2020 08 30

Alfas Pakėnas

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

Paskutinė sentikė

Mergaitė prie kapinių.
Vasilijaus Degtiarevo fotografija

Iš rengiamos publicistikos knygos „Žvaigždė galiniame gryčios lange“.

Ką tik po Žolinės. Ustinijos Tolkačiovienės vienkiemio patvartėj pririšti šunys pikti, bet loja vasariškai tingiai, o jų kailiai dar prisigėrę rugpjūčio šilumos. Skalija be aršaus, rėžiančio ausį nirtulio, kokį gali pajusti nuošalioje sodyboje.

Kiemo žolė dar žalia tik prie šulinio, kur semiant senolė vis kliosteli iš kibiro šalto vandens plačion rėčkon, pulkeliui pilkakaklių antelių, dar paauglių. Tokios klykuolės žmonėse būna jau birželio pradžioje.

– Dukra Ania gyvena prie Kėdainių, o vietos pas juos labai skūpu, tai kai tik antis išperi, ir atveža ančiokus pas mane. Kai užauga – pasiima. Agi ir mano pačios slapukė perekšlė neseniai kad išsivedė iš šieninės visą debesį viščiukų – kur juos dabar padėsi, reikia auginti, – paaiškina vienkiemio šeimininkė, ką tik išleidusi naujienų apie atlaidus Deltuvoje atnešusį kaimyną Steponą Strigį ir dabar prisėdusi ant uslano prie lauko virtuvėlės. Ant jos sienų prie lango boluoja sukabinėti sūrmaišiai, po kuriais pastatyti kibirai jau artipilniai privarvėję žalsvos spalvos išrūgų. Ant seno plaušinio pavakario šilumoje lepinasi sena aptingusi katė, prieš Jonines nepatingėjusi atsivesti šieninėj ketvertą kačiukų. Vieni guli prisiglaudę prie motinos, o kiti žaidžia pastalėje.

Septyniasdešimt septintus metus einanti Ustinija Tolkačiovienė – paskutinė sentikė seno Milašiūnų kaimo Deltuvos krašte gyventoja.

Kai pagalvoju, nieko iš mūsiškių kaime nebėra, tik ašen viena palikau, – ranka apveda kaimą pagal metus dar stipri moteriška. – Gyveno čia ant kalno Orlovai, pakalnėj – Pastuchovai, Afčinikovai, o nieko nebeliko. Vieni išmirė, kiti išsikėlė geresnės duonos ieškoti, pardavė savo namelius. O aš niekur nenorėjau išvažiuoti. Čia mano gimtinė ir tėviškė. Čia ir užaugau, sunkiai dirbau visą gyvenimą kolūkio fermose. Čia man kiekvienas krūmelis juokiasi, kiekviena žolytė vaikščiot padeda. Ryte po rasą basom galiu pabraidyt.

Nežino, kur giminės šaknys

Ustinija Tolkačiovienė sako nežinanti, kur jos giminės tikrosios šaknys, bet gyvena čia, Milašiūnuose, jau labai seniai. Tikroji jos tėviškė kiek tolėliau, šone Jakutiškių, kur tėvai turėjo gabalą žemės ir mažus, švarius namelius. Sentikiai niekada nestatydavo erdvių namų, nors patys buvo aukšti, plačiapečiai, stambūs kaip ąžuolai. Ustinijai vaikystėje tėvas pasakojęs, kad labai seniai Rusioje susikivirčijo „starovierai“ su pravoslavais.

„Caras liepęs eit ant pravoslavijos, o sentikius išvijęs iš savo sodybų. Tai Lietuvos kunigaikštis priėmė juos, išvarytus iš tėvynės, leido išsikirsti miškus, pasiruošti dirbamos žemės, pasistatyti trobas ir auginti gyvulius“, – dar iš vaiko dienų prisimena tėvo pasakojimą Ustinija. Pasak jos, sentikiai su lietuviais Milašiūnuose visados gerai sugyvendavę, niekados nesikivirčiję. Dirbo kas sau ir gyveno kas sau, nebūdavo jokių barnių, dažnai susieidavo prie bendro stalo, pasidalindavo, jeigu kas ko nors pristigdavo.

Mano abi dukros ištekėjo už lietuvių, o visi trys sūnūs paėmė lietuves ir gyvena nesipykdami. Kai vaikai suvažiuoja namo, tai ir kalbam visaip – ir rusiškai, ir lietuviškai. Kas kaip paklausia, taip ir atsakom vieni kitiems, – sako Ustinija – paskutinė sentikių kaimelio Deltuvos krašte gyventoja.

Juodų rudens vakarų paguoda – ugnis

Sodybą, kurioje nuo jaunystės gyvena Ustinija, jau kolūkių laikais pasistatė ir sodą užveisė kartu su vyru Ivanu, nuo kurio susilaukė penkių vaikų – trijų sūnų ir dviejų dukterų. Ivanas buvo vyras iš stuomens ir liemens, bet jį visi šiuose kraštuose šaukdavo Vaniuku. Matyt, dėl jo gero, sugyvenamo būdo, noro padėti kitiems, o tai kaime buvo labai vertinama visais laikais. Dabar Ustinija, nors jau baigia aštuntą dešimtį, turi tris hektarus žemės, laiko dvi žaląsias, kumelę, didžiulį pulką naminių paukščių, turi net penkis šunis, kurie ištikimai saugo namus.

Vasarą gerai – anksti išaušta, vėlai sutemsta, ir Ustinija šviesoj rikiuoja visus savo kasdieninius darbus prie daržų ir gyvulių. Net į gryčią nėra kada užeit – visas vasaros ir rudens pradžios gyvenimas praeina lauko virtuvėlėje, kur verda ir ruošia kiaulėms ėdalą, tvarko pamelžtą pieną. Ustinija pieno nepriduoda valstybei, o jį raugina, nugriebia grietinę. Varškę, sūrius ir išsuktą grietinę parduoda Ukmergės turguje. Šiais kaimiškais skanėstais aprūpina mieste gyvenančius vaikus.

Rudeniop, jau į žiemą, darosi nykiau, bet Ustinijai tada į pagalbą ateina tamsių rudens vakarų paguoda – pečiaus šiluma. Sodiečiai visada anksti pasišeria gyvulius, užsisklendžia duris. Į gryčią jau prinešta malkų ir vandens, viskuo apsirūpinta ligi ryto, o krosnyje užsiplieskia ir, jeigu šviesa neuždegta, kambarį linksmai apšviečia ugnis.

Tokiais vakarais daug ką prisimena sentikė Ustinija. Kaip nuo jaunų dienų tarnavo pas ūkininkus Lesagūruose ir Stimburiuose, kaip ištekėjo už jauno ir gražaus Milašiūnų sentikio Ivano, kaip sunkiai augino ir mokino vaikus. Reikėjo juk pavalgydinti, aprengti ir išleisti į mokyklą, vėliau išruošti į mokslus mieste. Nors nė vienas nebaigė didelių mokslų, bet vis tiek buvo sunku. Plušėjo nuo aušros ligi sutemų.

– Aš kone tris desėtkus metų rankom melžiau kolchozo karves. Iš pradžių nedaug mokėdavo. Vyras išgeria vienąkart krautuvėj – ir nėra viso mėnesio uždarbio. O mėgėjas buvo išgert. Kai pradėjo pirmininkaut Sidauga, kiek prakutom. Ir derlius jau būdavo geras – grūdų prikuldavo pilną sandėlį. Sidauga buvo labai tvarkingas, žmonių labai žiūrėjo. Jeigu jis dar kur gyvena, Dieve, duok jam sveikatos. Tie pirmininkai keitėsi ir keitėsi. Gal ilgiausiai išbuvo Vaclovas Rimkus, paskutinis iš pirmininkų. Geras buvo pirmininkas – kiek jis daug darė gero mūsų žmonėm: kelius sutvarkė, fermas išstatė, žemės labai žiūrėjo. Apardavo kiekvieną kampelį. Ale dabar viską išgriovė, išsidalino. Kas per valdžia buvo užėjusi, kad leido taip daryt, – tarsi susigūžia nuo savo žodžių sentikė Ustinija.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Prisimena šeimos negandas

Kalbėdamasi viena su ugnimi, linksmai traškančia krosnyje, prisimena senoji ir savo šeimos negandas. Visai neseniai, prieš trejetą mėnesių, mirė Kaune gyvenusi dukra Valia, paliko anūką Edgarą. Nebe mažas jau, bet motinos juk reikia ir jaunystėje. Su kuo pasitarsi, kam pabėdavosi, jeigu ne motinai. Jauna dar buvo Valia – ar tai lengva laidoti savo dukrą? Neskirk, Aukščiausiasis, motinai tokios dalios. Ką beveikdama prisimena ir vyrą Ivaną. Geras buvo žmogus, visų prišaukiamas. Paskutinius marškinius atiduos, nelaimėje visados padės. O kaip atsitiko su juo… Nuo pat kolchozo pradžios dirbo laukininkystės brigadoje. Viską dirbo: su arkline kertamąja pjovė rugius, vežė šieną, kūlė, tampė maišus. Paskui stojo dirbt statybos brigadininku. Ir anksčiau išgerdavo, bet su saiku, kartkartėmis. O čia, prie statybų, visiems visokių reikalų, visi fundija. Ir įsivažiavo, ir pradėjo – vakaras vakaran…

Gaila man būdavo į jį žiūrėt. Pikta ir gaila. Visaip šnekinau: Vania, negerk tu tiek. Retkarčiais, per šventę kokią – argi kas ką sako? Bet taip kasdien ir kasdien – kas gi bus? O tą pavakarę, kaip šiandien prisimenu, buvo gegužės devinta, parvažiavo kaip ir negėręs, bet atšiaurus, liūdnas. Reikėjo karves ganyklon jau vest, tai paprašiau, kad sutaisytų lenciūgus. Sutvarkė, padarė viską, sako, einu pas kaimyną Golubovą. Gyveno ten pamiškėj tokie žmonės. Kažkoks neramus – kaip svetimas būtų. Ir išėjo, o man nė galvoj. Sakau, gal vėl geria. Išvedu gyvulius anksti ryte – kaip tik pamiškės link buvo mūsų ganiava, pririšau, manau, eisiu pas tą susiedą pažiūrėt, ko Vania nepareina, darban gi reikia važiuot. Pakrūmėj klevas auga, dar jaunas, o Vania sėdi po juo – lyg ilsėtųsi prisėdęs, šaltas jau, virvė nuo pakinkymo nuimta, ant medžio šakos pririšta… – tarsi sau balsu įsijautusi ir nepastebimai perėjusi į rusų kalbą pasakoja Ustinija, sklaidydama iš gryčios atsineštas šeimos nuotraukas.

* * *

Taip ir eina gyvenimas po klevais, kaip kadaise rašė Romualdas Granauskas.

Ruduo, žiema, vėl pavasaris. Milašiūnuose – benykstančiame sentikių kaime, kuris nuo seno garsėjo darbščiais žmonėmis, čia suradusiais savo tėvynę. Gal ir tų klevų čia ne tiek jau daug, bet gyvenimo – apstu. Ir jis visados žalias. Nevystantis, nesibaigiantis – kaip paskutinės Milašiūnų kaimelio sentikės Ustinijos atšlaimo žolė.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.