Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Paskutinės dienos mintys

Portretas.
Poetas, literatūros žurnalo „Metai“ vyr. redaktorius Antanas Šimkus. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Komentaras perskaitytas 2022 m. birželio 25 d. Katalikų radijo „Mažoji studija“ laidoje „Popiežius ir pasaulis“.

Paskutinę dieną viskas vyksta iš pažiūros įprastai. Po lietingos savaitės galų gale į dangų virš miesto įkopia saulė, miglotos ir drėgnos gatvės bunda žadinamos padangų čežesio, atsidarinėja krautuvės ir krautuvėlės, jau galima išvysti vieną kitą šviesesnio lopinėlio kiemuose ieškantį katiną, ir tu eini skaičiuodamas dar išlikusius medžius per senamiesčio skverą, galvodamas, ar bus likę bent pusė jų po dešimtmečio, tarkim.

Kita vertus, skaičiuoti laiką taip toli į priekį, žinome, nėra prasmės, net jei labai rūpiniesi medžiais ar kitais artimais savo. Išvis, pasak tam tikrų išmintingų knygų, viskuo seniausiai pasirūpinta visose įmanomose ateityse. Bet argi tai guodžia? Juk nėra jokio lengvo būdo mesti skaičiuoti, kas ne tavo.

Va, pasižiūri į tą ne savo katiną saulėkaitoje ir kažkodėl pradedi jam pavydėti. Nei kas jį vers pildyti niekam nereikalingas ataskaitas, nei reikės jam atrasti meistrą, gebantį sutaisyti jau susidėvėjusią santechniką, netgi rašyti pasiaiškinimo, ko šis kailiniuotis čia gulinėja, užuot naudingą darbą dirbęs, ko gero, neteks. Na ką, ir vėl skaičiuoji, kas ne tavo?..

Unsplash.com nuotrauka

Palieki katiną saulei, saulę – dangui, imiesi savo nesibaigiančių kompiuterinių dėlionių, įsigūžęs prie stalo tai vienoje darbovietėje, tai kitoje. Ir ten, ir ten popierynas, gresiantis virsti sąvartynu. Jei išlankstytum lėktuvėlių, tai pakaktų kelioms oro divizijoms (ir dar bairaktarams, kažkas šnabžda, gausybei bairaktarų!..). Tačiau lankstytojų etato nėra, tad popieriai išlieka savimi – krūvomis, krūvelėmis, šūsnimis, šūsnelėmis – tavo prasmingos popierinės veiklos įrodymais.

Mačiau, mieste prie daugiabučių laiptinių kartais vis dar pakabinami tokie retro skelbimėliai, menantys ikinepriklausomybinius laikus: „Tą ir tą dieną, devynioliktą valandą nulis nulis, priimsime makulatūrą.“ Taigi, o gal iškeist tą paskutinę dieną į dar vertingesnius rulonėlius, juostomis išpakavęs, juostomis apsivyniojęs atrodytum kaip faraono mumija, – tokia pigoka kopija šalia jau nužiūrėto katino. Vis šis tas šiame brangiame ir brangstančiame pasaulyje.

O vertybinė skalė išties auga – aišku, galima kalbėti apie logistinių grandinių įtrūkimus, karo įtaką, klimato kaitą, bet esmė išlieka: vaikščioti visad bus pigiau, nei važinėti, pasninkauti geriau, nei kimšti, nekreipti dėmesio paprasčiau, nei murdytis tame apmaudo dėl didėjančių kainų klane. Kaino ir kainos fonetinis ryšys gal ir atsitiktinis, bet prakeiksmo sąsaja peršasi ne mažiau. Anksčiau ar vėliau pateksi į sritį, kur pats išsipirkti nebegalėsi, reikės Atpirkėjo.

Paskutinę dieną dažniausiai gailiesi, kad ji – paskutinė. Tiek daug būtum nuveikęs, pasirinkęs tą ar aną, pasakęs ir nutylėjęs, atsisveikinęs ir vėl pradėjęs gyventi… Tačiau dėl to ta diena mažiau paskutine netampa.

Iki darbo pabaigos liko dvi valandos, o kaip lėtai jos eina, sekundė velkasi už sekundės, tiksėjimas beveik kurtina.

O kas paskui? Paskui, kai ta diena baigsis?.. Kaip tai kas? Paskui ateis atostogos…

Tos išsvajotos, iki kurių beveik šliaužei, įveikinėjai savo darbų darbelių maratoną, vis sunkiau judėdamas, jausdamas skausmą, vis dar bandydamas nepasiduoti. Bandydamas neatsimesti, neprarasti vilties, dažniau palaikomas šalia bėgančiųjų, nei pats palaikydamas. Kartais sulaukdamas visai netikėtos pagalbos, jos niekaip nebūtum suplanavęs ar išsiprašęs – kartais pamiršdamas už tai net padėkoti. Gyvendamas lyg miegodamas.

Šarūno Mažeikos / „BNS Foto“ nuotrauka

O kai skaičiuoji miego valandas, kam jos priklauso? Kam priklauso tavo sapnuojamas sapnas – apie tą miestą, į kurio dangų kopia saulė? Kam priklauso ta migla virš gatvių, ta gaiva po lietingos savaitės? Ar kas suskaičiavo visa tai? O jei ir suskaičiavo, kokia prasmė iš tų skaičių? Iš suskaičiuotų medžių, žodžių, minučių…

Taip, paskutinę dieną kyla daugybė minčių – gal dėl to, kad esi jau pats kaip koks kamuoliukas, riedantis nuo laiptų, pasišokčiodamas per pakopas, vakaro link. Varpo dūžiai, vaikų šūksniai, praskrendančio paukščio sparnų šlamesys, visa tai tavo, bus tavo, jei tik neskaičiuosi. Matematika nebuvo ir nebus tavo stiprioji pusė.

Bet kartais taip ramu nujausti, kad pasaulyje yra nekintamų dydžių. Žinoti, kad ši diena – paskutinė. Kad rytoj prasidės atostogos.

Kad keičiasi viskas. Tiktai saulės ir katino vieta po ja – ne.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.