2022 04 13

Andrej Zubov

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Paskutinis bolševikinės Rusijos karas

Andrejus Zubovas. „Wikimedia Commons“ nuotrauka

Andrejus Zubovas yra rusų istorikas ir religijotyrininkas, opozicinės partijos narys. 2014 m. už Krymo aneksijos palyginimą su Hitlerio įvykdytu Austrijos anšliusu jis prarado profesoriaus vietą Maskvos tarptautinių santykių institute. Šį A. Zubovo tekstą skelbiame visų pirma dėl skvarbios istorinės ir politinės bolševizmo analizės, tačiau atkreipiame dėmesį, kad autoriaus numanomą požiūrį į ikibolševikinės Rusijos laikotarpį ir į šios šalies ateities perspektyvas reikėtų vertinti kritiškai. 

Tekstas publikuojamas su autoriaus sutikimu. Iš rusų kalbos vertė Vytenis Končius.

Dabar mažai kas beprisimena, kad pirmasis bolševikų pradėtas karas buvo jų bandymas užgrobti nepriklausomą Ukrainą 1918 metų sausį. Tačiau tai reikėtų prisiminti visų pirma dėl to, kad Putino sarkazmas, kai jis kalbėjo apie Leniną, tariamai dovanojusį Ukrainai nepriklausomybę, palyginti su faktais, atrodo tiesiog absurdiškas. Čia iš serijos: „Sveikiname jus eilinį kartą sumelavus“.

O antra, Putino aplinkos žmonės, besidomintys datų ir istorinių įvykių sutapimais, negali nepastebėti, kad rusų bolševizmas, kuris prasidėjo karu su laisvės siekiančia Ukraina, labai galimas dalykas, jog kare su laisvės siekiančia Ukraina ir gaus galą. Ne Rusija gaus galą, bet bolševizmas, užgrobęs valdžią Peterburge prieš 105 metus.

Aš sąmoningai šneku apie bolševizmą kaip valdžios sistemą, kuri egzistavo visus šiuos dešimtmečius. Tam yra keletas argumentų. Pirma, bolševizmas – tai ne ideologija, o valdžios egzistavimo forma. Bolševizmas savo tikslams gali panaudoti įvairias ideologijas: socialistinę, nacional-patriotinę, kosmopolitinę, netgi liberalios rinkos. Ideologija bolševikams – tai tik patogi propagandinė priemonė, tinkama konkrečiam laikotarpiui; už ideologiją aukoti gyvybes gali tik naivūs lengvatikiai ar vadinamieji „naudingi idiotai“, bet ne „tikrieji bolševikai“. Tie „tikrieji“ paaukos bet ką dėl „absoliučios, tiesiogine prievarta paremtos valdžios“. Valdžia bolševikams – vienintelė vertybė, nes ji duoda jiems galimybę naudotis bet kokia nuosavybe ir kiekvieno žmogaus gyvenimu jiems pavaldžioje teritorijoje. Todėl bolševikas nieko taip netrokšta kaip tokios valdžios.

Antra, tokia visaapimanti valdžia gali būti pasiekta tik per visuotinę ir sistemingą prievartą, kadangi žmonės savo valia niekada nesutiks atsisakyti savo nuosavybės ir savo darbo vaisių. Ši organizuota prievarta instituciškai yra įforminta kaip sistema, nuolat keitusi savo pavadinimus: VČK, OGPU, NKVD, MGB, KGB, FSB. Nors šios santrumpos nuolat keitėsi, prievartos institucijos esmė liko ta pati – neteisėtas arba pseudoteisinis susidorojimas su žmonėmis. Ir ne atsitiktinumas, kad šis 1917 metų gruodį bolševikų įkurtas „organas“ egzistuoja iki šių dienų, o jo sukaktys yra iškilmingai minimos Didžiajame Maskvos teatre, kuriose aktyviai dalyvauja ir pats Rusijos prezidentas. Nes, jei nebebus KGB, nebebus ir bolševikinės Rusijos.

Rusijos saugumo tarnybos (FSB) direktorius Alexandras Bortnikovas ir V. Putinas 2019 m. EPA nuotrauka

Trečia, valdžios praradimas vienoje ar kitoje teritorijoje, kurią anksčiau kontroliavo bolševikai, pastarųjų visada suvokiamas kaip vagystė iš jų. Žymusis „Brežnevo principas“ – „mano yra tai, kas mano, o apie tai, kas ne mano, mes dar pašnekėsim“ – bolševikams buvo pagrindinis tiek 1920-aisiais, tiek ir 2020 metais.

