Pasvalio krašto teatras – fenomenas, įkvėpęs režisierę A. Simonaitę parašyti knygą

Tekstas perpublikuojamas iš Pasvalio krašto istorijos ir kultūros žurnalo „Šiaurietiški atsivėrimai“ (2022 m. Nr. 1)

Autorė knygoje troško aprašyti su teatru susijusius žmones, kurie Pasvalio krašte gimė, dirbo ar čion atvyko, ir į pasakojimą subtiliai įpinti šiame krašte sukurtų spektaklių kroniką.

Knygos pristatymas visuomenei surengtas simboliškoje vietoje – Pasvalio kultūros centre, kur autorė dirba režisiere. Simboliška ir tai, kad knygos viršelyje – geltoni akcentai granito spalvos fone, o dalis lėšų, gautų už knygą, skirti paremti Ukrainą.

Susitikome su Asta kūrybinėje aplinkoje – jos vadovaujamo vaikų ir jaunimo teatro kolektyvo „Drãma“ studijoje. Išsikalbėjome apie rašymo malonumą, teatro jėgą, Pasvalio stebuklą…

Teatras – gyvenimo gyvybės išraiška. Taip ir šioje knygoje – laisvai, ne akademiškai, kiek teatrališkai užrašomas mūsų teatro gyvenimas.

Knyga! Pirmoji. Tikiu, kad ją lydi emocijų lietus… O kas šiame rašymo, ieškojimų, tyrinėjimų kelyje nustebino, įsiminė labiausiai? Gal net pakeitė jus pačią?

Didžiausias kaifas buvo rašyti. Kiek tai mane buvo užvaldę! Šokdavau iš lovos, nes nuo informacijos sprogo galva. Mąsčiau: kaip visa tai sudėlioti? Nenusiramindavau, kol visko neišrašydavau. Knyga ir istorine medžiaga aš tikrai „sirgau“, buvau išprotėjusi. Ypač rašydama pirmąją dalį, kai tik pradėjau kapstytis istorijoje. Atradau daug naujo. Kaip gera, kai visa tai susijungdavo! Tarkime, buvau Marijampolėje. Stoviu prieš Rygiškių Joną (paminklas Jonui Jablonskiui jo slapyvardžiu pavadintos gimnazijos kieme – aut. past.). Ir žinau, kad jo žmona – iš Pasvalio krašto… Tai man smagiausia. Pats saldumas – jausti, kad išsirašau. Ir tai, kad dalykai susikabina, susisieja…

Gavau dozę istorijos, kurios nežinojau pati. Dabar išeinu į Pasvalį ir – prisimenu jo istorijas. Pirmoji mokykla, biblioteka, kas ten vyko… Žinau tas erdves, jų istoriją ir paslaptis… Keliavau net į Mintaują! Buvau aprašytoje gimnazijoje (dab. Jelgava. Buvusioje Mintaujos gimnazijoje dirbo Jonas Jablonskis, mokėsi pasvaliečiai Petras Avižonis, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė ir kt. – aut. past.). O vaikščiojant Vilniuje kilo idėja apie maršrutą pasvaliečių pėdsakais! Eidama pro Vileišių rūmus, beveik matau arklius, kuriais jie važiuodavo (juokiasi). Užėjau ten, padovanojau knygų. Pasišnekėjome. Gali būti, kad užmegsime ryšį (šypsosi). 

Kaip apsisprendėte imtis šio didžiulio darbo – parašyti knygą apie Pasvalio krašto teatrą?

Kai gyvenime sustojau, atsirado baras (šeimos vyninė „Saga“ – aut. past.). Vėliau sugalvojau studijuoti. Bet pasąmonėje nešiau mintį – man gaila teatro, nes jis – neužrašytas (o tada galime sakyti, kad jo ir nebuvo). O čia tiek visko įvyko. Pradėjau skaityti Kazimiero Pūro, Halinos Korsakienės, Romualdo Juknevičiaus, Vytauto Vajėgos tekstus. Studijuodama rinkau medžiagą. Iš pradžių galvojau darbą skirti Gintarui Kutkauskui. Bet kai ėmiau bristi gilyn… Tarkime, kas buvo pirmasis Lietuvos teatro kritikas? Pasirodo, Jonas Vileišis…

Ši knyga atidaro kelius. Dabar jau matau, ką galiu tęsti, pildyti. Ji inspiravo kitus suteikti man dar daugiau informacijos. Knyga – kaip ledlaužis. Ir tuo labai džiaugiuosi.

Kaip manote, kokį atgarsį sukėlė „Pasvalio krašto teatro kūrėjai“? Kaip knyga pasiekia skaitytoją?

Kitą dieną po pristatymo viena mokytoja man sako: „Asta, aš visą naktį nemiegojau.“ Skaitė knygą… Skambina istorikas Albinas Kazlauskas: „Čia yra enciklopedija“, – dėkojo jis ir papasakojo dar istorijų. Vida Stokienė pripažino, kad verkė: „Man gyvenimas prabėgo skaitant…“ O turbūt gražiausia buvo Birutės Simonaitienės reakcija: „Negalėjau išsiplauti grindų. Skaičiau čėdydama.“ O paskui jau skaitė ir antrą kartą, grožėdamasi vis kitas dalykais.

Ši knyga žmonėms primena jų gyvenimą, tam tikrą laikotarpį. Daug kas ir neparašyta… Tik grybštelėta. Bet tai sužadina. Ir kaip man smagu! Kad paliečia ne tik tuos, kurie tiesiogiai susiję su teatru. Norėjau parašyti taip, kad ji būtų paprasta. Ne moksliškai. Kad suprastų žmonės…

Nerkime gilyn… Kokių stebuklų radote Pasvalio teatro istorijoje?

Kad gyvenime viskas susiriša.

Jonas Petkevičius dukrai dovanoja Petro Vileišio – didaus žmogaus – knygeles. Gabrielė jas skaito.

Antanas Vileišis Joniškėlyje lankosi tuo metu, kai Žemaitė pirmąkart skaito savo „Marčią“. Ir jį „uždega“. Išvažiavęs ima rengti slaptus vakarus, kur vaidina jo žmona, brolis Jonas. Šis susipažįsta su būsima žmona Ona. Per jos gimtadienį Vilniuje įvyksta jau viešas vakaras.

Be to, vienas mūsų krašto kritikas būtent tada, kai Gabrielė Petkevičaitė-Bitė buvo Joniškėlyje, ją trumpai susitinka parduotuvėje!

O ta pati knygelė atsiduria mūsų muziejuje. Gintaras nueina, pasiima, pastato spektaklį. Jame vaidina Petras Venslovas. Įdomiausia buvo atrasti būtent tą ryšį.

Knygos pradžioje uždavėte klausimą: kas Pasvalyje sutraukia pilnas sales žiūrovų? Kokia yra Pasvalio teatro paslaptis, fenomenas? Kaip sau į jį atsakėte?

Turbūt tai – mūsų žemėje… Galbūt dėl to, kad ji tokia molinga, žmonės taip nori paskraidyti? (Be to, vienas mokslininkas yra paskaičiavęs, jog iš Pasvalio krašto pagal jame gyvenančių žmonių skaičių kilę daugiausiai rašytojų!) Fenomenas yra būtent žmonės, tradicija. Tango teatro dešimtmetis įnešė prabangos, šiugždėjimo, gėlių. Mums pasisekė, kad čia buvo talentingasis Gintaras. 

Kituose miestuose į spektaklių premjeras žiūrovai neneša tiek gėlių. O mūsų mėgėjiškas teatras – kaip šeimos balius, giminės susibūrimas.

Galbūt prisidėjo ir konkurencija su Biržais, Dauguviečio teatru. Tradicija pasisėjo, ir ją vis kažkas laiko, neša. 

Yra miestelių, kur žmonės abejingi tiems, kurie lanko teatrą, vaidina. O pas mus tai kai ką reiškia. O gal tik man taip atrodo? Bet juk ne kiekvienas miestelis ant scenos gali pastatyti merą… Ir tai – faina.

Ar tai nesikeičia? Kur link juda teatro fenomenas šiandien?

Man sunku pasakyti, nes dirbu su jaunimu. Reikėtų šiek tiek atitolti, pažiūrėti iš šalies. Žinau tik tiek – jei žmonės ateina, ploja ir nori – vadinasi, juda gera linkme (šypsosi).

Iš kitos pusės – ir jaunimas turi savo indėlį. Išauginome dešimtis vaikų, kurie vaidina. Jie bus nerealūs teatro žiūrovai. Stebės kitomis akimis, analizuos. Diskutuos. To jie išmoksta teatre. Ir pasisės Lietuvoje, pasaulyje. Teatras bus gyvas. O ir šiaip – jie moka skanauti (šypsosi). Juk teatras – menų sintezė. Tai ir muzika, ir šokis, ir net psichologija, bendrystė. O tai – labai skanus dalykas.

Visi norime būti šiek tiek kitokie. Bet gyvenimas bėga, ir kartais tai lieka tik svajonės. Teatre jos išsipildo (šypsosi). Juk čia galì būti ir pasakos princesė…

Teatras egzistuoja ir kaip kultūrinės rezistencijos prieš esamą politinę, socialinę sanklodą forma. Kaip manote, kam teatras priešinasi, ką provokuoja šiandien?

Atitrūkęs teatras, nepaliečiantis nūdienos, – negyvas, netikras. Jis turi būti „susirišęs“ su laikmečiu. Dabar analizuoju vieną medžiagą, ir „išlenda“ karas, susisieja. Žinau, kad nubrisiu į tą temą…

Tie žmonės, kurie ragauja teatro, kultūros – niekada nebus tokie… kitokie (prityla). Mums reikia, kad kultūros jie patirtų kuo daugiau. Pabūtų, pajaustų, išgyventų spektaklį. Išanalizuotų skaudulius, patys scenoje verktų. Ir jie niekada nebus tie baisieji – einantys su ginklu, žudantys, vagiantys, prievartaujantys. Visais laikais teatras buvo revoliucija. Ir visada yra skaudžių temų, noras ką nors pasakyti, paprieštarauti – kad apie tai galvotum pats, galvotų žiūrovas, aktorius.

O kam priešinosi Gintaras Kutkauskas? Kokią revoliuciją kūrė savo teatru?

Jis be galo norėjo laisvos Lietuvos… Pradėjo dirbti būtent su meile Lietuvai. O kam jis priešinosi? Jis kovojo… Menas jam buvo žiauriai, žiauriai svarbus. Jis tik tada gyveno. Kai kas knygoje nutylėta – neparašyta. Bet teatru jis gyveno. Kai nekūrė – negyveno. Tai – jo priešinimasis.

Jis priešinosi ir santvarkai. Kovojo už Lietuvą, parodė, kad galima neteisti. Jis mokėjo susikalbėti kitokia kalba. Jis traukė žmones. Ir atrodė toks, koks norėjo būti. Ne toks, koks buvo iš tikrųjų…

Petras Venslovas sakė, kad tik vaidindamas pas Gintarą ir Eimuntą Nekrošių pajutęs tokius dalykus. Gintaras žvelgė visai kitokiu kampu. Visi, kas matė jo darbus, įsitikino – su mėgėjais ir pigiausiomis priemonėmis jis kūrė tokį paveikų teatrą, iki kurio profesionalams – dar toli. Nežinau, kaip taip susiklostė. Gal jis buvo labai prisirišęs prie Pasvalio? Prie žemės, draugų? Kurie jį irgi suvalgė… Tie būriai. O jis dar būtų daug sukūręs…

Įdomu, kad ir pati mokėtės Joniškėlyje – krašte, kur užgimė Pasvalio krašto teatras! Kurio dalimi vėliau tapote… Ar jutote tą teatro aurą?

Jutau, bet… mokiausi kitokiais laikais. Prieš akis iškyla Aido Giniočio spektaklis „Juoda balta“ – jame vaizdžiai pasakojama apie mūsų kartos tragediją. Mane apgavo… Aš nežinojau, kas yra Gediminaičių stulpai, kas yra Trispalvė. Daug nežinojom ir apie Gabrielę Petkevičaitę-Bitę. Buvau ir pionierė, ir komjaunuolė. Sakau tai atviru tekstu. Bet mane apgavo…

Tačiau, baigdama mokyklą, jau stovėjau Baltijos kelyje. Ir, nors nežinojome, jau jutome, ką ta simbolika reiškia.

Mūsų karta – apgauta, iš mūsų buvo atimtas žinojimas. Kai vyko Sąjūdis, manyje viskas tiesiog virė… Jaučiau, kaip tai svarbu. Radosi ir pyktis. Ir norisi viską ištaisyti. O teatre gali pasakyti daugiau nei išdrįstum kasdienybėje. Teatre gali parodyti.