Pasninkas – atsivertimo, o ne narcisizmo kelias

Jaunesnės kartos žmogui nėra aišku, kodėl reikia riboti savo poreikius dėl krikščioniškojo dvasingumo. Kam besąlygiškai mane mylinčiam Dievui reikalingos mano aukos ir pastangos? Kodėl jis nori iš manęs atimti kažką gero? Dar kitų neįtikina įprastas raginimas pasninkaujant susilaikyti nuo mėsos: o kas jeigu aš jos ir taip nevalgau? Ne vien todėl, kad esu vegetaras arba saugau sveikatą. Gali būti, kad tiesiog neįperku arba gyvenu šalyje, kur jos nelengva gauti. Pasninko tradicija gali virsti visiška parodija, kai mėsa pakeičiama prabangia žuvimi ar kitais rinktiniais maisto produktais.

Pasninkas ir susilaikymas – kartu su malda, išmaldos dalijimu ir kitais gailestingumo darbais – visada buvo Bažnyčios gyvenimo ir atgailos praktikos dalis. Atgailos praktikos skatina krikščionį atsiversti, prašyti atleidimo už nuodėmes, maldauti Dievo pagalbos, dėkoti ir šlovinti Tėvą. Tačiau tam, kad pasninkas ir susilaikymas išties būtų Bažnyčios gyvenimo dalis, reikia turėti autentiškai religinę, iš tiesų krikščionišką sielą. Dėl to būtina reguliariai patikslinti šių praktikų raiškos būdus atsižvelgiant į mūsų laikų gyvenimo sąlygas. Taip rašoma Italijos vyskupų konferencijos 1994 m. parengtose sielovados gairėse apie krikščioniškąją pasninko prasmę.

Pasninko tradicijos raida

Mums pažįstama pasninko tradicija nusistovėjo Europoje ankstyvaisiais viduramžiais. Pasninkas (maisto kiekio apribojimo) ir susilaikymas (tam tikrų produktų atsisakymas) atspindėjo vienuolynuose nusistovėjusius papročius. Senovėje per pasninką buvo valgoma kartą per dieną, vakaras buvo skirtas klausytis Dievo žodžio ir bendruomeninei maldai. Bėgant amžiams įsitvirtino paprotys, pagal kurį tai, ką krikščionys sutaupo pasninkaudami, buvo atiduodama stokojantiesiems ir ligoniams.

Susilaikymas nuo maisto visada buvo derinamas su klusnumu Dievo žodžiui, malda ir dosnia meile. Šv. Petras Auksaburnis teigia: „Šie trys dalykai – malda, pasninkas ir gailestingumas – yra vienas ir tas pats, jie vienas iš kito gauna gyvybę. Tas, kuris turi tik vieną arba neturi visų trijų kartu, neturi nė vieno.“ Šv. Magnus kalba apie tai, kad tikrąjį gavėnios pasninką sudaro susilaikymas ne tik nuo maisto, bet ir visų pirma nuo nuodėmių.

1966 m. Apaštališkoji konstitucija apie atgailos discipliną kalba kaip apie asmeninį religinį aktą, kurio tikslas yra meilė ir atsidavimas Viešpačiui: pasninkas dėl Dievo, o ne dėl savęs.

Pasninkas ir susilaikymas yra dalis tų religinio elgesio formų, kurios nuolat priklauso nuo kintančių gyvenimo aplinkybių. Jėzus šia tema nepaliko mums jokių konkrečių nurodymų, tačiau aiškiai kalbėjo apie būtinybę pasninkauti kovojant su blogiu. Jis pats tam tikrais ypač reikšmingais gyvenimo momentais pasninkavo, taip parodydamas tikrojo pasninko dvasią ir pobūdį. Gavėnios pradžioje girdėjome, kaip pradėdamas savo viešąją veiklą Jėzus pasninkavo dykumoje keturiasdešimt dienų, kovodamas su pagundomis, ir įveikė jas tvirtai laikydamasis Dievo žodžio, nes žmogus gyvas ne vien duona.

Ne duonos jis alksta, o gyvenimo, ne maisto, o meilės. Žmogus labiausiai alksta Dievo.

Alkis tampa svarbiu mokytoju. Tarsi koks skambantis varpas siunčia žmogui signalą, anot teologo Silvano Fausti, primindamas, kad ne duonos jis alksta, o gyvenimo, ne maisto, o meilės. Galiausiai tai reiškia, kad žmogus labiau už viską alksta Dievo.

Jėzus niekada neparodė paniekos kūnui ar maistui. Priešingai, buvo tokių, kurie piktinosi, kad šis rabis, „vyno gėrėjas“, pernelyg džiaugiasi gyvenimu. Tad maisto, gero dalyko atsisakymas neturi nieko bendra su panieka pasauliui ar savitiksliu asketizmu. Pasninkavimas Dievo akivaizdoje padeda man atpažinti, kad esu Jo vaikas, kuris iš Jo gauna viską – ir save, ir net Jį patį, – rašo S. Fausti.

Pirmasis pasninkas „Tėvo akivaizdoje“, anot teologo, yra nevalgyti brolių, siekiant juos įsisavinti, ir neišvemti tų, kurių negalime suvirškinti. Egzistuoja proto ir širdies, ausų ir akių pasninkas.

„Pasninkas, kaip ir bet koks geras darbas, gali būti tiesiog pasirodymas prieš žmones, net prieš Dievą: išdidžios, savininkiškos ir valdingos širdies, mirties kupinos, išbaltinimas. Šis alkio jausmas mums turėtų priminti, kad labiau už viską mes alkstame Dievo. Todėl pasninkas yra neatsiejamas nuo maldos“, – sako kun. Maurizio Botta.

Atsivertimo, o ne narcisizmo kelias

Ne paslaptis, kad visose religingumo apraiškose gali slypėti daugybė spąstų: savigaila, pretenzijos Dievui apdovanoti mus už gerą elgesį, iliuzija, kad šis kulto veiksmas atleidžia nuo reiklesnių pareigų savo artimajam.

„Kodėl mes pasninkaujame – ir tu nematai? Kodėl mes darome atgailą – ir tu nepastebi?“ – sarkastiškai klausia Izaijas. Pranašai prieš tūkstančius metų gerai pažinojo šį žmogaus dviveidiškumą, todėl kvietė į pasninką, kurio nori Viešpats: „Nuimti neteisėtai uždėtus pančius, atrišti jungo valkčius, pavergtiesiems duot laisvę, sulaužyti bet kokį jungą. Dalytis su alkstančiu savo duona, priglobti vargšą ir benamį, aprengti, ką pamačius, nuogą, neatsukti nugaros saviesiems“ (Iz 58, 6–7).

Pasninkas yra atsivertimo ženklas. Jis byloja apie atgailą už įsisąmonintas nuodėmes, nuolankumą Dievo akivaizdoje ir pasitikinčią maldą. Drauge yra neatsiejamas nuo broliškos meilės ir kovos su neteisingumu: „Melstis ir pasninkauti yra gera, bet geriau negu tai – išmalda ir teisumas“ (Tob 12, 8).

Krikščioniui nusižeminimas nėra savitikslis ar tik savitvardos priemonė, rašoma Italijos vyskupų gairėse. Jis yra dalyvavimas šlovingoje Kristaus mirtyje, į kurią esame įtraukti per Krikštą.

Per Krikštą esame gavę dovaną ir užduotį ją išreikšti moraliniame gyvenime (plg. Rom 6, 3–4) elgesiu, apimančiu viešpatavimą viskam, kas yra blogio ženklas ir vaisius: ištvirkavimas, netyrumas, aistringumas, godumas, piktžodžiavimas, nešvarios kalbos. Apaštalas Paulius Kol 3 ragina nebemeluoti, būti pakantiems, nuolankiems, kantriems, gailestingiems, vieni kitiems atleisti… Žodžiu, nusimesti senąjį žmogų ir apsivilkti naująjį. Tapti nauju žmogumi. Sutikite, nelabai aišku, kuo čia dėta rūkyta šoninė ar šokoladas.

Naujas gyvenimas laisvėje yra iškovojamas, įgyjamas dedant sąmoningas pastangas. Suvokdamas šią atsakomybę, apaštalas Paulius žvelgia į varžyboms besiruošiančius sportininkus ir mokosi iš jų: „Tramdau savo kūną ir darau jį klusnų, kad, kitus mokydamas, pats nepasidaryčiau atmestinas“ (1 Kor 9, 27).

Kūno troškimais Paulius vadina ne vien gašlumą, bet ir pyktį, neapykantą, apgaulę, puikybę, pavydą… Ragina gyventi pagal Dvasią, kurios vaisiai yra meilė, džiaugsmas, ramybė, gerumas, ištikimybė, švelnumas, susivaldymas (Gal 5, 13–25).

Iš tiesų šiandien pasninkas praktikuojamas dėl pačių įvairiausių priežasčių ir kartais įgauna pasaulietinę išraišką, tampa protesto, pasipriešinimo, kovos priemone. Egzistuoja ir savotiška asketizmo tradicija, kuri ne visada atspindi krikščionišką dvasią.

„Remiantis Bažnyčios mintimi ir patirtimi, bet kokia atsižadėjimo praktika įgyja visą savo vertę tik tada, kai ji atliekama gyvoje bendrystėje su Kristumi. Jei yra gaivinama maldos ir nukreipta į krikščioniškosios laisvės augimą, per savęs dovanojimą konkrečiai vykdant brolišką meilę“, – rašoma gairėse.

Pasninkas ir susilaikymas turėtų būti neatskiriamas nuo maldos ir artimo meilės.

Vyskupai pabrėžia, kad tam tikrais atvejais patys tampame daiktų vergais arba net neteisingumo bendrininkais, pavyzdžiui, kai maistas vartojamas be saiko, yra švaistomas, išmetamas; kai pernelyg daug vartojama alkoholio ir rūkalų; kai nuolat stengiamasi įgyti nebūtinų dalykų, nekritiškai priimant kiekvieną madą ir reklamą; perdėtai išlaidaujant net ir per religines šventes; nesaikingai ir savitiksliškai pramogaujant, mėginant užsimiršti ir vengti atsakomybės, užuot siekus būtino psichologinio ir fizinio atsigavimo; beatodairiškai užsiimant veikla ar darbu, nepaliekant vietos tylai, apmąstymams ir maldai; perdėtai naudojantis komunikacijos priemonėmis, kurios gali sukelti priklausomybę, trukdyti asmeninei refleksijai ir bendravimui su artimaisiais.

Todėl gairėse teigiama, kad pasninkas ir susilaikymas turėtų būti neatskiriamas nuo maldos ir artimo meilės. Jis ypač praktikuotinas Bažnyčios bendruomenei svarbių įvykių išvakarėse, rengiantis dvasinėms pratyboms ir rekolekcijoms; ypatingomis aplinkybėmis, kai skubiai kreipiamasi į Dievą ir neatidėliotinai reikia broliškos pagalbos (gamtinės katastrofos, badas, karai, socialiniai neramumai, etninė diskriminacija, nusikaltimai…).

Kasmet per gavėnią parapijų bendruomenėms ir bet kurioms kitoms tikinčiųjų grupėms siūloma suplanuoti vieną ar kelias pagalbos akcijas, skirtas palengvinti skurdo situacijas. Mūsų pasninko ir savęs apribojimo vaisiai turėtų tapti solidarumu su silpnesniuoju. Tai vienas iš galingų būdų krikščioniškoms vertybėms skleisti ir gilinti.

Panašu, kad tikrasis pasninkas yra besąlyginis pasitikėjimas Dievu, kad ir kas nutiktų. Nuolankumas gyvenimo akivaizdoje, pripažįstant savo ribotumą ir pamatinį Dievo poreikį. Tikrai Dievo, o ne mūsų pačių susikurto stabo.