2020 12 29

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min

Pataisos įstaigose savanoriaujantis kunigas: svarbiausia ištrinti ribą tarp ,,mes“ ir ,,jie“

Unsplash nuotrauka

Gruodžio mėnesį buvo minima Tarptautinė savanorystės diena. Ta proga dalinamės pokalbiu su pataisos įstaigose daugiau kaip du dešimtmečius ne tik kunigu dirbančiu, bet ir savanoriaujančiu liuteronų kunigu Arvydu Malinausku.

Kaip kilo idėja pradėti savanorystės kelią įkalinimo įstaigose? Kiek laiko vykdote savanorišką veiklą pataisos namuose?

Studijuodamas Kauno kunigų seminarijoje, sužinojau apie vieną kunigą, įkalinimo įstaigos kapelioną, ir apie kelis vyresnių kursų seminaristus, kurie tuo metu lankydavosi Kauno nepilnamečių pataisos namuose. Man atrodė, kad bendrauti su nuteistaisiais yra labai svarbu, pats degiau noru gerinti pasaulį. Troškau padėti žmonėms pažinti Dievą ne tokį, kokį dažnas susikuria savo vaizduotėje, o tą, kuris įsikūnijo Jėzuje, Dievą, kuris ieško žmogaus ne tam, kad jį pasmerktų, o tam, kad padėtų. Taip mačiau ir savo kunigystės prasmę. Šį jausmą dar sustiprino Grahamo Greeno romano „Monsinjoras Kichotas“ veikėjo ateisto žodžiai jo draugui kunigui: „Kas iš to, kad jūs skelbiate savo Evangeliją bažnyčiose? Juk jus girdi tie, kurie ir taip tiki…“

Savo pasirinktą kelią pradėjau nuo Pravieniškių ir Kauno nepilnamečių pataisos namų. Pradžioje lankydavausi nereguliariai, paskui, kai atsirado ryšys, kartą per savaitę, o vėliau, tapęs kunigu, paprašiau, kad oficialiai paskirtų nepilnamečių pataisos namų kapelionu. Tokia veikla užsiimu jau daugiau nei du dešimtmečius. Tai ne tik pamaldos, išpažinčių klausymas, bet ir paprasčiausias bendravimas – kartu sportuodavome, kalbėdavomės. Jiems to reikėjo ne mažiau, nei pamaldų.

Kaip Jus priėmė pataisos namuose bausmę atliekantys nuteistieji? Gal galite nupasakoti savo įspūdžius pirmųjų apsilankymų įkalinimo įstaigoje metu ir kaip jaučiatės dabar? Ar kas pakito?

Gerai pamenu savo pirmąją kelionę į Pravieniškių pataisos namus. Važiavau vienas, prieš tai paskambinęs administracijai, paprašęs leidimo. Susitikime nuteistųjų buvo nedaug, tie, kurie norėjo. Nenuostabu, juk nežinojo, kas aš per žmogus. Apie ką konkrečiai kalbėjomės, jau neatmenu, bet ne temos, ne klausimai ir ne atsakymai buvo svarbiausia (tai supratau daug vėliau). Svarbiausia – paprastas žmogiškas bendravimas, iš kurio atsiranda ryšys.

Važiuodamas pas juos jaudinausi: nežinojau nei susitikimo „formato“, nei žmonių. Tąsyk, po susitikimo su anuo būreliu, nuvedė pasikalbėti atskirai su vienu iš nuteistųjų, jaunu vaikinu. Kalbėjom ne tik tikėjimo temomis, kalbėjom ir apie gyvenimą: jis – apie savo, aš papasakojau apie savo (visko yra buvę, o kas jau kas, bet kunigystė man iki dvidešimt trejų metų ne tik buvo neįsivaizduojama, bet ir neegzistavo). Turbūt atsirado šioks toks ryšys, nes tas vaikinas, išėjęs į laisvę, aplankė mane. Norėjo paprasčiausiai susitikti, pasikalbėti.

Nuo tų pirmųjų susitikimų su nuteistaisiais pakito tik du dalykai. Iš pradžių, vykdamas į susitikimus pataisos namuose, norėdavau „evangelizuoti“, „atversti“ ir pan., dabar jau ne, dabar tik būnu kartu, esu lyg ryšininkas – ryšiams su laisve, su Dievu, su kitais žmonėmis, su gyvenimu už pataisos namų sienų. Ir kalbėti vis mažiau noriu, nes žinau, kad daug svarbiau – girdėti kitą, išklausyti. Antras pakytis – vieta, dabar lankausi Panevėžio pataisos namuose, nuo maždaug 2005-ųjų bendrauju su moterimis.

