2020 06 29

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min.

Paskirtasis Telšių vyskupas A. Jurevičius: „Kiekvieną dieną lauks vis nauji atradimai“

Vysk. Algirdas Jurevičius. Bernardinai.lt nuotrauka

Vyskupas dr. ALGIRDAS JUREVIČIUS jau greitai turės, kaip jis pats sako, naują hobį – atrasti Žemaitiją ir Klaipėdos kraštą. Šiandien, per Šv. Petro ir Pauliaus iškilmę, 48-erių ganytojas įžengs į Telšių katedrą.

„Bandysiu su visais bendrauti, ieškoti dialogo ir atsakymų į sudėtingiausius klausimus“, – savo vadovavimo kryptį nusako . A. Jurevičius. Pokalbis su vyskupu – apie nepažintą Žemaitiją, ganytojo tarnystę ir žemiškus pomėgius.

Ar pats tikėjotės, kad būsite paskirtas tarnauti į Telšių vyskupiją?

Tikrai nesitikėjau, nes Telšių vyskupija yra pati didžiausia Lietuvoje – tiek plotu, tiek ir parapijų bei kunigų skaičiumi. Tačiau tas paskyrimas parodo, kad popiežius pasitiki – nors vyskupavimo patirties turiu nedaug, dar nėra nė dviejų metų, kai esu vyskupas.

Kitas dalykas: kartais labai mėgstame tartum sukti gyvenimo filmą atgal. Prieš dvejus metus vyskupu buvau paskirtas liepos 2-ąją. O ta diena Žemaičių Kalvarijoje yra liturginė Marijos, Šeimos Karalienės, šventė. Kai dabar, nepraėjus nė dvejiems metams, gaunu paskyrimą į Telšius, pagalvoju: „Taip, čia viskas nuo pat pradžių buvo su Žemaitija susiję…“ (juokiasi). Jau buvo ženklas duotas.

Vysk. Algirdas Jurevičius. „Vatican News“ nuotrauka

Kai kunigas sužino, kad popiežius jį kviečia būti vyskupu – jis gali atsisakyti. O kaip yra tada, kai jau esi vyskupas? Spėju, kad, gavus paskyrimą, privalu vykti į kitą vyskupiją? Ar, pavyzdžiui, tarnaudamas Kaune, gali atsisakyti vykti į Telšius?

Visais atvejais dėl šitų dalykų vyskupo yra atsiklausiama. Taip pat buvo ir manęs atsiklausta – tiek prieš skiriant vyskupu, tiek dabar. Kai pasakiau, kad priimu naujas pareigas Telšių vyskupijoje, imtasi tolimesnių žingsnių. Paskui, maždaug per savaitę, buvo oficialiai paskelbta apie mano paskyrimą.

O tas klausimas apie galimybę atsisakyti – įdomus. Įprastai žmonės yra sėslūs, bet koks pasikeitimas ir baugina, ir smalsumą sužadina: o kas ten bus, kokie ten žmonės? Dar, be abejo, visi kraustymosi, įsikūrimo rūpesčiai… Kartais gal ir norėtųsi sakyti: „Na ne, nevažiuosiu, man ir čia gerai“. Bet, iš kitos pusės, kadangi vis tiek esu vyskupas ir pažadėjau eiti ten, kur siųs, kur, kaip mato Bažnyčia, galiu geriau pasitarnauti, būti naudingesnis Dievo tautai, tokiu atveju, jei atsisakyčiau naujo paskyrimo, atsirastų vidinis prieštaravimas – visus mokini apie Dievo valią, sakai: „Klausykite Dievo“, bet aš pats gal geriau nenoriu…

Turim ir Biblijoje tokių pavyzdžių, kaip pranašas Jona, kuris labai nenorėjo keliauti į Ninevę. Bet Dievas net ir žuvį siuntė, kuri jį prarijo ir išspjovė prie to krašto krantų. Taigi, matome, kad žmogiški dalykai tikrai yra jautrūs – bet jeigu davei pasižadėjimą tarnauti Dievui, Bažnyčiai ir jos autoritetui, kuris mato situaciją, kurioje galėtum kažką naudingo nuveikti Dievui, žmonėms ir Bažnyčiai – tai tokiu atveju, jei atsisakyčiau važiuoti ten, kur mane skiria, jausčiau tam tikrą vidinį prieštaravimą.

Jūsų biografijoje lyg ir nėra Žemaitijos ir Mažosios Lietuvos. Ar šios vietos Jums bus „nauja teritorija“?

Taip, bet, sakyčiau, tai yra visai neblogai. Nes dabar mano teritorija, vyskupija, yra Afrikoje, Tunise [istorinės Materianos vyskupijos teritorijoje – red.]. Tai didžiulis šuolis – iš Afrikos į Žemaitiją, arčiau Lietuvos (juokiasi).

Iki šiol su Žemaitija neturėjau kažkokio ryšio, taip pat neatradau, kad kas nors iš mano giminės būtų kilęs iš to krašto.

Paskirtasis Kauno arkivyskupas Kęstutis Kėvalas Telšiuose tarnavo trejus metus. Spėju, apie šią vyskupiją jau kalbėjotės, kai išgirdote naujieną apie savo paskyrimą?

Taip. Buvome susitikę, taip pat ne kartą kalbėjomės telefonu. Sakyčiau, kad arkivyskupui K. Kėvalui gali būti sunkiau, nes jis bandys įvykdyti tai, kas neįmanoma – būti pranašu savame krašte ir savame mieste. O aš vykstu į svetimą kraštą, tai man, anot Biblijos, turėtų būti lengviau (juokiasi).

Arkivyskupas Kęstutis Kėvalas. Telšių vyskupijos nuotrauka

Ko Jūs daugiausiai klausinėjote arkivyskupo, ką norėjote sužinoti?

Pirmasis susipažinimas su vyskupija buvo vizualinio pobūdžio. Galima sakyti, kad savo kelionę į Telšius pradėjau nuo Žemaičių Kalvarijos. Kaip žinote, birželio 1-ąją buvo paskelbta apie mano paskyrimą, kiekvieno mėnesio antrąją dieną vyksta Mažieji Kalvarijos atlaidai. Aš į juos nuvykau. Arkivyskupas K. Kėvalas išsakė įdomią mintį: „Tai yra vartai į Žemaitiją.“ Aš taip pat, kalbėdamas Mišių pabaigoje, sakiau, kad tai man primena Dangaus Vartais tituluojamą Mergelę Mariją – ji yra vartai į Žemaitiją ir į žmonių širdis.

Po to aplankėme Telšius. Apžiūrėjome Telšių katedrą, vyskupijos kuriją, kunigų seminariją. Pasivaikščiojome, pasikalbėjome, pasitarėme.

Kiek vėliau arkivyskupas K. Kėvalas man „pristatys turinį“, papasakos apie kiekvieną dekanatą, jų specifiką.

Kaip minėjote, Telšių vyskupiją sudaro Klaipėdos kraštas ir Žemaitija. Svarbu žinoti šią ribą ir suprasti, kad žmonės gyvena skirtingomis tradicijomis, ir kartais tai atsispindi papročiuose, maldingumo ir dvasingumo praktikose. Ši vyskupija – tarsi „du viename“. Tad, be abejo, jos pažinimas mano gyvenime tęsis dar labai ilgai. Gali užtrukti ir keletą metų, kol galėsiu aprėpti tą visą didžiulę vyskupiją su daugiau kaip pusantro šimto parapijų, kunigų, įvairiausių judėjimų, organizacijų. Visko yra daug ir viskas yra nauja.

Žemaičių Kalvarija, 1977 m. Iš ciklo „Atlaidai“. Romualdo Požerskio nuotrauka

Kaip minėjote, Telšių vyskupija labai didelė. Ar prašysite antro vyskupo – augziliaro?

Kiek girdėjau, ankstesni ganytojai – tiek vyskupas emeritas Jonas Boruta, tiek ir arkivyskupas K. Kėvalas – turėjo tą troškimą, prašė jiems skirti augziliarą. J. Borutai buvo paskirtas Linas Vodopjanovas, OFM, dabartinis Panevėžio vyskupas.

Šiuo metu dar negaliu pasakyti, kad tikrai prašysiu būtent tokio pagalbininko. Pirmiausia noriu pažinti vyskupiją, įsigyventi joje. Bet, manau, tokiai didelei vyskupijai neprošal būtų ir antras vyskupas. Neatmetu šitos galimybės.

„Pagal stažą“ esate pats jauniausias ganytojas Lietuvoje. Kas yra vyskupas, teoriškai daugiau mažiau žinome (ar galime pasigūglinti). Bet ką reiškia būti vyskupu praktikoje? Ką per tuos kelerius metus supratote?

Vyskupas, visų pirma, yra tėvas. Dvasinis tėvas, taip pat – tėvas Dievo tautos daliai, kuriai yra paskirtas. Tad manau, kad sieksiu būti tėvu su visais bendraudamas ir bandydamas visus vienyti.

Birželio 1-ąją, kai buvau paskirtas, yra minimas šv. Justinas – Telšių vyskupijos globėjas. Jis buvo filosofas, bendravęs su visais, diskutavęs įvairiais klausimais. Yra išlikęs jo veikalas „Pokalbis su žydų Trifonu“, taip pat jis vedė diskusijas su pagonimis, kurie neigė Dievą tapus žmogumi. Taigi, šv. Justinas man tarsi rodo kryptį – visur ir su visais bendrauti, ieškoti dialogo, atsakymų į sudėtingiausius klausimus. Man ši nuostata nėra svetima ir, manau, kad eisiu tokiu keliu.

Jūsų herbe yra lotyniškas šūkis „Servite Domino in Laetitia“ – „Tarnaukite Viešpačiui su džiaugsmu“, ar ne?

Taip, „džiaugsmingai“, „ su džiaugsmu“. Yra įvairūs galimi vertimai tos psalmės. Pažodinis vertimas būtų „džiaugsme“. Tai yra psalmės ištrauka (Ps 100, 2).

Daug metų savo teologijos studijose užsiėmiau diakonato teologija. Tai yra tarnystės teologija. Todėl ir pasirinkau šitą šūkį – džiaugsmingai tarnauti Dievui. Po Vatikano II susirinkimo buvo ypač pabrėžiama, kad dvasininkai tarnauja pasauliečiams, kad pastarieji galėtų pasaulyje tobuliau vykdyti savo, kaip krikščionių, pareigas. Tai yra visiškai kitoks mąstymas negu tas, kuris teigia, kad dvasininkas yra viešpataujantis, klerikalistiškai nusiteikęs, save iškėlęs ar pasipūtęs. Ne, dvasininkas turi tarnauti.

Ir tas tarnavimas yra išganomojo pobūdžio. Tarnauti reiškia ne tik paduoti valgyti ar gerti, bet ypatingai patarnauti žmogui, parodant, atskleidžiant jam Dievą, Jo meilę ir išganomąjį veikimą. Būtent šita tarnystė su džiaugsmu ir yra mano vyskupiško herbo šūkis.

Ar Jums pavyksta tą džiaugsmą išlaikyti, būnant vyskupu?

Tai yra siekinys. Tarnystė, kuri vykdoma sukandus dantis, niekam nemiela – nei tam žmogui, kuris atlieka apeigas ar pareigas, nei tiems, kurie kartu dalyvauja apeigose ar tarnystėje, matydami, kaip tas žmogus kankinasi. Tas džiaugsmas kartais gal ir nebus matomas, bet labai noriu, kad jis visada būtų širdyje. Kad motyvuotų mano ir kitų veikimą.

Būti su Dievu, priklausyti Jam – tai pats geriausias dalykas, kuris gali žmogui nutikti. Kaip sako popiežius Pranciškus: „Geriau nieko negali būti.“ Jei tai yra pati geriausia pasirinkta gyvenimo dalis, tada, be abejo, ateina vidinis džiaugsmas, pasitenkinimas, kuris dar labiau motyvuoja tarnystei Bažnyčioje.

Kalbant apie dainas – aš kaip tik esu „prie muzikos“, tad labai dažnai kokioje nors kompanijoje, sambūryje padainuojame. Nemanau, kad nuo to nukenčia vyskupo statusas ar autoritetas.

Na va, kiek galima iš herbo sužinoti apie vyskupą. Herbe yra ir daugiau simbolikos – atversta knyga su saule ir stilizuota „M“ raidė. Šioji, kaip suprantu, susijusi su Mergele Marija?

Taip, tai yra mariologinis ženklas. Pavaizduota knyga yra Biblija, o iš kylančios saulės, be abejo, galima įžvelgti Eucharistijos ženklą, taip pat ir dalį jėzuitiškos simbolikos. Būtent jėzuitų simbolis yra saulė su inicialais „IHS“. Mano gyvenime jėzuitai vaidino svarbų vaidmenį, nes ketverius metus mokiausi jėzuitų aukštojoje mokykloje Vokietijoje, gyvenau su jėzuitų bendruomene. Dėl to savo herbe pasirinkau saulę, kaip Eucharistijos ir jėzuitiško dvasingumo ženklą.

Kaip ir minėjote, vyskupas yra tartum tėvas, bandantis įsiklausyti į žmones, juos vienyti. Žinome, jog popiežius vyskupais skiria tik labai aukštos reputacijos dvasininkus. Ar Jūsų nevaržo tokia atsakomybė, tas vyskupo titulas? Ar gali vyskupas tiesiog nueiti į barą su draugais, išgerti alaus, pasilinksminti, padainuoti kartu?

Aš manau, kad vyskupas gali sau leisti viską, kas yra gera, padoru ir morališkai tvarkinga – visa tai, ko laikosi ir kiekvienas krikščionis. Tiesa, žinau vyresnės kartos ganytojų, kurie net į parduotuvę neidavo, nes vyskupo statusas jiems „neleisdavo“ patekti į tokią žemišką erdvę… (juokiasi) Mano požiūriu, tai nėra visiškai sveika. Galbūt kaip tik būtų geriau, kad vyskupas nueitų į parduotuvę, pamatytų žmones, kainas, tą visą žemišką procesą – tada geriau supras ir šeimų gyvenimą, ir vartotojišką kultūrą. Visa tai, kas yra žemiška, priimtina ir padoru – visa tai turėtų būti nesvetima ir vyskupui.

O kalbant apie dainas – aš kaip tik esu „prie muzikos“, tad labai dažnai kokioje nors kompanijoje, sambūryje padainuojame. Nemanau, kad nuo to nukenčia vyskupo statusas ar autoritetas.

Ir į parduotuvę nueinat?

Taip, net ir į turgų (šypsosi)!

Vysk. Algirdas Jurevičius. Vyganto Malinausko nuotrauka

Turite gerą muzikinį išsilavinimą. 1993 m. netgi grojote vargonais per šv. Jono Pauliaus II Mišias Santakos slėnyje, Kaune. Taip pat grojate saksofonu, akordeonu. Kokią vietą muzikavimas šiandien užima Jūsų gyvenime?

Grojimas padeda pasilinksminti, atsipalaiduoti, pabūti su kitais. Tuo metu, kai mokiausi muzikuoti, buvau pasiekęs gerą profesionalumo lygį. Žinoma, kai žmogus nuolat neugdo gebėjimų, įgūdžiai tampa žymiai menkesni. Iš kitos pusės, visada, kai kur nors pamatau stovintį pianiną, prieinu, paspaudinėju klavišus – žiūriu, kad pirštai, nors ir ne taip greitai, bet dar bėgioja. Reiškia, tie įgūdžiai dar yra likę.

Tikrai mėgstu pamuzikuoti, tačiau nėra laiko nuolat „palaikyti profesionalią formą“.

Su arkivyskupu K. Kėvalu nesate pagroję? Jis irgi muzikantas…

Ne, neteko (šypsosi).

Kokie yra kiti Jūsų pomėgiai? Ką mėgstate daryti laisvu laiku, kai netarnaujate Bažnyčioje?

Mėgstu skaityti, lavinti kalbų įgūdžius – dėl to skaitau ir užsienietiškas knygas. Turiu ambicijų geriau pramokti anglų, italų kalbas. Žinoma, būnant vyskupu, to laisvo laiko nėra tiek daug. O kadangi vykstu į didelę vyskupiją, manau, kad laisvalaikio bus dar mažiau.

Bet ta nauja tarnystė vyskupijoje, kurios nepažįstu, bus labai įdomi. Kiekvieną dieną lauks vis nauji atradimai. Įvairios parapijos, kaimelių koplytėlės, skirtingi žmonės… Ko gero, tai ir bus pagrindinis „hobis“ – atrasti šią vyskupiją, susipažinti su parapijomis.

Turiu beveik 400 puslapių albumą apie Telšių vyskupiją, kuriame nufotografuotos visos vyskupijos bažnyčios. Kažkiek su istorija susipažinau, šis albumas man buvo pirmasis vadovėlis (juokiasi). Bet ten – tik pastatai. O žmonės juose yra svarbesni.

Esate rašantis žmogus. Galbūt šiuo metu rašote naują knygą ar planuojate tai daryti?

Esu pradėjęs ir, manau, tęsiu toliau Dievo tarnaitės Elenos Spirgevičiūtės dienoraščio redagavimą. Planuojame išleisti jos dienoraštį. Tie darbai stipriai pasistūmėję į priekį, jau daugiau nei pusė jų yra padaryta.

Labai svarbu pažinti tuos žmones, kurie verti altoriaus išaukštinimo ir garbės. Turiu viziją, kaip tas dienoraštis turi atrodyti. Esu parašęs knygą apie palaimintąjį Teofilių Matulionį „Susipažinkime – esu Teofilius“, tad labai norėčiau, kad ir Elenos Spirgevičiūtės dvasingumas, vidinis pasaulis būtų patraukliai pristatytas žmonėms. Ir kad būtų pateikti istoriniai šaltiniai – pačios Elenos rašytas dienoraštis, kurį galėtų nagrinėti visi, norintys pažinti jos gyvenimą.

Perskaitei? Patiko? Prisidėk paremdamas

...pabaigai turime nedidelį prašymą: šį tekstą parašėme ir galėjome publikuoti tik Jūsų dėka. Neturime turtingų savininkų ar dosnių finansuotojų, kurie padengtų visas „Bernardinai.lt“ išlaidas. Bet turime Jus, mūsų skaitytojus, remiančius interneto dienraščio veiklą. Skaitykite Bernardinai.lt ir toliau, skirdami kad ir nedidelę paramos sumą. Jums gal tai bus tik neišgertas puodelis kavos ar arbatos kavinėje, o mums – didelė parama kasdien publikuojant tai, ką mėgstate ir norite skaityti. Iš anksto dėkojame už paramą!