2021 10 10

Naglis Kardelis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Paskutinį kartą besiklausant lakštingalų. In memoriam Juozapui Kardeliui (1942 02 28–2021 10 02)

Juozapas Kardelis. Eugenijaus Ostašenkovo nuotrauka

Ankstyvą spalio 2-osios – Šventųjų Angelų Sargų dienos – rytą eidamas 80-uosius metus po sunkios ligos Amžinybėn iškeliavo poetas Juozapas Kardelis, mano mylimas Tėvas.

Jis man buvo ne tik Tėtis, bet ir dvasios brolis bei sielos draugas, nes mus jungė itin stiprus dvasios ryšys. Tėvelio gyvenimas ir kantriai – sakyčiau, net kankiniškai – ištverta ligos sukelta kančia paskutiniais dviem gyvenimo dešimtmečiais ir ypač pastaraisiais dviem su puse mėnesio iki mirties yra lyg priminimas kiekvienam krikščioniui, kad ir kančia gali būti prasminga, jei paties kenčiančiojo ji suvokiama kaip papildanti Kristaus kančią ant kryžiaus, suvienyta su šia išganinga kančia ir kaip mažytė dalelė įtraukta į jos slėpinį.

Nepalaužiamas mano Tėvelio tikėjimas, gyvenimo džiaugsmas, neprarastas net labai kenčiant, troškimas gyventi ir kurti įkvėpdavo ne tik mane, bet ir visus, kurie su juo bendravo ir dirbo. Tai buvo nepaprastai taurus ir jautrus poetiškos sielos žmogus – šviesus jo atminimas man visada bus šventas. Jo meilė Dievui ir Tėvynei man nušvies gyvenimo kelią kaip įkvepiantis ir uždegantis pavyzdys. Tikiu, kad mano Tėvelis, iškeliavęs Šventųjų Angelų Sargų dienos paryčiais, buvo palydėtas į dausas gausios angelų palydos, o galbūt ir pats jau pavirto ne vieno, pasilikusio šioje žemėje, angelu sargu. Kol buvo gyvas ir gyveno šioje žemėje, jis globojo mane kaip mano žemiškas angelas sargas.

Juozapas Kardelis gimė 1942 m. vasario 28 d. Linkmenyse, Ignalinos rajone. Vaizdingame Aukštaitijos ežerų krašte, šalia Žiezdro, Ūsių ir Linkmeno ežerų, didingų piliakalnių paunksnėje praleista mano mylimo Tėvelio vaikystė subrandino poetišką jo sielą, jautrią gimtinės grožiui, įskiepijo meilę Lietuvai, jos žemei ir žmonėms, pažadino gilų religinį jausmą, tvirtą tikėjimą ir pasitikėjimą Dievu, teikusį stiprybės bei įkvėpimo visą gyvenimą.

Atvykęs gyventi į Vilnių Tėvelis studijavo technikos mokslus, Vilniaus inžineriniame statybos institute (dabartiniame Vilniaus Gedimino technikos universitete), kurį baigė 1972 m., įgijo inžinieriaus mechaniko kvalifikaciją, vėliau dirbo Lietuvos mokslų akademijoje, ėjo pareigas ministerijose ir kitose vyriausybinėse įstaigose, bet savo siela, giliausia dvasine savo esme visada išliko humanitaras. Jis taip pat mėgo keliauti – iš visų kelionių didžiausią įspūdį jam paliko apsilankymas Šventojoje Žemėje.

Man mano Tėvelis – visų pirma jautrios, poetiškos sielos žmogus, poetas. Pirmuosius eilėraščius parašęs dar vaikystėje ir jaunystėje, daugelio poetinių savo kūrinių dėl jų tematikos bei reiškiamos pozicijos sovietmečiu jis negalėjo skelbti, o savo kūriniais pataikauti okupantų primestai santvarkai nenorėjo. Vis dėlto keletas jo jaunystės eilėraščių buvo perduoti užsienio lietuviams ir nuskambėjo per užjūrio radiją. Jau atgavus Nepriklausomybę Juozapas Kardelis išleido savo poezijos rinktinę „Įsiklausykim amžių balso“ (2014 m.). Pastarąjį savo gyvenimo dešimtmetį jis savo eiles skelbė taip pat kultūros žurnale „Naujoji Romuva“. Jo kūrinių yra versta ir į lenkų kalbą.

Kad mano Tėvelis turi jautrią širdį ir tikro poeto sielą, žinojau dar būdamas vaikas. Puikiai atmenu, kai net vidurnaktį jis griebdavosi plunksnos, kad užrašytų staiga mintyse gimusį eilėraštį. Vėlyvo rudens ir žiemos vakarais ar net nakčia, kai Vilnių gaubdavo slaptinga tyla, aš dažnai regėdavau Tėvelį stebint Sirijaus žvaigždės, gerai matomos pro mūsų buto langus, plazdėjimą visomis varsomis. Poetinė jo, tikro gamtos vaiko, siela puikiai atsiskleisdavo ir mums kartu valtele irstantis po gimtosios Aukštaitijos ežerus. Tėvelis gėrėdavosi vandens lelijų baltumu ir grakščiais ore nardančiais laumžirgiais. Visada jaučiau, kad jo gebėjimas patirti ir įvertinti šio pasaulio grožį kilo iš jo gilaus religinio tikėjimo, kad žemiškasis grožis tėra dangiškojo grožio, pranokstančio žemiškąjį, atspindys. Pagautas poetinio įkvėpimo ir mistinės nuotaikos, kurie jį apimdavo stebint vakaro žarą, auksaspalvio bolido pėdsaką nakties danguje ar kerintį orchidėjos žiedą, Tėvelis susijaudinęs tyliai ištardavo: kaip danguje, taip ir žemėje…

Gilų ir autentišką dvasingumą bylojantys krikščioniškosios pasaulėžiūros ženklai Juozapo Kardelio kūryboje regimi kartu su kiekvienam lietuviui būdingu gamtos ir gimtosios žemės sakralizavimu, meile savajai tautai, įsipareigojimu lietuvybės, tautinio ir pilietinio patriotizmo idealams. Visą pasaulį, visą žemiškąją tikrovę poetas regėjo kaip Dievo galybės ir malonės išraišką bei paliudijimą. Kai kuriuose mano Tėvelio eilėraščiuose religinis jausmas įgyja gaivalingai menišką vizualią išraišką – ypač tada, kai dvasinė patirtų regėjimų autentika meistriškai išverčiama į poetinio žodžio įtaigos kalbą. Nuoširdžiai tikėdamas, kad poetinis kalbėjimas neturi būti savitikslis ir steriliai hermetiškas, o privalo liudyti aukštesnę dvasinę poeto misiją, daugelyje eilėraščių Juozapas Kardelis kalba apie tikėjimo, vilties ir meilės šviesą, be kurios negali ištverti nei žmogus, nei jokia tikra poezija. Evangelijos šviesa, sklindanti iš poeto eilių, yra jautriai ir kūrybingai perleidžiama per meninės išraiškos prizmę, įgydama savitų jausmo atspalvių bei filosofinės refleksijos atspindžių.

Poetas buvo įsitikinęs, jog Dievas ir mūsų laikais mums kalba ir veikia mūsų gyvenime, tik reikia tai suvokti, Dievo kvietimą pastebėti ir į jį atsiliepti. Juozapo Kardelio religinės tematikos eilėraščių centras – pamaldumas Dievo Gailestingumui, labai svarbus Vilniaus tikintiesiems. Šiuose eilėraščiuose išreiškiamas egzistencinis Dievo artumo išgyvenimas, dvasinių idealų siekis, bylojama apie nesutaikomą gėrio ir blogio kovą, kviečiama susimąstyti apie tai, kas šioje žemėje yra iš tiesų kilnu ir amžina, o kartu – apie akimirkos grožį, naikinančią laiko galią, žmogaus būties trapumą. Nemaža dalis poeto eilėraščių parašyta kontempliuojant tėviškės, pasaulio ir kosminės Visatos grožį. Kolektyvinė lietuvių tautos atmintis, sauganti pėdsaką apie gilios senovės laikus, garbingas Lietuvos kunigaikščių kovas už Lietuvos laisvę Juozapo Kardelio kūryboje ataidi kartu su autentiškais prisiminimais apie pasiaukojančius pokario partizanų žygdarbius bei pastangomis įsijausti į tai, ką mūsų tautiečiams teko patirti Sibiro tremtyje.

Savo kūryboje primindamas apie amžiną lietuvių tautos siekį tapti ir išlikti laisvai, poetas pabrėžia patriotizmo svarbą, ragina nuolat budėti prie atkurtos valstybės pamatų. Juozapo Kardelio eilėraščiai pasižymi lyriškumu, labai tinka dainuoti – poeto kraštietis kompozitorius Algis Gaižutis jo eilių žodžiais yra sukūręs giesmių ir dainų. Poetas ir pats labai mėgo dainuoti, turėjo gražų ir stiprų balsą.

Štai kaip eilėraštyje „Oi nereikia“ mano Tėvelis įvardija savo pašaukimą ir didžiausią troškimą:

Oi nereikia, nereikia man laurų.

Man tik duokite erdvę čiulbėt.

O kaip trokštu, kaip trokštu aš laisvėj,

Kaip trokštu aš lyra skambėt.

 

Oi nereikia ir šalto akmens šalia kapo.

O svajonė – užbaigus kelionę

Baltąja vandens lelija nužydėt…

Gražiausiame savo eilėraštyje „Kai pražysta Dangus“ poetas, žvelgdamas į ryškiomis žvaigždėmis nusėtą rugpjūčio – mėnesio, kai palankiausias metas stebėti šviesulius,– dangų, bando įsivaizduoti, kaip Amžinybėn išėjusiojo siela, dausose plevenanti baltąja paukšte, prisimena tai, ką patyrė šioje žemėje, visų pirma patį giliai išgyventą žvelgimo į slėpiningą nakties dangų įspūdį:

Kai pražysta Dangus

Vien auksinėm gėlėm

Skaidrią, tyliąją

Naktį rugpjūčio,

 

Išeini parymot

Prie senosios obels,

Kada kvepia naktis

Obuolėliais, žirneliais.

 

Ir pažvelgęs į gelmę

Aukštybių Dangaus,

Giliai pamąstai,

Pasvajoji…

 

O gal teks

Ten skrajoti

Baltąja paukšte,

O gal teks

Prisiminti rugpjūtį…

 

Į Aukštybes pažvelgus,

Ir miela, svaigu…

Aš tikiuosi

Ten Dievo gerumo.

 Šių metų rugpjūtis Tėveliui buvo paskutinis. Dar liepą, likus mažiau nei trim mėnesiams iki Tėvelio mirties, mes kartu su juo klausėmės lakštingalų suokimo visai greta mūsų namų esančiame šile. Tėvelis, be galo mylėjęs gyvenimą ir jo šviesą, pats to nežinodamas, jau paskutinį kartą gėrėjosi pro pušų šakas spįstančiais besileidžiančios saulės spinduliais. Dabar lakštingalų balsų kartu klausysimės, kai Tėvelis aplankys mane sapnuose. O kada nors lakštingalų suokimu gėrėsimės drauge vaikščiodami Amžinybės miškuose ir soduose…

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien