2023 03 16
bernardinai.lt
Vidutinis skaitymo laikas:
Pasibaisėti Olegu

Antradieninis Olego Šurajevo elgesys Seime jus supykdė? Manote, kad toks jo pasirodymas yra apgailėtinas, bjaurus, peržengiantis ribas, skatinantis patyčių kultūrą ir diskredituojantis demokratinę tautos atstovybę? Džiaugiatės, kad dabar iš jo jau atimta teisė lankytis Seime? O gal verčiau mums kaip piliečiams derėtų siekti, kad teisė būti Seimo nariu per rinkimus būtų atimta iš tų, kurių veidmainiškumą, dvigubus standartus žeminant kitus, tačiau reikalaujant pagarbos sau atskleidė Olego viešnagė?
Taip, O. Šurajevas šiurkščiai peržengė ribas ir sukėlė pasipiktinimą. Ir tą pasipiktinimą galima suprasti. Taip, tikrai nedera taip elgtis ne tik Seime, bet ir viešojoje vietoje. Spėju, kad tokios reakcijos, o ne pakikenimo ir patapšnojimų per petį, girdi, koks tu kietas, kaip visus tuos veikėjus patrolinai, siekė ir pats komikas. Tačiau tą pasipiktinimą ir jo šaknis būtina apmąstyti.
Filosofas Baruchas Spinoza kadaise yra išsakęs tokį imperatyvą: „Ne juoktis, ne skųstis, ne keikti, o suprasti.“ Tad visoje toje emocijų tiek kaltinant, tiek ginant audroje svarbu pasistengti suprasti, ką gi mums atskleidžia ši draudimą artimiausiu metu patekti į Seimą O. Šurajevui užtraukusi viešnagė.
Būta smerkusiųjų O. Šurajevą už tai, kad šis taikėsi į Seimo opozicijos narius. Esą jis atliko juokdario, kuris karaliaus, šiuo atveju pozicijos, pavedimu siekė su žemėmis sumaišyti visus daugumai neįtinkančius opozicijos veikėjus. Suprask, galia tyčiojosi iš silpnesniųjų. Vis dėlto tai ne visas ir dėl to situaciją iškraipantis vaizdas. O. Šurajevo taikiniu tapo ne šiaip opozicija, o konkretūs jos atstovai, kurie naudojasi savo turima galios pozicija, siekdami kurstyti neapykantą konkrečioms visuomenės grupėms, skleisdami įvairiausias sąmokslo teorijas, Kremliui palankius naratyvus. Jie patys klijuoja žeminančias kolektyvines etiketes, žarstosi nepagrįstais kaltinimais ir taip kursto nepasitikėjimą pilietinėmis iniciatyvomis, institucijomis ir t. t.

Apibendrinant, taikiniu tapo ne kokie nors silpnieji, o būtent tie, kurie savo galia legitimuoja patyčias silpnesniųjų atžvilgiu, manipuliacijas tam tikromis pažeidžiamomis visuomenės grupėmis. O. Šurajevas kreipėsi į tuos, kurie savo rinkėjus siekia mobilizuoti kurstydami neapykantą, įpiršdami baimes ir jomis manipuliuodami. Komikas aukštyn kojomis apvertė imperatyvą „nedaryk kitam to, ko nenorėtumei susilaukti pats“. O kas būtų, jei su mumis elgtųsi taip, kaip mes patys elgiamės akistatoje su kitu? Taigi O. Šurajevas elgėsi taip, kaip tie jo akiratyje atsidūrę politikai – pavyzdžiui, Petras Gražulis, Remigijus Žemaitaitis, Mindaugas Puidokas, Valdemaras Valkiūnas – elgiasi su jų pačių taikiniu pasirinktų žmonių grupių atstovais.
Pagrįsta kritika ir pasipiktinimas O. Šurajevo elgesiu turėtų vesti giliau – paskatinti susimąstyti apie tai, kodėl dalis rinkėjų savo laisvu apsisprendimu į Seimą išrenka tuos, kurie Seime bei visuomenėje ir kuria tokią politinę kultūrą, kokią įkūnijo O. Šurajevas. Komiko elgesys yra ir į rinkėjus atgręžtas veidrodis, raginantis nuoširdžiai reflektuoti, ar nesame paprasčiausi veidmainiai, kalbėdami apie tai, kad mūsų visuomenėje trūksta pagarbos žmogui, tačiau rankomis į galios pozicijas išstumdami tuos, kurie tą pagarbą ir naikina, kurie pelnosi iš menkstančio socialinio pasitikėjimo, nes juk tada gali efektyviai manipuliuoti susipriešinimu.
O. Šurajevą ramia širdimi gali kritikuoti tik tie, kurie tvirtai į politines paraštes yra nustūmę profesionalius Seimo nekentėjus, konspiracijų platintojus – visus, po kurių garsiomis kalbomis apie tradicines vertybes ir jų gynybą slypi nebent Pieterio Bruegelio raižiniuose meistriškai atvaizduotos nuodėmės. Apibendrinant, O. Šurajevo pasirodymas Seime nubrėžia galimus pasirinkimo variantus. Jei renkamasi kritikuoti ir smerkti tokį komiko elgesį, tai vienintelis logiškas sprendimas yra smerkti ir tuos, kuriuos jis atspindėjo. Neįmanoma atskirti vieno nuo kito, nebent pasiduotume veidmainiškumui vertinti selektyviai.
Kitu atveju, jei renkamės nekritiškai šlovinti tokį pasirodymą džiaugdamiesi tik tuo, kad O. Šurajevas „pastatė į vietą“ Seimo narius, nes jie taip nusipelnė, tai lygiai taip pat nepadarome reikiamų išvadų, nes sutinkame su tuo, jog mūsų visuomenė remiasi principais „akis už akį, dantis už dantį“, „kaip tu man, taip aš tau“. Tai veda į uždarą ir vis giliau įtraukiantį tarpusavio neapykantos ratą. Juk veikiausiai siekiama išvada būtų ta, kad svarbu ne kitam atsakyti jo paties metodais, o užkardyti tokį kito elgesį, kuris mums pagrįstai kelia pasipiktinimą. O. Šurajevas sąmoningai išprovokuoja pasipiktinimą savo elgesiu ir čia pat užduoda klausimą: ar lygiai taip pat esame pilietiškai aktyvūs ir nepakantūs bet kokioms neapykantos formoms, ar tik jo atžvilgiu? Trauktis nebėra kaip.
Susimąstyti po antradienio įvykio progos verta ir daliai žiniasklaidos. Kuo čia dėta ji, paklausite? Kaip noriai kameros sekiojo O. Šurajevą jo pasirodymo metu. Va, čia tai jau jaukas paspaudimams, geresnio nė nesugalvosi. Bet juk nieko čia bloga, taip? Tačiau juk ta pati žiniasklaida, kuri dėl paspaudimų kurpia net ir straipsnius, siekiančius atskleisti galimai nuo pedofilijos nukentėjusių nepilnamečių tapatybes, labai dažnai noriai vaikšto iš paskos tam pačiam P. Gražuliui ar kitiems populistams ir suteikia jiems platformą savo niekuo nepagrįstiems kaltinimams, neapykantos purslams. Juk čia irgi viskas dėl paspaudimų. Tai puikiai suvokdamas minėtas seimūnas specialiai triukšmauja dar garsiau ir dar bjauriau, nes juk tai suteiks galimybę būti išgirstam.

