Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

Skaitymo ir žiūrėjimo laikas:

20 min.
Kauno technologijos universiteto Ekonomikos ir verslo fakultetas. Martyno Stankevičiaus / Bernardinai.lt videomedžiagos kadras

Skaitymo ir žiūrėjimo laikas:

20 min.

Pastatai transformeriai. Valstybės spaustuvės ir Lietuvos universiteto rūmai

1918-ieji metai, Lietuva – vėl nepriklausoma valstybė. Po Nepriklausomybės akto pasirašymo prasideda sudėtingas Laisvės kovų laikotarpis, o besiformuojančios valdžios struktūros daugelyje regionų susiduria su daugybe sunkumų – ekonominių, personalo, kanceliarinių. Vienas tokių – kur bus spausdinami svarbiausi šalies dokumentai: įsakai, blankai, oficialioji spauda.

Šalį tuoj paliksianti vokiečių okupacinė valdžia Lietuvai parduoda savo reikmėms Kaune naudotą spaustuvę. Naujasis pirkinys dalį poreikių patenkina, tačiau toli gražu ne visus: vis tobulėjant šalies struktūroms, plečiasi ir paklausa – dažnai spaustuvės darbuotojams tenka dirbti viršvalandžius. Tuo metu ši spaustuvė yra didžiausia šalyje.

Vis dėlto, kaip teigė amžininkai, spaustuvės įranga vokiečių buvo surankiota iš bet kur ir jos būklė buvo įvairi. Pats spaustuvės pastatas nebuvo tinkamai funkciškai suplanuotas, konstrukcijos nepritaikytos pramoninei veiklai, kur veikė judantys agregatai. Tad reikėjo atsinaujinti.

Pradėta kalbėti apie naujos valstybinės spaustuvės statybas Kaune, nors iš pradžių dar buvo svarstoma ką nors pritaikyti iš jau esamų pastatų – dairomasi į buvusius tvirtovės sandėlius, kažkurį iš fortų.

Reikėjo spaustuvės, kuri patenkintų visas valstybines reikmes – nuo įvairių biurokratijos koridoriuose naudojamų blankų iki lito banknotų spausdinimo. Buvo skaičiuojama, jog steigti valstybinę spaustuvę ir joje atlikti spaudos darbus finansiškai tiesiog labiau apsimokės, juoba kad spaustuvė kartu turėjo tarnauti ir privatiems užsakymams. Kadangi patalpų trūko ir kai kurioms kitoms įstaigoms, naujas pastatas turėjo patenkinti ir jų poreikius – čia turėjo atsirasti vietos „Lietuvos“ dienraščio redakcijai, ELTA naujienų agentūrai.

Spaustuvė Kaune 1922 m. Lietuvos aviacijos muziejaus fotografija
Valstybės spaustuvės rūmų statybos pabaiga 1925 m. KTU bibliotekos fotografija

Centrinėje miesto dalyje didelių laisvų teritorijų buvo mažai. Iš pradžių buvo ginčų dėl sklypo nuosavybės, mat į jį reiškė pretenzijas ir pats miestas. Vis dėlto 1923-iųjų pradžioje buvo paskelbtas spaustuvės rūmų projekto konkursas – vienas pirmųjų tarptautinių architektūros konkursų šalyje.

Pirmąją vietą ir 1000 litų premiją laimėjo vokiečių architektas Heinrichas Fišeris. Atsižvelgiant į tai, kad pastatas buvo miesto centre, džiaugtasi ir palyginti reprezentatyvia, pagal tuometę sampratą, šio modernizuoto vokiečių klasicizmo stiliaus projekto išvaizda – kaip rašyta anuomet. Vis dėlto minėtas projektas buvo kiek transformuotas vietos specialistų ir statybos darbus atlikusios Berlyno firmos.

Pirmosios trečiojo dešimtmečio pusės Kauno panoramoje šie rūmai iš tiesų labai išsiskyrė – visų pirma gan utilitariais, moderniais savo fasadais, būdingais to meto vokiečių pramoninei architektūrai. Tai buvo bene stambiausias savo tūriu pastatas tuometės Laikinosios sostinės centre, ypač išryškėjęs ganėtinai skurdžiame nepriklausomybės pradžios Kauno miestovaizdyje. Buvęs spaustuvės pastatas net ir šiandien atrodo kiek nebūdingas Kauno centrui, ypač atsidūręs kur kas išraiškingesnės vėlesnės architektūros apsuptyje.

Kaunas 1919–1930. Lenkijos nacionalinio archyvo fotografija
Kauno naujamiestis iš paukščio skrydžio XX a. I p. Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus fotografija
Nežinomas XX a. I p. fotografas, Valstybinės spaustuvės pastatas Kaune, nuo Žemaičių gatvės, 1925–1928 m. Lietuvos aviacijos muziejaus fotografija

Dveji spaustuvės korpusai buvo labai aiškiai atskirti pagal funkcijas – korpusas prie K. Donelaičio gatvės buvo gamybinis, kuriame vyko spausdinimo procesai, o Gedimino gatvės fligelis buvo administracinis. Pastarajame glaudėsi tiek spaustuvės administracija, tiek oficiozinio dienraščio „Lietuva“ redakcija, tiek ir dalis šalies Finansų ministerijos.

Spaustuvė pastate veikė tik porą metų. Netrukus prasidėjo kitas, gerokai ilgesnis, iki šių dienų besitęsiąs šio pastato gyvenimo etapas.

1922-aisiais įkurtas Lietuvos aukštojo mokslo centras – Lietuvos universitetas – nuo pat savo gyvavimo pradžios susiduria su dideliu patalpų trūkumu, kuris, šiam plečiantis, auga kartu. Netrukus, po valstybinės spaustuvės įkūrimo, pasigirsta kalbų, kad spausdinimo darbusi vis dėlto galėtų atlikti privačios įmonės. Nusprendžiama spaustuvės pastatą perleisti universitetui ir taip išspręsti patalpų trūkumo klausimą. Valstybės spaustuvė sujungiama su „Švyturio“ bendrove ir išsikelia.

Vyriausybė palaimina Spaustuvės rūmų perdavimą universiteto reikmėms 1926-ųjų spalį. Kitais metais prasideda pastato rekonstrukcija,  čia dirba tuomet dar jaunas, tačiau jau spėjęs pasižymėti ir universitete dirbantis Vytautas Landsbergis-Žemkalnis.

Visi pradėti rekonstrukcijos darbai vyko pastato viduje, tačiau prireikė kiek perdaryti ir pastato cokolį išorėje, nes į patalpas rūsyje, numatytas bibliotekos knygų saugykloms, lietingu laikotarpiu smelkdavosi vanduo. Dar statant spaustuvę buvo džiaugiamasi, kad projektą prireikus bus galima transformuoti. Po rekonstrukcijos dalis buvusių didžiųjų spaustuvės patalpų pritaikytos auditorijoms įrengiant medžio ir gipso sieneles su švieslangiais – spaudoje buvo džiaugtasi, kad „ir auditorijos tapo šviesios, ir koridoriai ne per siauri“.

Lietuvos universiteto rūmai. „Lietuva skaitmenimis“, 1928 m.
Kaunas. Antrame plane Valstybės spaustuvės – Lietuvos universiteto – pastatas. Gedimino ir K. Donelaičio gatvių kampas XX a. 4 deš. Gerardo Bagdonavičiaus / Šiaulių „Aušros“ muziejaus fotografija

1929-aisiais buvusiame spaustuvės pastate duris atveria Lietuvos universiteto Didieji rūmai. Čia įsikuria universiteto centras – pagrindinė administracija – rektoratas, raštinė, buhalterija; savotiškai rimuojasi su buvusia pastato funkcija tai, kad į čia atsikelia tuomet svarbiausia ir didžiausia šalyje buvusi universiteto biblioteka; rūsyje įkurdinama knygų saugykla; pirmajame aukšte – skaitykla. Į pirmą aukštą taip pat atkeliamas Zoologijos-gamtos muziejus. Antrajame aukšte savo naujus namus randa Humanitarinių mokslų, o trečiajame – Teologijos-filosofijos ir Evangelikų teologijos fakultetai. Vietos užtenka ir didesnei daliai Matematikos-gamtos mokslų ir, iki išsikeliant į kitus rūmus, kai kurioms Technikos fakulteto patalpoms.

Reikia pabrėžti, kad vėliau, universitetui pasistačius naujus Medicinos, Fizikos ir Chemijos rūmus, Didieji rūmai spaudoje kritikuojami jau kur kas drąsiau: ir koridoriai jau atrodo nebe tokie patogūs, ir auditorijos mažokos. Ne kartą akcentuojamas ir vėdinimo sistemos trūkumas, dėl kurio ypač žiemą kenčia tiek personalas, tiek ir studentai. Didžiosios, bet kartu gan biudžetinės rekonstrukcijos metu šiuo atveju buvo pataupyta. Vėdinimas yra tik nedidelėje tuometėje skaitykloje – bet ir ši yra kritikuojama dėl savo nedidelio ploto. 1940-ųjų pradžioje iškėlus Humanitarinį fakultetą į Vilnių, rūmuose numatomas, pavadinkime, perstumdymas – bibliotekai turėjo atitekti visas pirmasis aukštas palei K. Donelaičio gatvę; o Zoologijos-gamtos muziejus persikelti į antrąjį, šalia čia numatomų įvairių biologijos įstaigų.

Prasidėjus pirmajai sovietinei okupacijai, pertvarkymų užmojai dar kartą pasikeitė. Vokiečių okupacijos metais uždarius universitetą, pastatui kuriam laikui teko dar ir karinės ligoninės vaidmuo – tai buvo gan įprasta praktika Rytų frontui artėjant atgal Vokietijos link. Pokariu universiteto administracija iš čia išsikėlė į buvusius Žemės banko rūmus – Didieji rūmai virto 2-aisiais. Pastatas tapo Mechanikos ir lengvosios pramonės (iki naujųjų rūmų pastatymo) fakultetų namais; viršutiniame aukšte veikė Karinė katedra.

Buvę Didieji Lietuvos universiteto rūmai šiuo metu tarnauja kaip vienas iš šio tiesioginio palikuonio – Kauno technologijos universiteto – pastatų. Rūsiuose vis dar saugomi pagrindinio Nepriklausomos Lietuvos universiteto bibliotekos lobynai, o skaitykla, kurios mažumu buvo skundžiamasi ketvirtajame dešimtmetyje, jau daugybę metų veikia erdviose patalpose antrajame pastato aukšte. Rūmai pokariu patyrė dar ne vieną smulkesnę vidaus transformaciją, tačiau išlaikė savo funkciją: universitetinį vaidmenį, kurio šimtąjį jubiliejų švęs dar šiame dešimtmetyje.

Pasakoja architektūros istorikas dr. Paulius Tautvydas Laurinaitis.

Martyno Stankevičiaus / Bernardinai.lt videomedžiagos kadras
Martyno Stankevičiaus / Bernardinai.lt videomedžiagos kadras
Martyno Stankevičiaus / Bernardinai.lt videomedžiagos kadras
Martyno Stankevičiaus / Bernardinai.lt videomedžiagos kadras
Martyno Stankevičiaus / Bernardinai.lt videomedžiagos kadras
Martyno Stankevičiaus / Bernardinai.lt videomedžiagos kadras
Martyno Stankevičiaus / Bernardinai.lt videomedžiagos kadras
Martyno Stankevičiaus / Bernardinai.lt videomedžiagos kadras
Martyno Stankevičiaus / Bernardinai.lt videomedžiagos kadras
Martyno Stankevičiaus / Bernardinai.lt videomedžiagos kadras
Martyno Stankevičiaus / Bernardinai.lt videomedžiagos kadras
Martyno Stankevičiaus / Bernardinai.lt videomedžiagos kadras
Martyno Stankevičiaus / Bernardinai.lt videomedžiagos kadras
Martyno Stankevičiaus / Bernardinai.lt videomedžiagos kadras

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Kas yra „bernardinai“?

Arba kodėl „Bernardinai.lt“ yra nemokama žiniasklaida ir kodėl kviečiame tapti partneriais paremiant.