Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2021 11 07

Rūta Krasnovaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Paslaptingieji kilpinėlių nėriniai ir jų istorija Lietuvoje

Linos Krasnovaitės-Siparienės sukurtas šeivutės nėrinių papuošalas, pritaikant autentiškus XIX a. raštus. L. Krasnovaitės-Siparienės nuotrauka

Ne vieną žavi subtilūs šeivutės nėriniai – iš smulkių mazgelių surišti žiedelių ir lankelių ornamentai. Nėrimas šeivute – labai senas tradicijas turintis nėrimo būdas, kaip manoma, savo kilme siekiantis senųjų civilizacijų laikus. Skirtingai nuo kitų tradicinių nėrinių, neriant šeivute nebūtina turėti daugybės pagalbinių priemonių – nėrimo pagalvėlės, smeigtukų, ritelių, tinklelio. Pakanka tik siūlo ir įgudusių rankų.

Darbui su siūlais palengvinti naudojamas įrankis, vadinamas šeivute. Nėrėja viena ranka laiko įtempusi siūlą, o kita manipuliuoja šeivute, rišdama savotiškus mazgelius. Šis įrankis savo forma primena laivelį, viename gale dažnai turi snapelį siūlams ištraukti. Praeityje šeivutės buvo dirbinamos iš dramblio kaulo ar metalo, kartais – iš porceliano. Neretai šeivutes įmantriai graviruodavo, pjaustinėdavo, puošdavo rankų darbo piešiniais. 

Europoje tokie nėriniai buvo žinomi jau nuo XVI–XVII a. Dažniausiai tai buvo kilmingų damų, netgi karalienių užsiėmimas. Yra žinoma, kad Marija Antuanetė jaunystėje mėgdavusi šeivute rišti mazgelius. Kaip aistringa šeivutės gerbėja ir talentinga kūrėja garsėjo ir Rumunijos karalienė Elžbieta.

1910 m. kartu su bičiule Katharin L. Hoare išleido įkvepiančių šeivutės darbų knygą. Joje rašė: „Darbas su šeivute – tai nėrimo ir audimo žavesys viename. Naudojama tokia pati šeivutė (šaudyklė), kaip ir audžiant, tačiau staklės – tai mūsų rankos, paklūstančios minčiai ir akimirkos kūrybingumui.“ 

O kaipgi Lietuvoje?

Pas mus šie nėriniai tradiciškai vadinami kilpinėliais, šiandien dažnai išgirsime ir „frivolitė“ pavadinimą. Lietuvoje ankstesniais amžiais kilpinėlių taip pat būta, tačiau žinios apie šį mūsų kultūros paveldą labai skurdžios – nežinoma, nei kada ši nėrimo technika atkeliavo į Lietuvą, nei iš kur, nei kokiais keliais, nei kaip pasiekė mūsų dienas.

Kilpinėlių meistrė Lina Krasnovaitė-Siparienė ir jos sesuo Rūta, siekdamos užpildyti šią spragą, užsibrėžė patyrinėti šio nėrimo būdo istoriją Lietuvoje, jos ištakas. Ir tai iš tiesų buvo daug iššūkių keliantis siekis. Nepavyko aptikti jokios literatūros šia tema, jokių ankstesnių tyrimų, jokių studijų. Iš esmės subtiliųjų kilpinėlių istorija Lietuvoje – balta dėmė mūsų šalies rankdarbių technikų žemėlapyje. Tyrimą individualia stipendija parėmė Lietuvos kultūros taryba.

Nėrimo šeivutės, „Filigrania“. Nijolės Karpavičienės nuotrauka
Lina Krasnovaitė-Siparienė neria šeivute iš labai plono medvilnės siūlo. Jūratės Gurauskės nuotrauka

Paieškos Lietuvos muziejuose

Pirmiausia kilpinėlių ieškota Lietuvos muziejuose, kuriuose yra didesnės tekstilės kolekcijos, tačiau jų pavyzdžių pavyko aptikti tik Lietuvos nacionaliniame muziejuje ir tik du artefaktus. Abu jie atkeliavę iš Amerikos praėjusio amžiaus pradžioje.

Pirmasis artefaktas – dekoratyvinis takelis, datuotas 1911–1920 m., kurį padarė Prančeska Babiliukė-Brazauskienė, kilusi iš Tauragės rajono, Gaurės apskrities, Stirbaičių kaimo, būdama Amerikoje, galbūt Jungtinėse Amerikos Valstijose. Kur Prančeska išmoko šios nėrimo technikos – Lietuvoje ar Amerikoje – vienareikšmiškai pasakyti negalima. 

Kitas artefaktas – rankšluostis, gautas iš Šv. Kazimiero seserų kongregacijos vienuolyno muziejaus Čikagoje. Šio rankdarbio autorius nežinomas, datuoti būtų galima XX a. pradžia. Jį puošia 2 cm pločio kilpinėlių nėrinys. Įdomu, kad iš Šv. Kazimiero seserų kongregacijos vienuolyno šeivutės nėrinių siūlo galas veda į Pažaislio vienuolyną Kaune.

Nėriniai Pažaislio vienuolyne  

Būtent iš šio Šv. Kazimiero seserų kongregacijos vienuolyno Čikagoje 1920 m. atvyko penkios seserys su misija buvusiame vienuolių kamaldulių Pažaislio vienuolyne įkurti Kazimieriečių seserų vienuolyną ir steigti mokyklas. Tarp jų buvo ir sesuo Ana Marija (Jozefina Magdelena Rakauskaitė, 1894–1989 m.) – to meto garsios operos solistės Marijonos Rakauskaitės (1892–1975 m.) sesuo. Seserys kazimierietės ne tik atkūrė vienuolyną, bet ir perėmė Pažaislio vienuolyne veikusią mokyklą, Telšiuose ir Vabalninke atidarė amatų mokyklas. 

Pažaislio vienuolyno seselė vienuolė Virginija patvirtino, kad iš tiesų vienuolyne kilpinėlių nėrimo technika gana gerai žinoma. Ji ne tik papasakojo apie seseles vienuoles, kurios nėrė šeivute, bet ir šeivutės istorijos tyrinėtojoms padovanojo du sesers Eufrozinos (Marijos-Konstancijos Petraitytės, 1903–1994 m.) darbus – dvi prisiuvamas apykakles kunigui ant stulos! Pažaislio vienuolyne iki šiol naudojama sesers Eufrozinos nertais kilpinėliais papuošta liturginė tekstilė, skirta šv. Mišioms – korporalai, palės, rankšluostėliai kunigui rankoms nusišluostyti.

Labiausiai tikėtina, kad sesuo Eufrozina išmoko rišti kilpinėlius iš tetos Prienuose, o gal galėjo pamokyti ir seserys iš Čikagos – vienuolyno įkūrėjos. Juk Čikagoje, kaip žinome, buvo neriama šeivute, o sesuo Eufrozina į vienuolyną įstojo kaip tik tuo metu, kai jame gyveno seselės vienuolės iš už Atlanto. Tačiau neatmestina ir tokia galimybė, kad kilpinėlių technika vienokiu ar kitokiu būdu ją pasiekė per dvi tikras seseris iš Amerikos, kurioje šios praleido jaunystę.

Sesuo Eufrozina kilpinėlių nėrimo mokiusi ir kitas vienuolyno seseles. Sesuo Judita per seselių vienuoliškų vardų vardadienius dovanodavusi joms kilpinėliais papuoštus Pažaislio Dievo Motinos paveikslėlius. Gali būti, kad seserys kilpinėlių mokiusios ir savo įsteigtose amatų mokyklose.  

Prančeskos Babiliukės-Brazauskienės kilpinėlių ir medvilnės takelis bei jo detalė. Lietuvos nacionalinio muziejaus eksponatas. Arūno Baltėno nuotrauka
Rankšluostis iš Šv. Kazimiero seserų kongregacijos vienuolyno muziejaus Čikagoje ir jo detalės. Lietuvos nacionalinio muziejaus eksponatas. Arūno Baltėno nuotrauka

Rašto paslaptis

Dar prieš kelerius metus, kai nė negalvota apie kilpinėlių istorijos vingius, į seserų Linos ir Rūtos, tyrinėjančių kilpinėlių istoriją Lietuvoje, akiratį visai netikėtai pateko vienas artefaktas. Marijonos Rakauskaitės ir Liudo Truikio namų-muziejaus darbuotojos, žinodamos, jog Lina puoselėja šį senovinį amatą, parodė dailų eksponatą – Marijonos nosinaitę, apnertą kilpinėliais. Jokių tikslesnių žinių apie nosinaitę nebuvo. Sakė, kad gal Marijona atsivežusi iš Paryžiaus.

Kai paieškų gija nukrypo Pažaislio vienuolyno link, prisiminta ir Marijonos nosinaitė. Įdomus ir galbūt neatsitiktinis sutapimas, kad šiame vienuolyne kaip tik tuo metu, kai į jį įstojo seselė Eufrozina 1922-aisiais, kartu su kitomis seselėmis iš kazimieriečių vienuolyno Čikagoje buvo ir Marijonos sesuo Jozefina – seselė Ana Marija.

