2022 06 20

Daiva Šabasevičienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.
Rež. Gabrielės Tuminaitės spektaklio „Dėdės ir dėdienės“ pagal Juozą Tumą-Vaižgantą scena (VVMT, 2014 m.). Regimantas Adomaitis – Mykolas. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

2022 06 20

Daiva Šabasevičienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Paskutinis meilės laiškas Regimantui Adomaičiui

Ačiū Tau, Dieve, kad leidai pagyventi / Tavos kūrybos nuostabiam kampely – žemėj / Ir sąskaitos vis nesulaukti / Už klystkeliais nueitą kelią. (Regimantas Adomaitis)

Birželio 20-ąją mirė vienas didžiausių Lietuvos artistų Regimantas Adomaitis (1937 01 31–2022 06 20). Tai didelė netektis Lietuvos teatro ir kino bendruomenėms, jo sūnums Mindaugui, Gediminui, Vytautui bei jų šeimoms. Reiškiame jiems nuoširdžią užuojautą.

Šįmet atšventęs aštuoniasdešimt penkerių metų jubiliejų, Regimantas Adomaitis nestokojo gerbėjų dėmesio iki pat mirties. Nesvarbu, kad įvairios gyvenimo peripetijos stabdė natūralų žmonių bendravimą, Regimantui ir toliau buvo rašomi meilės laiškai, jei ne ant popieriaus, tai mintimis. Neabejoju, net ir po mirties jam daug kas parašys po meilės laišką, nes paskutinių laiškų, atsiųstų į Lietuvos nacionalinį dramos teatrą, jis net prašė jam nenešti, nes gyvenimas jau sprūdo iš rankų, ir atsakyti į juos jau nebegalėjo. Belieka mums visiems kartu maldoje ištarti: „Sudie, brangus artiste Regimantai!“ 

Ryški, iškart į akis krentanti išvaizda – išlakus stotas, taisyklingi veido bruožai, kuriems bėgantys dešimtmečiai suteikė aristokratiško kilnumo, gilios, skvarbios akys – šie išoriniai aktoriaus Regimanto Adomaičio bruožai suformavo kol kas nepranoktą lietuviškos scenos vyriškumo idealą.

Nors R. Adomaičiui teatras buvo dosnus vaidmenų, aktoriaus likimo esmė – ne vien brandžių vaidmenų gausa, bet ir aktoriaus sugebėjimas tuos vaidmenis kurti netampant vienos ar kitos ideologijos įkaitu. Pirmuosius vaidmenis sukūręs Kapsuko teatre (1962–1963), vėliau ketverius metus (1963–1967) dirbęs Kauno valstybiniame akademiniame dramos teatre, o nuo 1967 m. – Lietuvos valstybiniame akademiniame dramos teatre (nuo 1998 m. – Lietuvos nacionalinis dramos teatras), jis prisidėjo prie reikšmingiausio lietuvių tautos istorinio tarpsnio, formuojant visuomenės pasaulėžiūrą.

Rež. Henriko Vancevičiaus spektaklio „Mindaugas“ pagal Justiną Marcinkevičių scena (LVADT, 1969 m.). Regimantas Adomaitis – Mindaugas. Audriaus Zavadskio nuotrauka
Rež. Grigorijaus Kozincevo filmo „Karalius Lyras“ („Lenfilm“, 1971 m.) kadras. Regimantas Adomaitis – Edmundas.
Rež. Vytauto Žalakevičiaus filmo „Niekas nenorėjo mirti“ (LKS, 1965 m.) kadras. Regimantas Adomaitis – Donatas Lokys.

Asmeninė R. Adomaičio pozicija nulėmė daugelio vaidmenų turinį. Būdamas tarpininku tarp teksto ir minties, jis sugebėjo savo kuriamais vaidmenimis išvengti visuomenės sovietizavimo. Lietuvoje dar neprasidėjus atšilimui, jo vaidmenys tapo tautiškumo šaukliais. Nors istorikai pripažįsta, kad pati visuomenė buvo ištroškusi tautiškumo, tačiau tik nuo individo priklausė jo sugebėjimas ištransliuoti tai, kas teatre vadinama metafora.

R. Adomaitis priklausė tiems retiems menininkams, kurių antroji realybė tapo širdimi matoma ir perskaitoma. Dar XX a. šeštajame dešimtmetyje, papuolęs į sudėtingas teatrų vidaus politikos aplinkybes, sugebėjo išlikti neutralus, o pasirinkęs vienišo menininko poziciją tapo vertikale, į kurią lygiavosi tūkstančiai žmonių. Nors vėliau R. Adomaitis ne kartą prisipažino, kad jis į Sąjūdžio iniciatyvinę grupę nesiveržė, o buvo įrašytas, akivaizdu, kad Sąjūdį jis jau buvo sukūręs daugelio žmonių širdyse ir tapo svarbia jo dalimi. 

R. Adomaičio vaidmenis galima grupuoti, atskirti istorinius nuo šiuolaikinių, herojinius nuo komiškų, vardyti tuos, kurie tapo svarbiais laikotarpio ženklais, ir tuos, kuriuos pats aktorius kritikavo. R. Adomaičio portretą sudaro jo asmeninio santykio į konkrečią aplinką vidinis konfliktas, o jo išraiška – unikali aktoriaus vaidyba, virtusi ryškiu aktoriaus meno pavyzdžiu. 

R. Adomaitis buvo intelektualus aktorius, sugebėjęs kuriamu vaidmeniu išreikšti turtingą vidinį pasaulį, paversti kūrybą instrumentu, tyrinėjančiu XX a. pabaigos žmogaus dvasinę savijautą. Aktoriaus kūryba rėmėsi subtilia personažo psichologine analize ir sugebėjimu kurti apibendrintą charakterį, ieškoti ypatingų jo savybių, atsisakant natūralizmo ir buitiškumo.

Teatro scenoje sukūręs kelias dešimtis vaidmenų, tarp kurių svarbiausi – Mindaugas (1969) ir Mažvydas (1978) Henriko Vancevičiaus pastatytose istorinėse Justino Marcinkevičiaus dramose, įdomių, netikėtų vaidmenų R. Adomaitis sukūrė Irenos Bučienės pastatymuose – Arthuro Millerio „Kainoje“ (1970), Karelo Čapeko „Makropulo recepte“ (1973), Friedricho Dürrenmatto pjesėje „Vaidiname Strindbergą“ (1974).

Paskutiniuoju savo kūrybos laikotarpiu teatre jis vaidino Jono Vaitkaus, Algio Latėno, Rimo Tumino, Oskaro Koršunovo spektakliuose. Ne kartą juos prisimindamas, R. Adomaitis atsigaudavo, pabrėždamas savo ryžtą rizikuoti. Jis visais laikais buvo atviras naujovėms. Žiūrovai tuo galėjo įsitikinti stebėdami jo vaidmenis, sukurtus įvairiuose teatruose, skirtingo režisūrinio braižo spektakliuose. 

R. Adomaitis vaidino daugiau kaip septyniasdešimt Lietuvos, Rusijos, Vokietijos kino ir televizijos filmų. Jo vaidmenys – Donatas („Niekas nenorėjo mirti“, 1965), Orlandas („Kentaurai“, 1979), Ačas („Atsiprašau“, 1982; visų režisierius Vytautas Žalakevičius), Kasparas („Jausmai“, 1968, režisieriai Algirdas Dausa, Almantas Grikevičius), Edmundas („Karalius Lyras“, 1971, režisierius Grigorijus Kozincevas), Girdvainis („Velnio nuotaka“, 1974), Boilanas („Turtuolis, vargšas“, 1983, abiejų režisierius Arūnas Žebriūnas) ir daugelis kitų. 

Regimantas Adomaitis yra gavęs daug apdovanojimų, tarp kurių – LTSR nusipelniusio artisto vardas (1973), LTSR liaudies artisto vardas (1979), Vokietijos (VDR) nacionalinė premija (1981), LTSR valstybinė premija (1982), TSRS liaudies artisto vardas (1985), Gedimino III laipsnio ordinas (1997), Lietuvos Nepriklausomybės medalis (2000), Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija (2015).

„Kiekvieną kartą man išeinant į sceną pakyla karštis, krečia drebulys, padažnėja širdies darbas. Tačiau tokia savijauta man labai padeda. Tokios būklės aš visuomet daug geriau suvaidinu, geriau įsijaučiu“, – vaidindamas paskutiniuosius savo vaidmenis prisipažino aktorius.

Tokiai atvirai išpažinčiai šiandien ryžtųsi ne kiekvienas, nes teatrinėje padangėje kaukės tampa natūrali būsena. Bet R. Adomaitis – didis romantikas. Jis buvo impulsyvus ir veržlus, sergantis devyniolikto amžiaus „liga“, kuria sirgo didžios sielos. 

Tapti efemeriškiausios pasaulyje profesijos atstovu – aktoriumi, R. Adomaitį įkvėpė prigimtis, patirtis, pasisemta gyvenant gamtoje, tobulo stiliaus valdymas. Gerą vaidmenį jis suvokė kaip dykumoje auginamą sodą. Visą savo kūrybinį gyvenimą jis linko į stiprius, savitus charakterius, į gilius jausmus, autentiškas aistras, kurie pasireiškė lemiamuose, dideliuose veiksmuose. Jo Donatas Lokys Vytauto Žalakevičiaus filme „Niekas nenorėjo mirtis“ – veržlus, nesuvaldomas, impulsyvus, anarchiškas, savo tėvo žudikui keršijantis vienišius. Gyvybe tvinksintis vaidmuo tarytum suponavo jo profesinę meistrystę visam likusiam gyvenimui.         

„Regimantas Adomaitis – dalis mano filmų, dalis mano scenarijų, nes dažnai rašydavau, turėdamas omeny, kad būtent jis vaidins, o tiksliau – turi vaidinti tą ar kitą vaidmenį. Taigi, jis – dalis mano biografijos“, – sakė kino režisierius V. Žalakevičius.

Neįtikėtina sėkmė teatre ir kine R. Adomaičio neišlepino. Iki pat gyvenimo pabaigos jis išliko stebėtinai kuklus, ne kartą yra sakęs, kad žiūrovo siekis aktorių matyti kuo dažniau jokiu būdu nereiškia, kad šio aktoriaus kūryba adekvati šiam įsivaizdavimui. Sėkmė – tai tik išorinė išraiška.

Aktorius Regimantas Adomaitis. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

R. Adomaitis, kurio nepažinojome

Regimantas Adomaitis apie savo santykį su teatru yra pasakojęs: „Ne iš kar­to nu­ėjau į tea­trą. Ma­no tė­vas bu­vo ne­igia­mai nu­si­tei­kęs prieš akto­rys­tę, sa­kė, kad tai ne man. Nors jis pats grojo armonika, dainavo, bet artistus laikė nerimtais žmonėmis, plevėsomis. O teatras manyje sėdėjo nuo mokyklos laikų. Pas mus į Pasvalį atvažiuodavo Panevėžio dramos teatras su Juozo Miltinio spektakliais. Mūsų mokykloje ir vaidindavo, o mes, vaikai, žiūrėdavome spektaklius užsikniaubę ant scenos, išsižioję.

Lankiau ir mokyklos, ir universiteto dramos būrelius. Tai buvo didžiulė atgaiva. Ypač mėgdavau skaityti eilėraščius. Bet kai baigiau aktorinį, nustojau eilėraščius deklamuoti. Man užteko Laimono Noreikos, kuris gyvenimo pabaigoje itin gerai skaitė įvairių poetų eiles. 

Dievas žino, kada ta didžioji pradžia. Žmogus – jausmų ir proto lydinys. Sielai, tai amžinai dykumai, matyt, reikalingas nuolatinis atsinaujinimas, o teatras, aktoriaus darbas labiausiai įgalina gyventi žmogaus sielos gyvenimu, kaip sakė Stanislavskis. Pamažėl tai ir įtraukė tartum į sietuvą. Teatras – tai siaubinga nepagydoma liga.“

Pusantrų metų jaunesnis R. Adomaičio brolis Vidas labai jautriai prisimena savo ir Regimanto vaikystę, kuri neabejotinai turėjo nemažos įtakos likusiam gyvenimui. Pasvalyje, kur mokėsi, muzikos mokyklos dar nebuvo.

„Dar vaikystėje su broliu grojom trofėjine lūpine armonikėle, kurią dėdė po karo mums atvežė iš Vokietijos, po to – sena gitara, kurią atradome ant aukšto ir susiremontavome, vėliau tėvai mums nupirko akordeoną, – pirmiau mažą, po to didesnį. Brolio iniciatyva abu savarankiškai išmokome skaityti gaidas.“ 

Regimantas mokyklą baigė sidabro medaliu. Nuo pat vaikystės jis buvo pavyzdys: „Visose srityse jis rodė iniciatyvą, pradedant laivų iš molio lipdymo ir plukdymo prūde, šaudymo iš savadarbio lanko, ir baigiant domėjimusi fizika ir teatru. Regimantas mokykloje lankė net kelis būrelius: fizikų, kur pagamino traukos dėsnį demonstruojantį aparatą, dalyvavo respublikinėje jaunųjų fizikų olimpiadoje.

Teatriniame būrelyje, kuriam vadovavo matematikos mokytojas Antanas Vadopalas, dalyvavo ne viename spektaklyje. Įsimintiniausias – amerikiečių gangsteris pjesėje „Misūrio valsas“. Tačiau labiausiai mokykloje jis pasireiškė kaip geras skaitovas, mokyklos vakarėliuose skaitydamas ištraukas iš pačių įvairiausių kūrinių. Kai jis skaitydavo ar deklamuodavo, salėje būdavo mirtina tyla, o baigus – dideli aplodismentai. Kaip skaitovo jo niekas neruošė. Jis pats savarankiškai daug dirbdavo lavindamas balsą ir artikuliaciją, pamenu, dažnai net pabosdavo namie klausytis, nors jis repetuodavo kitame kambaryje.“

Aktorius Regimantas Adomaitis. Lauros Vansevičienės nuotrauka
Aktorius Regimantas Adomaitis. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Aktorius Regimantas Adomaitis. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Vaitiekus, Regimantas, Kotryna, ir Vidas Adomaičiai 1937 m. R. Adomaičio asmeninio archyvo nuotrauka
Regimantas Adomaitis jaunystėje. Asmeninio archyvo nuotrauka
Rež. Henriko Vancevičiaus spektaklio „Altonos atsiskyrėliai“ pagal Jeaną Paulį Sartre'ą scena (Lietuvos valstybinis akademinis (dabar – nacionalinis) dramos teatras, 1968 m.). Regimantas Adomaitis – Francas, Marija Rasteikaitė – Leni. LNDT archyvo nuotrauka
Rež. Henriko Vancevičiaus spektaklio „Kazimieras Sapiega“ pagal Balį Sruogą scena (LVADT, 1979 m.). Regimantas Adomaitis – Jokūbas Sobieskis, Monika Mironaitė – Marysenka. Onos Pajėdaitės nuotrauka
Rež. Henriko Vancevičiaus spektaklio „Junas Gabrielis Borkmanas“ pagal Henriką Ibseną scena (LVADT, 1981 m.). Regimantas Adomaitis – Junas Gabrielis Borkmanas, Vaiva Mainelytė – Frenken Ela Rentheim. LNDT archyvo nuotrauka
Rež. Irenos Bučienės spektaklio „Akis į akį su visais“ pagal Aleksandrą Gelmaną scena (LVADT, 1982 m.). Regimantas Adomaitis – Andrejus Golubevas, Eglė Gabrėnaitė – Nataša Golubeva. LNDT archyvo nuotrauka
Rež. Irenos Bučienės spektaklio „Ančiuko kryžius“ pagal Praną Treinį scena (LVADT, 1984 m.). Regimantas Adomaitis – Ančiukas, Aldona Janušauskaitė – Didžiavyžė. LNDT archyvo nuotrauka
Rež. Irenos Bučienės spektaklio „Emigrantai“ pagal Sławomirą Mrożeką scena (LVADT, 1989 m.). Regimantas Adomaitis – AA, Vytautas Rumšas – XX. LNDT archyvo nuotrauka
Rež. Algirdo Latėno spektaklio „Aprengėjas“ pagal Ronaldą Harwoodą scena (LVADT, 1996 m.). Regimantas Adomaitis – Seras, Arūnas Sakalauskas – Normanas. Mildos Juknevičiūtės nuotrauka
Rež. Rimo Tumino spektaklio „Maskaradas“ pagal Michailą Lermontovą scena (Vilniaus mažasis teatras, 1997 m.). Regimantas Adomaitis – Kazarinas. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Rež. Ramučio Rimeikio spektaklio „Vėpla“ pagal Francį Veberį scena (LNDT, 1998 m.). Regimantas Adomaitis – Fransua. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Rež. Raimundo Banionio spektaklio „Susitikimas“ pagal Paulą Barzą scena (LNDT, 1999 m.). Regimantas Adomaitis – Hendelis. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Rež. Rimo Tumino spektaklio „Paskutiniai mėnesiai“ pagal Furio Bordoną scena (VVMT, 2005 m.). Regimantas Adomaitis – Tėvas. Martyno Siruso nuotrauka
Rež. Iljos Rudo-Gercovskio filmo „Suaugusių žmonių žaidimai“ (LKS, 1967 m.) kadras. Regimantas Adomaitis – Bronius.
Rež. Almanto Grikevičiaus, Algirdo Dausos filmo „Jausmai“ (LKS, 1968 m.) kadras. Regimantas Adomaitis – Kasparas.
Rež. Marijono Giedrio filmo „Vyrų vasara“ (LKS, 1970 m.) kadras. Regimantas Adomaitis – Augustinas.
Rež. Vytauto Žalakevičiaus filmo „Tas saldus žodis – laisvė!“ („Mosfilm“, 1973 m.) kadras. Regimantas Adomaitis – Franciskas.
Rež. Arūno Žebriūno filmo „Velnio nuotaka“ (LKS, 1974 m.) kadras. Regimantas Adomaitis – Girdvainis.
Rež. Almanto Grikevičiaus filmo „Faktas“ (LKS, 1980 m.) kadras. Regimantas Adomaitis – Jonas Buckus, Vaiva Mainelytė – Kazia Buckuvienė.
Fimuojant rež. Igno Jonyno filmą „Sekmadienis toks, koks yra“ („Cinevera“, 2002 m.). Regimantas Adomaitis – Režisieriaus Tėvas, Arūnas Sakalauskas – Sūnus Saulius. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Aktorius Regimantas Adomaitis ir režisierius Rimas Tuminas 2006 m. birželį. VVMT archyvo nuotrauka

***

Regimantą Adomaitį galime laikyti unikalia teatrine sistema. Jis ypatingas ne vien savo talentu, ypatingu teatrinės etikos suvokimu, bet ir fenomenaliu santykiu su žiūrovais. 

Lietuvoje, kur „žvaigždės“ sąvoka niekada nebuvo susijusi su tokiu atviru publikos pripažinimu kaip kai kuriose kitose šalyse, R. Adomaitis yra išimtis. Šią gal net metafizinę jauseną galima buvo stebėti net paskutiniaisiais jo vaidybos metais: net epizodiniuose vaidmenyse išvydusi šį aktorių, žiūrovų salė subanguodavo, pasigirsdavo aplodismentai. Jį mylėjo, dėl jo ėjo į teatrą. Svarbiausia – jis pats mylėjo teatrą.

Pats aktorius sakė: „Jauti savyje glūdinčius tam tikrus dalykus, kurie lyg ir nesąmoningi, tačiau valdingai stumia aktorystės link. O pradinis impulsas – skaidrus ir grynas, kaip krištolas – tai meilė teatrui.“

Informacija apie atsisveikinimą su Regimantu Adomaičiu bus paskelbta vėliau.