Vidutinis skaitymo laikas:

13 min.

Paskutinė Europos vasara

Karikatūra „Armijos kirminas“ (žodžių žaismas: „armijos kirminais“ vadinama tokia vikšrų-sodo kenkėjų grupė). Laikraštis „Chicago Daily News“, 1914 m. Wikipedia.org nuotrauka

Kaip dienomis prieš tvaną žmonės, nieko nenumanydami, valgė, gėrė, vedė ir tekėjo iki pat dienos, kurią Nojus įlipo į laivą, kai užėjo tvanas ir visus nusinešė. (Mt 24, 38–40)

Šį tekstą įkvėpė dviejų lietuvių skaitytojų auditorijai gerai pažįstamų autorių knygos – Floriano Illieso dvitomis „1913“ ir Norberto Černiausko 1940. „Paskutinė Lietuvos vasara“. Bendras šių tekstų archetipas – tragedijos išvakarės, metai iki Didžiojo karo ar kelios savaitės iki okupacijos. Dramatis personae nejaučia, kad tragedija čia pat – uždanga tuoj bus pakelta ir prasidės nenuspėjamas veiksmas.

Tiek 1913 m. Europoje, tiek 1940 m. Lietuvoje žmonės gyveno gyvenimą, nejausdami artėjančios audros. Debesys nebuvo susikaupę – abi tragedijos užklupo iš giedro dangaus. Didžiausia tokių tekstų prasmė yra ta, kad jie skaitytoją įtraukia į tą zeitgeist ir leidžia suvokti, jog tragedijos pradžia tebuvo viena iš daugelio galimų perspektyvų. Į pastarąją natą taikosi ir šis tekstas. Jeigu Illiesas rašė apie 1913 m., tai čia bus mėginama prieiti dar arčiau prie katastrofos – prisiminti 1914 m. vasarą, tą gražiąją Europos vasarą.

Ponia Caillaux ir neišvengiamas karas

1914 m. birželį Paryžiaus kavinėse žmonės skaitė apie ponios Caillaux teismą. Josephas Caillaux, eidamas Prancūzijos premjero pareigas, užmezgė romaną su vėliau jo antrąja žmona tapusia Henriette Claretie. Romanas iškilo į viešumą, ponui Caillaux vis dar vadovaujant Prancūzijos vyriausybei, tačiau ir po vyriausybės žlugimo spauda ir politiniai oponentai persekiojo Caillaux dėl žmonos išdavystės (ir dėl rezonansą kėlusių mokesčių politikos permainų).

Le Figaro redaktorius Gastonas Calmette itin susidomėjo Caillaux istorija. 1914 m. sausį jis pirmuosiuose Le Figaro puslapiuose paskelbė jam nutekintus kelių metų senumo laiškus, kuriuose pasakojama apie Prancūzijos verslininkų įtaką Caillaux politikai, laiškuose minimos ir kitos žinomos prancūzų politinio bei finansinio elito asmenybės. Baisiausia, kad dalis Le Figaro paviešintų laiškų buvo susirašinėjimai tarp Caillaux ir jo meilužės – politiko reputacija buvo sutriuškinta.

Pasibaisėjusi, kad vyras neiškviečia Le Figaro redaktoriaus į mirtiną dvikovą, Henriette Caillaux pati ėmėsi tvarkyti reikalus. 1914 m. kovo 16 d. ponia Caillaux paprašė susitikimo su redaktoriumi. Ramiai įžengusi į redakciją, pirmiausia ji pamėgino įtikinti redaktorių, kad šis nustotų viešinti jos ir jo vyro gyvenimą žlugdančius laiškus. Šiam atsisakius, Caillaux išsitraukė pistoletą ir šešis kartus paspaudė gaiduką. Tada paleido iš rankų ginklą, sulaukė policijos ir be jokio apgailestavimo prisipažino įvykdžiusi žmogžudystę. Nuo birželio prasidėjus ponios Caillaux teismui, Paryžius gyveno tik šia byla – Europos reikalai prancūzus tą vasarą menkai tedomino.