Ketvirta, bolševikų valdžia, skirtingai nuo įprastos valdžios, yra banditų valdžia. Jokiu lygmeniu ji nėra renkama ar formuojama šalies piliečių. Tai yra ne piliečių valdžia, bet valdžia, valdanti piliečius, tiksliau – gyventojus. Bolševikai mėgsta organizuoti „rinkimus“, tačiau tai visada būna pseudorinkimai, rinkimų imitacija su iš anksto žinomu rezultatu, rinkimai idiotams, lygiai kaip socializmas idiotams Stalino laikais ar liberalizmas idiotams Jelcino laikais. Bolševikinei valdžiai ir žmogus, ir visi šalies resursai, ir kiekvieno piliečio nuosavybė – viskas priklauso valdžiai, viskas yra priemonė siekti savo tikslams, t. y. neribotai kaupti turtus ir plėsti savo teritorijas.

Penkta, dabartinės Rusijos valdžios ištikimybė bolševizmui yra visiškai akivaizdi. Net jei sovietinės ideologijos kaipo tokios čia nelikę nė kvapo, tačiau visi to laikmečio stabai yra rūpestingai išsaugoti: Lenino, Dzeržinskio, Marxo, Kirovo paminklai tebestovi, kaip ir visi sovietiniai gatvių bei gyvenviečių pavadinimai. Neatsitiktinai Rusijos kariuomenė savo užimtose teritorijose visų pirma atkuria senus sovietinius toponimus, kurie Ukrainoje buvo pakeisti, tačiau nuo kurių per 30 metų nesugebėjo išsivaduoti nei Rusija, nei Baltarusija. Putinas, atėjęs į valdžią, iš karto grąžino sovietinį himną, o Lukašenka – sovietinę Baltarusijos vėliavą ir herbą. Taip pat ir rusiški tankai įvažiavo į Chersono kraštą su raudonomis sovietinėmis vėliavomis. Tai nėra tiesiog senų Maskvos kagėbistų nostalgija jaunystei, tai yra ištikimybė šimtametei bolševizmo tradicijai. Kaip ir bet kokia banditų gauja bolševikai savų nusikaltėlių teisingumui neišduoda. Bet koks savęs pasmerkimas ar savo klaidų pripažinimas bolševikų yra laikomas silpnybe. Todėl bolševikams niekada nebus didvyriais tokie žmonės kaip Chruščiovas, išdrįsęs nuvainikuoti Stalino kultą, nei Gorbačiovas, nei Jelcinas. Jiems paminklų bolševikai niekada nestatys. Tačiau mielai statys tokiems kaip Stalinas ar Andropovas.

Norėčiau priminti tą pirmąjį bolševikų karą. 1917 metų lapkričio 20 dieną Ukrainos Centrinė Rada paskelbė apie Ukrainos Liaudies Respublikos įkūrimą, neatskirdama jos nuo Rusijos, siekdama „išsaugoti jos vienybę ir tapti lygių ir laisvų šalių federacija“. Rinkimai į Rusijos Steigiamąjį susirinkimą iš aštuonių Ukrainos gubernijų – Kyjivo, Jekaterinoslavo, Chersono, Podolės, Voluinės, Černigovo, Charkivo ir Poltavos – parodė tvirtą ukrainiečių tautinę tapatybę ir ištikimybę socialistų revoliucionierių lozungams. Visose šiose gubernijose, išskyrus Chersono, partijos, pabrėžiančios savo ukrainietiškumą, surinko nuo 60 % iki 80 % rinkėjų balsų. Tarp jų ryškią daugumą sudarė ukrainiečių eserai (socialistai revoliucionieriai) (rėmę Ukrainos nepriklausomybę – red. past.).

Pasiturintis Ukrainos kaimas visai nenorėjo, kad ateitų bolševikiniai plėšikai. Šiuose rinkimuose bolševikai surinko ne daugiau kaip 12–20 % balsų. Tiktai Chersono gubernijoje (dabartinės Odesos, Mykolajivo ir Chersono srityse), kurioje gyveno daugiausia ne ukrainiečiai, tačiau išeiviai iš visos Rusijos, ukrainiečių eserai surinko tik 10 %, tuo tarpu visos Rusijos eserų partija – daugiau nei pusę balsų, o bolševikai – 12 %.

