Pasitikti vargšus ten, kur jie yra

Lapkričio 14 d. penktą kartą minėjome Pasaulinę vargstančiųjų dieną, kurią pirmą kartą 2017 m. lapkričio 19 d. paminėjo popiežius Pranciškus, pakvietęs vargą patiriančius žmones „mylėti ne žodžiu, bet darbu“. Šių metų Vargstančiųjų dieną prisimename Evangelijos pagal Morkų žodžiais: „Vargšų jūs visuomet turite su savimi“ (Mk 14, 7)

Antrus metus pasaulį purtanti pandemija nuskurdino daugybę žmonių. Ne viena šalis iki šiol patiria ypač sunkių pandemijos padarinių, todėl pažeidžiamiausieji lieka be būtiniausių pragyvenimo reikmenų. Tai jaučiame ir Lietuvoje, apie ką byloja paskutinė „Maisto banko“ akcija, vykusi spalio mėnesį, kurios metu buvo surinkta mažesnė parama nei pavasarį. Ir tai pranašauja sunkią ateitį vargingiausiems mūsų piliečiams: prie Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ valgyklos rikiuojasi ilgesnės eilės nei iki pandemijos.

VA „Carito“ Socialinio centro „Betanija” vadovas Miroslavas Seniutis teigia, kad per pandemiją, kuomet žmonių nebuvo galima įsileisti į vidų, sutrūkinėjo užsimezgę ryšiai su jais, tad prieš kelis mėnesius kilo sumanymas eiti patiems ieškoti gatvėje tokių žmonių. „Mūsų tikslas nėra benamystės problemų sprendimas, – sako M. Seniutis. – Norime atsidurti tarp jų, užmegzti ryšį, kad jie mus atpažintų kaip gatvės darbuotojus, prie kurių galima prieiti ko nors pasiteirauti ar paprašyti pagalbos. Dažniausiai jie prašo piniginės pašalpos. O ta pašalpos gavimo sistema nėra paprasta, nes dažnas iš jų nėra deklaravęs gyvenamosios vietos, dažnai neturi ir dokumentų. Tai padedame jiems padaryti. Dar informuojame, kaip surasti mūsų socialinį centrą, kuriame galima gauti pagalbą.“

Vilniaus arkivyskupijos socialinio centro „Betanija“ vadovas Miroslavas Seniutis. VA „Caritas“ nuotrauka

Paklaustas, dėl kokių priežasčių žmonės atsiduria gatvėje, Miroslavas sako, kad be namų jie dažnai lieka sugrįžę iš užsienio, kalėjimo, po skyrybų. Kiekvienas atvejis skirtingas, bet jį nulemia žmogaus norai, interesai, išorinės aplinkybės. „Kalbėjau su dviem ponais, kurie atsisakė nakvynės namų, nes iš jų kiti gyventojai reikalavo pinigų, grasino, ne sykį sumušė. Toje aplinkoje kuriamos savos taisyklės, išgyvenimo strategijos, kurias ne visi atlaiko, pasitraukia…“ Likę be namų žmonės dažnai gyvena apleistuose pastatuose, be šildymo ir komunalinių paslaugų, be būtiniausių rakandų.

„Benamių yra labai daug Vilniuje, – sako VA „Carito“ socialinė darbuotoja Miglė Žukauskaitė. – Pas mus ateina labai daug vargstančiųjų, kai kas net neturi pilietybės. Yra tokių, kurie sakosi sėdėję sovietmečiu kalėjime, o iš jo išėjus sovietinis pasas buvo atimtas, o naujo, lietuviškojo, niekas taip ir neišdavė. O be dokumentų gi negaus pašalpos. Pas mus ateina tie, kurie turi stogą virš galvos, bet gyvenimo sąlygos tragiškos, tad čia jie nors nusiprausia…“

Viniaus Arkivyskupijos „Carito“ socialinė darbuotoja Miglė Žukauskaitė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Miroslavas su Migle į gatvę išeina bent kartą per savaitę. Iš pradžių apėjo Žirmūnus, Šnipiškes, Antakalnį, tačiau daugiausia benamių žmonių surado Tuskulėnų parke. Mąstant, kaip prie jų prieiti, kilo mintis padalinti paaukotus miegmaišius. Pasak Miroslavo, tai nėra benamystę skatinanti iniciatyva, greičiau tai ženklas ir priemonė, padedanti užmegzti ryšį ir suteikti pagalbą žmogui, atsidūrusiam gatvėje.

„Tačiau nebūtina iš karto teikti pagalbą ar būti gelbėtoju. Mums svarbu įsijausti ir perprasti tas situacijas, užmegzti su žmonėmis kontaktą. Kiekvienam svarbu pamatyti tuos žmones. Sakyčiau, kad duoti tik pinigų yra antipagalba. Neturiu kažkokių receptų ar instrukcijų, bet gal reikia nebijoti būti atviram ar išklausančiam? Gal galime kelti šiuos klausimus kartu su kokia nors bendruomene, kuriai priklausome? Nes sunku vienam priimti atsakomybę už kitą žmogų. Pasikviesti į namus? Turbūt ne. Pirkti maisto – bet kokiam laikotarpiui? Sudėtingi šie dalykai…“ – svarsto Miroslavas.

Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ nuotrauka

Jokios iniciatyvos ar priemonės nebus veiksmingos, jei žmonės nekeis savo požiūrio į vargstančiuosius ir nepradės į juos žiūrėti pirmiausia kaip į žmones. „Reikia prie jų prieiti atsargiai, gražiai bendrauti, tuomet jie leidžiasi į santykį, ateina į mūsų dienos centrą. Bet daugelis nieko nenori keisti. Aišku, jie bijo būti uždaryti į kokią įstaigą, tad gal kokių namelių reikėtų, kur jie galėtų ateiti pernakvoti, neverčiami ką nors daryti? Žinau, kad užsienyje yra tokių namelių, kur rūpinamasi pirmiausia apgyvendinimu. Svarbu, kad jie ne po balkonu miegotų“, – sako Miglė.

„Viliuosi, kad Pasaulinė vargstančiųjų diena, kurią minime jau penktą kartą, dar labiau įsitvirtins mūsų vietinėse Bažnyčiose ir įkvėps evangelizacinį sąjūdį, kuris pirmiausia pasitiktų vargšus ten, kur jie yra. Negalime laukti, kol jie pasibels į mūsų duris, neatidėliotinai būtina pasiekti juos jų namuose, ligoninėse ir globos namuose, gatvėse ir tamsiuose užkampiuose, kur jie kartais slepiasi, prieglobsčio ir priėmimo centruose… Svarbu suprasti, kaip jie jaučiasi, ką patiria, kokius troškimus turi širdyje.“ (Citata iš popiežiaus Pranciškaus žinios 5-osios Pasaulinės vargstančiųjų dienos proga)

Pagalba benamystėje esantiems asmenims teikiama Vilniaus Arkivyskupijos „Caritas” laikinuosiuose globos namuose Šv. Stepono 35, tel. 8 652 85818. www.vilnius.caritas.lt/neturintiems-pastoges/

Pagalba maistu ir daiktais suteikiama Vilniaus Arivyskupijos „Caritas” Socialinėje tarnyboje , M.K.Paco 4, tel. (8 5) 261 0561, 8 655 02 288. www.socialinetarnyba.lt

Vilniaus m. Socialinės paramos centre teikiamos įvairios paslaugos sunkumus patiriantiems asmenims: adresas Kauno g. 3, tel. 8 5 233 39 86. www.spcentras.lt