Vidutinis skaitymo laikas:

9 min

Pataikaujamosios demokratijos metai

Justinas Dementavičius. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Tekstas perpublikuojamas iš iš 5-ojo 2020 m. „Naujojo Židinio-Aidų“ numerio

Demokratija mėgsta epitetus. Ir epitetai dažniausiai dedami tik tam, kad suvaldytų pačią demokratiją. Skirtingi epitetai tai daro skirtingai. Liberali demokratija akcentuoja individo pirmumą prieš demosą ir dažnai eina koja kojon su teisės viršenybės principo deklaravimu. Socialdemokratija linkusi priminti represuotų, galios neturinčių grupių teisę į lygias galimybes. Krikščioniškoji demokratija apeliuoja į tai, kad ne pats demokratinis režimas yra tikslas, bet režimo kuriamos galimybės žmogui savarankiškai siekti gėrio. Net neofašistinė suverenios demokratijos idėja nurodo į tautos kultūrinio išskirtinumo viršenybę lyginant su demokratinėmis institucijomis. Tas pats pasakytina ne tik apie ideologinius, bet ir apie formaliuosius-institucinius demokratijos epitetus: atstovaujamoji demokratija suvaldo minią sukurdama renkamą elitą; svarstomoji demokratija tiki visų galimybe keistis argumentais ir prieiti bendrą konsensusą.

Tuo tarpu ketveri Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) valdymo metai prasidėjo kaip grynosios demokratijos, demokratijos be epitetų siekis, ir baigėsi tuo, kuo turi baigti masės iškilimas – nuolankumu diktatoriui. Grynoje demokratijoje valdo žmonės, kurie jaučiasi esantys lygūs vienas kito atžvilgiu. Kiekvieno balsas yra svarbus, todėl aistros balsas vertinamas taip pat kaip ir proto balsas. Protas tikram demokratui visada bus arogantiškas aistros atžvilgiu ir iš prigimties nedemokratiškas. Pagrindinis demokratinio politiko tikslas tampa ne tiek pateikti geriausią ar teisingiausią sprendimą, bet tą, kuriam pritartų dauguma. Tačiau dauguma yra daugiaveidė, kiekvienu momentu besimainanti minia, todėl tikras demokratas žino, kad priimtinas iš esmės gali būti bet kuris sprendimas, jei tik masė bus gerai paruošta, tinkamai apminkyta. Lengviausia tai daroma žadant, be galo žadant ir, kartais, intrigai sukelti, apkaltinant protą, kad jis trukdo pasiekti tikrąją laisvę ir laimę.

Jei ši demokratija ir reikalauja epitetų, tai tik tokių, kurie sustiprina liaudies valią. Todėl sakoma „tiesioginė demokratija“, kuri nežada nieko kito, išskyrus nuolatinius daugumos apsisprendinėjimus. Tiesioginėje demokratijoje tiesiog taip susiklosto. Savo 2016 m. programoje LVŽS kalbėjo apie dalyvaujamąją demokratiją, kuri suteikia „galimybes piliečiams tiesiogiai įgyvendinti Tautos suverenias galias“1. Per ketverius metus nepajutau, kad man būtų suteiktos kažkokios galimybės geriau įgyvendinti Tautos suverenias galias, bet šalin ironiją – iš tiesų svarbi pati LVŽS intencija: kaip siektinas tikslas deklaruojamas ne valstybės institucijų stiprinimas, o tiesioginis dalyvavimas. Nūnai tokias nuostatas populiaru vadinti populizmu, bet tai tik madingas žodis pavadinti radikalią demokratiją. Bet galima siūlyti dar kitą apibūdinimą, kuris išreiškia žaliavalstietiškos politikos kuriamą režimą. Tai – pataikaujamoji demokratija.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Istoriją ir savo tradiciją mylinčiam žaliavalstiečiui tai neturėtų būti joks įžeidimas. Juk pati LVŽS sakosi atstovaujanti valstiečių-liaudininkų tradicijai ir sekanti Kazio Griniaus mintimis. Manau, netikėtai taiklu, turint omenyje, kad liaudininkai referavo į rusiškų narodnikų tradiciją, o šie tarptautinėje lektūroje verčiami į terminą populistai. Bet čia, tiesa, turimas omenyje kiek kitas, ne dabartinis populizmas. XX a. pradžios liaudininkai taip pat rėmėsi liaudies interesais ir kovojo su supuvusia svetima biurokratija ar kapitalistiniu elitu. Kaip ir dabar, liaudis ten iš tiesų tylėjo, o už jos poreikius kalbėjo išsilavinę intelektualai, savas elitas, atmetantis svetimą supuvusį elitą. Bet ankstyvųjų liaudininkų garbei reikia pasakyti, kad jų tikslas buvo ne tik įkūnyti liaudį jai atstovaujant, bet ir sustiprinti jos sąmoningumą – padaryti geresniais žemdirbiais, geresniais piliečiais, geresniais žmonėmis. Jei LVŽS tokią ambiciją ir turėjo, ji pasiliko tik menkai įsisąmonintuose programos puslapiuose. O jų tikslas nuo pat pradžių buvo ne stengtis būti geresniais, bet būti tokiais, kokiais yra tariamoji dauguma. Viena vertus, tariamoji dauguma politikų – LVŽS – atėjo iš liaudies, kuri žino, kad politikai yra blogi, dėl to dažnai priekaištas, kad elgiamasi nemoraliai, susilaukė ne atsiprašymo ar pasiteisinimo, bet pasakymo „o anie (konservatoriai-liberalai) yra dar blogesni“. Kita vertus, kaip dauguma yra matomi ir tie, kurie atstovaujami – paprasti žmonės, piliečiai, valstiečiai. Kokie jie? Jie yra tokie pat kaip ką tik išrinkti seimūnai. Ergo, jie patys, naujieji Seimo nariai, ir yra liaudis. Pažink save – suprasi liaudį. Ir ratas užsidaro – jie atstovauja ne kažkam, o tik sau, savo supratimui apie politiką, apie Lietuvą, apie žmogaus poreikius ir tikslus. Todėl nenuostabu, kad pataikauti sau yra tolygu pataikauti liaudžiai.

Ramūnas Karbauskis. Irmanto Gelūno / Fotobanko nuotrauka

Suprasti valstietį, reiškia suprasti LVŽS. Ir atvirkščiai, suprasti LVŽS, reiškia suprasti valstietį. Nagi, pabandykime tai padaryti cituodami bendrus autoritetus, kad ir Grinių: „Valstiečių kūnas turi savo ypatybes. Raumenįs jų esti stiprųs, valstietis pripratęs pakęsti oro atmainas, taip-pat pajėgia jis maitintis sunkiai malamais, daugiausia augaliniais vaisiais. Bet užtai protas ir abelnai smagenįs su nervais, sulyginant, jau daug silp­niau rodosi išlavintos beesą. Valstiečiui mat nėra tokio didelio reikalo džiovinti savo smagenis, kaip, sakysime, miestelėnui žydui. Šito protas per dienas virte verda, kaip čia daugiau uždirbus, kaip sau ir šeimynai duona pelnius. Valstiečio gi darbas eina daug reguliariškiau, atsiranda be galvojimų, pagal saulę, pagal tam tikras šventes, pasižiūrėjus į kaimynus“2.

Kaip ši antropologinė įžvalga padeda suprasti dabartinę mūsų politinę erdvę? Pataikaujamoji demokratija įtvirtina tai, kad tikro valstiečio sprendimo pagrindu turi būti ne argumentas, o jėga. Buldozerinė demokratija, kurios principai buvo ginami ir taikomi visą kadenciją kaip tikrosios demokratijos apraiška, yra puikiausias šio į jėgą orientuoto sprendimo apibūdinimas. Kaip ji veikia praktikoje, galėtų įsitikinti bet kas, žvilgtelėjęs į Seimo stenogramas – kai oponentai iš opozicijos ateina su argumentais prieš, valstiečiai kaip mantrą kartoja, kad to nori tauta, kad viską turi nuspręsti tauta, nes, na, kaip galima eiti prieš tautą. Štai, pavyzdžiui, argumentas diskusijoje dėl Seimo narių skaičiaus mažinimo, išradingiausiais būdais bandant apeiti esamus konstitucinius bei įstatyminius principus: „Bet šią meilės dieną turbūt norėtųsi, kad Lietuva tikrai turėtų savo teisę pasirinkti, kaip ji švęs, kaip ji liūdės, ir kad nebūtų kokių nors įpirštų nuomonių, nuostatų, kurios išeina būtent iš parlamento ir nuleidžiamos iš viršaus. Aš siūlau balsuoti ir kviečiu balsuoti už. Leiskime žmonėms patiems nuspręsti, nes tie tūkstančiai žmonių, kurie jau yra pasirašę dėl referendumo, manau, verti to. Kviečiu palaikyti“3. Ir tai sakyta bei daryta, lyg nebūtų jokių programinių nuostatų apie norą įtvirtinti teisės viešpatavimą ir pagarbą mažumos nuomonei.

Po tokių ketverių metų atviro pataikaujamosios demokratijos taikymo kaip lengvas nesusipratimas skamba LVŽS programos teiginys: „Brandžios demokratijos požymiu laikome ne tik galimybę piliečiams dalyvauti valstybės valdyme, bet ir piliečių suvokimą apie nacio­nalinius, bendruomeninius interesus ir apie turimas galimybes juos formuoti ir ginti. Todėl mes įsipareigojame vykdyti skaidrią, atvirą politiką, tam kad sugražintume4 piliečių pasitikėjimą savo pačių galiomis, o taip pat – savo valstybe“5. Net jei paliktumėme nuošalyje visus markauskų, karbauskių, kildišienių, skvernelių, smirnovų skandalus ir skandalėlius (vardiju ir baisu darosi; o juk dar yra koalicijos partneriai basčiai, rozovos, narkevičiai…) galvodami, kad „nepagautas – ne vagis“, pats LVŽS atstovavimo supratimas verčia į Lietuvą žiūrėti toli gražu ne kaip į bendrą rūpesčio erdvę, respubliką. Tai tapo savų atskirų rajonėlių ir grupinių interesėlių protegavimu. Ir tai galima suprasti kaip svarbų pataikaujamosios demokratijos principą: juk būtent jie, rinkėjai-rėmėjai, tikėtina, parems savą, duodantįjį. Kaip liaudis sako, „ranka ranką mazgoja“. Kita vertus, ir tie rajonėliai, ir tie interesėliai iš tiesų yra rūpestis savimi, nes medžiotojus geriau supranta tik kitas medžiotojas, policininkus – tik kitas policininkas, kauniečius – tik kitas kaunietis. Juk geras valstietis visada rūpinasi savo kiemu ir nesikiša į kito šeimininko valdas, reikalaudamas nesikišti ir į savo šeiminius reikalus. Tai jis išdidžiai vadina laisve.

Kita šio LVŽS demokratinio modelio veidmainystė susijusi su pažadu įtraukti visus piliečius. Galbūt jis formuluotas naiviai, nesuvokiant, kad yra skirtingi interesai, skirtingos partijos, net skirtingi rajonai negali susitarti. Todėl realybėje, susidūrus su kita nuomone, ji pradedama demonizuoti. Fantasmagoriškas formas tai pasiekė paskutiniaisiais metais, kai į kiekvieną kritinį klausimą visi valstiečiai kaip vienas, reikia ar nereikia, sakė, kad kalti konservatoriai. Gerai, supratome, kad šie piliečio vardo nėra verti ir kad tai, bent iki palaimingojo, reitingus auginančio COVID-19 atėjimo, buvo svarbiausia komunikacinė žinutė. Bet buvo kraupu stebėti, kaip tas pats demonizavimo veiksmas buvo daromas su kiekviena nevalstietiška nuomone – vadinamoji „sisteminė žiniasklaida“, nevalstiečiams patarnaujantys mokslininkai, savo interesus ginančios profsąjungos, teisminė sistema ir net pati Konstitucija, nes sukurta ne pačių valstiečių rankomis.

Čia vėlgi galima grįžti prie Griniaus skirties. Miestietiškos atožvalgos į kitą, empatijos ir simpatijos, kurios atsiranda dėl nuolatinio susidūrimo su kitu, valstietiškame uždarame pasaulyje ir jo sprendimuose ieškoti neverta. Valstietis tiesiog žino, nes visada darė taip, kaip daro. Todėl jam nereikia suprasti kito, nes kito būti negali. Kito buvimas griauna vieningos liaudies idėją, valstiečio teisumo idėją. Kitas reiškia priešo partiją ir melą. Arogantišką miestietį. Konservatorių ir liberalą. Turi būti atvirkščiai: viena tiesa, nes yra tik viena liaudis, todėl galima tik viena teisinga liaudies interesą įkūnijanti partija. Kaip sakė kažkas iš užmirštų autoritetų, pasirinkę savo politinei linijai pritarimo, bet ne sutarimo principą, jie kartu faktiškai nuėjo ne visuomenės raminimo, o kiršinimo, ne tikros vienybės, o skaldymo linkme.

Žinoma, galima manyti, kad valstiečiai ir nesiekė kurti brandžios demokratijos ir šie ketveri metai iš tiesų ženklino politinį kulturkampfą. Vienoje pusėje yra įvairiopus epitetus naudojantys demokratai, kurie supranta su demokratija susijusius iššūkius ir juos bando suvaldyti. Kitoje pusėje yra valstiečių tvirtinamas demokratinis absoliutizmas, kuriame nebėra vietos konstituciniams principams, nuosekliam mąstymui, nėra pagarbos oponentui, kartais net paprasčiausio padorumo. Viskas, kas lieka – savi interesai ir pataikavimas turinčiam galios ar galinčiam padėti šią galią išlaikyti. Šios įžvalgos proga priminsiu dar vieną įstabią programinę mintį: „Netoleruosime politinės korupcijos atvejų tiek savo gretose, tiek ir tarp partnerių. Vertybinius principus laikydami aukštesne vertybe nei koaliciniai susitarimai, reikalausime, kad bet kokie įtarimai korupcija būtų nedelsiant tiriami, o politines jėgas, atsisakančias tai daryti ar dangstančias savus įtariamus korupcija asmenis, atsisakysime laikyti pagarbos ir pasitikėjimo vertais partneriais“6. O taip, skamba puikiai, bet po ketverių metų – veik kaip pasityčiojimas.

Būtų per didelis supaprastinimas sakyti, kad tokia pataikaujamoji demokratija prasidėjo su LVŽS „istorine pergale“ 2016 m. Seimo rinkimuose. Nei jie pirmi, nei paskutiniai. Kaip teigiu, pataikauti, bandyti pataikyti į daugumos norus yra sudedamoji demokratijos dalis. Šią techniką trumpoje Antrosios Lietuvos Respublikos istorijoje didesniu ar mažesniu mastu taikė ir konservatoriai, ir socialdemokratai, ir liberalai, išradingai tobulino darbiečiai. Kaip ir pastarieji, žaliavalstiečiai neturi jokių aiškių stabdžių, kurie ribotų demokratizacijos aistrą, todėl galima darbiečių partnerystė su jais būtų tendencinga. Tačiau būtent valstiečiai pataikaujamąją demokratiją Lietuvoje ištobulino iki, bent kol kas, aukščiausios jos formos. Ir nekalbu apie tuos banalius pamokėjimus potencialiam rinkėjui prieš 2020 m. rinkimus. Matyta, girdėta. Papilnėjusi banko sąskaitą džiugina net didžiausio skeptiko širdį. Kapitalo perskirstymas yra pataikaujamosios demokratinės politikos a, b ir c. Tačiau pataikaujamosios demokratijos α ir ω, teatleidžia man už šias raides Perkūnas ir Audrys, yra tai, kad iš žmogaus neprašoma nieko, bet žadama duoti viską. Jie sako: tu, brangus pilieti, esi dėl nieko nekaltas, bet gudrus priešas iš tavęs atėmė ir atima tai, kas tau iš prigimties priklauso.

Irmanto Gelūno / Fotobanko nuotrauka

Vis dėlto skirtingai nei senesnis lietuviškas populizmas, žaliavalstietiškasis turi du ryškius išskirtinumus. Pirma, tai savotiška neapykanta politikai. Į rinkimus eita su liaudišku įsitikinimu, kad politika yra bloga ir negali būti kitokia. Antipolitikos apraiška buvo kai kurių ką tik išrinktų Seimo narių deklaravimas, kad jie čia ateina tik laikinai, jiems iš tikrųjų politika nerūpi; Seimo narių sumažinimo iniciatyvos kaip tariamai geriausias būdas pagerinti politiką ar apskritai Seimo svarbos menkinimas. Tokiai nuostatai priskirtina ir siūlyta alternatyva, vadinamoji „profesionalų vyriausybė“ – neideologiniai tarnautojai ir nepartiniai ministrai. Nemanau, kad tai būtų suvokiama sąmoningai, bet abi šios nuostatos savo ištakas turi sovietinėje-marksistinėje politinėje vaizduotėje, kurios ryškiausi bruožai buvo (ir, panašu, vis dar yra) nepasitikėjimas buržuaziniu parlamentu, tikėjimas administravimo galia ir noras atsisakyti valstybės (kaip valdžios) sprendimų, paliekant galutinį sprendimą efemeriškai, savaveiksmei liaudžiai.

Tokie nesąmoningi intelektualiniai pasirinkimai neturėtų stebinti – daugumos šios kadencijos Seimo narių biografijos leidžia įtarti, kad su politinėmis koncepcijomis išsamiausiai jie buvo supažindinti dar marksizmo-leninizmo paskaitose. Norėčiau klysti, bet, panašu, jokia politinė lektūra, net ir grožinė, jų valstietiškų akių pasiekusi nebuvo (tik prisiminkime, kaip tuomet dar naujasis Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis nesuprato, kad Gyvulių ūkis yra knyga, o jis, primenu, buvo aukštosios mokyklos profesorius, bene inteligentiškiausias iš naujųjų politikų). Todėl nenuostabu, kad, para­frazuojant Leniną, valstiečiai politikoje yra tik tam, kad jos priemonėmis sutriuškintų pačią politiką.

Antra, ši pataikaujamoji demokratija yra įsigalėjusi, nes, sakau be ironijos, yra koordinuojama vieno gabiausių šiuolaikinių Lietuvos politikų – Ramūno Karbauskio7. Jis patyręs ir, svarbiausia, žino pralaimėjimų skonį, todėl supranta, kaip reikėtų jų išvengti. Jis yra tipiškas, naudosiu Maxo Weberio žargoną, politikas iš pašaukimo – jis gyvena dėl politikos, bet politika jam nėra priemonė pagerinti gyvenimą. Jis partijos bosas, tijūnas, kuris sutelkia žmones ir nukreipia juos norima linkme. Jis pasitikintis savimi, kartais agresyvus, kartais mielas, įtakingas, turintis galią ir finansinius išteklius. Jis yra politikas, kuris žino, kad pataikaujamojoje demokratijoje reikia pataikauti ne tik masėms, bet ir, o tai net svarbiau, galimiems partneriams. Bet, svarbiausia, reikia pataikauti savo partijos nariams ar rėmėjams, demonstruoti meilę ir priminti, kad be LVŽS malonės jie būtų niekas, o su ja – jie gali tapti beveik bet kuo. Politikos naujokų ir daug bei greitai norinčio jaunimo servilizmas yra galingiausia tokios pataikaujamosios demokratijos jėga ir, panašu, Karbauskis ja meistriškai moka naudotis.

Bijau, kad būtent taip gimsta diktatoriai. Kol kas rašau šį žodį be neigiamos konotacijos, tik kalbėdamas apie žmogų, kuriam pavesta diktuoti – nurodyti, nukreipti, rišliai sakyti, kas turi būti padaryta. Jis nebūtinai neleis išsakyti kitos nuomonės, bet pasiliks sau teisę į ją neatsižvelgti ir darys savo. LVŽS vienybės pagrindas yra būtent šis Karbauskio gebėjimas leisti kalbėti, bet neleisti prieštarauti. Deja, panašu, kad būtent pritarimas jam tampa dalies Seimo narių gero politinio gyvenimo sąlyga, o tai yra naisu – asmeniškai gal ir naudingas toks pataikavimas, bet žiūrint iš šono – darosi baisu.

1 „Darnios Lietuvos vyriausybės programa. Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos 2016 m. LR Seimo rinkimų programa“, in: http://darnilietuva.lt/rinkmenos/darnios-lietuvos-vyriausybes-programa.pdf, p. 100.

2 Kazys Grinius, „Stiprinkime savo kapitalus“, in: „Vienybė lietuvininkų“ 25 metų sukaktuvių jubilėjus (18861911), Brooklyn, 1911, p. 122.

3 Kęstutis Mažeika, Diskusija LR Seime 2019 m. vasario 14 d., Seimo nutarimo „Dėl referendumo dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 55 straipsnio pakeitimo paskelbimo“ projektas Nr. XIIIP-3222, in: https://e-seimas.lrs.lt/rs/legalact/TAK/f36690d0310a11e9a505bd13c24940c9/#_ftn1.

4 Taip, „sugražintume“ be „ą“. Atsitiktinumas? Nemanau. Gražinti piliečių pasitikėjimą yra estetinis veiksmas, kai sukuriama tai, ko nėra.

5 „Darnios Lietuvos Vyriausybės programa“, p. 99.

6 Ibid., p. 100.

7 Nemaišyti su kunigu Karbausku: „Kun. Karbausko buvo paduotas sumanymas įsteigti „Lietuvos valstiečių ūkininkų sąjungą“. Vyriausiasis politikinis „Sąjungos“ tikslas – valstiečių pilietiškasis susipratimas ir kova dėl jų lygių su kitais piliečio teisių. Ekonominiam valstiečių būties pagerinimui kol kas pasiūlyta kun. Spudo projektas įsteigti „Sąjungos“ bankas“ (Lietuvos aidas, 1917-11-08, p. 4).