Naktį iš gruodžio 12 į 13-ąją Kyjivą užėmė Ukrainos nacionalinės armijos daliniai. Jie areštavo bolševikų revoliucinio komiteto narius kartu su jų vadu G. Piatakovu, o bolševikus vadovus išsiuntė į Maskvą. Centrinė Rada pareiškė, kad ukrainiečių darbo liaudis sugebės duoti tvirtą atkirtį bolševikams. Ir iš tikrųjų visos Ukrainos darbininkų, valstiečių ir kareivių tarybų susirinkime eserai sugebėjo nurungti bolševikus ir į savo rankas paimti suvažiavimo mandatinę komisiją ir prezidiumą. Bolševikai, susidūrę su šį kartą gerai organizuota jiems priešiška „liaudimi“, pabėgo iš Kyjivo į Charkivą ir surengę ten suvažiavimą pareiškė, kad ima Ukrainoje valdžią į savo rankas. Ukrainos tarybų suvažiavimas Charkive (jo delegatai buvo paskirti bolševikų) paskelbė Ukrainą socialistine respublika, vėliau ją padalindami į Donecko–Krivoj Rogo ir Odesos socialistines respublikas.

Raudonieji bolševikų būriai iš Charkivo iš karto pradėjo užgrobinėti Ukrainos miestus ir kaimus. Po Steigiamojo susirinkimo išvaikymo, iškilus Kyjivo užgrobimo pavojui ir tai, kad pagal atskiros bolševikų taikos su Vokietija sąlygas ukrainietiškos gubernijos bus perduotos priešui, 1918 metų sausio 9 dieną Rada priėmė „Ketvirtąjį universalą“, pagal kurį Ukrainos liaudies respublika paskelbta „nepriklausoma, laisva ir suverenia Ukrainos žmonių valstybe“. Ji pasiuntė savo delegaciją į Breste vykusias derybas su vokiečiais, buvo pripažinta vokiečių ir austrų ir įsipareigojo kaip kontribuciją Ašies valstybėms 1 milijoną tonų maisto produktų ir kuro. Taigi, kaip matote, Lenino „nuopelnas“ Ukrainos valstybingumui buvo tik toks, kad išvaikęs Rusijos Steigiamąjį susirinkimą jis parodė tikrąjį bolševikų veidą ir tuo dar labiau pastūmėjo ukrainiečius nutraukti visus ryšius su Rusija.

Michailas Artemjevičius Muravjovas, vedęs Raudonąją gvardiją prieš Ukrainos radą 1918 m. „Wikimedia Commons“ nuotrauka

Praėjus dviem savaitėms po Ketvirtojo universalo paskelbimo, prie Kyjivo atėjo pulkai, vadovaujami kairiojo esero (rėmusio bolševikų valdžią – red. past.) Muravjovo. Įnirtingi mūšiai tarp bolševikų ir Ukrainos patriotų, junkerių ir kazokų dalinių tęsėsi devynias dienas. Tuo pat metu bolševikų revoliucinis komitetas organizavo sukilimą prieš Radą pačiame mieste. Nors sukilimas buvo numalšintas, tačiau, bolševikams ėmus apšaudyti miestą iš sunkiosios artilerijos, prasidėjo panika ir naktį į vasario 9 d. Centrinė Rada ir Sekretariatas (vyriausybė) paliko Kyjivą ir persikėlė į Žitomirą.

Užėmę Kyjivą, bolševikai jame surengė kruvinas žudynes. Buvo nužudyti apie 5000 karininkų ir keli šimtai ukrainiečių jaunųjų karių – haidamakų. Pačią pirmąją bolševikų valdžios dieną Kyjive bolševikų kareiviai žiauriai nužudė Kyjivo metropolitą Vladimirą Bogojavlenskį, sušaudė garsius gydytojus – chirurgą Bocharovą ir daktarą Rahlį už karinių uniformų dėvėjimą, estrados dainininką Sokolskį – už antibolševikinių eilių dainavimą. Rusai, ukrainiečiai, žydai ir lenkai buvo žudomi vienodai žiauriai. Anot liudininko, Raudonoji armija įvykdė egzekuciją kiekvienam, kuris naiviai parodė raudoną bilietą – liudijimą apie Ukrainos pilietybę. Jie lygiai taip pat galėjo paleisti kulką į pakaušį už auksinius karininko antpečius ir už gražius raudonarmiečių kareiviui patikusius batus. Viskas bolševikiška ir viskas labai gerai pažįstama.