O koks gi buvo nustebimas, kai, parsinešusi brangią dovaną – sesers Eufrozinos apnertas kunigo stulos apykakles, – Lina palygino jas su Marijonos nosinaite nuotraukoje. Vienos iš apykaklių ir nosinaitės raštas pasirodė esąs tas pats! Tiesa, mazgelių skaičius ratukuose nėra visai identiškas, ir siūlai, naudoti nosinaitei apkraštuoti, smulkesni, galbūt šilkiniai. Tačiau kadangi yra nesuskaičiuojama daugybė šeivutės raštų ir galimų kombinacijų, toks sutapimas atrodo pernelyg iškalbingas. Labai tikėtina, kad tai tų pačių rankų darbas, ir labiausiai tikėtina, kad sesers Eufrozinos. Nosinaitę ji galėjusi padovanoti pačiai Marijonai arba jos seseriai vienuolei Anai Marijai.

Įdomu, kad iki šio tyrimo tarp kilpinėlių meistrių vyravo požiūris, jog šeivutė mus veikiausiai pasiekė iš Prancūzijos arba Anglijos (Amerika nebuvo minima), kur šeivutės nėriniai buvo labai populiarūs, o Lietuvos ryšiai su šiomis šalimis – gana glaudūs. Apie šios technikos perėmimą iš Prancūzijos galėtų liudyti ir Lietuvoje šiandien gana populiarus „frivolitė“ pavadinimas kilpinėliams. Beje, taip pat kilpinėliai vadinami ir lenkiškai. Labai gali būti, kad kilpinėlių technika mūsų kraštą pasiekė iš įvairių šalių panašiu metu, taip pat iš Vokietijos – ne viena vyresnė meistrė yra minėjusi apie senovines vokiškas knygas, kurias matė savo mokytojų rankose. Na, o kol kas kilpinėlių istorija gana netikėtai nuvedė už Atlanto, taip pat ne į dvarą, kaip kad tikėtasi, o į vienuolyną, darbščių, įkvepiančių asmenybių keliais.

Visa tai, kas atrasta – atspirties taškas tolesniems kilpinėlių istorijos Lietuvoje tyrinėjimams. Dar laukia daug darbo – ieškoti informacijos apie senesnės kartos nėrėjas ir vienuolyno įkurtas amatų mokyklas Telšiuose, Šv. Kazimiero seserų kongregacijos vienuolyno Čikagoje vienuoles lietuves, kurios XX a. pradžioje nėrė šeivute, toliau ieškoti kilpinėlių istorijos sąsajų su dvaro kultūra.

Marijona Rakauskaitė (dešinėje) su seserimi Jozefina 1950 m. ir kilpinėliais puošta Marijonos nosinaitė. Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus ir Linos Krasnovaitės-Siparienės nuotraukos
Kilpinėlių palyginimas: kairėje – seselės Eufrozinos apykaklė kunigui, dešinėje – Marijonos nosinaitė. Linos Krasnovaitės-Siparienės nuotraukos
Pažaislio vienuolyno seselė Eufrozina. Pažaislio vienuolyno ir Rūtos Krasnovaitės nuotraukos

Kviečiame į šeivutės mokomąsias dirbtuves

Per visą sovietmetį šeivutė Lietuvoje išliko, nors ir nebuvo labai populiari. Ir šiandien šeivutė Lietuvoje gyva. Yra nemažai bandžiusiųjų jos išmokti, šiek tiek nėrusiųjų, bet profesionaliai plėtojančiųjų šį meną, amatą nėra daug. Vis dėlto šie nėriniai reikalauja nepalyginamai daugiau kantrybės, atidumo ir laiko negu nėrimas vąšeliu.

Siekiant prikelti šį gerokai primirštą nėrimo šeivute amatą ir meną, įgyvendinamas projektas „Atgimstančios ikonos“, kurį iš dalies remia Lietuvos kultūros taryba. Šio projekto autoriai ir organizatoriai – „Filigrania“ bei VšĮ „Meno ekspansija“. Viena šio projekto veiklų – šeivutės nėrimo mokomosios dirbtuvės. Jų dalyviai susipažins su šios nėrimo technikos kilmės istorija ir plėtote Lietuvoje, išmoks bazinių nėrimo šeivute technikų.

Dirbtuvės vyks gruodžio 4, 5 ir 28 d. 12–14 val. Marijos ir Jurgio Šlapelių namuose-muziejuje, II aukšte, autentiškoje jaukioje M. Šlapelienės namų svetainėje. 

Dirbtuvėlės nemokamos. Vietų į dirbtuvėles gruodžio 4–5 d. jau nebeliko, kviečiame registruotis į užsiėmimą gruodžio 29 d. Vietų skaičius labai ribotas.

Dirbtuves gruodžio 4–5 d. ves kilpinėlių meistrės tautodailininkės Lilija Simonavičiūtė ir Virginija Pusvaškienė, kilpinėlių meistrė Lina Krasnovaitė-Siparienė, gruodžio 29 d. – L. Krasnovaitė-Siparienė.

Jei norite užsiregistruoti, rašykite el. paštu [email protected] Registruojantis reikia nurodyti savo vardą, pavardę ir telefono numerį. Jei kyla klausimų, skambinkite tel. 8 612 66 815.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.