Prancūzų laikraščio „Le Petit Journal“ viršelis. Vaizduojamas įvykis, kai buvusio Prancūzijos ministro pirmininko Josepho Caillaux žmona Henriette Caillaux nušovė leidinio „Le Figaro“ redaktorių Gastoną Calmette. Wikipedia.org nuotrauka

Tuo tarpu europiečiai, ypač Londone, o ir kitose Europos sostinėse, baiminosi netrukus prasidėsiančio kruvino konflikto, kuris galėtų iki pamatų supurtyti ne tik Britų Imperiją, bet gal net ir pačią Europą. Dar 1912 m. Britanijos liberalų vyriausybė po ilgų nesutarimų įvedė vadinamąjį Home Rule – nutarė, kad Airijos parlamento jurisdikcijoje liks visi Airijos vidaus politikos klausimai, o už šalies užsienio ir karinę politiką bus atsakingas parlamentas Londone. Tačiau griežtas airių­ unionistų (kurių absoliučią daugumą sudarė airių protestantai), pasisakiusių už besąlygišką ištikimybę Karūnai, pasipriešinimas stabdė Home Rule įgyvendinimą – o patį nutarimą jie vadino Rome Rule.

Airių sukilėliams pagrasinus ginklu priešintis Airijos vyriausybės ir Londono direktyvoms, britų kabinetui teko svarstyti karinės intervencijos į Airiją galimybę, tačiau pagrindinės britų kariuomenės bazės Airijoje karininkai grasino nepaklusti įsakymui. Solidarizuodamiesi su kolegomis Airijoje daugiau nei šimtas aukšto rango Britanijos karininkų pagrasino atsistatydinsią iš pareigų.

Situacijai kaistant, sulig kiekvienu mėnesiu Britanijos vyriausybė atrodė vis labiau bejėgė. Atsistatydino karo reikalų ministras Henry Wilsonas ir imperinio generalinio štabo vadovas generolas seras Johnas Frenchas. Pasitinkant 1914 m. vasarą, Daily Mail antraštė klausė: Is This the Eve of the Civil War?, o Jungtinės Karalystės kancleris Lloydas George’as Home Rule krizę pavadino „grėsmingiausia situacija, su kuria per šimtmečius susidūrė bet kuri Britanijos vyriausybė“.

Teodoras Žukas. Asmeninės feisbuko paskyros nuotrauka

Rusijoje tą vasarą irgi netrūko nerimo, kurį nuolat kurstė žinios iš Osmanų imperijos ir Vokietijos. Į Konstantinopolį, Osmanų imperijos prašymu, Vokietija išsiuntė generolą Limaną von Sandersą – uostui ginti. Rusijos karinei vadovybei atrodė, kad tai reiškė, jog Vokietijos kariuomenė de facto kontroliuoja Konstantinopolį.

Neraminančios žinios ir toliau plūdo į Sankt Peterburgą: gaunami pranešimai skelbė apie intensyvų Konstantinopolio apginklavimą: Osmanų imperija įsigijo modernių britiškų linijinių artilerinių laivų Dread­nought, taip pat itališkų karo laivų, gauta žinių ir apie didžiulį sandorį su Krupp ginklų gamykla Vokietijoje. Caras protestavo prieš Berlyno ir Konstantinopolio susitarimą, tačiau nesulaukė jokios sąjungininkų paramos: Britanija ir Prancūzija nepalaikė griežtos Rusijos pozicijos ir pasitenkino formalia Vokietijos nuolaida – von Sandersas buvo paskirtas į žemesnes pareigas nei planuota.

Įtarinėjimų debesys temdė vasaros pradžią ir Habsburgų imperijos sostinėje. Tiesa, kiek netikėtai nepasitenkinimo bangą Vienoje sukėlė Šv. Sostas – 1914 m. birželio 24 d. buvo pasirašytas pirmasis konkordatas tarp Serbijos ir Šv. Sosto. Nors Serbijos Katalikų Bažnyčiai tai buvo istorinis įvykis, tačiau Vienoje toks Šv. Sosto žingsnis sukėlė baimę – po savo sparnu priimdamas serbų katalikus, popiežius grasino išardyti paskutinius katalikiškos Habsburgų imperijos įtakos likučius Serbijoje.

Sarajevas ir gražioji vasara

Stefanas Zweigas 1914 m. birželio 28 d. Vienos cent­riniame parke atidžiai skaitė Dmitrijaus Merežkovskio knygą Tolstojus ir Dostojevskis. Fone skambanti muzika netrukdė skaityti, nes „žmogaus ausis geba taip prisitaikyti, kad nepaliaujamas gaudesys, gatvės triukšmas, upelio čiurlenimas po kelių minučių visiškai prisiderina prie sąmonės ir tik netikėtas ritmo pertrūkis priverčia suklusti“.

Staiga viduryje takto muzika nutilo ir koncertas nutrūko. Apsižvalgęs Zweigas pamatė minią žmonių, kuri spietėsi prie muzikos paviljono ir skaitė ką tik prismeigtą skelbimą: „Jo karališkoji didenybė, sosto įpėdinis Pranciškus Ferdinandas ir jo žmona, kurie buvo išvykę stebėti manevrų Bosnijoje, tapo klastingos politinės žmogžudystės aukomis“.

Apsidairęs Zweigas žmonių veiduose nematė nei ypatingo sukrėtimo, nei pykčio. Sosto įpėdinis Vienoje nebuvo itin mylimas – vieniečiams keistoka atrodė jo santuoka su mažakilme Bohemijos aristokrate Sophie Chotek, maža to, erchercogas buvo šaltas ir neturėjo humoro jausmo, „nuo jų dvelkė ledinis oras“. Dalis Vienos gyventojų baiminosi Pranciškaus Ferdinando užmojų išspręsti slavų mažumos problemą, išplečiant slavų tautų teises, ir pertvarkyti pačią imperiją – kad šalia Vienos ir Budapešto atsirastų dar vienas imperijos centras, ko gero, – Sarajevas.

Transporto priemonė, simbolizuojanti Pirmojo pasaulinio karo pradžią. Automobilis „Gräf & Stift“, kuriuo važiuojant buvo nušautas Austrijos-Vengrijos erchercogass Pranciškus Ferdinandas. Karo istorijos muziejus, Viena (Austrija). Alexf / Wikipedia.org nuotrauka

Praėjus porai valandų atrodė, kad sosto įpėdinio mirtis Vienoje nepaliko didesnių pėdsakų. Sostinės gyventojai sekmadienį tradiciškai leido mieste – vakarieniavo restoranuose, visur aidėjo juokas ir muzika. Didelių atgarsių Habsburgų imperijos sosto įpėdinio mirtis nesulaukė nė svetur. Britanijoje 24-erių metų Agathai Christie erchercogo ir jo žmonos žūtis atrodė tolimas ir mažai reikšmingas dalykas: „tose šalyse žmonės visuomet yra žudomi“. Daily Express redaktorius Ral­phas Blumenfeldas tądien gėrė arbatą su Pasaulių karo auto­riumi Herbertu Wellsu. Pokalbis sukosi apie krizę Airijoje, o Pranciškaus Ferdinando nužudymas pokalbyje buvo vos paminėtas.

Birželio 29 d. Vienoje buvo minima šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus iškilmė. Habsburgų sostinėje tądien buvo ramu ir jauku. Taip, imperiją ištiko nelaimė, bet gyvenimas tęsiasi. Poniai de Bunsen, britų ambasadoriaus Vienoje žmonai, sostinė atrodė nerūpestinga ir beveik nepaliesta ką tik įvykusios tragedijos.

Prancūzų generolas Ferdinandas Fochas paskutinėmis birželio dienomis išvyko atostogų į savo vilą Bretanėje. Visai šalia ilsėjosi rašytoja Claire de Pratz, kurią Oscaras Wilde’as vadino dievaite. Pokalbio metu rašytoja pareiškė, kad nužudymas neturi nieko bendra su galimais neramumais žemyne. Jai pritarė ir kitas atostogautojas, iš kurio Claire de Pratz pasiskolino laikraštį, – jam atrodė, kad negali būti jokio ryšio tarp šio vietinės reikšmės nužudymo ir galimos krizės visos Europos mastu. Juolab Prancūzijai ir Vokietijai visai nerūpi, kas ir kodėl įvykdė šį nusikaltimą. O ir britų užsienio politikos galva seras Edwardas Grey’us tomis dienomis nematė jokių priežasčių atšaukti kasmetinę žvejybą ar kaip nors keisti diplomatinę darbotvarkę. Foreign ­Office tuo metu intensyviai derino planus su Wilhelmstrasse.

Liepos antroje pusėje turėjo įvykti jau beveik metus derinamas susitikimas tarp Grey’aus patikėtinio sero Williamo Tyrrello ir Vokietijos valstybės sekretoriaus Wolfgango von Jagowo. Tai turėjo būti pirmas etapas neoficialių derybų, kurių objektas – Didžiosios Britanijos ir Vokietijos suartėjimas. Susitikimas turėjo įvykti ne Berlyne, idant tai nesukeltų bereikalingų išankstinių reakcijų kitose Europos sostinėse, o provincijoje. Vieta jau buvo parinkta. Ketinta susitikti rezidencijoje į šiaurę nuo Düsseldorfo, visai šalia Nyderlandų sienos. Siekiant užbėgti už akių galimoms interpretacijoms, aplinkinėse vietovėse vokiečių saugumo tarnybos ėmė skleisti gandą, neva šioje rezidencijoje susitiks įtakingi britų ir vokiečių bankininkai, svarstysiantys itin delikačius klausimus.

Atostogos

Liepos mėnesį prasidėjo atostogos. Užsienio reikalų ministerijos ištuštėjo. Nemaža dalis pareigūnų atostogavo šalyse, kurios po mėnesio taps karinėmis priešininkėmis. Serbų generalinio štabo vadovas Radomiras Putnikas laiką leido Austrijos kurortuose. Keturi svarbiausi jo pavaldiniai ilsėjosi Vengrijoje. Rusų generolas Brusilovas ilsėjosi Vokietijoje ir savo dienoraštyje konstatavo: „jokių reikšmingų pokyčių vokiečių požiūryje į Rusiją dėl Sarajevo įvykių nematyti. Nors žmonės Vokietijoje bene labiausiai šokiruoti dėl šio teroro akto, tačiau niekas nesitiki jokių politinių įtampų“.

Intelektualų nuotaikos beveik nesiskyrė nuo politikų. Thomas Mannas planavo dalyvauti artimiausiame vokiečių ir prancūzų literatūrinės draugijos Pour mieux se connaitre susitikime. Thomas Stearnsas Eliotas tuo metu keliavo po Europą, lankėsi Paryžiuje, Miunchene ir ilgesniam laikui apsistojo Marburge. Vokiečių filosofas Rudolfas Euckenas Marburgo universitete skaitė paskaitas, kurių Eliotas susidomėjęs klausė.

J. R. R. Tolkienas, pasibaigus akademiniams metams Oksforde, lankėsi Kornvalio apylinkėse, labiausiai į pietvakarius nutolusioje Britanijos vietovėje. Dienas Tolkienas leido vaikštinėdamas po uolėtas ir vėjingas Atlanto pakrantes. Milžinų, nykštukų ir undinių legendomis apipintame Kornvalyje Tolkienas turėjo jaustis kaip namuose. Jis nukeliavo ir į Silio salas – tai vieninteliai sausumos likučiai į pietvakarius nuo Kornvalio krantų. Sakoma, kad Silio salos yra tai, kas liko iš kadaise čia gyvavusios gražios ir turtingos Lioneso šalies, kurią užliejo potvynis. Anot legendos, po potvynio liko paskiri žemės ir kalnų ruožai, šiandien vadinami Silio salomis, o iš gelmių vis dar girdisi Lioneso bažnyčių varpai. Kornvalio peizažai ir legendos ilgam įsmigo Tolkienui į širdį.

Silio Salos Didžiojoje Britanijoje. Unsplash.com nuotrauka

Vokietijos kaizeris Vilhelmas II ketino vykti į Austriją dalyvauti atsisveikinimo su Pranciškum Ferdinandu ir jo žmona ceremonijoje. Visgi Berlynas buvo informuotas, kad politinių teroristų gali knibždėti ir Vienoje, tad saugumo sumetimais kaizeris į laidotuves nusprendė nevykti. Liepos 5–6 d. kaizeris Berlyne priėmė Austrijos užsienio reikalų ministerijos chef de cabinet Alexanderį Hoyos ir Habsburgų imperijos ambasadorių Vokietijoje László Szőgyény. Pastarieji kaizeriui perdavė asmeninį imperatoriaus laišką ir Austrijos memorandumą Serbijos klausimu. Susitikimo metu kaizeris sužinojo, kad Viena ketina imtis ryžtingų veiksmų, bet išreiškė susirūpinimą dėl europinio konflikto galimybės, tad nepritarė grubiai agresijai. Vis dėlto prieš atsakydamas kaizeris paprašė laiko pasitarti su kancleriu, o pokalbiui pasisukus kita linkme pasidžiaugė, kad Rusija dar tikrai nėra pasiruošusi karui.