Su nuteistosiomis. Kalėjimų departamento nuotrauka

Kokių pastangų prireikė užmegzti ryšį su bausmę atliekančiais asmenimis? Gal galite papasakoti apie patirtus iššūkius savanorystės kelyje?

Nepamenu, kad būtų reikėję kokių pastangų. Reikėjo tik noro tam ryšiui. Ir supratimo, kad mes visi, nuteistieji ir neteistieji, esam daug labiau panašūs, nei skirtingi, kad ir vieni, ir kiti esam neišvengiamai susieti ryšiu, kurį įkalinimo įstaigų sienos tik laikinai panaikina. Kas kita ribos, kurias nubrėžiame savo mąstymu ir elgesiu.

Taip pat supratau, kad nežinia koks ir kur aš pats šiandien būčiau, jei būčiau paveldėjęs tai, ką paveldėjo nusikaltimą įvykdęs žmogus, jei kas nors nuo pat gimimo būtų sukeitęs mūsų gyvenimo kelius. Reikėjo ištrinti ribą tarp „mes“ ir „jie“, kad liktų tik „mes“. O svarbiausia – nuoširdumas.  Iššūkių, kaip ir pastangų, nepamenu. Galbūt tam tikru iššūkiu buvo pirmi apsilankymai moterų pataisos namuose, bet ne dėl psichologinių moterų ir vyrų skirtumų, o dėl to, kad nepažinojom vieni kitų. O tam, kad galėtum nuoširdžiai bendrauti su žmogumi, reikia jį pažinti, reikia laiko.

Pacituosiu dar vieną knygą. Samuelio Shemo romane „Vargo kalnas“ jaunas psichiatras teiraujasi jau šiek tiek patyrusio kolegos patarimo, nuo ko pradėti, bendraujant su pacientais, ir išgirsta: „Būkit žmogus.“ Šis patarimas galioja visiems.

Kartais užmegzti ryšį padeda ir kava. Prieš keletą metų moterų pataisos namų direktoriaus pavaduotoja pasiteiravo, ar negalėčiau aplankyti moterų „drausmės grupėje“, tai yra tų, kurios už įvairius vidaus drausmės pažeidimus izoliuotos nuo kitų ir nedalyvauja įstaigoje vykstančiose veiklose. Sutikau. Pirmą kartą mane lydėjo dvi pareigūnės, kurios liko kartu ir susitikimo metu. Susitikimas truko kelias minutes. Moterys pareiškė, kad joms nieko nereikia. Kitą kartą paprašiau, kad mane ten palydėtų ir paliktų. Paliko. „Drausmės grupės“ moterys pasiūlė kavos. Neatsisakiau. O jos neatsisakė pasikalbėti. Nuo to karto jos ėmė laukti šių susitikimų, kurie tapo reguliarūs.

Susitikimas. Kalėjimų departamento nuotrauka

Kokias veiklas inicijuojate? Kaip į jas įsitraukia nuteistieji?

Viena veikla – kunigiška: esu vienas iš kapelionų, todėl sekmadieniais (iki karantino) vedžiau pamaldas. Nuo to ir pradėjau prieš penkiolika metų, o paskui atsirado tas paprastas žmogiškas ryšys ir susitikimai-pokalbiai. Kartą per savaitę. Apie viską. Apie muziką, apie Dievą, apie knygas ir filmus, apie tai, kaip sunku atleisti sau, apie vaikus, kurie bendraamžiams pasakoja apie mamą, „išvykusią į užsienį“, net ir apie tai, kaip baisu buvo gyventi po nusikaltimo. Visada noriu, kad temą pasiūlytų moterys. Tam, kad joms pačioms būtų aktualu, įdomu. Yra buvę tokių atvejų, kai susirenka kelios moterys, apie ką nors pasikalbam, o paskui tylim. Kartais reikia ir tylos.

Viena amerikiečių organizacija, teikianti paramą vargstantiems žmonėms įvairiose pasaulio šalyse, sužinojusi, kad moterų pataisos namuose yra ne tik moterų, bet ir mažų vaikų iki trejų metų, nusprendė prisidėti: kasmet skiria finansinę paramą, už kurią galiu nupirkti tai, kas labiausiai reikalinga vaikams „Motinos ir vaiko“ skyriuje (higienos priemonių, drabužių, avalynės ir t. t.) ir moterims (knygų, priemonių rankdarbiams, dailei, teatro būreliui ir pan.). Į šiuos susitikimus esu pakvietęs gerai žinomus žmones: Gabrielių Liaudanską-Svarą, Algį Kriščiūną, Sergejų Maslobojevą, brolius Gataveckus. Susitikimai su jais moterims paliko didelį įspūdį jau vien todėl, kad „tokie“ žmonės jas aplankė, bendravo.

Su įsitraukimu į veiklas būna įvairiai: vienos moterys noriai dalyvauja, kitos nelabai, bet taip yra visur, ne tik nelaisvėje. Jau senokai pastebėjau, kad geriausia bendrauti mažesnėse grupėse, o tuo atveju, kai susirenka didesnė grupė, žmonės daugiau tyli, varžosi vieni kitų. Žinoma, daugiausia nuoširdumo būna asmeniniuose pokalbiuose. Lyginant su kitomis savanoriškomis veiklomis, tai visiškai paprasta – pabūti kartu. Moterys sako, kad joms to reikia. O ir aš pats jau nebegalėčiau jų nelankyti. Karantino metu administracija sudarė sąlygas vaizdo susitikimams. Tai neatstoja gyvo susitikimo, bet geriau nei nieko. Tai pasakė ir moterys, pirmą kartą susirinkusios prie ekrano.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Ar buvo atvejų, kai nuteistieji pasikeitė, padarė kažką gero ar bent jau bandė žengti teigiamų pokyčių keliu?

Žmonės, kurie buvo nuteisti laisvės atėmimo bausme, iki to lemtingo nusikaltimo darė ne tik bloga. Nėra nė vieno absoliučiai blogo, kaip ir tobulai gerų, nepadariusių nieko blogo. Kartą viena moteris pataisos namuose pokalbio metu ištarė: „Mes, nusikaltėlės…“. Ji buvo įsitikinusi vis dar esanti nusikaltėlė. Bet juk nusikaltimą ji buvo įvykdžiusi prieš keletą metų. Tai buvo vienkartinis įvykis, kuris nesitęsė nei metus, nei savaitę. Tiesa, nusikaltimo pasekmės gali tęstis ilgai, gal net visą gyvenimą, bet žmogus visą gyvenimą nėra nusikaltėlis. Žmogus yra daugiau nei keli jo poelgiai. Reikia keisti ne tik išankstines nuostatas apie nuteistuosius (juk tai labai įvairūs žmonės, su įvairiomis patirtimis, biografijomis), bet ir pačių nuteistų asmenų požiūrį į save: taip, tu buvai nusikaltėlis, bet dabar nesi, nebent šiuo metu darytum kažką bloga. Ar galima tikėtis, kad žmogus, kuriam, pavyzdžiui, nuo mažens kartojama, kad jis blogas, niekam tikęs ir pan., bus mielas, mandagus, darys gera?

Yra moterų, su kuriomis ryšys, atsiradęs pataisos namuose, išliko ir joms grįžus į laisvę. Žinau ne vieną ir ne keletą jų, kurios daro gera (ir tai nieko nuostabaus). Yra gražių atvejų. Kartą, prieš keletą metų, artėjant Kalėdoms, paskambino viena moteris, išėjusi į laisvę, ir klausė, gal aš žinąs, kam reikėtų vaikiškų drabužėlių, dėvėtų, bet dar neblogų, nes jos sūnelis jau išaugęs, o pažįstamų, auginančių tokio amžiaus vaikus, neturinti. Norėtų kam nors padėti. Būna visko, ir gražių istorijų, ir liūdnų (kažkada suskaičiavau šešias moteris, su kuriomis yra tekę daugiau bendrauti, išėjusias į laisvę ir jau mirusias nuo narkotikų). Džiaugiuosi vien dėl to, kad nemažai moterų, grįžusių į laisvę, pataisos namuose daugiau nebesutinku, ir tikiuosi, kad ten jos jau nebepateks.

Ką patartumėte žmonėms, kurie norėtų savanoriauti, bet nedrįsta pradėti savanorystės kelio įkalinimo įstaigose?

Kaip jau ir minėjau, labiausiai reikia nuoširdumo, žmogiškumo. Labai svarbu, kad toks savanorystės kelias būtų tavo kelias. Pirmiau reikėtų pagalvoti, kodėl aš noriu ten eiti, gal geriau būtų, jei eičiau slaugyti, globoti, saugoti? Ir dar svarbu, kad tai tikrai būtų savo noru. Anksčiau ar vėliau, paaiškės, ar tai, ką darai, iš tikrųjų kam nors reikalinga. Reikia klausytis širdies balso. Beje, moterys pataisos namuose ne kartą klausė, kodėl pas mus, kodėl ne pas senelius, ne pas ligonius?

Kalėjimų departamento prie LR Teisingumo ministerijos informacija