Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

Vidutinis skaitymo laikas:

15 min.

Pasvalio krašto bažnyčių gaisrai

Naujosios Grūžių bažnyčios fone – apdegęs senas kryžius, 2013 m. Gražvydo Balčiūnaičio nuotrauka

Tekstas perpublikuojamas iš Pasvalio krašto istorijos ir kultūros žurnalo „Šiaurietiški atsivėrimai“ (2022 m. Nr. 1)

Temos idėja gimė dar 2019 m. pavasarį, kai liepsnose paskendo vienas žinomiausių pasaulio paveldo statinių – Paryžiaus Dievo Motinos katedra. Ugnies liežuviai ir dūmų kamuoliai virš bažnyčių stogų bei bokštų ypač jautrus vaizdinys. Gamtos jėgų ar žmogaus sukeltas kataklizmas visais laikais siautėjo negailestingai. Dažniausiai bažnyčias naikino miestų gaisrai, karai, tačiau ir taikos metu atsiranda priežasčių kilti stichijai.

Medinės šventovės dega iki pamatų, mūrines ugnis naikina iš vidaus, palikdama vaiduokliškai stirksoti aprūkusias sienas. Tai yra nelaimė bendruomenei, kraštui, valstybei. Smūgis tikintiesiems, šalies kultūrai, istorijai, paveldui. Ką žinome apie Pasvalio krašto bažnyčių gaisrus? Toli praeitin keliauti nereikia. Vos ketvirtis amžiaus skiria mus nuo paskutinio karto, kai žmonės rinkosi prie dar rusenančios Dievo namų degėsių krūvos. Savo duoklę pasiėmė pasauliniai karai. Kita vertus, kartais tik dėl nesuprantamų jėgų pasisekė išvengti nelaimės. Arba pavojaus būta netikro… Apie visa tai – šioje publikacijoje.

Pasvalio bažnyčia „degė“ ir pratybose

XVI–XVIII a. Pasvalį daugybę kartų niokojo gaisrai. Tokia buvo medinių šiaudiniais stogais miestelių dalia. Pirmoji bažnytėlė, pastatyta pačioje XV a. pabaigoje, išstovėjo beveik du šimtmečius. 1581 m. degėsiais virto keliolika namų prie turgaus aikštės, bet ugnis kažkokiu būdu bažnyčią aplenkė. Ji pražuvo dar po šimtmečio, kai 1680 m. miestas liepsnojo net dukart.

1744 m. miestelio nuostatuose pažymėta, kad, siekiant išvengti gaisrų, visi bravorai iš sodybų kuo skubiau turi būti perkelti į specialiai nuo seno jiems skirtą vietą prie Svalios upelio. Namus arčiau bažnyčios nurodyta uždengti ne šiaudais, bet skiedromis, kad ne taip lengvai užsiliepsnotų ir „puoštų miestą“. Uždrausta šieną ir javus laikyti savo sodybose.

Nepaisant saugumo priemonių, gaisrai nesiliovė. Antroji bažnyčia supleškėjo 1776 m. vasaros gaisre. Įdomus faktas, jog po to kunigo Povilo Chociatovskio rūpesčiu buvo suręsta laikina pašiūrė iš žabų ir plūkto molio. Joje miestiečiams laikytos pamaldos net 11 metų, kol 1787 m. buvo baigta statyti trečioji Pasvalio bažnyčia, jau mūrinė, dengta čerpėmis. Lėšas jai skyrė Vilniaus kapitula, surinko parapijiečiai.

Kol buvo statomi nauji maldos namai, jų pašonėje toliau siautėjo ugnis: 1778 m. degė Biržų gatvė, 1782 m. – Pumpėnų gatvė, o 1785 m. sudegė 17 namų prie turgaus aikštės. Paskutinis gaisras prasidėjo nuo bravoro, todėl griežčiausiai nurodyta visus juos pagaliau iškelti už miesto.

1920 m. liepos 22 dieną Pasvalyje „prasidėjo gaisras iš papiroso, kuris buvo numestas linų sandėly. Pradėjo degti keliose vietose. Ugnis greit išsiplėtė Pasvalio centre, Biržų ir Vilniaus gatvėse. Pasvalio ugniagesiai neįstengė ugnies apgesinti. <…> Sudegė visas miesto centras, veik visa Biržų gatvė ir pusė Vilniaus gatvės. Ugnies sunaikinta apie šimtas namų“.

Iš pranešimo laikraštyje „Lietuva“ aiškėja, kad miestas degė dvi dienas, jį malšinti padėjo Biržų ir Šiaulių ugniagesiai. Be pastogės liko apie šimtas šeimų, arba 500 žmonių. Sudegė daug prekių krautuvėse ir sandėliuose, ypač javų, linų, sėmenų. Kadangi sudegė miesto centras, tikėtina, kad ugnis praūžė visai netoli bažnyčios. Tuo metu prie šventoriaus, dabartinio klebonijos pastato vietoje, dar šliejosi seni mediniai turgaus aikštės statiniai. Juos nugriaus tik beveik po dešimtmečio. Stebuklingu būdu bažnyčia išvengė paskutinio didelio Pasvalio gaisro liežuvių.

1933 m. gruodžio 2 diena. „Pasvalio bažnyčioje 8 val. vakaro buvo užsidegęs didysis altorius (7 val. buvo šliūbas). Atvykus vietos savanoriams gaisrininkams ir didelei žmonių miniai, kunigams išnešus Švenčiausiąjį, po poros valandų gaisras buvo likviduotas be didelių nuostolių. Remontui bažnyčios komitetas nutarė apsidėti po 2 litus nuo galvos.“

Ši žinutė „Panevėžio balso“ laikraštyje pasirodė prieš pat Kalėdas. Greičiausiai „didelė žmonių minia“ jau iki tol spėjo paskleisti „karštą“ naujieną mieste, todėl į šventines iškilmes suėję tikintieji nenustebo, kad su altoriumi kažkas ne taip. Nėra duomenų, ar gaisro priežastis buvo nustatyta. Tai galėjo būti „šliūbo“ metu degusi ir neužgesinta žvakė. Arba elektros tiekimo sistemos gedimas. Elektros apšvietimas bažnyčioje įrengtas 1928 m., kiek vėliau trys altoriai buvo papuošti spalvotomis elektros lemputėmis. O gaisras kilo būtent didžiajame altoriuje.

Nors minima, kad jis nebuvo smarkiai pažeistas, iš žinomų faktų spręstina, jog grąžinti bažnyčiai pirminį vaizdą reikėjo pastangų. Tad veikiausiai ta proga nuspręsta atnaujinti visą bažnyčios interjerą. 1934 m. dailininkas Antanas Krivickas atkūrė apdegusį altorių ir išdekoravo presbiteriją, o 1936 m. – ir visą likusią bažnyčią, atnaujino šoninius altorius ir paveikslus: pertapė nublukusius, paauksavo rėmus, vieno paveikslo rūbus perauksavo, kito persidabravo, trečią apskritai pakeitė nauju.

Tais pačiais metais dailininkas Jonas Mackevičius nutapė keletą drobių ir naują paveikslą „Jėzaus krikštas“ didžiajam altoriui. Taigi, nedidelis gaisras bažnyčioje turėjo neplanuotą šalutinį poveikį – šventovė išgražėjo ateinantiems ilgiems dešimtmečiams. Koks tai buvo svarbus įvykis miestui, liudija 1936 m. čia apsilankiusio garsiojo Pupų Dėdės sudėtas kupletas:

Džiaugias klebonas

ir geria kavą: 

bažnyčios vidų

išremontava!

Drulia drulia

drulialia lialia –

bažnyčios vidų

išremontava!

2014 m. gegužės 29-oji. „Vaje, oje – bažnyčia dega! Musiau kažkas viduj, kad dūmų nematyti. Bet mišių po gaisro tikriausiai ilgai čia niekas nebelaikys. Kur dabar melsimės? Taigi kitos bažnyčios mieste nėra…“ – rypavo solidaus amžiaus močiutės, iš toliau stebėdamos šventoriuje zujančius ugniagesius.

Aptverta teritorija, net aštuoni gaisriniai automobiliai, į bokštą iškeltos kopėčios, ant stogo purškiamas vanduo… Visi ženklai liudijo apie kilusį gaisrą, nors nei liepsnos, nei dūmų nesimatė. Vytauto Didžiojo aikštėje gyvenimas sustojo: automobiliai judėjo lėčiau nei įprastai, praeiviai nerimastingai stebėjo, kas vyksta, gūžčiojo pečiais ir nežinojo, kaip reaguoti. Juk realiuoju laiku degančios bažnyčios vaizdas yra tikrai reta patirtis.

Tiesa paaiškėjo po valandos, kai ugniagesiai ramiai susikrovę įrangą išvažiavo, o bažnyčios fasaduose nesimatė jokių gaisro padarinių. „Pratybos…“ – lengviau atsiduso žmonės, ir gyvenimas akimirksniu grįžo į savo vagą. Bet ar galime būti ramūs? Pasak tuometinio Pasvalio priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos viršininko pavaduotojo Antano Šidagio, pratybomis siekta pasitikrinti, kaip tarnyba pasiruošusi gaisro atvejams kurioje nors rajono bažnyčioje.

„Įvykus gaisrui Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje, pastatą pasiekti nebūtų sudėtinga, nes yra geras įvažiavimas į teritoriją iš Vytauto Didžiojo aikštės pusės, be to, šventoriuje nėra daug paminklų bei skulptūrų. Daugiau problemų kiltų pastato viduje. Kadangi bažnyčios perdanga medinė, o jos šiltinimui panaudotos sausos nendrės, jai užsiliepsnojus, ugnis išplistų per kelias minutes. Taigi skardinio stogo medinių konstrukcijų tikriausiai nebepavyktų užgesinti. Sudėtinga būtų gesinti ir ugnį bokštuose. Jei užsidegtų mediniai, tik iki antro aukšto kylantys laipteliai, užlipti jais į viršų būtų neįmanoma“, – svarstė pareigūnas.

Dar sudėtingiau būtų gelbėti bažnyčias Joniškėlyje, Pušalote, Daujėnuose, Vaškuose. Čia kliūtimis taptų siauri arkiniai vartai, mūrinės tvoros, daugybė paminklų ar stori medžiai šventoriuje. Vien tai, kad pastatas skirtas Dievui garbinti, nuo ugnies jo tikrai neapsaugo.

Sudegusios Grūžių bažnyčios pamatai. Gražvydo Balčiūnaičio nuotrauka
Sudegusios Saločių bažnyčios pamatai 2012 m. Gražvydo Balčiūnaičio nuotrauka

Karmelitų vargai Pumpėnuose

Manoma, kad XVII a. pirmojoje pusėje Pumpėnuose galėjo stovėti nedidelė bažnytėlė. Tačiau tikslesnės yra žinios, kad ne vėliau kaip 1665 m. dvarininkai Jurgis ir Povilas Zavadskiai miestelyje įkurdino karmelitų vienuolius ir jiems pastatė maldos namus. Šiek tiek faktinių duomenų randame Pumpėnų kunigų Kazimiero Mozūro ir Juozapo Valaičio 1947 m. užrašytoje parapijos istorijoje. 1800 m. skunde Vilniaus teismui vienuoliai guodėsi, kad vienuolynas su visais pastatais buvęs gaisro dukart sunaikintas, o naujus trobesius ir bažnyčią karmelitai turėję pasistatyti savo lėšomis.

Dviejų gaisrų faktą patvirtina 1804 m. inventorinė knyga. Kitame šaltinyje, lenkiškoje knygoje „Vilniaus vyskupų gyvenimai“ (1), minimos konkrečios gaisrų datos: 1770 m. sudegė Zavadskių funduota šventovė ir visas vienuolyno kompleksas.

Neilgai trukus, 1797-aisiais, nelaimė pasikartojo – supleškėjo vienuolių lėšomis atstatyti pastatai. Atėjo laikas Pumpėnuose turėti mūrinę bažnyčią. Kad parapijiečiai galėtų susirinkti maldai, karmelitai įrengė laikiną statinį iš molio, dengtą šiaudais (šopa). Pagaliau 1818 m. baigta statyti dabartinė akmenų ir plytų mūro Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia. 

Žaibas ar sukilėliai?

Joniškėlyje, tuomet vadintame Janiškiais, medinė bažnyčia ar koplyčia buvo jau nuo 1685 m. Ją fundavo dvarininkė Kotryna Stankevičiūtė-Puzinienė. Šventovė stovėjo dabartinėse senosiose kapinėse, vadinamose „Mūrinėmis“. Pačioje XVIII a. pabaigoje ją neabejotinai sunaikino gaisras. Istoriografijoje nesutariama, kokia buvusi jo kilmė. Vienais duomenimis, 1792 m. į bažnyčią trenkė žaibas. Taip teigia žinomas lietuvių išeivijos tyrinėtojas Bronius Kviklys.

Bet labiau tikėtina kita versija, kurią Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje surado dailės istorikė Regimanta Stankevičienė. 1794 m. liepos 4 d. bažnyčią nusiaubė T. Kosciuškos sukilimo dalyviai. Apiplėšė kleboniją, rekvizavo 90 muštų talerių įvertintą bažnyčios sidabrą (liturginius reikmenis): monstranciją, komuninę, tris kielikus, paveikslų aptaisus. Per incidentą šventovė buvusi padegta, galbūt norint nuslėpti pėdsakus ar konflikto įkarštyje. Liepsnose pražuvo bažnytiniai dokumentai (inventorius) ir likusios nepavogtos vertybės.

Pagal prarastų vertybių sąrašą ir vėlesnius atlaidų aprašymus istorikė nustatė, kad ugnis sunaikino net keturis altorius: Rožinio Švč. Mergelės Marijos, šv. Antano, Švč. Trejybės ir šv. Baltramiejaus. Joniškėliečiai neilgai liūdėjo be bažnyčios. Yra žinoma, kad jau 1788 m. B. Karpio lėšomis buvo pradėtos naujos mūrinės šventovės statybos miestelio pakraštyje prie Mažupės. Po nelaimės pamaldos čia galėjo būti perkeltos anksčiau laiko, nes dar 1798 m. bažnyčia vadinama nebaigta. Ji stovi ir šiandien, turi Švč. Trejybės titulinį vardą.

Saločių Šv. Juozapo bažnyčia 1939 m. Pasvalio krašto muziejaus archyvo nuotrauka

Gaisrą sukėlė… bitės

Apie 1665 m. Vaškuose pastatyta pirmoji medinė koplyčia. XVIII a. pradžioje dėl karo su švedais ir kilusio maro ji buvo apleista. Tik 1766 m. dvarininkai pastatė naują medinę bažnyčią, kuriai susenus 1793 m. suręsta trečioji. Apie šios likimą nežinoma, sudegė ar sugriuvo, bet 1881 m. pabaigoje toje vietoje jau stovėjo klebono Broniaus Stasevičiaus išrūpinta dabartinė raudono mūro Šv. Juozapo šventovė. 

Vienas kuriozinis nutikimas galėjo negrįžtamai sužaloti šią romaninių ir klasicizmo bruožų turinčią paveldo vertybę. Istorija, patvirtinta dviejų skirtingų šaltinių, neabejotinai tikra. Tai atsitiko vadinamuoju „smetoniniu“ Lietuvos laikotarpiu, likus nedaug laiko iki karo. Vienu metu bažnyčios pietinio bokšto viršuje „susimetė“ bičių spiečius ir ten pradėjo nešti medų. Vietiniai ar aplinkinio kaimo bernai sugalvojo tą medų pakopinėti, tad paslapčia prasmuko į bokštą.

Nežinia, kokiu būdu jie mėgino bites smilkyti, bet nuo karščio ėmė lydytis vaškas ir degančiais lašais varvėti žemyn. Sausos medinės bokšto konstrukcijos kaipmat pradėjo smilkti, o dūmai prasiveržė pro bokšto langus. Laimė, įspūdingo aukščio bokštai regimi iš labai toli, tad žmonės netruko pastebėti gaisrą. Ir pačiu laiku. Atvyko net dvi Vaškų ugniagesių komandos: lietuvių ir žydų. Jie rankinėmis pompomis pakėlė vandenį iki bokšto viršaus ir užgesino ugnį, šiai dar nespėjus įsisiautėti.

Pasak liudijimų, žydai ugniagesiai buvę geriau pasirengę ir dirbę sėkmingiau. Gal turėjo geresnę įrangą, o gal tiesiog jų tarnybos postas buvo arčiau bažnyčios, vos už kelių šimtų metrų. Žydų komandai vadovavo lietuvis pavarde Šajus, labai stiprus ir vikrus vyras. Tragiškas buvo jo šeimos likimas. Vedęs žydaitę ir kūręs gyvenimą, 1941 m. jis nesugebėjo apsaugoti žmonos ir vaikų. Juos nužudė vietiniai baltaraiščiai, greičiausiai tai įvyko miške netoli Grūžių kaimo, kur išlikusi masinė kapavietė. Patį Šajų budeliai paliko gyvą, nes jis buvo ne žydas…

Šiandien bažnyčios bokšto viduje matyti gaisro palikti juodi randai. Šią istoriją papasakojo zakristijonas Antanas Mikeliūnas, kuris dar vaikystėje ją išgirdo iš vaškiečio Jono Gugo, labai tikinčio žmogaus. O patvirtino kitas Vaškų krašto žmogus Dainius Radzivonas. Jo tėvas, gimęs 1933 metais, sūnui yra kalbėjęs apie bites bokšte ir dėl jų kilusį gaisrą. Berniukas tikrai galėjo būti jo liudininkas, nes su tėvais gyveno greta bažnyčios, tikriausiai buvusios špitolės pastate, mat tėvas patarnavo bažnyčioje.

Miestelį ant kojų sukėlę bokšto „bitininkai“ liko šios istorijos šešėlyje, nežinome, ar jie išpirko savo kaltę ir kaip tą padarė. Amžininkai žinių nepaliko. Laimingai pasibaigęs incidentas tikrai vertas vietos beprasmiškiausių ir kvailiausiai sukeltų gaisrų sąraše.

Senosios Grūžių bažnyčios vidus. Danutės Ratinskienės asmeninio archyvo nuotrauka
Ugnis nusiaubė visą Grūžių bažnyčios šventorių. Danutės Ratinskienės asmeninio archyvo nuotrauka

Karo siaubas Saločiuose

Saločiai visais laikais buvo svarbiausių įvykių centre. Religinės nesantaikos fone XVI a. Biržų Radvilos sugriovė pirmąją miestelio katalikų bažnyčią. Paskui Šiaurės karas, Kosciuškos sukilimas. Ramiai nepraėjo ir paskutinės 1944-ųjų liepos dienos – Sovietų Sąjungos–Vokietijos karo frontas. Smarkūs mūšiai vyko laukuose tarp Saločių, Biržų, Skaistkalnės ir Bauskės. Čia gynėsi kelios vokiečių pėstininkų divizijos. Iš pietų pusės artėjant sovietams, žmonės išsislapstė laukuose ir miškuose. 

Ties Saločiais buvo trys mūšiai. Liepos 29 d. (kitais duomenimis, 26 d.) puolė raudonarmiečiai. Kova buvo neilga, bet labai skausminga miesteliui. Sudegė sinagoga, žydo krautuvė ir, nelaimė, medinė Šv. Juozapo bažnyčia. Pasakojama, kad jos bokšte įsitaisęs vokiečių karys pliekė iš kulkosvaidžio. Rusų artilerija jį nutildė, bet neliko ir barokinės šventovės. Buvo girdėti kalbos, kad bokšte būta ne vokiečio, o lietuvių partizano. Kas besužinos? Dabar tai jau ne taip svarbu.

Sovietai išstūmė priešą, viskas nurimo, ir jau rytojaus dieną žmonės parėjo namo. Vos spėjo išgirsti naujienas, kai vėl reikėjo trauktis. Vokiečiai smogė atgal ir netrukus jų prigužėjo pilni Saločiai. Po kelių dienų, rugpjūčio 4-ąją, užvirė trečias, pats rimčiausias, mūšis. Kaip sakė rašytojas Henrikas Algis Čigriejus, „pleškėjo, kas tik galėjo pleškėti“. Sveiki liko tik pastatai miestelio pakraščiuose. Šiuo trečiu mėginimu rusai pralaužė priešo gynybą, ir frontas nudundėjo į šiaurę Kuršo link.

Saločių bažnyčios bokštas saulėje spindėdavo už kelių kilometrų. „Va, bonia (2) jau matos“, – sakydavo vykstantys miestelin. Bet tikrasis įspūdis buvo viduje. Ugnis sunaikino penkis altorius, šv. Juozapo paveikslą, puošnią sakyklą, unikalius lubų ornamentus, ne taip seniai iš Vokietijos parsivežtus naujus vargonus, bažnytines knygas. Pelenais virto varpinė, joje išsilydė net masyvus, beveik aštuonis šimtus kilogramų sveriantis varpas, kitados padovanotas Karolio Paškevičiaus.

Apie tą dieną pasakojo Albina Aglinskienė: „Aš buvau dar vaikas, bet prie pulkelio žmonių stovėjau ir mačiau didelę pašvaistę. Žmonės buvo nuliūdę ir kalbėjo, kad dega Saločių bažnyčia. Degė apie pietus, liepos 26 dieną, per šv. Oną. Tuometis klebonas Kazimieras Pukenis perdavė išlikusias bažnyčios relikvijas – taurę, pateną su ostija ir monstranciją – būsimiems mano uošviams Aglinskams.“

Šeima vertybes saugojo 62 metus, kol pagaliau 2006 m. perdavė Panevėžio vyskupijai, jos buvo restauruotos ir sugrąžintos į Saločių bažnyčią. Šventoriuje išliko Kryžiaus kelio stotys, bažnyčios pamatai ir apsamanoję laiptai, primenantys apie kadaise praūžusią naikinančią karo audrą. „Melskime, kad čia vėl būtų garbinamas Dievas atstatytoje bažnyčioje“, – kvietė viltingas užrašas atminimo plokštėje. Neseniai jis buvo nuimtas. Gal neliko vilties? Sovietmečiu apie naują bažnyčią nedrįsta galvoti, todėl kunigas Antanas Balaišis ją įrengė erdviame klebonijos pastate, kur yra iki šiol. 

Tą 1944 m. vasarą nedaug trūko, kad Saločių bažnyčios apokalipsė nebūtų vienintelė apylinkėse. Liepos 26-ąją sovietų žvalgybinis būrys priartėjo prie Kyburių ir netoli kaimo pastebėjo ginkluotą civilį, važiuojantį dviračiu. Užėmę kovines pozicijas, kariai atidengė kulkosvaidžių ugnį į bažnyčios bokštą – aukščiausią apylinkėje stebėjimo tašką. Tačiau niekas nepasipriešino, ir Kyburiai buvo paimti be kautynių. Kraupi nelaimė aplenkė Kyburių bažnyčią. Šį epizodą aprašė tuose kraštuose užaugęs žurnalistas, vertėjas Kazimieras Pūras. Bažnyčios bokšte akylas esą dar gali įžiūrėti kulkų žymes…

Grūžių bažnyčia iki gaisro. Danutės Ratinskienės asmeninio archyvo nuotrauka
Iš Vaškų bažnyčios bokšto kylančius dūmus žmonės netruko pastebėti. Gražvydo Balčiūnaičio nuotrauka

Naujųjų metų „dovanėlė“ Skrebotiškiui

„Pirmąją 1993 metų naktį [iš sausio pirmosios į antrąją – aut. past.] bažnyčioje kilo gaisras. Už didžiojo altoriaus buvo palikta besikūrenanti krosnis, nuo jos ir užsiliepsnojo pastatas. Laimė, maldos namų kaimynystėje gyvenantys žmonės pastebėjo jos languose šviesas ir laiku pakvietė pagalbą. Sudegė tik didžiojo altoriaus paveikslai ir dar vienas kabojęs zakristijoje, smarkiai apdegė lubos“, – apie dramatiškiausią Skrebotiškio kaimo istorijos epizodą pasakojo bažnyčios prižiūrėtoja Albina Pribušauskaitė. 

1920 m. akmeninio javų sandėlio pastate įrengti Dievo namai atlaikė karo baisumus, tačiau vos nepražuvo dėl paprasto neatsargumo. Arčiausiai įvykių atsidūrę žmonės daug ką prisimena lyg vakar. „Kai kilo gaisras, mano sesuo amžinatilsį Birutė Gustevičiūtė-Smilgienė tuo metu svečiavosi pas mamytę Skrebotiškyje. Laimė, kad tą vakarą ji išėjo į kiemą ir, pamačiusi gaisrą, sukėlė visą kaimą ant kojų. Jos dėka buvo išvengta ypač didelių nuostolių“, – pasakoja Stefanija Šlekonienė.

Kita sesuo Laimutė Gustevičiūtė atmintyje išsaugojo dar smulkesnius vaizdinius: „Mes kartu su seserimi Birute miegojom tam namo gale, kurio langai į bažnyčios pusę. Girdėjom, kad aplink namą kažkas vaikšto, nubudom, nes girdėjom tyliai kalbant vyriškus balsus, išsigandom. Kaip dabar pamenu, po 12 val. nakties pamatėm, kad bažnyčios viduje dega. Ryte prie namo radom nuorūką, aš dar pagalvojau – galėjo mūsų namas užsidegti…“

Rastos nuorūkos negalime sieti su gaisru, bet tai parodo, kokias jautrias emocijas teko išgyventi įvykio liudininkams. Skrebotiškietis Algirdas Simonaitis tąkart netoliese vakarojo pas bičiulį, tad jųdviejų balsus galėjo girdėti merginos. Staiga nakties tylą perskrodė moteriškas riksmas. Vyrai išpuolė pro duris. Iš pradžių dar negalėjo patikėti, bet bažnyčios languose jau šmėkščiojo ugnies liežuviai. Nubudę žmonės pradėjo rinktis prie bažnyčios, bet… kaime niekas neturėjo rakto.

Kažkas išskubėjo į gretimą Norelių kaimą atvežti zakristijono Zygmanto. Kažkas suskubo atjungti elektros laidus nuo bažnyčios pastato. Kažkas lėkė skambinti ugniagesiams. Kaime ne visi turėjo telefono aparatą. Arčiausiai esanti mokykla buvo užrakinta, tad, per daržus pasiekus Nijolės Šivickaitės sodybą, pagalba buvo iškviesta. Bet, nelaukdami jos, žmonės nešė laukan viską, ką dar buvo galima išgelbėti. Degė tik altorius, tad viduje kol kas nebuvo mirtinai pavojinga.

Atskubėjusios Pasvalio ir Vaškų tarnybos sėkmingai numalšino ugnį. Atvyko Skrebotiškį aptarnaujantis kunigas Povilas Bartkevičius. Visiškai sudegė didžiojo altoriaus Švč. Mergelės Marijos ir Švč. Jėzaus Širdies paveikslai. Šv. Pranciškaus paveikslas kairės pusės altoriuje nukentėjo nepataisomai. Smarkiai apdegė lubos, ugnis grybštelėjo bokšto konstrukcijas (tebematyti pajuodusios sijos), aprūko sienos, baldai. Tik per stebuklą pastatas visai nesupleškėjo. Išgelbėtus daiktus laikinai priglaudė mokykla, tarp jų ir prakartėlę, kurią prisimena nešusi N. Šivickaitė.

Netikėtas smūgis suvienijo parapijos žmones bažnyčios atkūrimo rūpesčiams. Išrinkta 13 asmenų taryba atsakingai pasiskirstė ir koordinavo darbus. Kadangi nebuvo nuolatinio klebono, žmonės neprašomi ėjo į talką. Vyrai ruošė statybines medžiagas, moterys šveitė žvakides, baldus, plovė paveikslus, skalbė liturginius drabužius, altorių užtiesalus. Darbus apsunkino žiemos šaltis, mat ugniagesiams vandeniu suliejus patalpas, šios pavirto tarsi ledo rūmais.

Parapijiečiai ir visuomenė dosniai aukojo šventovės remontui, ūkininkai prisidėjo medžiagomis, technika. Klebonas sekmadienines pamaldas laikinai perkėlė į mokyklą. Bet jau Didžiąją savaitę prieš Velykas tikintieji grįžo į aptvarkytą bažnyčią, nors altorių tebedengė užuolaida. Po švenčių prasidėjo vidaus dekoravimo darbai. Dažymui atsidėjo meistras iš Garliavos Justinas Gelažius. Lubų skliautą projektavo ir išpiešė tautodailininkas iš Pasvalio Vytautas Kutkauskas. Jis taip pat atnaujino apdegusius altorius, nutapė liepsnų sunaikintus paveikslus, restauravo Marijos ir šv. Antano skulptūras, sakyklą.

Žmonės pageidavo matyti bažnyčią tokią, kokioje meldėsi jų tėvai ir seneliai. Tačiau menininkams įprasta kai ką patobulinti, įdėti savo širdies ir minties.

„Vėl teko pastudijuoti Šventąjį Raštą, ieškoti simbolių ir prasmių; taip gimė idėja pavaizduoti lubose devynis angelų chorus, kiekvienas jų turi savo paskirtį ir atributiką“, – pasakojo V. Kutkauskas. Jo dėka bažnyčia sutvisko dar ryškesnėmis spalvomis.

1994 m. pavasarį atkeliavo Kryžiaus kelio stočių paveikslai. Juos padovanojo Vilniaus Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios klebonas Pranas Vaičekonis, kilęs iš Skrebotiškio parapijos. Įspūdingi restauravimo tempai grąžino bažnyčiai pirminį vaizdą ir netgi jį pranoko iki Marijos gimimo atlaidų rudenį. Galima sakyti, kad Skrebotiškio bažnyčios istorijoje gaisras pradėjo jos renesanso epochą. Nuo tada pastatas nebekūrenamas krosnimi. 

Pasvalio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia. Gražvydo Balčiūnaičio nuotrauka

Vyskupas: bažnyčia apvogta ir padegta

„Apie degančią Grūžių bažnyčią Pasvalio gaisrininkams telefonu buvo pranešta rugpjūčio 25-osios (sekmadienio) naktį, apie 4 val. 12 min. Jau prie Ustukių tilto ugniagesiai pamatė pašvaistę, o kai privažiavo Grūžius, įgriuvo bažnyčios bokštas, liepsnojo visas pastatas“, – apie 1996 m. vasaros pabaigos tragediją tuomet žurnalistams kalbėjo Pasvalio sukarintos priešgaisrinės tarnybos viršininkas Vilius Grigaliūnas. Medinė bažnyčia lyg fakelas sudegė tiesiog stebėjusiųjų akyse. Vėliau sužinoję išvydo jau tik rūkstančių nuodėgulių krūvą. 

1920 m. į Grūžius kunigauti atvykęs Juozapas Mozūras ėmėsi darbo, ir jau 1925 m. Joniškėlio klebonas Juozapas Liubšys pašventino medinę neogotikos bruožų Švč. Mergelės Marijos bažnyčią: 21 metro ilgio, 14 metrų pločio, bokštas stiebėsi į dangų 30 metrų. Projekto autorius – Juozas Skripka.

Iš varpinės aidėjo varpų gaudesys, vėliau jie buvo įkelti į bokštą. Pačioje bažnyčioje buvo vertingų sakralinio paveldo kūrinių. Deja, gaisras nepasigailėjo nieko. Surijo tris puikiai išdrožinėtus medinius altorius, kurių vieną – Lurdo Švč. Mergelės Marijos – padarė meistras Jonas Danauskas, o lėšas paaukojo Juozapas Būtėnas, žurnalisto, rezistento Julijono Būtėno tėvas. Sudegė vargonai, medinės skulptūros, penki drožtiniai ąžuolo krėslai, paveikslas „Šv. Jurgis“ su aptaisais, išsilydė varpai…

Nespėta išnešti XIX a. pirmosios pusės drobės „Šv. Mykolas Arkangelas“, kurioje šventasis vaizduojamas ne kovojantis su slibinu kaip įprasta, o jau švenčiantis pergalę. Bažnyčios sienos nišoje stovėjo išvaizdi Rūpintojėlio skulptūra. Gali būti, kad tai apylinkėse daug dirbusio drožėjo Silvestro Merkelio kūrinys. Iš jo liko tik pusė apanglėjusios figūros. O kur dar autentiški tautiniai rūbai, gausybė procesijos reikmenų. 

Praradimai išties milžiniški, nes dalis čia paminėtų darbų turėjo vietinės ar valstybinės reikšmės dailės paminklų statusą. Vos dvi savaitės iki gaisro jais dar spėjo pasigėrėti Pasvalio dailininkų plenero dalyviai, vedami šiauliečio menotyrininko prof. Vytenio Rimkaus.

Grūžių bibliotekininkė Danutė Ratinskienė prisiminė pirmuosius įspūdžius: „Pažadino garsas, panašus į šniokštimą, tartum smarkios liūties. Išėjau į balkoną. Iš pradžių supratau, kad nelyja, o paskui jau pamačiau tikrąjį garso šaltinį…“

Pasak ugniagesių, išgelbėti perdžiūvusio medinio pastato nebuvo jokių galimybių net ir šešiems ekipažams su Pakruojo kolegų pagalba. Juo labiau kad apie nelaimę buvo pranešta pavėluotai, praėjus pusvalandžiui nuo pastebėtų pirmųjų gaisro ženklų. Pareigūnams teko sudėtinga užduotis nustatyti tragedijos priežastį. Tą naktį nebuvo nei lietaus, nei žaibo. Ugnis prasidėjo pastato viduje, tad liko dvi versijos: gedimas elektros tiekimo sistemoje arba tyčinis padegimas. Bet elektros įranga atnaujinta prieš ketverius metus…

Panevėžio vyskupas Juozapas Preikšas atvirai kalbėjo, kad bažnyčia buvo apvogta ir padegta, siekiant nuslėpti nusikaltimo pėdsakus. O gal pasišviečiant tamsoje? Iki šiol taip galvoja ir Grūžių žmonės. Atsirado mačiusiųjų, kad, siaučiant liepsnoms, pietinės zakristijos durys buvusios praviros. Kiti bedė pirštu į kaimo jaunimą, kuris iki paryčių linksminosi kultūros namuose visai greta bažnyčios, girtavo šventoriuje. Paskutiniams išsiskirsčius, dūmai pasirodė nepraėjus nė pusvalandžiui.

D. Ratinskienė puikiai pamena varpų skambėjimą, tačiau gaisravietėje tyrėjai nerado jokių jų liekanų. Žmonių liudijimai nepadėjo, nelaimės priežastys taip ir liko neišaiškintos: „Nieko tiksliau mes nežinome, viskas tilo nutilo…“ Kaimo muziejuje moteris iki šiol saugo didelę kalvio darbo vinį – tai viskas, kas liko iš bažnyčios. Pareigūnai degėsių krūvoje ieškojo įkalčių, bet nieko įtartino nerado. Atsidūrę aklavietėje, jie bergždžiai prašė visuomenės paramos – pranešti, jeigu kas siūlys pirkti bažnytinius reikmenis. 

Sekmadienio rytas kaime išaušo jau be bažnyčios. Klebonas Saulius Kalvaitis į pamaldas tikinčiuosius priėmė klebonijos pastate. Žmonės ėjo pažiūrėti bažnyčios. Prie šventoriaus vartų makabriškai bolavo pusiau nudegęs kryžius. Jis čia stovės dar du dešimtmečius kaip skaudžios tragedijos simbolis. Ugnis lyžtelėjo ilgamečio Grūžių klebono Juozo Dubikalčio kapą, neaplenkė šulinio veleno… Nuo gaisro nukentėjo šventorių juosę aukšti medžiai, paskui jie buvo nupjauti. Nelaimės sukrėsti žmonės susitelkė gaisravietės tvarkymo darbams. Akmeninius pamatus ir takelius apsodino gėlėmis, dekoratyviniais augalais, kuriuos nuolat prižiūrėjo kaimo moterėlės.

Praėjo penkeri metai, 2001 m. rugpjūčio 12 d. vyskupas pašventino naują Grūžių bažnyčią. Ji buvo įrengta nebaigtuose statyti kolūkio kultūros namuose, vadovaujant kunigui Vytautui Butkui. Bokštas iškilo į 30 metrų aukštį – kaip ir senosios šventovės. Padovanotą Marijos skulptūrą grūžiečiai nusprendė įkurdinti ant išlikusių senosios bažnyčios laiptų.

„Lengvas, medinis, bet nedegantis“, – iškėlęs aukštyn simbolinį naujos šventovės raktą, ištarė vyskupas J. Preikšas.

(1) Przyałgowski, Wincenty. Żywoty biskupów wileńskich, t. 1–3. Petersburg, 1860.

(2) Bonia – senoji lietuvių kalbos svetimybė, dabar vartotinas žodis „bokštas“.

Informacijos šaltinių sąrašas

Gražvydas Balčiūnaitis, „Paskutinis karas Pasvalio krašte. Amžininkų liudijimai“, Šiaurietiški atsivėrimai, 2014, Nr. 2, 31 p.

Edvardas Balčiūnas, „Gaisras buvo netikras“, Darbas, 2014 m. gegužės 31 d., Nr. 61.

Asta Bitinaitė, „Atrakintos Grūžių bažnyčios durys…“, Darbas, 2001 m. rugpjūčio 14 d., Nr. 93.

Asta Bitinaitė „Skrebotiškio bažnyčios renesansas“, Darbas, 1993 m. lapkričio 24 d., Nr. 90.

Vladas Braziūnas, „Pasvalys. Amžių santaka. Praeities etiudai“, in Užaugau Pasvaly, Vilnius, 1997, 111 p.

Henrikas Algis Čigriejus, „Saločiai“, in Užaugau Pasvaly, Vilnius, 1997, 206 p.

„Grūžiuose sudegė bažnyčia. Kodėl?“, Darbas, 1996 m. rugpjūčio 27 d., Nr. 101.

Albinas Kazlauskas, „Ieškoma priežasties ir kaltininkų“, Darbas, 1996 m. rugpjūčio 29 d., Nr. 102.

Kun. Kazimieras Kriščiūnas, „Iš Pasvalio bažnyčios istorijos“, in Panevėžio vyskupija: istoriniai duomenys, pastoracinė veikla, Vilnius, 1998.

Panevėžio balsas, 1933 m. gruodžio 24 d., Nr. 52.

Albina Pribušauskaitė, Skrebotiškio bažnyčiai – 100, Kaunas, 2020, 70–72 p.

„Pumpėnų R[omos] K[atalikų] bažnyčios praeities istorija“, in Užaugau Pasvaly, Vilnius, 1997, 495 p.

Kazimieras Pūras, „Paribio žemės varpai. Kyburių parapijos istorinė apybraiža“, in Užaugau Pasvaly, Vilnius, 1997, 275 p.

„Saločių Šv. Juozapo bažnyčia ir parapija“ (trumpa istorinė apžvalga), parengė Roma Jakubonienė, rankraštis, Saločiai, 2016.

Vita Savickienė, „Kaip magazinas virto didingais maldos namais“. Prieiga per internetą: [žiūrėta 2022-05-02].

Regimanta Stankevičienė, „Joniškėlio bažnyčios sakralinė dailė. Istorija ir išsaugotos vertybės“, in Joniškėlis, sud. Eugenijus Petrovas, Algimantas Garliauskas, Vilnius, 2007, 528 p.

„Žinios iš Lietuvos. Pasvalys“, Lietuva, 1920 m. rugpjūčio 5 d., Nr. 164.

Kraštotyrinė medžiaga (atsiminimai): Laimutė Gustevičiūtė (Skrebotiškis), Antanas Mikeliūnas (Vaškai), Dainius Radzivonas (Nairiai), Algirdas Simonaitis (Skrebotiškis), Nijolė Šivickaitė (Skrebotiškis), Danutė Ratinskienė (Grūžiai), Stefanija Šlekonienė (Skrebotiškis).

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kas yra „bernardinai“?

Arba kodėl „Bernardinai.lt“ yra nemokama žiniasklaida ir kodėl kviečiame tapti partneriais paremiant.