Vakare Hoyos ir Szőgyény susitiko su reicho kancleriu Theobaldu von Benthmannu Hollwegu, kuris ratifikavo Vokietijos paramą Austrijai ir pareiškė, kad Habsburgų imperatorius gali kliautis Vokietija. Tiesa, Berlyne be kaizerio ir kanclerio nelabai kas daugiau ir buvo. Valstybės sekretorius von Jagowas buvo išvykęs medaus mėnesio, Wilhelmstrasse politikos departamento vadovas von Stumnas taip pat atostogavo, generalinio štabo vadovas Helmuthas von Moltke (jaunesnysis) gydėsi plaučius Bohemijos kurortuose, admirolas von Tirpitzas atostogavo Švarcvalde, čia pat „Juodajame miške“ ilsėjosi ir žymusis Oksfordo istorikas E. L. Wood­wardas. Prūsijos karo ministras Ericas von Falkenhaynas laiške von Moltkei teigė manąs, kad nėra jokios tikimybės, jog dėl Sarajevo įvykių galėtų kilti karas. Falkenhaynas su šeima iškeliavo atostogų į Juisto salą, kur ramiai prie darbo stalo ruošė kariuomenės planus 1916 metams, kai turėjo būti tvirtinami nauji sausumos kariuomenės ir laivyno biudžetai.

Tuoj po to visi Europos imperijų centrai išėjo atostogų. Gal tik Britanijoje nerimo buvo daugiau – premjeras Herbertas Asquithas visą mėnesį rūpinosi Airijos reikalais, aiškinosi konfesinius klausimus ties Airijos sienomis. Kaizeris Vilhelmas išplaukė atostogauti – kasmet vasaras jis leisdavo žvelgdamas į Šiaurės ar Baltijos jūrų tolius. Šį kartą kaizerio laivas Hohenzollern bures nukreipia į šiaurę, jis ketina plaukti palei Norvegijos fjordus. Kaizeris dievina jūrą ir laivus – tai jis išplėtė Vokietijos jūrinę galią, jo iniciatyva Vokietija pradėjo įgyvendinti laivyno programą.

Vokietijos imperijos kaizeris Vilhelmas II. Wikipedia.org nuotrauka

Liepos 6 d. Vokietijos ambasadorius Londone Karlas Maxas Lichnowsky grįžo po trumpų atostogų tėvynėje ir kanclerio nurodymu iškart susitiko su britų užsienio politikos šefu Grey’umi. Abiejų nuomonė buvo tokia pati – jei Austrija ketintų imtis griežtų veiksmų Serbijos atžvilgiu, bet kokia įtampa turi būti lokalizuota.

Net ir Vienoje nuspręsta ilsėtis. Nutarus rengti ultimatumą Serbijai, Austrijos užsienio reikalų ministras Leopoldas von Berchtoldas išsiuntė karo ministrą Alexandrą von Krobatiną atostogų, o ir pats iškeliavo ilsėtis. Patikintas, kad Viena neketina imtis veiksmų prieš Serbiją, rusų ambasadorius Austrijoje Nikolajus Šebeko taip pat išvyko iš sostinės pailsėti.

Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Sazonovas savo vasarnamyje netoli Sankt Peterburgo atostogavo iki pat liepos 20 d. Į sostinę jis grįžo dėl Prancūzijos viršūnių vizito: liepos 20 d. į Sankt Peterburgą atplaukė prezidentas Raymondas Poincaré ir premjero bei užsienio reikalų ministro pareigas tuo metu ėjęs René Viviani. Šis vizitas nebuvo tiesiogiai susijęs su Sarajevo įvykiais, jis buvo suplanuotas dar anksčiau – po minėtosios Limano von Sanderso paskyrimo į Konstantinopolį krizės. Šis Prancūzijos gestas parodė, kad dvišalė sąjunga yra gyva ir vaisinga.

Liepos 23 d., prancūzų viršūnėms išplaukus iš Sankt Peterburgo uosto Stokholmo link, Austrija įteikė ultimatumą Serbijai. Serbijos ambasadorius Rusijoje tuo metu dar atostogavo savo vasarnamyje Suomijoje. Sužinojęs apie Austrijos ultimatumą Serbijai, italų senatorius Alberto Pansa, anksčiau ėjęs ambasadoriaus Berlyne pareigas, sakė netikįs, kad Europoje galėtų kilti karas; tokią galimybę savo dienoraštyje jis pavadino „visiška beprotybe“.

Vengrų dailininkas Béla Zombory-Moldovánas liepos pabaigoje laiką leido Bribire, mažame pajūrio miestelyje tuometinei Austrijai-Vengrijai priklausiusios Kroatijos provincijoje. Kartu su atostogų bičiuliais Zombory-Moldovánas vakarus leido pajūrio kavinėse, kur laisvai liejosi vino nero. Rytais dailininkas mėgdavo ilgus pasiplaukiojimus Adrijos jūros pakrantėse. Jis nuplaukdavo iki vienišų akmeningų salų ir ten ilsėdamasis žvelgdavo į Vakarų pusę. Tai buvo gražiausios Zombory-Moldováno gyvenimo akimirkos.

Kroatijai priklausanti Goli otoko sala Adrijos jūroje. PaliGol / „Wikimedia Commons“ nuotrauka

Liepos 26 d., trys dienos po ultimatumo paskelbimo, kai visos Europos sostinės jau buvo gavusios oficialią Austrijos ultimatumo Serbijai kopiją, kai krizė jau rodėsi įgaunanti pagreitį, valstybės veikėjai ir diplomatai vis dar gyveno ramiai. Kaizeris Vilhelmas vis dar plaukiojo palei Norvegijos krantus, Austrijos imperatorius Pranciškus Juozapas dar nebuvo grįžęs iš medžiok­lės kurorto Bad Išlyje, britų ambasadorius Berlyne von Schoenas taip pat atostogavo. Bavarijos generolas Karlas von Wenningeris atostogavo Bornholmo saloje ir nematė priežasčių nerimauti. Italijos užsienio reikalų ministras Antonio San Giuliano vasarą paskyrė sveikatos atstatymui – jau ilgą laiką buvo išvykęs iš Romos ir Fiuggi kurorte oligomineralinių vandenų pagalba mėgino pašalinti inkstų akmenis. Į sostines iš atostogų dar nebuvo grįžę pagrindiniai karo vadai: Austrijos generalinio štabo vadovas Konradas von Hötzendorfas, serbų generalinio štabo vadovas Radomiras Putnikas.

Franzas Kafka 1914 m. liepos 26 d., sekmadienį, iš Danijos grįžo į gimtąją Prahą, kur jau buvo prasidėjusi mobilizacija. Kafka buvo nepatenkintas, kad Habsburgų imperijos karinė mašinerija jį pripažino netinkamu stoti į kariuomenės gretas. Karas jį būtų išvadavęs nuo kontoros, Prahos ir nuobodulio. Šią vasarą jis pirmą kartą vienas gyveno trijų kambarių bute. Nuo ryto iki pusės trečios po pietų Kafka dirbdavo kontoroje, tada pietaudavo su tėvais, grįžęs į namus skaitydavo laik­raštį ir atsakinėdavo į laiškus, po to sekdavo ilgas pogulis iki devynių vakaro ir žygis pėsčiomis šeimyninės vakarienės. Grįžęs namo, jis iki penkių ar net pusės aštuonių ryto dirbdavo prie kūrinio, kurį ketino pavadinti Procesu.

Rusijos caras Nikolajus II liepos 27 d. toliau planavo su šeima atostogauti plaukiodamas palei Suomijos krantus – caras mėgo uolėtas Suomijos pakrančių salas. Tą pačią dieną Vokietijos valstybės sekretorius von Jagowas Berlyne susitiko su laikraščio Berliner Tageblatt redaktoriumi Teodoru Wollfu. Kalbėdami apie diplomatinę padėtį jie sutarė, kad Rusija, nepaisant aštrios retorikos, nesiims ginti Serbijos, o nė viena iš didžiųjų valstybių nenori karo Europoje. Von Jagowas patarė Wollfui grįžti ir tęsti atostogas su šeima.

Stefanas Zweigas ilsėjosi Vakarų Flandrijoje, mažame pajūrio miestelyje, kurį flamandai vadina De Haan, o valonai – Le Coq vardu. Vėliau rašytojas ketino paviešėti bičiulio belgų poeto Emilio Verhaereno kaimo sodyboje. Paplūdimyje tądien viešpatavo nerūpestingumas: poilsiautojai gulėjo po spalvotais tentais arba maudėsi, vaikai leido aitvarus, jaunimas šoko prie krantinės kavinių. Įvairių tautybių žmonės ramiai leido laiką, aplinkui ypač girdėjosi vokiečių kalba – čia iš kaimyninio Reino krašto atvykdavo pilni traukiniai poilsiautojų. Ramybę kartais sudrumsdavo berniukai laikraščių pardavėjai, šaukdami L’Autriche provoque la Russie, l’Allemagne prépare la mobilisation. Nusipirkus laikraštį, žmonių veidai apsiniaukdavo tik trumpam. Iki tol visos diplomatinės krizės, kai jau atrodydavo, kad išeities nėra, paskutinę akimirką išsispręsdavo. Taip turėjo nutikti ir šįsyk.

Oficialiai paskelbęs Rusijos karinę mobilizaciją, Nikolajus II žaidė tenisą ir mėgavosi nuostabiu oru. Jis su šeima kol kas dienas leido Peterhofo rūmuose. Tą pačią dieną, kai austrai jau apšaudė Belgradą, kai Berlynas oficialiai kreipėsi į Sankt Peterburgą reikalaudamas atšaukti Rusijos pradėtą mobilizaciją, mat priešingu atveju Vokietija pasielgs analogiškai, Nikolajus II dienoraštyje pažymėjo: „Oras buvo karštas. Puikiai išsimaudžiau jūroje.“

Kai liepos 29 d. Poincaré ir Viviani po ilgos kelionės jūra iš Sankt Peterburgo sugrįžo į Dunkirką, jaunesnysis ministras Abelis Ferry rašė, kad nei prezidentas, nei premjeras nenorėjo patikėti, jog karas jau čia pat. Prezidentas netgi manė paskubėjęs, kai davė įsakymą iš Maroko į Prancūziją perkelti karinius kontingentus.

Tą pačią dieną Austrijos socialdemokratų lyderis, austromarksistas Victoras Adleris rašė: „Aš netikiu, kad kils visuotinis karas“.

Rusijos caras Nikolajus II poilsiauja su šeima. Bundesarchiv, Bild / Wikipedia.org nuotrauka

Prancūzų istorikas Marcas Blochas su šeima atostogavo Šveicarijoje. Tik liepos 30 d., pasklidus gandams, kad viena didžiųjų valstybių karo atveju gali pažeisti Šveicarijos neutralumą ir į postus buvo iškviestos šveicarų gynybos pajėgos, Blochas su šeima iškeliavo atgal į Paryžių. Išlipę stotyje jie išgirdo žinią – nušautas Jea­nas Jaurès. Socialistų lyderis visą mėnesį agitavo už nuosaikią poziciją, spaudė Poincaré ir Viviani išlaikyti taiką, nepalaikyti Rusijos siekių ginti Serbiją.

Tą pačią dieną istorikas Fritzas Endresas, atidžiai sekęs politinius įvykius, išsiuntė bičiuliams keletą atvirukų iš savo atostogų rezidencijos Oberammergau – mažo miestelio Bavarijoje šalia Austrijos sienos, – kuriuose rašė apie „įprastus atostogų reikalus“, paminėjo keletą mokslinių aktualijų, draugų prašė atsiųsti kelias jam reikalingas knygas. Kaizerio kareivis Dominikas Richertas tomis dienomis laiką leido Viurtembergo kareivinėse. Vėliau jis pažymėjo, kad visi iki vieno kareiviai buvo šokiruoti žinios apie prasidėjusį karą. „Karas? Prieš ką? Natūraliai galiausiai supratome, kad greičiausiai vėl turėsime kariauti prieš prancūzus.“

Vokietijos ambasadorius Londone Lichnowsky iki paskutinės dienos tikėjosi, kad pavyks išvengti karo tarp dviejų jo mylimų šalių – Vokietijos ir Britanijos. Jau kelias dienas Lichnowsky nė bluosto nesudėjo. Anot užsienio kolegų, jis atrodęs lyg pamišėlis, po ambasadą lakstantis su pižama, iki paskutinės minutės mėginantis rasti taikų sprendimą. Kajetanas von Mérey, Austrijos ambasadorius Romoje, vos prasidėjus karui psichologiškai palūžo ir turėjo trauktis iš pareigų. Žurnalistas Sebastianas Haffneris Vokiečio atsiminimuose teigė niekuomet neužmiršiantis 1914 m. rugpjūčio 1 d., kai Vokietija paskelbė karą Rusijai: „Ta diena man visuomet primins gilų tylos jausmą.“

Popiežius Pijus X buvo patyręs širdies smūgį, nuo kurio taip ir neatsigavo (mirė 1914 m. rugpjūčio 20 d.). Visgi 1914 m. rugpjūčio 2 d., kai Vakarų fronte jau buvo prasidėję pirmieji karo veiksmai, popiežius paskelbė raginimą visiems pasaulio katalikams melstis už taiką ir kvietimą tiems, kurie rūpinasi viešaisiais reikalais, „mąstyti apie taiką, o ne skausmą“.

Rugpjūčio 4 d., kai Britanija paskelbė karą Vokietijai, Rudyardas Kiplingas dienoraštyje įrašė: „Atsitiktinai prasideda Armagedonas.“

La fin

Nesunkiai rastume vieną kitą tuziną žmonių, kurie laukė, siekė ir tikėjosi karo – tai būtų nedidelė dalis –Europos sostinėse veikusių karinių ir aštresnės pakraipos politinių veikėjų. Tačiau 1914 m. Europos politikoje vyravo taikios tendencijos. Vokiečių filosofas Reinhartas Koselleckas aštuntame dešimtmetyje nukaldino ­„lūkesčių horizonto“ sąvoką. Jis teigė, kad modernioje epochoje visuomenė sukuria lūkesčių horizontą, kai esama tikrovė visuomenės netenkina. 1914 m. vienų netenkino senosios imperijos, kitų – pretenzijų imperijoms turintys nacionaliniai judėjimai.

Šį paradoksą Užburtame kalne Thomas Mannas įkūnijo per Setembrinio ir Naftos portretus. Setembrinis – švietėjas, demokratas, respublikonas; jis dėvi juodą apsiaustą, simbolizuojantį despotiją, kurioje dūsta didžiųjų imperijų pavergtos Europos tautos. Tuo tarpu Nafta – absoliučios tvarkos šalininkas, ištikimas imperijai ir karūnai, irgi dėvi juodą apsiaustą kaip griūvančios senosios tvarkos simbolį. Nafta mato Europos imperijų saulėlydį ir ateinančią tautų anarchiją. Nors žvelgiant retrospektyviai, galima įžiūrėti šių Manno išskleistų naratyvų ženklus, tačiau 1914 m. Europos „lūkesčių horizonte“ karo nebuvo ­laukiama.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Per dešimt metų nuo Rusijos-Japonijos karo Europa išgyveno ne vieną rimtą diplomatinę krizę. Dvi iš jų Maroke, kitas – Bosnijoje, Libijoje, Balkanuose, ties Konstantinopoliu. Nė viena iš krizių neišvirto į paneuropinį karą. Kiti ženklai irgi buvo pozityvūs: didžiosios laivynų varžybos tarp Britanijos ir Vokietijos baigėsi, abi šalys kalbėjo apie būsimą suartėjimą. Didžiųjų valstybių santykiai buvo žymiai geresni nei, pavyzdžiui, 1906 ar 1911 m. Europos diplomatai kalbėjo apie naują visuotinį détente’ą.

Tačiau yra ir kita monetos pusė – 1914 m. vasaros ramybėje glūdi paradoksas. Ši paskutinės Europos vasaros ramybė yra viena iš daugelio priežasčių, dėl ko kilo Didysis karas. Ši ramybė, be kita ko, Vokietijos, Aust­rijos ir Rusijos sprendimų priėmėjams galėjo sudaryti įspūdį, kad jų veiksmai nesukels grandininės reakcijos ar casus foederis vien dėl to, kad niekas Europoje nelaukė ir nesitikėjo karo. Galbūt dėl tos ramybės sprendimų priėmėjai ir nusprendė surizikuoti.

Šis tekstas publikuotas „Naujojo Židinio-Aidų“ 2021 m. nr. 5.