Galiausiai dėmesio vertas kai kurių pozicijai atstovaujančių Seimo narių, kurie pro O. Šurajevo „pasirodymą“ praėjo tiesiog šyptelėdami, elgesys. Kas tai lėmė? Vieni sako, kad pripratimas, jog toks elgesys Seime dėl tam tikrų veikėjų nuolatinių pasirodymų jau yra tapęs norma. Užtenka pažiūrėti posėdžius, kur lygiai taip pat į tų seimūnų šokiruojančius išstojimus reaguojama šypsniais ar sarkastiškomis replikomis. Nes juk nieko nepadarysi, jei rinkėjų valia jie gauna vietą parlamente. Užtenka užmesti akį į kai kuriuos Seimo Etikos ir procedūrų komisijos sprendimus, kur nieko blogo nematoma akivaizdžiai žeminančiose ir neapykantą kurstančiose kalbose. Tad gal ir belieka reaguoti šypsniu?
O gal vis dėlto verta sustoti ir bent jau išsakyti, kad ribos egzistuoja visiems – ir tiems, kurie jų Seime sąmoningai nepaiso, ir tiems, kurie jas peržengia stengdamiesi parodyti pastariesiems jų pačių atspindį veidrodyje?
Kiti, beje, sako, kad kalti dvigubi standartai, nes dėl ko kritikuojami svetimi, tas leidžiama „saviems“. Kaip greitai valdančiųjų oponentai suskubo piršti naratyvą, kad O. Šurajevo „pasirodymas“ yra konservatorių ir laisviečių darbas. Stipriai abejoju tokiu aiškinimu. Pirma, valdantiesiems tai tikrai nenaudinga, ypač antrojo savivaldos rinkimų turo kontekste. Juk savo elektorato mobilizuoti kaip ir nebereikia. Reikia pritraukti tuos, kurie pirmajame ture rinkosi kitas politines jėgas. O juk taip smarkiai rizikuojama ne pritraukti, o atstumti.
Antra, esu įsitikinęs, kad ir pats O. Šurajevas tikrai nesutiktų tapti kažkieno instrumentu politinėse kovose, nes savo karnavaluose, kur viskas apverčiama aukštyn kojomis, jis yra laisvas žmogus, kuriam visų pirma svarbiausia yra idėja. Idėja, dėl kurios jis gali rizikuoti, aukotis.
Taigi manote, kad O. Šurajevo pasirodymas Seime buvo apgailėtinas, bjaurus, peržengiantis ribas, skatinantis patyčių kultūrą ir diskredituojantis demokratinę tautos atstovybę? Puiku. Tuomet lieka viena užduotis. Ir tai nėra uždraudimas O. Šurajevui patekti Seiman. Ta užduotis – demokratinėmis priemonėmis pasiekti, kad po kitąmet vyksiančių parlamento rinkimų tokių tautos atstovų, kurie savo poelgiais ir suteikia komikui postūmį tapti jų pačių veidrodžiu, paprasčiausiai nebeliktų. Tada nebebus ką veikti ir Olegui.
Naujausi

VU bibliotekoje bus eksponuojamos pirmosios lietuviškos knygos – M. Mažvydo ir M. Daukšos katekizmai

Persekiojamas kas septintas krikščionis pasaulyje

Naujai mąstyti apie karą

Amfetaminas – dvylikos, depresija ir paranoja – keturiolikos. Martyno kova už blaivumą

Išgyvenusieji ir neišdavusieji. „Vaikų akcija“ Kauno gete 1944 m. kovo 27–28 d.

Meno istorikė dr. R. Janonienė: „Man asmeniškai ypač svarbūs buvo Bernardinų ansamblio restauravimo darbai“

Aktorė J. Jankelaitytė: „Leiskime savo vidiniam vaikui kartais išeiti pasivaikščioti“

Gyvenimas gyvenime

Auksiniais scenos kryžiais pagerbti geriausi 2022 m. scenos menininkai

Popiežius: Jėzus prikelia gyvenimui, kad būtume laisvi

Taizė pamaldos Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčioje
