Paštetas

Neseniai rūpesčių sumažėjo, sostinės skirstymo taškui persikėlus iš rūmų Gedimino prospekte į Totorių g. 8, nes totoriai – miklūs raiteliai. Tikriausiai minties būta judriau paštą paskirstyti ir sklandžiai išvežioti – kaip 1860–1861 m. JAV raitelių ekspresas, 80 raitelių ir 450 žirgų, per 10 dienų perveždavo laiškus 3219 kilometrų į Kaliforniją iš šalies vidurio, kai siuntos ratais keliaudavo tuos tūkstančius kilometrų tris savaites. Kaip tik šią žiemą keli kalėdiniai sveikinimai nuo atvykimo į Lietuvą keliavo 30 dienų iki Vilniaus Didžiosios gatvės, kur žmogus gyveni ir įsitempęs siuntų lauki dieną naktį.

Prisimenu šiltus ryšius su paštu vaikystėje. Būdami karo pabėgėliai vaikai gaudavome siuntinėlių iš amerikiečių vaikų, taupydavome nepanaudotus pašto ženklus, kad surinktume jų pakankamai geradariams išsiųsti padėkos laiškelį. Ir į netoli esantį centrinį Augsburgo paštą nunešdavome tėvelių siunteles. Jungtinėse Valstijose ligi šiandien laiškus užmiestin veža draugiškas laiškanešys, įdeda į mūsų ir kaimynų dėžutes prie gatvės, nes atokiau nuo kelio esantys namai yra neprivažiuojami. Ir visą gyvenimą, kad ir kur gyventum, susipažįsti su pašte tarnaujančiais žmonėmis, švenčių proga mielai juos pasveikini, pasidalini sausainiais ar kita dovanėle, o dirbantieji tau pasiūlo ką tik gautą naują ženklą arba pasidalija pašto ar kita naujiena.

Ryšys su paštu suasmeniškėjo studentavimo metais per atostogas, mokslui lėšų užsidirbant naktinėje pašto skirstymo pamainoje. Iš darbo važiuodavau autobusu kartu su žmonėmis, po pusryčių keliaujančiais į gamyklas, įstaigas ir kitas tarnybas. Skirstyti laiškus anais laikais, prieš įvedant pašto kodus, buvo gera mankšta – kelių rūšių rėmuose su 49 langeliais (7 x 7), taip, kad per aštuonias valandas išdėliodavai porą trejetą tūkstančių vokų.

Stengdavomės visus laiškus ryšuliais į maišus sudėti iki vidurnakčio, prieš sunkvežimiams iškeliaujant į mažesnius miestelius ir kaimus. Mus įspėdavo sergėti kiekvieną laišką, nes kartais vidaus tvarkos prižiūrėtojai likus 15 minučių iki dvyliktos nakties įmesdavo registruotą skubų laišką. Jei skubių siuntų maišas jau būdavo užsegtas, tokį, kad ir vieną, laišką tekdavo dėti į naują maišą, kad neužlaikytum skubaus pašto. Jei naktį likdavo laiko, būdavo įdomu padirbėti prie „negyvų“ laiškų staliuko, stengiantis surasti, kur siunta turėtų keliauti, kai adresas būdavo užrašytas ne visas, netikslus, neįskaitomas. Didelis rūpestis būdavo, kad kiekvienas laiškas saulėtą ar lietingą dieną žūtbūt pasiektų savo gavėją.

Jau penkeri metai, kai Lietuvos paštas sukompiuterėjo, labai dailus lipdukas paženklina gaunamos siuntos ir įteikiamo voko, dėžutės paviršių kodu bei numeriu. Norint apsaugoti Europos Sąjungą nuo neapmokestintos prekybos, siunčiami dalykai lydimi muitinės deklaracijos, o gaunami sustabdomi laišku gavėjui dėl siuntinėlio pobūdžio. Pavyzdžiui, draugiška siuntėja man kasmet siunčia iš JAV stalo kalendorių su gražiomis gamtos nuotraukomis. Lietuvos paštas laišku prašo pranešti, kas siunčiama, kiek verta, ar tai dovanojama, ar prekė ir t. t. Paštas siunčia per muitinę, šiemet žiemą tai kainavo 6,90 euro, juos sumoki internetu, tada parašai, kad tai dovana, kad kalendorius.

Žinoma, siuntėja jau būna užrašiusi tą patį anglų kalba JAV deklaracijoje, kad nereikėtų paštui gavėjo klausti, o šiam skambinti ar rašyti vėl siuntėjai teiraujantis, kas dovanojama. Jeigu apie kasmetinę dovaną nežinai, atsitiktinai gauni kitą siuntą, turi kreiptis į malonų siuntėją išduoti pradžiuginti siųsto siuntinio turinį ir vertę.

Esama šalių, kurios iš karto gautą siuntinėlį paženklina „praleista be muito“, kai jo vertė būna mažesnė, negu nustatyta užsienio prekėms ar dovanoms. Po tokios mankštos dėl gaunamo siuntinėlio, dar pabendravęs su banku, jautiesi lyg prižiūrimas kompiuteris, o ne aptarnaujamas klientas.

Vilniaus senamiestyje vienišas asmuo kas mėnesį laukia pensiją atnešančios laiškanešės. Paprastas popierėlių perdavimas tampa tikra švente močiutei, kai laiškanešė, siuntų krepšiu nešina, sutinka užeiti jau paruošto arbatos puodelio ir sausainiuko, pasidalyti žodeliu ir šypsniu. Miesto ir kaimo žmonės kremtasi, kai pašto skyrius dingsta. Tenka toliau eiti sumokėti sąskaitą, nunešti laišką, atsiimti pensiją, siuntą. Juk čia ir bendravimas, kaip kad mėgstamoje parduotuvėje su tarnautojais, kasininkėmis, kitais piliečiais, jaunais ir senesniais. Pašte vis randasi kokių naujovių, skelbimų, dabar ir prekių – nuo antklodžių iki atvirukų, ne tik vokų ar dėžučių. Turbūt pašto skyriai, jeigu nepelningi, mažinami.

Juk Lietuvos paštas nėra vienintelė tokio pobūdžio įstaiga pasaulyje. Kitur ši problema sprendžiama įkuriant pašto skyrelius net žmonių namuose, parduotuvėse ar padarant juos mobilius. Esama vietovių, į kurias visokių siuntų bendrovių perduodamos prekės galų gale nugabenamos pašto darbuotojų, nunešamos laiškanešio ar perduodamos siuntų išvežiotojo, kur paštas suprantamas kaip tarnyba, o ne verslas.

Sukompiuterėjęs paštas dar ne viską numato, ne viską išsprendžia, nes, būna, į užsienį grąžinama Lietuvą pasiekusi siunta, lyg neturėtume aiškiai matomos pašto dėžutės, kabančios po ryškiu namo numeriu ant pastato sienos. Žinoma, kai senovėje paštas veikė, mažai kas mokėjo rašyti ir skaityti (žr. apaštalų Pauliaus, Jono, Jokūbo, Petro laiškus Šventajame Rašte), ateityje, matyt, mintys bus perduodamos kompiuteriu ir įsodintais kvantiniais čipais. Tik man vis dar neaišku, kaip per paštą ir muitinę reikės savo seseriai į užsienį siųsti šokolado plyteles.

Lietuvos pašto tinklalapyje kalbama apie misiją, viziją, vertybes. Kintant pašto paslaugoms, žmonių gyvenimo būdui, bendravimui ir ryšiams, kažkur valstybinėse įstaigose teišlieka esminis viso pašto ir mūsų mažo pašteto tarnystės uždavinys – vienyti žmones, valstybės piliečius ir gyventojus. Ne tokios senos kaip Gedimino Vilnius, bet 200 metų skaičiuojančios JAV pašto ministerijos uždavinys nuo pirmosios dienos buvo sujungti visos šalies žmones, pasiekti juos iki pat pakraščių ir mažų bendruomenėlių.

Užsieniečiai pratę saviesiems atvirukus siųsti (mūsų paštetas jų turi daug), ir tos kelios minutės, praleistos pašto įstaigoje, jiems daug pasako apie šalies žmones ir jų gyvenimą.

Kai paštete žmogiška ir malonu, daug mieliau gyventi ir, užuot siutus – siųsti.