs, kad laisvai kalba vokiškai, ir pasirodęs pokalbių šou „Larry King Live“. To pakako, kad Vakarų elitas sutiktų pripažinti jį „savu“, užuot pastebėjęs fone šmėkšančius 1941 m. Lvivo NKVD kalėjime perrėžtus nėščių moterų pilvus ar per visą sovietmetį knežintas ukrainiečių menininkų ir mąstytojų kaukoles.

Neseniai okupuotuose miestuose įvykdytos egzekucijos ukrainiečių inteligentijos atstovams (pavyzdžiui, Tacito vertėjui Oleksandrui Kysliukui Bučoje) yra logiška tąsa to, ką KGB išdarinėjo Ukrainoje dar gyvosios atminties aprėpiamu laikotarpiu.

Iš tiesų Putino pergalės prieš Vakarus pagrindas buvo padėtas daug anksčiau. Kai 1985 m. „The New York Times Book Review“ išspausdino Milano Kunderos esė „Variacijos įžanga“, kurioje autorius išbraukė rusų literatūrą iš Europos kultūros ir paaiškino, kodėl negali pakęsti Dostojevskio (dėl jo emocijų kulto ir visiškos paniekos racionalumui), Josifas Brodskis šokosi ginti rusų literatūros, su moraliniu sovietų režimo ištremto poeto autoritetu aiškindamas mums, „Kodėl Milanas Kundera klysta dėl Dostojevskio“, ir užblokavo savo oponentą lyg kokį agresyvų socialinių tinklų botą.

Vargu ar reikia sakyti, kad Putino vasario 24 d. puolimas daug ko sėmėsi iš dostojevskizmo, kaip jį suprato Kundera, ir tiktai per šią prizmę invaziją galima suprasti: kaip gryno, distiliuoto blogio ir ilgai slopintos neapykantos bei pavydo sprogimą („Kodėl jūs turėtumėte gyventi geriau už mus?“ – rusų kareiviai kartoja ukrainiečiams), padaugintą iš absoliutaus nebaudžiamumo jausmo. Tai neturi nieko bendro ne tik su Descartesʼu ir Kantu, bet ir su [prūsų generolu ir žymiu karo teoretiku] Clausewitzu.

Taip, visa tai galėta suprasti daug anksčiau, jei tik nebūtų buvusi daroma skirtis tarp Rusijos valstybės ir rusų literatūros (arba, kaip buvo suformuluota puošniame kvietime, kurį kadais gavau iš festivalio „Rusų dienos“ Briuselyje, tarp „skaudžių Rusijos istorijos momentų“ ir „rusų literatūros grožio“) ir jei būtų buvę suprasta, kad literatūra yra iš to paties kūno kaip ir visuomenė, kuriai ir apie kurią rašoma.

Vakarai galėjo suprasti, kad kareiviai Bučoje, kurie, kaip pranešama, prievartavo vienuolikmetį berniuką, pririšę prie kėdės jo motiną, kad ši visa tai matytų, yra tie patys didieji rusų literatūros herojai: paprasti rusai, tokie patys kaip prieš 100 ar 200 metų. Rusų literatūra irgi yra atsakinga už šitų žmonių formavimą.

Neidentifikuotų asmenų, nužudytų Bučoje Rusijos okupacijos metu, laidojimo ceremonija Bučos kapinėse 2022 m. rugsėjo 2 d. EPA-EFE nuotrauka

Galbūt, jei Brodskis ir jo rusiškoji „komanda“ nebūtų išgrūdę Kunderos (ir kitų „ne rusų“) iš slavų kalbų kultūrinio žemėlapio, Vakarų ekspertai dabar nebūtų atsidūrę tokioje nesmagioje situacijoje, nes iš pradžių tvirtino, esą Putinas yra „pernelyg sumanus“, kad pultų Ukrainą, juk tai būtų visiškai neracionalu, o paskui prognozavo, kad Ukraina atsilaikys daugių daugiausia keturias paras, kol bus sutriuškinta – nes ką gi šis „Rusijos vidinio kiemo lopinėlis“ galįs padaryti tokiam milžinui?

Po Rusijos invazijos daugelis slavistų pripažino būtinybę dekolonizuoti savo tyrimų lauką. Tačiau iki vasario 24 d. aš buvau sutikusi tik vieną Europos slavistą, kuris 2014 m., itin sunerimęs dėl orveliško posūkio Maskvoje, paprašė ukrainiečių atleidimo už tai, kad visą gyvenimą į Kyjivą žvelgė „pro rusiškus akinius“ kaip į „trečiąjį Rusijos imperijos miestą“ ir tinkamai neįvertino tūkstantmečio senumo vietos kultūros sostinės, kultūros, su kuria Rusijos imperija elgėsi panašiai kaip Rusijos armija Bučoje: ką galėjo pavogti – pavogė, o ko negalėjo – sunaikino.

Tokie susivokimai dabar gali ištikti dažniau. Nes bomboms ir tankams kelią visados tiesia knygos, ir dabar tapome tiesioginiais liudininkais, kaip milijonų likimus gali lemti mūsų pasirinkimai, ką skaityti. Atėjo laikas atidžiai peržvelgti savo knygų lentynas.

Pagal The-tls.co.uk vertė Andrius Patiomkinas.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien