2020 12 11

Dalia Kutraitė

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min

Paslaptingi mūsų gyvenimų atsitikimai ir neatitikimai

Asmeninio archyvo nuotrauka

Dalia Kutraitė, Vilniaus universiteto partnerystės docentė, žurnalistė, komunikacijos ekspertė ir dėstytoja, televizijos laidų ir filmų kūrėja, knygų „Dalia Kutraitė kalbina“ ir „Nokstančių bananų kvapas“ autorė.

Ištraukos iš Dalios Kutraitės  knygos ATSITIKO

Esu dėkinga likimui už 20 nepakartojamų karantino dienų, kurias kartu su vyru praleidome įkalinti kruizinio laivo kajutėje lyg 5 žvaigždučių kalėjime. Džiaugiuosi supratusi, kad net kalint mažame kambarėlyje galima patirti gyvenimo pilnatvę, nes, pasirodo, svarbiausieji dalykai vyksta ne aplink mus, o mumyse pačiuose.

Blogi laikai Nojaus laivo keleiviams prasidėjo prie Kretos salos šešioliktą plaukimo dieną. Pranešimas nuo kapitono tiltelio buvo lakoniškas: vienai keleivei nustatytas koronavirusas, todėl visi privalome likti kajutėse, nekišdami iš jų nė nosies.

Nuo tos akimirkos mūsų gyvenimas iš esmės pasikeitė. Linksmybės ir pramogos baigėsi, vynas ir šokiai užsidarė, net kavos ir karštos arbatos gaudavome sunkiai. Tapome viruso apsėstu laivu, pilnu keleivių iš viso pasaulio, nebežinančių, kas jų laukia ateityje ir kada ir kaip galės pasiekti namus.

– Viešpatie, jei Tu sakai, kad visada esi greta ir saugai mane, tai kodėl atsigręžęs atgal pačiais sunkiausiais savo gyvenimo momentais, aš regiu tik dviejų kojų pėdsakus?

–Todėl, žmogau, kad sunkiausiais Tavo gyvenimo momentais, aš nešu Tave ant rankų…

Blogos naujienos – geros naujienos

Netrukus supratome, kad per pasaulį ritasi jei dar ne pati liga, tai jos pagrindu sukelta bauginanti paniką kelianti informacijos banga. Net ten, kur dar nėra nė vieno koronos atvejo, žmonių mintyse jau tūnojo baimė. Informacija jau keliavo žmonių sąmonės vingiais. Tai kas gali mums atsitikti, visada yra baisiau nei tai, kas mums iš tikrųjų atsitinka. Oi kiek daug man teko pergyventi baisiausių dalykų, kurie…man taip ir neatsitiko – rašė Markas Tvenas. Man, kaip komunikacijos dėstytojai, buvo įdomu stebėti tai, apie ką ne kartą buvau kalbėjusi savo paskaitose: informacija 21-ajame amžiuje plinta greičiau už bet kurį virusą ir dažnai yra kenksmingesnė savo padariniais visuomenei, nei pati liga. Kaip besikeistų informacijos perdavimo galimybės ir formos, pati viešoji informacija visada bus gąsdinanti dėl prigimtinio jos noro sutirštinti spalvas ir akcentuoti blogus dalykus labiau nei gerąsias naujienas. Apie tai daugybę kartų su studentais diskutuota, apie tai ir su psichologais ir net psichiatrais kalbėta. Nuo neatmenamų laikų žmogus buvo linkęs gaudyti blogas naujienas labiau nei geras, nes šios, pasirodo, praktiškai žiūrint, yra neva vertesnės, perspėjančios apie gresiančius pavojus. Dar tuomet, kai mūsų proproprotėviai medžiuose ar olose gyveno ir juos pasiekdavo žinia apie artėjantį tvaną, uraganą ar sausrą, tai padėdavo jiems toms stichijom pasirengti. Taigi blogos žinios perspėja, skatina veikti ir padeda išsigelbėti. Na o iš gerų žinių, kaip sako žinovai, neva jokios naudos, nebent pakelia nuotaiką ir padeda atsipalaiduoti ir net aptingti. Taigi, anot psichologų, sekti blogas žinias – paveldėtas įprotis, toks tarsi mūsų galvose likęs apendicitas, į kurį ir orientuojasi šiuolaikiniai naujienų pardavėjai. Kaip mėgsta teisintis visi žurnalistai ir žiniasklaidos bosai, mes tik rašome ir rodome tai, ką nori girdėti ir matyti mūsų žiūrovai, ir skaitytojai. Žmogiškosios prigimties silpnybės, visada ras peno radijuje, televizijoje, interneto portaluose ir socialiniuose tinkluose. Deja…

Costa Victorijos keleiviai televizoriaus nebijo

Televizorius gąsdino kasdien nuosekliai pranešinėdamas pandemines naujienas iš viso pasaulio: užsikrėtė, susirgo numirė…

Kasdien pjauna ausį nelogiški viso pasaulio žiniasklaidos pareiškimai. JAV du tūkstančius dolerių kainuoja koronos gydymas, bet prieš tai juk visiems buvo paaiškinta, kad jokio gydymo nuo šios ligos dar nėra. Tai ir nebeaišku, kaip gydo, kas gydo, kiek kas kainuoja?! Nesuprasi. Informacijos pandemija kenksminga visiems, bet ypač patiems informacijos skleidėjams. Atima galimybę mąstyti ir informaciją vertinti kontekste. Kas pasidarė viso pasaulio žurnalistams?! Vienakryptė tendencinga informacija. Dar universitete žurnalistai mokomi bet kurį skaičių pateikti ne plikai, o kontekste, lyginant jį su kitais. Pavyzdžiui, jei pasakysi kad išdegė dvidešimt ha miško, žmonėms bus neaišku, ar čia daug, ar mažai, o jei tą skaičių palyginsi su kokio kaimo ar miestelio plotu, tada bus daug aiškiau. Elementaru ir seniai žinoma, bet dabar atrodo, kad tas koronavirusas protus aptemdė viso pasaulio žurnalistams. COVID-19 skaičius pateikia vienodai keistai: užsikrėtė, pasveiko, numirė, kartais skaičiai nesutampa ir tada kyla klausimas, o kas nutiko su tais, kurie nei pasveiko, nei numirė? Pateikiami didžiuliai susirgusių skaičiai, nelyginant jų su tos valstybės, turinčios šimtus milijonų gyventojų, nepateikiant kokį procentą tas susirgusiųjų skaičius sudaro. Viskas reliatyvu, sąlygiška, viskas priklauso nuo aplinkybių, pavyzdžiui, kad ir 5 eurai. Jei radai juos keliu eidamas ir valgyti norėdamas dešrą nusipirkai – tai jau sėkmė, o jei loterijoje išlošei, svajodamas apie naują automobilį, tai jau neviltis?

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Sėdžiu čia izoliuota ir pažadu sau abejoti, kol nesužinosiu, kiek žmonių Lietuvoje mirė per tą karantiną nuo kitų ligų. Susidaro įspūdis, kad šiuo metu visame pasaulyje žmonės nebemiršta nei nuo senatvės, nei nuo vėžio, nei nuo infarktų ir insultų, nei nuo paprasto gripo komplikacijų, visi tik nuo koronos. O argi nebūtų sąžiningiau, jei koronos statistika būtų pateikiama lyginant ją su kitų ligų skaičiais? Argi ne geriau suprastume šios ligos pavojingumą?

Kažkada eilinio gripo protrūkio metu viename interneto portalų atsirado rubrika GRIPAS, kur kasdien buvo skelbiama gripo statistika, tame tarpe ir žmonių mirtys nuo gripo komplikacijų. Pamenu, atrodė baisokai. Tada vienos didelės ligoninės medikas nuramino mane paaiškindamas: jeigu kasdien būtų pasakojamos bet kurio ligoninės skyriaus ligonių istorijos, pradėtų atrodyti, jog sulaukėme tos, šiame skyriuje gydomos, ligos epidemijos. Istorijos ir skaičiai – galingas šiuolaikinės komunikacijos ginklas. Pasaulį valdo – informacija, ji kuria virtualią realybę, mūsų požiūrius, santykius ir mūsų nedideles baimes paverčia didelėmis.

Nesilankykite vieni pas kitus, nesiglėbesčiuokite, nesibučiuokite, laikykitės atstumo, saugokit save, anūkų pas senelius neleiskite! O tie iš rizikos grupės tegul sėdi namie vieniši ir nuliūdę! Žiūrėsim, kiek ištvers be gryno oro ir bendravimo! Žurnalistų klausimai spaudos konferencijoje irgi keistoki, švelniai tariant: jei užsikrėsiu koronavirusu ar būtinai mirsiu?

Costa Victorijos keleiviai televizoriaus nebijo. Pergalės fiesta prieš pasaulinę paniką tęsiasi. Gal šia Nojaus Arka iki amžiaus ar pasaulio pabaigos plaukiosim jūromis, o gal sulauksim kokios naujos pradžios ir sukursim naują teisingesnį, geresnį ir laimingesnį pasaulį? Keistos mintys mintijasi karštoj saulėkaitoj plaukiant sąsiauriu iš Arabijos į Raudonąją jūrą Somalio piratų belaukiant.

Nors leidžiame dienas nerūpestingai ir net televizoriaus nebijom, bet mintys, kaip ir dera, žvelgiant į apokalipsinę pasaulio pabaigą aplanko vis įdomesnės. Suklustu išgirdusi Maskvos patriarcho Tėvo Kirilo pamokslą apie valios reikšmę žmogaus gyvenime: net didžiausią talentą gali pražudyti valios trūkumas. O kiek daug tokių pavyzdžių matyta… Ugdai valią – augi kaip asmenybė. Valios reikia net ir maldoms. Valia Dievo duotas įrankis, kuriam reikia neleisti atbukti ir atšipti.

Sueco kanalu – į karščiuojančią ir pasimetusią Europą 

Džiaugėmės galimybe praplaukti Sueco kanalu ir grįžti į Europą, rodos, tokią artimą, savą ir pažįstamą. Deja, jau prieš pasiekiant Viduržiemio jūrą ir Europos krantus sužinojome, kad anksčiau žadėtas ir mūsų taip viltingai lauktas sustojimas Graikijos Rodo saloje atšauktas dėl tos pačios jau visiems žinomos priežasties – globalios pandemijos ir pasaulinės sveikatos organizacijos reikalavimų. Žmonės užsidarė namuose, o valstybės uždarė oro ir jūrų uostus, kad joks virusuotas karūnuotas svetimšalis neprasiskverbtų. Tiesa sakant, tokie karantino reikalavimai priminė dešimtojo mūsų eros amžiaus priemones kovojant su maru. Ir tada persų gydytojas, filosofas ir išminčius Avicena ragino visus išsiskirstyti, nesibūriuoti, užsidaryti namuose, plauti rankas, pinigus ir visus paviršius dezinfekuoti actu. Šiek tiek keistokai dvidešimt pirmajame aukštųjų technologijų, mokslo ir pažangos amžiuje atrodo tokios pat priemonės, kaip ir viduramžiais naudotos. O gal tai rodo, kad mes tik įsivaizduojame toli pabėgę nuo skaudžiausiųjų žmonijos rykščių? O iš tiesų dar labai daug dalykų šiame pasaulyje, kurių žmogus ne tik nugalėti, bet ir perprasti negali. Bet įdomiausia, kad šalia kitų patarimų Avicena ragino jokiu būdu neįsileisti į namus baimės ir panikos. Neįsileisti baimės ir panikos!? O vykdyti šį reikalavimą viduramžiais buvo daug lengviau, nei šiandien! Kodėl? Nagi todėl, kad mūsų laikais į kiekvieno namus paniką ir baimę atneša televizija, radijas, internetas, laikraščiai, žurnalai, bombarduojantys visus mus kasdien po daugybę kartų.

2020 04 11, Didysis šeštadienis

Dvidešimt pirmoji karantino diena

Velykų kelias namo 

…Kai pervažiavę Estiją ir Latviją ties Saločiais kirtome išsiilgtos savo Tėvynės Lietuvos sieną, buvo Velykų nakties vidurnaktis, lygiai 24.00. Įspūdinga!

Manėm išgąsdinsim pareigūnus, pasisakę, kad iš Italijos grįžtam ir susilauksim kokių netikėtai baisių procedūrų, bet mielieji tautiečiai pasieniečiai Šv. Velykų naktį buvo labai draugiški. Temperatūrą pamatavę, užpildę dokumentus ir išgavę pažadą, kad dvi savaites izoliuosimės namuose, niekur iš jų nosies nekišdami, gražiai palinkėjo mums gero kelio.

Visą kelionę nuotoliniu būdu stebėjo mūsų gelbėtojas, Lietuvos ambasadorius Italijoje, Ričardas Šlepavičius. Labanakt pasakėme jam skambindami jau iš savo kiemo Vilniuje. Aušo Šv. Velykų rytas…

Viskas, kas atsitinka mūsų gyvenime, turi labai didelę prasmę ir vertę. Ypač patys netikėčiausi dalykai. Tikslas vienintelis ir labai paprastas: išmokti bet kokiom aplinkybėm mylėti žmogų, save ir pasaulį.

Iš laiško korintiečiams. Jei galėčiau aš pranašauti ir žinočiau visas paslaptis ir viską pažinčiau ir turėčiau tokį tikėjimą, kad kalnus galėčiau perkelti, bet meilės neturėčiau, tai būčiau nieku…

Išleido:  S. Jokužio leidykla-spaustuvė