Pastatai transformeriai. Lietuvos jūrų muziejus – unikali karinio ir marinistinio paveldo jungtis

Lietuvos jūrų muziejus. Gedimino Šulco / Bernardinai.lt videomedžiagos kadras

Nerijos fortas Kopgalyje, kuriame įsikūręs jūrų muziejus – vienintelis išlikęs XIX a. pabaigos Rytprūsių karinių įtvirtinimų pavyzdys šalyje. Apie poreikį čia statyti fortą kalbėta dar XVIII a., o pirmieji kariniai statiniai užbaigti Napoleono karų metu.

Atsiradus galingesnei artilerijai, XIX a. pradėti statyti naujo tipo fortai. Dabartinėje Lietuvos teritorijoje visa fortų sistema iškilo Kaune, tuometėje carinėje Rusijoje. Tuometė Prūsija nusprendė, kad du tokie fortai – abipus uosto vartų – turi saugoti Klaipėdos uostą ir Kuršių marias.

Iki šiol Kopgalyje esantis fortas turi savo legendų – pasakojama apie požeminį tunelį po mariomis, vedusį iš forto į miestą.

Fortas pradėtas statyti 1865 m., tačiau, nors ir buvo skubotai aprūpintas patrankomis, iki Prūsijos–Austrijos karo pradžios jo nespėta užbaigti ir kare jis nebuvo panaudotas. Itin sparti artilerijos raida lėmė, kad Nerijos ir kitame krante buvusio Miško forto pylimai uosto gynybai tapo nebetinkami.

Neilgai trukus prasidėjo pirmosios funkcinės forto statinių ir teritorijos transformacijos. 1897 m. buvo demontuotos patrankos, komplekse įrengti Uosto valdybos ir kopų prižiūrėtojų sandėliai. Forto centre esančiame redute (uždaro žiedinio tipo įtvirtinime su langais į vidinį kiemą) apsigyveno darbininkai. Apie trečdalį Kopgalio gyventojų buvo beraščiai, todėl, valdžiai pasirūpinus, forte veikė Kopgalio kaimo mokykla. Fortas buvo svarbus ir laivybai – 1902-aisiais ant šiaurinio forto pylimo buvo įrengtas vėjo semaforas, rodęs meteorologines sąlygas, bangavimą, o giedru oru matomas net 6–7 mylias nuo kranto.

Jūrų muziejaus akvariumo pastato statybų aikštelė 1975 m. Lietuvos jūrų muziejaus nuotrauka

Nerijos forto prieigos 1958 m. Lietuvos jūrų muziejaus nuotrauka

Nerijos forto redutas XX a. 3 deš. Lietuvos jūrų muziejaus nuotrauka

Įėjimas į Nerijos fortą (Kopgalio tvirtovę). Tiltas per fosą, vartai, prietiltis, „kaklo poterna“ (tunelis), pylimas apie 1930 m. Lietuvos jūrų muziejaus nuotrauka

Pasienio policijos motorlaivis „Partizanas“ Nerijos forto fosą ir marias jungiančioje protakoje apie 1935–1938 m. Lietuvos jūrų muziejaus nuotrauka

Moliuskų ekspozicija muziejaus akvariumo pastate (iki 2014 m. rekonstrukcijos). Lietuvos jūrų muziejaus nuotrauka

Jūrų muziejaus akvariumo pastato interjeras 1981 m. Juozo Polio / Lietuvos jūrų muziejaus nuotrauka

Gedimino Šulco / Bernardinai.lt videomedžiagos kadras

Per Pirmąjį pasaulinį karą, rusų kariuomenei užėmus miestą, fortas keletą dienų buvo tapęs miestiečių prieglobsčio vieta. Tarpukariu tvirtovėje įkurta valstybinė pasienio policija, dalis forto patalpų apgyvendintos. Teritorijoje taip pat veikė vandens matavimo ir oro signalizavimo stotis. Aplink fortą suformuoti grioviai buvo sujungti su mariomis ir pradėti naudoti kaip prieplauka nedideliems policijos ir žvejų laivams.

Kariškiai vėl perėmė fortą 1939 m. Vokietijai aneksavus Klaipėdos kraštą. Po Antrojo pasaulinio karo apgriauta ir apleista tvirtovė liko uždaroje pasienio zonoje, tačiau yra liudijimų, kad ir toliau buvo ardoma gyventojų, jie išrinkdavo kokybiškas plytas, o vaikai čia ieškodavo šovinių. Prasidėjus statinių pritaikymo šiandieniam muziejui darbams, išminuotojai iš teritorijos išvežė du sunkvežimius arba 20 tūkst. nesprogusių sprogmenų.

Tvirtovės restauravimo darbai pradėti 1973-iaisiais, neilgai trukus – ir Jūrų muziejaus akvariumo statybos. Pirmaisiais jo gyventojais prieš pat 1978-ųjų Naujuosius metus tapo iš Amsterdamo parsivežti pingvinai.

Pasakoja architektė, paveldosaugininkė dr. Viltė Janušauskaitė.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.