Paskelbtas iki šiol vykusį Sinodinio kelio procesą apibendrinantis dokumentas

Visame pasaulyje vykusias konsultacijas apibendrinantis dokumentas buvo parengtas remiantis sintezėmis, gautomis iš visų vietinių Bažnyčių. Dokumentą parengė rugsėjo pabaigoje ir spalio pradžioje Fraskatyje, netoli Romos, susitikę ekspertai.

Dokumente konstatuojama, kad iki šiol nueitas Sinodinis kelias išryškino nemažai įtampų ir sunkumų. Iš vietinių Bažnyčių pateiktų sintezių matyti, kad daug yra tokių, kurie jaučiasi paniekinti, apleisti, nesuprasti, kurie nesijaučia pripažįstami. Tarp tų, kurie prašo atviresnio dialogo ir svetingesnės erdvės, yra, pavyzdžiui, tarnystę palikę ir šeimas sudarę kunigai, antrą kartą susituokę išsiskyrusieji, vieniši tėvai, LGBTQ asmenys.

Daugelyje sintezių reiškiamas apgailestavimas ir susirūpinimas, kad Bažnyčia ne visada ir ne visur sugebėjo pasiekti vargstančiuosius, vienišus senelius, migrantus, prekybos žmonėmis aukas, prievartą patyrusiuosius. Daug kur skundžiamasi dėl sumažėjusio Bažnyčios patikimumo ir pasitikėjimo ja. Kaip pagrindinė to priežastis nurodomas dvasininkų lytinių nusikaltimų sukeltas papiktinimas.

Gana daug dėmesio vietinių Bažnyčių pateiktose sintezėse skiriama moterų vaidmeniui Bažnyčios gyvenime. Bažnyčioje, kurioje beveik visi sprendimus priimantys asmenys yra vyrai, yra nedaug erdvių, kur moterys galėtų išsakyti savo nuomonę. O juk jos yra Bažnyčios bendruomenių stuburas, nes jos sudaro daugumą praktikuojančių narių ir yra vienos aktyviausių Bažnyčios narių. Dėl to reikia ieškoti būdų, kaip sudaryti sąlygas moterims visapusiškiau dalyvauti visuose Bažnyčios gyvenimo lygmenyse.

Sintezėse rašoma apie Dievo tautos įsipareigojimą ginti gležną ir pažeidžiamą gyvybę visais jos vystymosi etapais. Taip pat akcentuojamas iki kankinystės išgyventas tikėjimas kai kuriose šalyse. Labai daug iš vietinių Bažnyčių gautų ataskaitų kalba apie nesaugumą ir smurtą, su kuriais susiduria krikščionių mažumos. Tačiau net ir tokiomis pažeidžiamumo aplinkybėmis krikščionių bendruomenės sugebėjo priimti joms skirtą kvietimą kurti sinodalumo patirtį, apmąstyti, ką reiškia eiti kartu.

Ataskaitose Dievo tauta išsakė troškimą būti ne tiek savo išlikimu besirūpinančia bendruomene, kiek misijos Bažnyčia. Turi būti daugiau vietos skiriama pasauliečiams, turi būti įvertinti jų talentai. Bažnyčia turi save suvokti kaip nuolat besimokančią bendruomenę: reikia su įžvalgumu skaityti Dievo žodį ir laiko ženklus, kad Bažnyčia ne vienodėdama, bet puoselėdama skirtingumų darną, galėtų judėti į priekį ta kryptimi, kuria ją veda Šventoji Dvasia.