„Pirmąjį bolševikų atėjimą į Kyjivą rusų tautybės gyventojai sutiko net su džiaugsmu, nes jie jau nebegalėjo pakęsti įsisiautėjusio ukrainiečių nacionalizmo. Bet netrukus pradėjo veikti bolševikų saugumas, greitai atvyko garsusis Lacis, gyvenimas pasidarė baisus, Kyjive vienas po kito dažnėjo plėšimai… Savaitė po savaitės gyvenimas darėsi vis labiau nepakeliamas… ir štai bolševikų viešpatavimas baigėsi. Atėjo vokiečiai…“ – prisiminė protopresbiteris Vasilijus Zenkovskis („Penki mėnesiai valdžioje. Atsiminimai“, 1995).

Kyjivas, Ukraina, 2022 m. kovo 8 d. Zurabo Kurtsikidzės / EPA-EFE nuotrauka

Prieš tai į Antantę (Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Rusijos sąjungą – red. past.) orientuoti Ukrainos lyderiai Breste paskubomis pasirašė atskirą taiką su Centrinėmis valstybėmis ir 1918 m. vasario 12 d. kreipėsi į Vokietiją su prašymu padėti. Kovo 2 dieną vokiečių kariuomenė atkūrė Rados valdžią Kyjive. Bolševikai pabėgo, palikdami miestą apiplėštą ir tiesiogine prasme apipiltą krauju. Pagal taiklią V. V. Šulgino pastabą, anksčiau buvę prorusiški ir antivokiški Kyjivo gyventojai po trijų bolševikų valdymo savaičių buvo pasirengę pasakyti: „Būsime pavaldūs Vakarų carui, heterodoksui.“

Taigi pasaulyje jau 105 metus vyksta kova tarp humaniško požiūrio į žmogų, teisės į laisvę ir orumą ir bolševizmo, siekiančio „išsunkti“ žmogų iki dugno, paversti jį tik įrankiu, vergu, nebeturinčiu nei sąžinės, nei garbės. Ir, deja, tenka pripažinti, kad didelė dalis Rusijos gyventojų tiek susigyveno su bolševizmu, kad priima jo taisykles kaip savaime suprantamas, patys to nesuvokdami, jie tapo banditiškos bolševikų struktūros dalimi.

Ir dabar, norėdami išplėsti savo neribotą nusikalstamą valdžią į „dėl silpnųjų“ prarastas sritis, kurios tapo nepriklausomomis normaliomis demokratinėmis šalimis, turinčiomis vietos savivaldą, pilietines laisves, senieji KGB karininkai pradėjo šį „paskutinį karą“.

Šie karininkai tikrai susitelkė aplink Putiną, bet yra pasirengę jį ir paaukoti, jei tik pastarasis irgi parodys „silpnumą“ – jie pasirengę jį praryti nė nemirktelėję dėl taip geidžiamos valdžios naujoms teritorijoms ir žmonių sieloms.

Tie, kurie tikėjo naująja, demokratijos link judančia Rusija ir buvo pradėję gyventi pagal normalių žmonių principus – mokėti mokesčius, laikytis įstatymų, bandyti savo jėgas rinkimuose, – dabar apstulbę žiūri į siaučiančią kruviną velniavą, kuri siunčia rusų jaunuolius į beprasmiško karo mėsmalę. Daugelis mano, kad V. Putinas išprotėjo, pradėjęs šias košmariškas skerdynes ir pradėjęs bausti žmones už paprastą šūkį „karui – ne“. Bet nei Putinas, nei jo aplinka neišprotėjo. Tai „tiesiog“ naujas bolševizmo karas prieš žmoniją ir, tiesą sakant, tiek prieš Ukrainą, tiek prieš Rusiją. Bolševizmas laimėjo pirmąjį karą. 1921 m., sutikus Lenkijai, Leninas didžiąją Ukrainos dalį priskyrė prie Sovietų Sąjungos, paaukodamas Galiciją ir Voluinę, o 1922 m. sutriuškino paskutines Rusijos antibolševikinio pasipriešinimo kišenes Tolimuosiuose Rytuose.

Dabar Ukrainos platybėse vyksta naujas Ukrainos žmonių Tėvynės karas prieš bolševizmą. Jis pasižymi išskirtiniu narsumu ir neįtikėtina drąsa. Ir iš to Ukrainos kariams būdingo atvirumo ir laisvės troškimo atpažįstu mūsų 1918–1922 metų rusų savanorius, kurie kovėsi su bolševikais. Tai – tas pats karas, karas už žmogų, už teisę būti laisvam savo žemėje. Ir, tikiuosi, tai paskutinis bolševikinės Rusijos karas. Greitai, galbūt dėl šio karo, mūsų Rusija nustos būti bolševikinė. Visiems laikams. Ratas užsidarys.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien