Vidutinis skaitymo laikas:

8 min

Pasvalio krašto bažnyčių varpai

Daujėnų Švč. Jėzaus Vardo bažnyčios varpai Šv. Juozapas ir Šv. Petras. Gražvydo Balčiūnaičio nuotrauka

Tekstas perpublikuojamas iš Pasvalio krašto istorijos ir kultūros žurnalo „Šiaurietiški atsivėrimai“ (2019 m. Nr. 2)

Dar apie Krinčino varpą

Kaip jau buvo minėta, Krinčino bažnyčios didįjį varpą šv. Mykolą 1915 m. išsivežė rusai. Tačiau buvo ir kita šios istorijos versija. Prieš keliolika metų vietos spaudoje ją aprašė krinčinietis Sigitas Kruopis. Pasak jo, Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje vokiečiai, surinkę daugelį varpų, vežė išlydyti karo reikalams. Bet šlapiame kelyje užstrigę, tad varpus tekę palikti, ir žmonės paskui juos vėl išsidaliję.

„Pirmesnis – visada gudresnis, o krinčiniečiai niekur nebūna paskutiniai, todėl ir parsivežė tokį rėksnį. Ramiu oru net už penkių kilometrų gali girdėti.“ Šis pasakojimas neturi tvirto pagrindo ir tik papildo legendų rinkinį. Tikrovėje „toks rėksnys“ varpas į Krinčiną pateko ne atsitiktinai, o buvo grąžintas pagal ant liemens išlietą vietovės pavadinimą. Be to, ant varpo išlikęs dažais užteptas rusiškas Lietuvos vardas liudija apie jo tremties vietą. Galų gale archyviniai dokumentai nemeluoja. Kultūros paveldo centro rankraštyne saugomose 1944 m. anketose parašyta, kad varpas 1915 m. buvo išvežtas į Rusiją, o grąžintas 1921 ar 1922 m.

Pavyko rasti kunigo Juozapo Baltrukėno įgaliojimą, kurio tekstą čia galima pacituoti: „Kadangi žinoma yra, kad ir Krinčino bažnyčios didysis varpas, sveriąs 54 pūdus, yra pargabentas į Kauną, jau galima yra atsiimti, todėl šiuomi įgalioju mano parapijonį Joną Paštuolį, gyventoją kaimo Sodelių, sumokėti reikalingas išlaidas už važnią ir kitas prigulinčias išlaidas ir parvežti varpą į Krinčiną.“ Varpo pargabenimo „operacija“ parapijai kainavo 6 211 auksinų. Kad įgaliotinis neparvežtų svetimo instrumento, dokumento antroje pusėje buvo surašyti būdingi Krinčino varpo bruožai. Varpo grąžintojas kun. J. Baltrukėnas buvo pirmasis nepriklausomos Lietuvos Krinčino klebonas. Čia tarnavo nuo 1918 m. iki mirties 1932 m., paliko gilų pėdsaką parapijiečių atmintyje, palaidotas bažnyčios šventoriuje.

Antrosios vokiečių okupacijos metu varpas buvo įtrauktas įskaiton, bet išgyveno. Tačiau po karo nutilo – galingas balsas prišaukė bėdą. Kažkas iš bolševikų viršūnėlės uždraudė skambinti, nes garsas neleisdavęs miegoti jo vaikams. Taip buvo pridengta sistemos antireliginė kampanija. Net špitolininko žmona Veronika Motiejūnienė, mirus sūnui, važiavo į Pabiržę, kad užsakytų varpus „už dūšią“. Iš S. Kruopio, gimusio 1945 m., atsiminimų aiškėja, kad Krinčino varpas vėl prabilo maždaug po Stalino mirties: „Neturėjau nė dešimties metų, kai vieną vasaros pavakarę miestelį supurtė stiprus gausmas. Puoliau prie lango: gal laidoja eilinę pokario auką ir vėl verkia varinės dūdos. Bet gatvė buvo tuščia ir garsas ne toks. Šokau kieman ir netrukus atsidūriau prie varpinės bokšto. Jis gaudė niekada negirdėtu galingu balsu ir, rodos, siūbavo. Taip pirmąkart išgirdau Krinčino varpą. Juo skambino špitolininkas Motiejūnas.“ Ta akimirka daugeliui miestelio vaikų buvo stebuklinga. Motiejūno karjera nutrūko 1954 m. mirus klebonui Zenonui Karečkai. Naujasis ganytojas atsivežė savo patarnautojų „komandą“, todėl darbo netekęs špitolininkas išvažiavo dirbti į Latviją.

Skrebotiškio Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios varpinė. Gražvydo Balčiūnaičio nuotrauka
Skrebotiškio Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios varpas Šv. Marija. Gražvydo Balčiūnaičio nuotrauka
Įrašas apie varpo įsigijimą Skrebotiškio Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios inventoriuje, 1929 m. Gražvydo Balčiūnaičio nuotrauka

Skrebotiškio Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia

Skrebotiškyje gyvenanti Albina Pribušauskaitė šiandien yra gyvasis kaimo metraštis. Jos atmintyje ir užrašuose sodžius pergyveno karus, okupacijas, tremtis, žinoma, ir šviesius laikotarpius. Ypatingą vietą užima bažnyčios, kurią moteris prižiūri jau daug metų, istorija.

Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą Skrebotiškyje sumanyta bažnyčiai pritaikyti grūdų sandėlio pastatą. Tai buvo padaryta 1920 m., tačiau iki galutinio įrengimo trūko kelerių metų. Nekalbant jau apie varpinę ir varpus. 1925 m. bažnyčios inventoriuje skaitome: „Skrebotiškio bažnyčia neturi varpinyčios, naudojasi dviem mažais signatoriais, kurie šone bažnyčios pakabinti ant stulpų.“

Signaliniams varpams buvo suręsta laikina medinė konstrukcija. 1927 m. kilnojamojo turto sąrašuose pagaliau atsiranda klebono Gasparo Spudo įrašas apie varpus. Jų buvo keturi. Tų metų spalio 4 d. Panevėžio vyskupo Kazimiero Paltaroko nurodymu varpai buvo priskirti iš Pasvalio bažnyčios. Didžiausias, svėręs 100 kg, dėl nulūžusios pakabos nebetiko naudoti. Kitas, perpus lengvesnis, buvo suskilęs. Tik du mažiausieji (20 ir 10 kg) varpai pajėgė kviesti tikinčiuosius.

Abu nenaudojami varpai buvo nurašyti, ir 1928 m. iš jų išlietas vienas naujas varpas. Nupirkus dar šiek tiek metalo jis svėrė apie 160 kg, aukštis – 61 cm, skersmuo – 67 cm. Lėšas darbams – 2200 litų – suaukojo parapijiečiai. Liejo Juozo Masalco (Masaicevo) varpų ir ūkio mašinų dalių liejykla Kaune. Skrebotiškio kunigas Bronislovas Kazakauskas naują instrumentą pakrikštijo Šv. Marijos vardu. Įrašai ant varpo: „SKREBOTİSKİO PARAPİJEČİŲ AUKA“ // „ŠV. MARİJA / MELSKİS UŽ MUS.“

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Varpas nėra labai puošnus, tik pečiai padailinti augalinių ornamentų juosta. Be to, išlieta Marijos su kūdikiu ant rankų figūra. Naujasis varpas buvo pakabintas šventoriuje. Pagaliau 1935 m. kun. Antano Žakevičiaus rūpesčiu iškilo medinė varpinė, joje įkurdintas varpas kabo iki šiol. Yra pasakojimų, neva per Antrąjį pasaulinį karą varpas buvęs užkastas kaimo kapinėse ir taip išsaugotas. Tačiau šio fakto patvirtinti niekas negali. A. Žakevičius 1942 m. surašymo anketoje paminėjo tik vieną varpą, kitados atvežtą iš Pasvalio – patį mažiausią. Todėl visai gali būti, kad didžiojo varpo tuo metu varpinėje jau nebuvo. Vis dėlto varpo išlikimas per karą yra dar neatsakytas klausimas.

Pasak A. Pribušauskaitės, mažoje parapijoje varpo reikalai buvo patikėti zakristijonui. Bet, pavyzdžiui, kunigas A. Žakevičius, 1931 m. atsikraustęs į parapiją, su savimi atsivežė būrį padėjėjų, tarp kurių buvo iki tol nežinoti skalbėjos, varpininko „etatai“. Tais metais Skrebotiškyje zakristijonu pradėjo tarnauti Dominykas Pribušauskas. Po karo jo šeima buvo ištremta į Sibirą, bet laimingai sugrįžus vyras vėl apsiėmė prižiūrėti bažnyčią ir tai darė beveik iki mirties 1982 m. Per pusamžį trukusią tarnybą teko skambinti ir varpais. Vėliau zakristijonu du dešimtmečius buvo Jonas Jankauskas iš Tetervinų kaimo. Šiuo metu pamaldos bažnyčioje vyksta tik sekmadieniais, varpas prabyla tada, kai yra kas jį prakalbina, arba ypatingomis progomis, atlaidų dienomis. Medinę svirtį išjudinti virve reikia jėgos, kurios mažėjančiame tikinčiųjų būryje ne visada atsiranda.

Skrebotiškio varpinė unikali. Pirmame aukšte įrengtas pečius, iš stogo kyšo raudonų plytų kaminas. XX a. 7 dešimtmetyje parapiją aptarnavo kunigas Juozas Dubnikas. Jis atvykdavo tik laikyti mišių, kartais apsistodavo keletui dienų. Klebono poreikiams buvo įrengti minėtieji patogumai. Be to, pirmame aukšte būta langų, kuriuos vėliau užkalė remontuojant varpinę. Sovietmečiu sugalvota greta pastatyti sandėliuką, bet pastatėlis taip ir neiškilo, buvo tik išlieti pamatai.

Daujėnų Švč. Jėzaus Vardo bažnyčios varpinė. Gražvydo Balčiūnaičio nuotrauka
1941 m. birželį nužudyto Daujėnų varpininko Kazio Tribės kapas miestelio kapinėse. Gražvydo Balčiūnaičio nuotrauka

Daujėnų Švč. Jėzaus Vardo bažnyčia

1941 m. birželio 24 d. Daujėnų klebonas Vincentas Baltrušaitis į špitolę sukvietė keletą vyrų, tarp kurių buvo zakristijonas Kazi­mieras Grigalionis ir varpininkas Kazys Tribė. Gimė slapta mintis iškelti Trispalvę miestelio centre ant specialiai paruošto stiebo. Visi suprato, kad sumanymas rizikingas, bet tuomet niekas negalvojo, kad jau kitą dieną bus pralietas ištikimiausių bažnyčios tarnų kraujas…

Bet apie viską iš pradžių. 1921 m. kunigas V. Baltrušaitis Daujėnų bažnyčios inventoriuje įrašė, kad 1904 m. šventovė buvo atnaujinta, o šventoriaus kampe stovi sena medinė varpinė… be varpų. „1915 metuose rusų kariška vyriausybė išgabeno iš Daujėnų bažnyčios visus tris varpus ir po šiai dienai mūsų parapija neturi nei vieno varpo“, – 1923 m. kovo 2 d. Užsienio reikalų ministerijos Ypatingajam skyriui rašė klebonas. Tikslas buvo vienas – gauti varpų: „Ar neatrastų galimu Užsienių ministerija pavesti Daujėnų bažnyčiai nors vieną varpą iš pargabentų jau iš Rusijos varpų, nors jis būtų ir ne didis?“ Prašymas pasiekė Centrinį valstybės archyvą, kurio žinioje buvo sugrįžę iš tremties varpai, tačiau patenkintas nebuvo. Natūralu, kad visoms apiplėštoms Lietuvos bažnyčioms varpų neužteko, ypač tokių, kurie neturėjo skiriamųjų bruožų, pasiklydo ir tapo bešeimininkiais. Labiau pasisekė, pavyzdžiui, Vabalninkui. Klebonui leista iš Karo muziejaus kiemo (čia saugoti varpai) pasiimti 125 pūdų svorio varpą, nulietą 1755 m.

V. Baltrušaitis Daujėnuose klebonavo beveik keturis dešimtmečius (1903–1942), per kuriuos tapo svarbiausių įvykių dalyviu. Pagaliau 1936 m. iškilo nauja medinė varpinė – parapija ruošėsi sutikti ilgai lauktus varpus. Iškilmės įvyko balandžio 20-ąją. Kupiškio dekanas ir Vabalninko klebonas Matas Kirlys pašventino Šv. Juozapą ir Šv. Petrą. Į ceremoniją atvyko Pasvalio dekanas Kazimieras Kriščiūnas, aplinkinių parapijų kunigai: Krinčino – Antanas Keraitis, Pumpėnų – Gasparas Spudas, Kriklinių – Mykolas Banaitis.

Galingi dviejų varpų balsai tarsi atgaivino parapijos gyvenimą. Kitaip ir negalėjo būti. Šv. Juozapas sveria net 712 kg, jo bendras aukštis – 94 cm, šerdies ilgis – 83 cm, skersmuo ties graižu (apačioje) – 108 cm. Šis paskutinis matmuo yra trečias pagal dydį visame Pasvalio dekanate. Ant varpo liemens išlieti svarbiausi jo duomenys: „ŠV. JUOZAPAS. LİETUVA. DAUJĖNŲ R. KAT. BAŽNYČİOS PARAPİJEČİŲ LĖŠOMİS LİEDİNTAS KAUNE 1935 M. İ MASALCO DİRBTUVĖJ, KLEBONAUJANT KUN. BALTRUŠAİČİUİ.“ Nedaug menkesnis ir Šv. Petras. Pagamintas iš 525 kg bronzos, 86 cm aukščio, 98 cm skersmens, liemenį talžantis 66 cm ilgio liežuviu. Įrašas ant liemens toks pat kaip ir didžiojo varpo. Identiška abiejų instrumentų puošyba: viršutinė dalis apjuosta pasikartojančiais Gediminaičių stulpais. Varpus nuliejo Juozo Masalco (Masaicevo) varpų ir ūkio mašinų dalių liejykla Kaune.

Daujėnų parapijos dokumentai liudija apie svarbias bažnytines pareigas užimančių žmonių atlygį. Vargonininkas, zakristijonas ir varpininkas išsilaikė iš klebono mokamos algos bei parapijiečių kalėdos. Pavyzdžiui, 1937 m. varpininkas Povilas Baliūnas gaudavo 10 litų, zakristijonas K. Grigalionis – 20, jo žmona skalbėja – 25, o vargonininkas – 45 litų nustatytą atlyginimą per mėnesį.

Ir štai 1941 m. birželio 25-oji. Žmonės susirinko į mitingą miestelio centre. Po metų sovietinės nelaisvės turėta vilties nusikratyti svetimo jungo. Ant stiebo suplevėsavo Lietuvos Trispalvė. Vėliau tai bus pavadinta Birželio sukilimu. Tačiau iš tiesų daujėniečiai atėjo taikiai išreikšti savo pilietinės pozicijos. Apie mitingą netruko suuosti bekrinkanti okupantų administracija, taigi į Daujėnus atskubėjo būrys enkavedistų iš Pasvalio ir Biržų. Išgąsdinti šūvių žmonės išsilakstė. Zakristijoną K. Grigalionį budeliai pavijo rugių lauke ir subadė durtuvais, dar apiplėšė. Paskui įsiveržė į špitolę ir nušovė varpininką K. Tribę. Kitiems vakarykščio pasitarimo dalyviams pasisekė pabėgti. Reikia manyti, kad priešas aukas rinkosi ne atsitiktinai: turėjo patikimų žinių apie mitingo organizatorius. Po kelių dienų du jauni vyrai atgulė Daujėnų kapinėse gaudžiant varpams, kuriais patys taip rūpinosi…

Kiek daugiau nei po metų, 1942-ųjų lapkritį, anapilin iškeliavo kunigas V. Baltrušaitis. „Mylėjo parapijiečius ir buvo jų karštai mylimas“, – skaitome ant paminklo. Tarsi to įrodymas Daujėnų bažnyčios varpai skambėjo aštuonias valandas – kad apie didžią netektį išgirstų ir atokiausios parapijos sodybos. Varpininkas Povilas Baliūnas darydavo tik kelių minučių pertrauką rankoms pailsinti. Varpų gaudesys leido žmonėms suvokti tokio sãvo ir taip reikalingo kunigo praradimą. Vienas paskutinių klebono rūpesčių buvo išsaugoti parapijai varpus karo sąlygomis. 1942 m. rugpjūčio 14 d. anketos grafoje „ypatingos žinios“ jis įrašė: „Daujėnuose varpai turi didelę reikšmę, nes kas metais per Sekmines į Daujėnus susirenka didelės minios maldininkų ir gražus varpų skambesys religiniai nuteikia. Netekimas varpų Daujėnų ir plačiosios apylinkės gyventojams padarytų labai liūdną įspūdį.“

Galbūt tai padėjo. Daujėnų varpai įveikė Antrąjį pasaulinį karą, bet buvo nutildyti netrukus po jo. 1950 m. sausio 27 d. valsčiaus vykdomojo komiteto pirmininkas pranešė kunigui Antanui Benesevičiui, kad nuo rytdienos skambinti varpais uždrausta. Tiesa, draudimų paisyta ne visada. Dar daugiau, 1966 m. vizitacijos protokole Pasvalio dekanas kun. Petras Žiukelis pažymėjo, kad šventoriuje pastatyta nauja varpinė, todėl senąją reikėtų nugriauti. Sovietmečiu ir vėliau bažnyčios zakristijonais tarnavo Kazys Šaikūnas iš Girsūdų kaimo, daujėnietis Stasys Majauskas. Alfonsas Prakaitis, ūkininkaujantis gimtajame Galinių kaime, pasakojo prisimenąs, kaip varpai buvo perkelti į naująją varpinę. Jų gaudesį vyras girdi net savo sodyboje – už penkių kilometrų nuo Daujėnų. Būtent tiek tenka važiuoti dviračiu iš namų, kad atliktų jam patikėtas pareigas bažnyčioje. Ilgiausiai tampyti virves tenka per atlaidus – procesija aplink bažnyčią juda maždaug pusvalandį. Paprastai skambinama abiem varpais. O štai 2018 m. – Lietuvos 100-mečio proga – pusę metų kasdien vidurdienį prabildavo vienas varpas. Kaip priminimas apie ypatingą mūsų valstybei progą.

2002 m. rudenį Daujėnus išgarsino naktiniai varpų dūžiai. Žmonės puolė prie langų ar pro duris ieškodami gaisro pašvaistės. Tačiau jos nebuvo. Rytą paaiškėjo, kad taip 33-ąjį gimtadienį šventė dabar jau šį pasaulį palikęs kunigas Rimantas Visockis. Kažkas iš svečių nusprendė pagerbti šventės kaltininką. Dėl savo gyvenimo būdo jis buvo žinomas toli už parapijos ribų, ne kartą atgailavęs, stebimas bažnytinės vyresnybės. Kita vertus, dalis tikinčiųjų iki šiol netiki oficialiomis versijomis. Esą mėgstamą kunigą norėta apšmeižti, todėl naktiniam „varpininkui“ buvę sumokėta, o visas triukšmas užsakytas siekiant pasityčioti iš visos dvasininkijos, sumenkinti kunigų darbą. Ir iki tol varpai ne kartą skambėję be reikalo – taip pokštaudavo diskotekoje šėlstantis ir atvėsti laukan išėjęs jaunimas. Po skambiosios nakties varpinę nuspręsta rakinti.

Kyburių Švč. Mergelės Marijos Angeliškosios bažnyčia

Kyburių bažnyčia buvo paskutinė Pasvalio krašte, pastatyta pagal tradicinį Dievo namų architektūros supratimą. 1927 m. dar jaunas architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis šiuo projektu pradėjo įspūdingą kūrėjo karjerą. Gruodžio 4 d. pašventintai bažnyčiai dar buvo toli iki jaukių maldos namų. Tiesa, tikintieji jau girdėjo anksčiau kaime niekada neskambėjusį garsą – jį skleidė nedidelis, 28 cm skersmens ir 38 kg svorio varpas. Jį padovanojo Saločių klebonas Aleksandras Štombergas. Varpas iki tol kabėjo Saločių kapinių koplyčioje. Kyburiuose didelį darbą padarė 1934–1938 m. klebonavęs energingas kunigas Vladislovas Kupstas. Jis įrengė bažnyčios vidų – pastatė 3 altorius, sakyklą, suolus, klausyklas, apjuosė šventorių tvora.

Tai buvo Kyburių dvasinio atgimimo laikotarpis. 1935 m. į parapiją atkeliavo ką tik nulietas didelis varpas – Šv. Jonas. Jį pakabino šventoriuje pastatytoje medinėje stoginėje. Vėliau ji buvo perstatyta, galbūt ne kartą, bet ir šiandien varpą laiko statinys, neprimenantis tradicinio varpinės vaizdo. Ant varpo liemens išgraviruotas kryžius bei trumpas įrašas: „Šv. Jonas / Kiburių bažnyčia / 1935 m. / 438 kg.“ Varpų tyrinėtojo dr. Gintauto Žalėno duomenimis, jį pagamino Siaurojo geležinkelio centrinės dirbtuvės, viena svarbiausių tarpukariu Kaune veikusių liejyklų. Jos produkcija buvo geros kokybės, todėl įmonė sulaukdavo užsakymų pagaminti bronzinių skulptūrų paminklams visoje Lietuvoje.

1938 m. Kyburių klebonu paskiriamas Steponas Pelešynas. Po kelerių metų jam teko organizuoti neįprastą gelbėjimo operaciją – paslėpti varpą nuo vokiečių. Dabar gretimame Puodžiūnų kaime gyvenančio Jono Strelčiūno tėvas buvo vienas iš aštuonių vyrų, kuriems patikėta ši misija. Komandai vadovavo kyburietis Ignas Oniūnas. Milžiną pavyko sėkmingai nuleisti ant žemės. Pusės tonos krovinys arklių traukiamu vežimu lėtai slinko į Puodžiūnus, kol pagaliau sustojo turtingiausio apylinkių ūkininko Juozapavičiaus daržinėje. Čia apkrautas šienu jis gulės artimiausius metus, kol taps saugu grįžti į šventorių. Klebono rūpestis buvo sumėtyti pėdas ir iš sakyklos paskleisti gandus, jog varpą pavogę… Operacija pavyko, pasibaigus karui varpas vėl buvo pakabintas, o patenkintas klebonas S. Pelešynas išvyko tarnystei į Anykščių kraštą, Surdegio parapiją.

Pirmojo, mažojo, Kyburių varpo likimas, deja, nežinomas. Labiausiai tikėtina, kad jį išsivežė vokiečiai. 1942 m. surašymo lapuose kunigas mažylį įrašė kaip vienintelį parapijos varpą ir taip veikiausiai paaukojo, kad išgelbėtų didįjį brolį. Bet ir šiandien šis nėra vienišas. Stoginėje greta kabo vos 20 cm skersmens nebenaudojamas varpelis. Jo atsiradimo istorijos kol kas nepavyko sužinoti.

Šaltiniai ir literatūra

Česnulis, Vytautas Valentinas. Nutilę varpai. – Trakai: Voruta, 2015.

Daujėnai. – Vilnius: Versmė, 2015 (Lietuvos valsčiai, kn. 29).

Kruopis, Sigitas. Veronika // Darbas. – 2000, spalio 5, p. 7.

Kultūros paveldo centro paveldosaugos biblioteka, F. 17, ap. 1, b. 4, 26. (Lietuvos bažnyčių varpų žinios, 1942 m. anketų duomenys).

Petrauskienė, Virginija. Klebono gimtadienis sukiršino kaimą // Lietuvos rytas. – 2002, spalio 29 [interaktyvus]. Prieiga per internetą [žiūrėta 2019-10-05].

Pūras, Kazimieras. Paribio žemės varpai: Kyburių parapijos istorinė apybraiža. – Vilnius: Tėvynės sargas, 1997.

Skrebotiškio Romos katalikų parapijos bažnyčios 1925 m. inventorius ir vėlesnio laikotarpio dokumentai [interaktyvus]. Prieiga per internetą [žiūrėta 2019-10-05].

Šverebas, Povilas. Telšių vyskupijos bažnyčių varpai. – Vilnius, 2014.

Straipsnyje panaudota medžiaga, pateikta Albinos Pribušauskaitės (Skrebotiškio k.), Alfonso Prakaičio (Galinių k.) ir Jono Strelčiūno (Puodžiūnų k.).