Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Pasvalio kultūrinis fenomenas: medžio drožėjų kūrybinės stovyklos

Medžio drožėjų stovykla „Šilo genys 1983“ Raubonių kaime. Gražvydo Balčiūnaičio nuotrauka

Tekstas perpublikuojamas iš Pasvalio krašto istorijos ir kultūros žurnalo „Šiaurietiški atsivėrimai“ (2020 m. Nr. 2)

Turbūt retas Pasvalio krašto gyventojas nėra bent kartą girdėjęs alegorijos „šilo genys“. Jeigu ir nėra girdėjęs, tai tikrai yra matęs Pasvalio erdves dabinančias ąžuolines skulptūras. Pirmieji mieste atsiradę medžio kūriniai gimė 1986 metais (kaip ir pats pavadinimas „Šilo genys“), tačiau medžio drožėjų kūrybinių stovyklų pradžia laikytini 1983 metai, kai surengta pirmoji stovykla. Joje suformuotos gairės ir organizavimo taisyklės būsimoms stovykloms.

Nuo 1989 metų skulptorių pjūklų garsas dėl įvairių priežasčių nutilo bemaž penkiolikai metų, kol 2003-aisiais „šilo geniai“ vėl entuziastingai ėmėsi darbo. Iki šiol apie 150 ąžuolų, įgijusių įvairiausias formas ir pavidalus, puošia senąjį Pasvalio ir Smegduobių parkus, mokyklų teritorijas, kitas viešas miesto erdves, taip pat Ąžuolpamūšės piliakalnį, rajono miestelius: Joniškėlį, Ustukius, Vaškus, Puškonius, Raubonis. Publikacijoje detaliau apžvelgiamas šis Pasvalio krašto kultūrinis fenomenas, supažindinama su jo istorija bei raida iki šių dienų. 

„Senojoje Ąžuolpamūšės mokykloje įsikūrė Panevėžio zonos liaudies meistrų kūrybinė stovykla. Prie storų ąžuolų susirinko 15 medžio drožėjų iš aplinkinių rajonų. <…> Nuo šviesos lig tamsos trunka liaudies meistrų darbo diena. Didelį ir gražų darbą ėmėsi jie įveikti: birželio 11 d. „Mūšos“ kolūkio vaizdingas kalveles, gyvenvietę, Puškonių malūno kiemą papuoš ąžuolinių stulpų ansamblis. Didžiausia jų grupė puoš Ąžuolpamūšės piliakalnį, primindama krašto istoriją“, – šią Pasvalio rajono laikraštyje „Darbas“ 1983 m. gegužės 28 d. paskelbtą žinutę „Pirmą kartą Pasvalio žemėje“ galima laikyti vieno mūsų krašto kultūrinio fenomeno pradžia.

Prieš 37 metus „Mūšos“ kolūkyje gimė idėja papuošti Pasvalio rajono apylinkes medžio drožiniais. Šios stovyklos iniciatoriai – Vytautas Kutkauskas, Juozas Bagdonas, Antanas Stapulionis, jos meninę dalį kuravo Lietuvos liaudies meno draugijos Panevėžio skyriaus sudaryta grupė. Svarbiausiu pirmosios stovyklos rezultatu galime vadinti ne tiek skulptūrų atsiradimą žinutėje minėtose vietose, kiek kūrybinės stovyklos branduolio susiformavimą. Jį sudarė pasvaliečiai V. Kutkauskas, Stasys Motiejūnas, Vytautas Jackūnas, Povilas Tamulionis ir Virginijus Jackūnas. Šią tradiciją meistrai perdavė vėlesniais metais į kūrybines medžio drožėjų stovyklas įsijungusiems skulptoriams.

Prakartėlė Pasvalio mieste (2014 m.). Gražvydo Balčiūnaičio nuotrauka
Skulptūra „Į stadioną“ Pasvalio kultūros ir poilsio parke (1986 m.). Gražvydo Balčiūnaičio nuotrauka
Skulptūra „Metų laikai“ Pasvalio kultūros ir poilsio parke (1988 m.). Gražvydo Balčiūnaičio nuotrauka

Vis dėlto šiandien anuometė Panevėžio zonos liaudies meistrų kūrybinė stovykla geriau žinoma medžio drožėjų stovyklos „Šilo genys“ vardu. Šis pavadinimas pirmą kartą pasirodo 1986 m. gegužės 29 d. „Darbo“ laikraščio informaciniame pranešime. Šioje stovykloje per beveik tris savaites buvo sukurtos šmaikščios skulptūros senajam Pasvalio parkui. Tąkart jų skulptoriai išdrožė dešimt. Tarp jų puikavosi „Girinis“, „Ragana“, „Ežerinis“, rodyklė „Šilas“, išradingi suoliukai… Kitąmet šį parką papuošė dar tiek pat „Šilo genio“ medinių dovanų. Kūrybinės skulptorių stovyklos Pasvalio parke vyko trejus metus. Per jas iš viso pastatyta 31 skulptūra ir tiltelis į Šilo ežero salą. Kasmet šį plenerą lydėdavo išsamūs rajono laikraščio korespondentės Reginos Butėnienės, taip pat A. Stapulionio straipsniai, fotografų Vido Dulkės ir Prano Žvaginio fotoreportažai. V. Dulkė nuosekliai sekė liaudies meistrų meninę veiklą ir ją dokumentavo iki pat mirties 2017 metais. 

Pirmosiose medžio drožėjų stovyklose dalyvavo keliolika skulptorių ne tik iš Pasvalio rajono, bet ir Panevėžio, Biržų, Kupiškio, Ukmergės. Virginijui Jackūnui, tuomet 22 metų jaunuoliui, pirmoji kūrybinė stovykla sutapo su pirmuoju jo gyvenime pleneru, į kurį pabėgo nuo savo tiesioginio darbo. Ši stovykla tautodailininko nepaleidžia iki šiol. 

Vienas pagrindinių „Šilo genio“ iniciatorių – pasvalietis tautodailininkas, skulptorius V. Kutkauskas (1932–1994). Jis ąžuolo medžio skulptūromis svajojo išgarsinti Pasvalį visoje Lietuvoje, paversti jį mūsų šalyje garsiu ąžuolų miestu. Šis šviesaus atminimo tautodailininkas, stovyklos krikštatėvis sukūrė ir jos emblemą – baltame fone kirvio kotą, kurį galima traktuoti ir kaip medžio kamieną, kalenantį geniuką. 

Nuo 1989 metų apie „šilo genius“ rajono laikraštyje „Darbas“ neberandama jokių žinių iki… 2003 metų birželio, kai pasirodo žinutė viltingu pavadinimu „Atgijo „Šilo genys“. Į Pasvalio parką tuomet susirinko skulptoriai S. Motiejūnas, Kęstutis Krasauskas, Virginijus Jackūnas, Feliksas Norkus ir Gražvydas Švaikauskas. Jie tris savaites ne tik drožė naujas skulptūras, bet ir atnaujino pirmųjų „Šilo genio“ stovyklų „vaisius“, kuriems laikas vis dėlto paliko savo pėdsakus… Kūrybinės stovyklos atgaivinimo iniciatoriumi laikomas tuometis Pasvalio rajono vicemeras Povilas Balčiūnas. Skulptorius K. Krasauskas 2013 metais kalbėjo: „Atgaivinimo idėja gimė dalyvaujant Rokiškio plenere. Po jo su Povilu Balčiūnu ėmėme diskutuoti, kad Pasvalys ne ką prastesnis. Kadangi sulaukėme valdžios palaikymo, ši stovykla buvo atgaivinta. Iniciatyvą turi rodyti menininkas, tačiau jam reikia paramos. Prieš dešimtmetį vykęs pleneras mums buvo išbandymas, nes turėjome įrodyti, kad esame ne suolų meistrai, o skulptoriai.“ 2003 metais taip pat pirmą kartą surengtas „Šilo genio“ stovyklos „Skulptūra per 5 val. ir 7 min.“ kūrinių aukcionas. Ši tradicija buvo tęsiama keletą metų. Pasvaliečių kūrinių yra įsigiję ne tik vietiniai, bet ir miesto bičiuliai norvegai. 

2004-aisiais „šilo geniai“ iš tradicine vieta tapusio Pasvalio parko įsikūrė naujoje erdvėje – greta Paslaugų centro pagyvenusiems ir neįgaliesiems. Čia skulptoriai „nutūpė“ ilgam laikui… Tais pačiais metais jų kūriniai papuošė ne tik minėto centro teritoriją, bet ir naujai kuriamą Smegduobių parką. Dar po metų medžio meistrai savo darbais pradžiugino mažuosius pasvaliečius – prie Pasvalio Lėvens pagrindinės mokyklos pastatyta A. Grušo skulptūra „Žinių amžius“, Smegduobių parke iškilo G. Švaikausko stebuklinga žuvis, S. Motiejūno pasakų pilis, Virginijaus Jackūno driežą primenantis tiltelis, Vytauto Jackūno kompozicija „Šimto zuikių piemuo“, K. Krasausko darbas „Angelas, pučiantis trimitą“, Petro Pranskūno išdrožtas įsimylėjėliams skirtas suolelis. 2005 metais Joniškėlis kitąmet būsimo 400 metų jubiliejaus proga taip pat sulaukė „šilo genių“ dovanų: šv. Jono (aut. Vytautas Jackūnas), šv. Izidoriaus (aut. joniškėlietis Vytautas Bakūnas), „Gyvybės medžio“ (aut. K. Krasauskas), „Besiskleidžiančio žiedo“ (aut. Virginijus Jackūnas), skulptūros „Šauniausiame Joniškėlyje – gardžiausias alus“ (aut. G. Švaikauskas).

2006 metais prie pasvaliečių S. Motiejūno, A. Grušo, Virginijaus Jackūno, G. Švaikausko ir K. Krasausko prisijungė du Lietuvoje gerai žinomi skulptoriai – Adolfas Teresius iš Garliavos ir Dalius Dirsė iš Panevėžio rajono, Naujamiesčio. Tąkart plenere sukurti darbai įamžino Pasvalio miesto legendos vizijas. Kitąmet skulptorių darbai buvo skirti trims Pasvalio bendrojo lavinimo įstaigoms: Petro Vileišio gimnazijai, Lėvens ir Svalios pagrindinėms mokykloms. Tokią idėją iškėlė patys moksleiviai per mokinių savivaldos dieną, kai buvo laikinai pakeitę rajono vadovus. Tuo pat metu Pasvalio krašto muziejuje surengta ankstesnių „šilo genių“ kūrinių paroda. 

Skulptūrų kompozicija Vyšnių gatvės skverelyje (2012 m.). Gražvydo Balčiūnaičio nuotrauka
Skulptūrų kompozicija prie Petro Vileišio gimnazijos Pasvalyje (2007 m.). Gražvydo Balčiūnaičio nuotrauka
Medžio drožėjų stovykla „Šilo genys 2011“ Smegduobių parke Pasvalyje. Gražvydo Balčiūnaičio nuotrauka

Po 2008-ųjų plenero visame Pasvalyje pagausėjo medinių skulptūrų, kurios papuošė penkias skirtingas miesto erdves. Greta miesto turgaus nusileido „Paukščių turgus“ – bendras S. Motiejūno ir K. Krasausko kūrinys, prie autobusų stoties parimo Vytauto Jackūno „Rūpintojėlis“, kitapus gatvės dėmesį traukė A. Grušo „Gamtos šėlsmas“, Taikos gatvės skvere džiugino P. Pranskūno „Lietuvaitė“ ir Virginijaus Jackūno su G. Švaikausku kompozicija „Ugnies šokis“. Po metų skulptorių dėmesio vėl sulaukė Smegduobių parkas, o 2010 metais „šilo geniai“ Pasvaliui padovanojo „Angelų krantą“ – septynias angelų skulptūras, kurios tarsi nusileido prie senųjų miesto bažnyčios vartų Lėvens upės šlaite. 2011-aisiais Smegduobių parke iškilo šeši stogastulpiai, skirti dvasiniam tautos gyvenimui. Garliaviškis A. Teresius sukūrė šv. Barboros – saugotojos nuo žaibo, ugnies – skulptūrą, K. Krasauskas įprasmino vairuotojų globėją šv. Kristoforą, S. Motiejūnas išdrožė moterų ir našlių globėją, naujo derliaus laimintoją šv. Oną, P. Pranskūnas pasirinko šv. Petrą, Vytautas Jackūnas – muzikantų, muzikos globėją šv. Ceciliją, o A. Grušas įprasmino šv. Antaną. Kitąmet „šilo genių“ dėmesio sulaukė Pasvalio specialioji (dabar „Riešuto“) ir Ustukių mokyklos. 

„Šiemet svarstėm, kokią temą pasirinkti. Jau esam pridrožę visokių šventų skulptūrų – ir angelų, ir stogastulpių, ir kryžių. Tarsi uždėtas tas šventųjų štampas. Tad rajono vicemeras pasiūlė paieškoti linksmų ir žaismingų pasvalietiškų temų“, – apie 2013 metų kūrybinę stovyklą kalbėjo A. Grušas. Taip po truputį gimė linksmų, žaismingų skulptūrų idėja: juk savotišku Kopenhagos simboliu laikoma „Undinėlė“, Briuselio – „Besišlapinantis berniukas“, Rumuniją išgarsino „Linksmosios kapinės“… Tad skulptoriai sugalvojo ir Pasvalį paversti linksmu miestu. Iš to gimė A. Teresiaus „Pasvaliukas“, K. Krasausko skulptūra-suoliukas „Poeto Vlado Braziūno draugiškas šaržas“, A. Grušo „Taksas Dibsas“ ir kitos šmaikščios skulptūros. 

A. Grušas pabrėžė, kad per dešimt metų (t. y. nuo 2003 metų) sukurta 50 skulptūrų, kurios puošia apie penkiolika miesto erdvių, o medžio skulptūros daro miestą unikalų. Skulptorių teigimu, tai ilgiausiai be pertraukos trunkantis pleneras Lietuvoje. Kūrėjai šmaikštavo, kad skulptūros galėtų tapti mediniu miesto paveldu. K. Krasauskas tvirtino, kad, vertinant pasaulio mastu, mūsų šalies medinė skulptūra yra stipri, nes išlaikytos drožybos tradicijos, išvengta modernizmo. Galbūt dėl to skulptoriai visuomet renkasi ąžuolą. 

2014 metų „šilo genių“ darbais pasvaliečiai ir miesto svečiai galėjo grožėtis tik žiemą. Medžio drožėjų skulptūros įkomponuotos prie kalėdinės miesto eglutės, nes tų metų pleneras buvo skirtas sakraliai temai – Jėzaus gimimui. Taigi skulptoriai sukūrė visą spalvotų skulptūrų prakartėlę. Po metų ji buvo papildyta devyniais naujais darbais.

Nuo 2016-ųjų „šilo geniai“, A. Grušo teigimu, ėmėsi ne itin populiaraus tarp meistrų darbo: senųjų skulptūrų restauravimo, atkūrimo, atnaujinimo, perstatymo darbų. Per ketverius metus skulptoriai restauravo apie 100 savo kūrinių. Tačiau šį procesą 2018 metais pakoregavo svarbus krašto kultūrinis įvykis: tais metais Vaškai buvo paskelbti Lietuvos mažąja kultūros sostine, tad šia proga miesteliui „šilo geniai“ padovanojo tris skulptūras ir vieną skulptūrinę kompoziciją bitininkystės tema. Ji, beje, atspindėta ir Vaškų herbe, o paties miestelio simboliais laikomas vaškas, bitės, medus. 

„Pernai aplankėme visas žinomas Pasvalio liaudies meistrų sukurtas skulptūras, įvertinome jų būklę, numatėme reikalingus darbus skulptūroms išsaugoti, nufotografavome, aprašėme ir parengėme katalogą“, – sako A. Grušas. 

„Šilo geniai“: Stasys Motiejūnas, Petras Pranskūnas, Arūnas Grušas, Gražvydas Švaikauskas. Gražvydo Balčiūnaičio nuotrauka (2018 m.)
„Lauksargis“ Pasvalio kultūros ir poilsio parke (1987 m.). Gražvydo Balčiūnaičio nuotrauka
„Girinis“ Pasvalio kultūros ir poilsio parke (1986 m.). Gražvydo Balčiūnaičio nuotrauka

Deja, medžio kūriniai, veikiami gamtos ir laiko, po truputį nyksta prarasdami savo pirminę estetinę funkciją – teikti džiaugsmo akiai ir atgaivą sielai. Pasvalį ir jo rajoną šiandien puošia beveik pusantro šimto ilgamečio „šilo genių“ kruopštaus ir kantraus „kalenimo“ vaisių – ąžuolinių skulptūrų. O seniausiomis laikomos Puškonių malūno skulptūros, sukurtos 1983 m. Medžio drožėjų darbai tapo Pasvalio parko vizitine kortele, tad dažnas čia užsukdavo tiesiog pabūti vien dėl jų. 

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Šiandien „šilo genių“ gretos gerokai praretėjusios, beliko ištikimiausi kūrėjai-veteranai: Virginijus Jackūnas, S. Motiejūnas, G. Švaikauskas, A. Grušas, K. Krasauskas, Vytautas Jackūnas, P. Pranskūnas. Jų dėka ši unikali medžio drožėjų stovykla, kurią galėtume laikyti kultūros paveldu, kultūriniu krašto fenomenu, gyvuoja iki šiol. Meistrai dar pilni kūrybinės energijos ir naujų sumanymų, tad šią svarbią Pasvalio krašto tradiciją neabejotinai ketina tęsti.